.--. Vitražiniai keliai.

Paskutinį tadžino kąsnį Saimonas sugrūdo į vietą tarp krūminiu dantų ir dešiniojo skruosto. Nuo kramtymo skaudėjo žandikaulis, o priverstinė šypsena jį stebinčiai Alarai situacijos netaisė. Apetitu jis nesiskundžiasi, turbūt kaip ir kievienas jo amžiaus aktyviai gyvenantis vyras. Tačiau jau pirmieji pusryčiai viešbučio mėlynojoje virtuvėje jam atėmė žadą. Ir alkį. Kaip įpratęs, galvojo - prigriebs į lėkštutę keletą užkandžių, užsisakys vieną pagrindinį patiekalą (kaip ir nurodyta pusryčių meniu), slapčiomis gal dar įsidės vieną kitą užkanduką į servetėlę, kurią slėps kuprinės priekinėje kišenėje, o deserto taip pat neastisakys, nes gi Marokas garsėja tais saldžiais, įvairiais sirupais persunktais saldumynais. Bet. Europoje gimęs ir užaugęs jis dar nesuvokė, kad krašte, kuriame pradėjo savo kelionę jis tui pamiršti savo nusistatymus, prisiminimus ir europietišką dėkingumą. Nors ir gimtajame krašte jo senolė galvodavao, kad jis nuolat alkanas, todėl reikia valgyti ne tris, o penkis patiekalus, tačiau Maroko šeimininkių - tiek dabar, tiek, kaip paaiškės, vėliau - rūpestis vyrų sotumu tiesiog verčia iš kojų. "Ta tikrąja prasme", sumurmėjo Saimonas sau po nosim, pro kurią jau sunkiai kvėpavo, o burna nepadėjo, nes vis dar bandė sukramtyti tą nelemtą kvietinę bandelę, įdarytą balandžio mėsa. 

Ir šitas gėrybes ir nesibaigiančias vaišes jie vadina pusryčiais? Saimonas šluostėsi sau sterblę ir tuo pačiu purtė galvą, mąstydamas, kaip nevalgys dvi dienas, o likusias tris nekelas kojos į viešojo maitinimo vietas, kuriose šeimininkauja tradicinė Maroko virtuvės šeimininkė. Saimonas puikiai suprato, kad atsisakyti nevalia. Tai bene Taisyklė Numeris Vienas, apie kurią pagalvojo dar gimtinėje kraudamasis kuprinę. Šiokia tokia analizė kraštų, kuriuos jis žinojo aplankysiąs leido suprasti, kad pietuose - nevalia atsisakyti, o rytuose - nevalia lįsti į svetimo žmogaus erdvę. O kaip žinoti, kur ta erdvė prasideda ir baigiasi? Ir kada jau vis dėlto galima atsisakyti - kai tenka gaivintis nuo persivalgymo? Šito jis dar nežinojo, kai kėlė pirmuosius žingsnius į lėktuvą. Tačiau Saimonas buvo pakeliui į ten, kur atsakymai gaunami per patyrimą. Skausmą ir džiaugsmą. "Ta tikrąja prasme" - jau lengviau atsikvėpęs išniokštė. 

Nors ir jautėsi blogai, o skandžio sultys fechtavosi su be paliovos didėjančiu maisto kiekiu, bet Saimonas didžiavosi savimi, nes žinojo, kad geros savijautos paaukojimas kone pirmąją kelionės dieną buvo viso labui gražios pažinties su Alara užmezgimui ir užsitikrinimui, kad maisto žygiuose visada turės, todėl tai skambėjo ne tik kaip emociškai puiki partnerystė, bet kaip ir puikus taupymo planas. Pavalgęs tokios gauso pusryčių jis žinojo, kad jei ir užsinorės valgyti, tai bus vėlai vakare, kada po geros kavo puodelio galiausiai galės atlaisvinti viską, kas veržia - viduje ir išorėje. Nors kitais, jo apsistojimo šiame viešbutyje rytais Alara sukiodavosi virtuvėje nuolat, bet jis jau testą buvo išlaikęs - stalas buvo gausus, bet po jo galėjai išeiti sotus, bet bent jau ne su plyštančiom kelnių sagom. Matyt, tai buvo mažytis išbandymas svetimšaliui ir, matyt, ne pirmajam. "Kaži, ar yra daug išlaikančių? Ir ar ekstremalūs pusryčių išbandymai tenka tik vienišiems keliautojams ar ir poroms?" - sukosi jam galvoje scenarijai, kaip sėdi šešių vyrukų kompanija iš Amerikos, o juos Alara nušeria (taip taip, tik toks tinkamas čia žodis) taip, kaip joks McDonald restoranas nėra padaręs per visą gyvavim istoriją. 

Tą, o vėliau ir kiekvieną rytą Alara išlydėdavo Saimoną ne tik su šypsena. Spausdama jam ranką, visada į delną įbrukdavo maišelį su skanėstai, už kuriuos jis būdavo dėkingas jei ne tą akimirką, tai vėliau, po dešimties ar daugiau numintų kilometrų, kai valgyti norėjosi ne tik dėl to, kad to reikalavo skrandis, bet ir dėl to, kad karštis pasisavindavo daugiau energijos nei įprasta tokio ilgio žygiuose. Nieko nebūdavo maloniau, kaip išsitraukti čežantį baltą plastikinį maišelį, kuriame į įvairių spalvų puopieriukus buvo suvynioti Alaros gaminti gardėsiai. Nuo bistėjų (kurios skirtos labiau šventiniam jų periodui, tad buvo kesta jas matyti gaminamas ne Ramadano metu) iki saldžių, labai saldžių meskutų. O ką jau kalbėti apie į jo nešiojamąjį termosėlį užplikytą šviežių mėtų arbatą, kurios aromatą, spalvą ir skonį Saimonas labiausiai prisimins tose kelionės vietose, kuriose būdavo sunku ir nepatogu. 

Kelių kartų bandymo būdų kuprinė užgulė Saimono pečius ir atsirėmė į stuburą. Dar palūkuriavo prie viešbučio durų, registratūros erdvėje, permesdamas mintis visus daiktus, kuriuose jis privalo pasiimti į šios dienos kelionę pėsčiomis. Jo poza priminė neapsisprendusį jaunuolį, kurio viena koją žiūrėjo į liftą bei laiptus, o kita - į viešbučio lauko duris. Tačiau jo žingsniai į ryto, jau karštą, orą buvo drąsūs ir sėkmingi, natsižvelgiant į tai, kad veidą jo saulę nutvieskė visai netikėtai - viešbutis gana vėsus, tamsus ir tik ryškios spalvos sukuria dienos įspūdį. Ne tik šviesa, bet ir neįtikėtinas triukšmas užgulė jo pečius kartu su visa turima manta. Primerkęs akis, uždengęs dešiniu delnu veidą, jis apsižvalgė ir giliai įkvėpęs pradėjo taikytis su nepatogiu kraštu keliauti. Svabiausia, kad jis turjėo užtektinai skysčių, patogius batus ir pinigų kišenėje - tad pavargęs visada galės grįžti taxi. "To sau neleisiu" - kreiva šypsena nušvietė jo veida, kai veidą uždengė akiniais, o plaukų kupetą - kepure. Kelionė jam jau prasidėjo. 

.--. Kantrybė. 

Ar kantrybė gali būti sulyginta su valia? Jei taip - tai kodėl? Jei ne - visgi kodėl ne? 

Keistas tas žodis kantrybė. O tuo labiau įdomus kantraus žmogaus fenomenas. Atsižvelgus į Lietuvių kalbos žodyną kantrybė reikšmė nėra sukelianti maloniausius ar bent 'patogius' jausmus. "Galėjimas, įstengimas kentėti, kantrumas". Kiekvienam tūlam lietuviui toks aiškinimas priveda prie minčių išvados, kad jei save vadina kantriu individu, tai prisipažįsta, kad yra nuolatinėje kentėjimo, t.y. nemalonioje diskomforto, būsenoje. Neįsigilinęs į tikrąją šio žodžio esmę asmuo gali apgaulingai savo charakterio ypatybę - kantrumą - prilyginti prie vieno teigiamiausių savo bruožų. Tačiau... Kuris žmogus, kuris gali ramiai kęsti, kentėti, ir yra santūrus pavadintų šią savo būseną teigiama... sau pačiam? Turbūt niekas nesiginčytų, kad turėti šalia savęs kantrų gyvenimo palydovą, kantrų šeimos narį ar draugą (-ę), net kantrų naminį gyvūnėlį, kuris kantriai kenčia keistus šeimininko paerzinimus 'skanumynas-nosis-neduosiu-tupėk-palauk-dar-pagulėk-neduosiu-imk-neduosiu-apsiversk-sukniauk/sulok-dabar gali turėti' yra labai maloni situacija. 

Statistinė, kažkur XX a. viduryje gimusi moteris kantriai daro pusryčius, pietus ir vakarienę vyrui ir vaikams, tuo tarpu vyras kantriai išbūna tą kas mėnesį pasirodančią emocijomis šelstančią audrą, užgimusią jo šiaip įprastai mieloje moteryje; vaikai kantriai išklauso kassavaitgalinius tėvų pamokymus, skriejančius jų pusėn vos pražengus namų duris ankstyvą sekmadienio rytą, palydėjusį užmarštin siautulingą šeštadienio vakarą, atsispindintį akių obuoliuose, išvagotuose raudonais voratinkliais. Ir tokiose, ar panašiose situacijose tavo širdį, sąmoningai ar ne, aplanko ačiū Dievui jausmas, kad žmonėms, kuriems savo elgesiu, pagal visus standartus (standartus, kurių nėra, kaip ir nėra nieko normalaus, ar ne?) turėjai įgristi iki krūminių dantų, kantrybė vis dar neplyšo, netrūko, nesuskilo ar kitaip nepasidalijo į dvi ar tūkstančius smulkių dalelių, vėliau labai skausmingai randančių šiltas vietas tavo nuogose pėdose, ką tik prapėdavusiose pro virtuvę, nusėtą nematomomis duženomis vakarykštės taurės. O gal dūžtantys indai bei skilusi tylos siena ir įkūnija - fiziškai - tą trūkusią kantrybę?

Vis dėlto. Lygiai tiek pat, kiek maloniai jautiesi turėdamas reikalų su kantriu žmogumi, kartkartėmis nusistebėdamas, kiek ta tavo draugė (-as) gali kęsti tą savo nepakenčiamą partnerį, tiek pat sudėtinga yra būti tam kantriai kenčiančiam. Sudėtinga, na, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Kai kenti - skauda. Arba kenti todėl, kad skauda. Kaip čia taip? 

Lauki tos išsvajotos kelionės į Madagaskarą - kantriai lauki, nes kelionė nusimato tik po vienerių metų, o tą įrodo bilietai, tupintys tavo el.pašte ir *įterpti savo* avialinijų puslapio sukurtoje paskyroje. Lauki atsakymo iš galimo būsimo svajonių darbo vietos drabdavio - lauki kantriai, nes visa savaitė dar prieš akis, kol tavo pasvarstymus ir abejones išsklaidys tik tas vienas sakinys su paslėptu taip arba ne. Lauki grįžimo namo po tos pilnos nuotykių, nors ir varginančios kelionės, kai galėsi ištiesti kojas ant mėgstamiausio tėvų namų fotelio priešais židinį. Kantriai lauki, nes svetimoje šalyje laukia kone 3 metai studijų, kurias pasirinkai, todėl, kad turėjai, o ne norėjai, pasirinkti. Tai - emocinė, psichologinė kančia, kai kantriai lauki, t.y. kenti, o širdyje koks tai neramumas, nemalonumas, sumišęs su ilgesiu ir tikėjimu būsimais gerais jausmais. Būsimais, nes šiuo metu - tik kentėjimas, kantrus kentėjimas, t.y. psichologiškai skauda, bet kenti. 

Fizinis skausmas, tuo tarpu, nepalieka tau nieko kito, tik sukandus lūpas kentėti - kantriai kentėti. Kentėti, nes skauda. Skauda tą pirštą, kurį įsipjovei pjaustydamas morkas daržovių troškiniui; skauda tas kojas, kurias 'užpumpavai' treniruoklių salėje dvi dienas prieš (pripažink - nea(a)p(a)skaičiavai). Skauda tas pėdas, kurias dabar kantriai, savo noru, kiši į kone verdantį vandenį su druska, nes tik tokiu būdu tau greičiausiai pavyksta atsisveikinti su virusu, sėlinančiu iš už nosies prie tavo organizmo.

Kantriai kentėti. Žodžių junginys, skambantis lygiai taip pat kaip sviestas sviestuotas - kantrumas, akivaizdu, pats savaime yra vienokia ar kitokia žmogaus ar kito, bent truputį samprotaujančio gyvio, kančia. Psichologinė arba fizinė. Bet ar iš tiesų kantrybė savyje slepia tik asmeniškai nemalonių jausmų spektrą? Ar gali būti, kad kentėti gali būti malonu ne tik dėl to, kad asmuo yra šiek tiek mazochistas ar todėl, kad kantrybės teigiami atributai nukreipti iš kito link tavęs - tavo elgesio, kas yra tau malonu savaime, bet ir todėl, kad - kaip populiarioji literatūra dabar sako ir šneka - buvimas diskomforto būsenoje verčia kentėti esamuoju laiku, tačiau ugdo tokias asmens savybes, kurios tiesiogiai prisideda prie mažesnio kentėjimo būsimuoju laiku. Skamba kaip [pop-art] butaforija? Pašnekėkim. 

Kantrybė [gali būti] ugdoma ir auginama - visai kaip raumuo. Jei kantriai kentėsi (ir tikrai ne dėl to, kad nečiantiems - dangus), ugdysi - sąmoningai - ugdysi ir treniruosi kantrybės raumenį, po kiek laiko bus akivaizdu, kad tas pats dalykas, žmogus, daiktas, įvykis, po trumpesnių ar ilgesnių kantrybės ugdymo treniruočių, tau atrodys vis mažiau vertas kančios ar kitokių nemalonių jausmų. Kaip pavyzdį paimkime keliones. Dar dabar pamenu, kaip kelionė pas senelius, kurie gyvena apie 200 km nuo mano tėvų namų, būdavo tikras mano vaikiškos kantrybės išbandymas. Po kiekvienų 20 kilometrų įkišdavau galvą tarp priekinių sėdynių, pašnairuodavau į tėtį ir mamą, ir kai nuspręsdavau, kuriuo labiau (pasi)tikėti, užklausdavau: "Tai kiek dar liko?". Ir taip kas 20 kilometrų... Nenuostabu, kad tėtis, nežinia ar dėl to, kad netekdavo kantrybės, ar dėl to, kad šiaip mėgsta pajuokauti, sugalvodavo atsakymą, į kurį šnairuoti tekdavo jau mamai. O dabar? Dabar net kelionė automobiliu skersai per Lenkiją neiškelia tiek nemalonių jausmų, kiek iškeldavo kelis kartus trumpesnis atstumas iki dosniųjų senelių namų. Taip, šiuo momentu ne vieno, dabar skaitančio šį tekstą, veidą iškreipė grimasa, kai galvoje susikūrė vaizdinys, kai sėdi galinėje 2-ojo WV Golf sėdynėje, o Čekijos sienos dar net pro žiūronus nematyti. Tačiau. 

Tačiau sąmoningai išugdyta kantrybė, tai yra, išugdyta toku būdu, kad dėl būsimųjų malonių įvykių sąmoningai nusprendi ne kentėti, o savo noru susidraugauti su esama laukimo ar kentėjimo situacija, leidžia tau net dabar mėgautis būsimuoju laiku. Ne tik būti čia ir dabar - nes vis dėlto ir kenčiantis gali būti čia ir dabar savo kančioje - bet būti esamajame laike UŽ kančios ribų. Kaip tai įvykdyti? Štai čia pasirodo žodis 'valia', kuris, anot lietuvių kalbos žodyno sudarytojų reiškia ne ką kitą, kaip "gebėjimą apsispręsti, sąmoningai tikslingai atlikti vienus veiksmus ir susilaikyti nuo kitų; gebėjimas pairinkti ir siekti tikslo" . Žmogus vienintelis padaras šioje planetoje, gebantis sąmoningai, ne vien tik vedamas laukinių instinktų (nors gi būna ir pastarųjų) gali sąmoningai apsispręsti ir pasirinkti jam priimtinesnį veikimo būdą. Priimtinesnį jam arba tos akimirkos įvykiui. Todėl aš, pavyzdžiui, galiu pasirinkti, ar būti tiesiog nekantriai ir daužyti stiklus dėl kiekvieno iškilusio gyvenimo menkniekio, man neįtikusio tuo momentu; ar būti kantriai, bet kartu ir kentėti laukimo kančias, tai jaučiant tiek psichologiškai, tiek fiziškai kiekviena savo nervo ląstele; ar būti kantriai, bet net nejausti tos negatyviosios kantrybė = kančia pusės, kai mano tikslas, valingo žmogaus tikslas yra nepamesti savo galvos kentėjimo liūne ir visa galva nerti į - naujų tikslų iškėlimo arba esamų tobulinimo - jūrą. 

Ir niekas, niekas per galvą vėzdu (ar kočėlu - žiūrint, apie kurį istorijos amžių kalbame) neužvoš, jei vieną dieną prabudus norėsis ne tik kad nebe kantriai, bet ir tiesiog - vien kentėti bei kaltinti visus pasaulio gyvius, dievybes ir žmones dėl to, kad 'na, kiek gi galima laukti??'  Nes ir pačiam valingiausiam žmogui, ir net gyvūnui (jei ilgai erzinsite šunį - jis tiesiog atsuks jums uodegą) trūksta kantrybė. Trūksta į dvi arba milijonus mažyčių dalelių. Tačiau tik nuo kiekvieno asmeniškai priklauso, kaip greitai susiklijuos tos mažos dalelytės į skaidraus vandens pilną kantrybės vazą. Tik nepamirškit, kad atsistatymo greitis priklauso nuo to, kaip valingai nepraleidote treniruočių, o kuo ilgiau klijuosit šukes ir nesitreniruosit, tuo ilgiau teks mankštintis be akivaizdžiai matomų prieš buvusių rezultatų. 

.--. Vitražiniai keliai. 

Būtiniausi daiktai buvo iškelti iš lagamino į kelioninę, nedidelę kuprinę. Laukia ilgi pasivaikščiojimai Maroko sostinės akmenuotomis gatvėmis. Saimonas atsivertė savo kelionės plano pirmąjį lapą ir bandė apskaičiuoti, kiek gi šiandienai jam reikės pinigų, vandens atsargų, kiek turės galimybės pavalgyti kavinėse, o kiek - tiesiog užkandžiauti. Tada, supratęs, kad tai - tik vienos dienos, ir net ne nakties, pašmirinėjimai po Rabatą, jis susimąsčiusiu veidu perbraukė delnu per vis dar šlapių plaukų sruogą, vis krentančią ant kaktos, ir pradėjo kraustyti kai kuriuos daiktus iš kuprinės į lagaminą - atgal. 'Beprasmis darbas' - jis prikando lūpą ir susierzinusiu žvilgsniu bandė akimis atrasti savo rankinį laikrodį, kuris galėtų jam nurodyti kelią šios dienos laike.

Kai fotoaparatas, piniginė, dokumentai, skara nuo dulkių ir vėjo, du litrai vandens ir keletas baltyminių užkandžių nugulė jo kuprinės gale, jau mušė devintą valandą ryto. Saimono, kaip ir kitų viešbučio gyventojų, laukė paruošti pusryčiai. Rakindamas duris iš spalvoto koridoriaus pusės, Saimono galvoje šmėkščiojo daiktų sąrašas - dažniausiai pamirštami vertingiausi ir naudingiausi daiktai, o ant pečių nugulą sunkiausi, bet jokios pridėtinės vertės ilgiems pasivaikščiojimams nepridedantys. Žengęs keletą žingsnių ryškiai mėlyna ir geltona spalvomis išdažytu koridoriumi, jis jau norėjo gręžtis atgal ir patikrinti, ar tikrai užrakino duris. 'Užrakinau' - ir nuėjo link lifto, kuriuo nesinaudojo, nes labiau mėgo laiptus. Ir taip visą gyvenimą nuo mažumės, arba bent jau kiek prisimena.

Antrame iš šešių viešbučio aukštų jau galėjai justi stipriai prieskoniuotų pusryčių aromatą. Saimonas nebuvo didelis Indijos ir panašios į ją virtuvės mėgėjas, tačiau neabejojo, kad niekur kitur negaus geresnio rytinio valgio nei šiame viešbutyje, todėl teks apsiprasti - tiek su su panašiais į indišką virtuvę kvapais, tiek su skoniu. Bet tai buvo akivaizdus nusistatymas dar neapžiūrėjus to, ką šios šalies vietiniai siūlo savo pogrindinio aukšto virtuvėlėje. Iš tiesų, Saimonas nėra bandęs jokio patiekalo, kilusio iš Maroko tradicinės virtuvės. Viskas, ką jis įsivaizdavo rasiantis ant stalo - tai daug kario, ciberžolės ir kitokių, geltonai patiekalus, nuspalvinančių prieskonių, sumišusių su neatpažintais padažais ir mėsa, kurios skonis neprimena nei vištienos, nei avienos. 

Įžengus į viešbučio erdvę, kurioje nuolat sukasi išalkusieji arba mokantys gaminti ir gaunantys už tai atlyginimą iš viešbučio vadovybės, pasirodė nedidelis valgomasis - aštuoni keturviečiai staliukai, uždengti nertomis staltiesėmis ir prie keturiu langų priremti keturi dviviečiai atsiskyrėliai. Sienos, kaip ir jo kambarys, buvo išpuošti Maroko kraštovaizdžio nuotraukomis. Tačiau čia sienos nebuvo baltos arba bent pilkos. Valgomojo erdvė buvo ryškaus turkio spalvos, ant lubų puikavosi rankomis, net neabejojo Saimonas, piešti ornamentai ir piešiniai. Du iš dviejų langai buvo papuošti vitražiniais stikliukais - pro juos sunkiai skverbėsi šviesa. Nors buvo gana tamsu, o tyloje girdėjosi tik toli virtuvėje barškančių indų garsai bei palubėje besisukančio ventiliatoriaus sparnai, betSaimonas jautėsi jaukiai ir, svarbiausia, vėsiai.  

Apsvarstęs galimybę priėsti prie keturviečio staliuko ir turėti šansą susipažinti su galimai šalia prisėsiančiais viešbučio gyventojais, jis vis dėlto pasirinko vieną iš mažesnių stalų, atremtų į vitražais puošto lango palangę. Vieną kėdę naudojo sau, o kitą - nemažai sveriančiai kuprinei. Atsisėdęs jis apsižvalgė su tikslu atrasti ženklą, kokiu būdu jis bus pamaitintas. Apžvelgęs erdvę, pačiame kampe pamatę nedidelį, kaip vėliau paaiškėjo - šaltų užkandžių, stalą. Nespėjo jis apžvelgti kiekvieno kampo, kaip už nugaros jis pajuto krenkštelėjimą ir pro dešinį petį jam prieš nosį išlindo tamsesnio gymio moters ranka su ryškiomis apyrankėmis, per ilgais nagais, laikanti šio ryto valgiaraštį išsirinkti karštus patiekalus. 

Kai Saimono akyse pasirodė nepasitikėjimas ir pasimetimas, ši maloni vietinė moteris, kuri rodėsi ką tik grįžo iš keisto spalvingo pasirodymo scenoje, ėmėsi virtuvės gidės rolės. Pirštu ji pabadė kiekvieną erdvės kampą tuo pačiu laužyta anglų kalba aiškindama, ką vienur ar kitur Saimonas rasiantis užkąsti. Viešbučio svečiai turėjo galimybę užsisakyti iki keturių karštų patiekalų vienam žmogui, rinktis iš šaltų užkandžių, išdėliotų pasidabruotuose induose bei neriboti savęs su kava, arbata, kitais gėrimais bei saldumynais, kurių Saimonas nematė, nes buvo palikti jo nematymo zonoje - už nugaros.

Nors keturi patiekalai skambėjo įspūdingai, bet moteris, kurios vardas, pasirodo, buvo Alara (bent jau taip buvo parašyta jos vardo kortelėje, segėjusioje kiek žemiau krūtinės, labiau ant liemens), patikino, kad patiekalai nėra dideli, labiau užkandžiai nei pagrindiniai, tad tam, kad šis jaunas vyras pasisotintų ir jaustųsi pasiruošęs dienos kelionei, jis privalantis išsirinkti visus keturis pagrindinius bei nepamiršti išbandyti visų užkandžių, kuriuos ji pati visą rytą - nuo trijų ryto - ruošė praalkusiems. 

Pastarasis faktas Saimoną vertė abejoti jo teisingumu, tačiau atsisakyti Alarai negalėjo ir pažadėjo, kd darys taip, kaip ji rekomendavo. Kai Saimonas jau ruošėsi įnirtingai pradėti skaityti meniu ir rinktis tai, kas bent jau skamba maloniai skrandžiui, virtuvės gidė vėl įterpė savo balsą ir buvo aišku, kad Saimonui pačiam rinktis nereikės - jam bus parinkta ir pristatyta prie stalo - norės jis to ar ne - skaniausi patiekalai 'pagal Alarą'. Nors iš moters lūpų patiekalų vardai skambėjo kaip egzotiškai nuodingų vaisių pavadinimai, o jos veido išraiška buvo labiau siūlanti nei peršanti, bet balso tonas, kūno judesiai privertė Saimoną linkčioti galvą ties kiekvienu jos pasiūlymu, teiginiu ir suvokti, Alarai jau palikus jį vieną, kad jis net nežino, kiek ir ko užsisakė. 'Gal taip ir geriau'. Nurijęs jau kylančią nesusipratimo šypseną, jis pasilenkė per stalą, ir tikėdamasis, kad pirmųjų patiekalų pristatymas užtruks, jis nusprendė papildyti šio ryto savo dienoraštį su pirmaisiais įspūdžiais, pradedant nuo vakarykščio skrydžio. 

Jis nespėjo atsiversti savo užrašų pirmojo balto lapo, kaip akies kampučiu pamatė, kad iš to kampo, kur pagal viską truėtų būti virtuvė ir indų plovykla, jis pamatė, kaip jam moja virtuvės patarėja ir priekaištingu žvilgsniu bei visa galva jam rodo į stalą, laukiantį Saimono su įvairių rūšių užkandukais. 'Ramybės čia nebus' - pasakė. Nustūmė užrašus, pasikėlė ir, Alaros džiaugsmui, keliavo link jos išgirtųjų ir jau nuo trjų ryto paruoštų valgyti šaltųjų tradicinės Maroko virtuvės patiekalų. 

.--. Vitražiniai keliai. 

Kai Saimonas pramerkė akis, pirmas vaizdas, kurį pamatė - įvairiose kambario vietose išmėtyti drabužiai, pradarytas ir dar neiškraustytas lagaminas. Kai erdvė buvo apžiūrėta, o kaklo raumenys spėjo įsitempti nuo nepatogiai užkeltų pečių, šio jauno vyro po neramios nakties sunki galva įkrito į per minkštą pagalvę. Pro akies kraštelį matė, kaip pro pravirą langą bando spraustis rytiniai spinduliai. Nuo tiesioginės saulės slėpė sunkios, nublukusios geltonos spalvos užuolaidos. Už kambario sienų - nepakeliamas gatvės triukšmas. Taip pat nepakeliamas, kaip ir labai ankstyvo ryto Rabate pulsuojantis karštis. 

Prieš bene keturiolika valandų Saimonas jau lėktuve jautė, kad būsimų trijų mėnesių kelionė prasideda nuolat svylančiais akmenimis, sienomis ir asfaltu kvepiančiame Maroke. Nors buvo nusiteikęs ir tam pasiruošęs - tiek emociškai, tiek fiziškai - bet pirmoji pažintis su šia šalimi ne iš gerosios pusės slėgė prie žemės. Kaip ir tikėjosi, žengus koją ant pirmojo lėktuvo laipto jau svetimama krašte, jį pasitiko tas pats pojūtis, kurį patiria kiekvieną šeštadienį, lygiai šeštą valandą vakaro pravėrus namų pirties duris. +40, o jausmas, kad oras užkaitęs iki stadijos, kai kyla pirmieji burbulai, o tu jau drąsiai gali įmušti kiaušinius be lukšto, jei nori sukurti pavykusius Benedikto kiaušinius. 

Pačiame lėktuve, skrydžio metu jam nepavyko susikaupti nei knygai, nei muzikai, todėl tas ilgas penkias valandas jis stebėjo, kaip lėktuvo praėjimo taku šmėžavo stiuardesės, uodė šildomų, ką tik iš plastmasinių įpakavimų išimtų, makaronų kvapus, skaičiavo, kas kiek laiko ir kiek keleivių praveria tualeto duris. Retkarčiais žvilgsnis nuklysdavo į šalia sėdinčio kaimyno atverstą, bet neskaitomą žurnalą. Panašus į pietų Europos gyentoją, galimai italą, stilingas ir kvepiantis prabangiais kvepalais, šalia sėdintysis mėgavosi galimybe pamiegoti kone visą skrydį. Deja, pačiam Saimonui teliko tik bandyti neužsinorėti šlapintis, kad tik nereiktų žadinti šio nebylaus pakeleivio. Lėktuve jis stebėjo ir tą merginą švesių plaukų, kuri sėdėjo trimis eilėmis už jo, bet, skirtingai nei jis, prie praėjimo tako. Jo nusivylumui, mergina slėpė akis po stilingais, bet gal kiek per dideliais akiniais, o viskas, ką galėjo aiškiai mayti - tai maža, truputį riesta jos nosis, šviesi, strazdanomis išpuošta veido oda - švytinti ir lygi - bei ilgi, palaidi jos plaukai, atspindintys pro lėktuvo langą krentančią šviesą. 

Baimės skrydžiams nebebuvo, bet aukštaūgiui vaikinui kiekviena kelionė pigesnių avialinijų lėktuvais atimdavo iš jo visą entuziazmą, kurį vėliau reikėdavo grąžintis kone dvi dienas. Namie užtektų vienos paros, o svetimame krašte motyvacija ir energiją grąžindavo tik sąlyga, kad pirmoji para svetur bus praleista miegant ir valgant. Šis rytas Saimonui  - pirmasis jo trijų suplanuotų mėnesių kelionėje. Pirmasis svetimame, karštame krašte. 

Viešbučio kambario lubas puošė smulkiais, šviesiai mėlynais stikliukais išklijuoti ornamentai. Sienos nukabinėtos Maroko gražiausių, kaip jis spėjo, gamtovaizdžių nuotraukomis. Nors tokie paveikslai labiau tiktų išpildyti bendrojo naudojimo erdves, bet tai vis geriau ir jaukiau, nei gulėti baltų sienų, baldų ir baltų patalų kambaryje, labiau primenančiame ligoninę nei svetingą ir gana brangų viešbutį. Taip, brangų. Saimonas nusprendė, kad keliaus daug kur pėsčiomis, mindys takus ir takelius, gal net nebus pavalgęs iki galo, bet miegos brangesniuose nei vidutiniai viešbučiai. Ko jau ko, bet miegas jam - svarbiausias geros kelionės atributas. Todėl ir dabar jis guli karališko dydžio lovoje, jo kūną dengia avie vilnos prikimšta antklodė, kurį, kad ir kaip bebūtų vis dar keista, šį karštą rytą leidžia kūnui jaustis vėsiam. Tai leidžia daryti išvadą, kad, nros žiemų čia ir nėra, bet dykumų šaltąsias naktis galima pramiegoti šiltai šių patalų dėka. Jo kambaryje ne tik lova ir kėdė bei paveikslais (kurių autorius, kaip vėliau paaiškėjo - garsus italų fotografas Massimo Bassano) nukabinėtos sienos, bet ir trejos durys - į koridorių, į vonią bei į miniatūrinę svetainę su virtuvėle, pilna būtiniausių įrankių, gelbėjančių norint susikurti paprastą vakarienę ar susiruošti pusryčius. 

Šalia lovos, ant žemės pamestas, rankinis laikrodis rodė 7 valandas ryto. Neįtikėtinai puikus laikas kėlimuisi, nors galva dar ūžė nuo buvusių ir esamų garsų bei naujų vaizdų prieš akis. Kad neaptemptų akyse, jis pirmiausiai atsisėdo ant lovos krašto, nuleido akis į grindinį, o tik vėliau visu kūnu stojosi iš guolio. Nuoga krūtine atsisukęs į užuolaida pridengtą langą, jis, kaip tradiciškai, išėlęs rankas į lubas, pasirąžė, pasisuko į vieną ir kitą šoną, kad pajustų kiekvieną nugaros, rankų ir krūtinės raumenį - pajustų, kaip jie bunda iš sąstingio ir nėtikėtų įvykių. Vis dar nuogas, jis pritūpė ant grindų, ištiesė kojas ir vienu kartu, garsiai skaičiuodamas, padarė penkiasdešimt atsispaudimų. Tradiciškai. Peių juostos ir rankų raumenys apšilo, širdis greičiau pradėjo varinėti kraują po kūną ir rytas pagaliau rodėsi nebe slėgiantis, o pilnas naujų būsimų įspūdžių. 

Kai pėdų pirštus pasiekė pirmoji šilto vandens srodė, jo kūnu nuvilinijo odą pašiurpinusi banga. Persiliejęs pirmiau šiltu, kone karštu vandeniu, jis vietą užleido vėsesniam. Norėjosi ledinio, tačiau dėl šio krašto oro net brangiausiai viešbučiai nesuteikia galimybėmis mėgautis lediniu arba bent jau šaltu vandeniu. Viskas, ko gali tikėtis - vėsesnio nei vidutinio vandens srovės, nuplaunančios nuo veido nakties sapnus ir prabudinantis kiekvieną kūno ląstelę, naktį mirkusią Rabato miesto drėgmės ir Saimono kūno prakaito mišinyje. Tačiau jau tada, kai pirštai užsuko paskutinius dušo srovės lašus, jis galėjo jausti, kaip bunda apetitas, pagaliau iki galo atsimerkiančias akis ir iš sąstingio bundančias kojas, reikalaujančias veiksmo, patogių batų ir bent keliadešimties kilometrų be paliovos. 

***

.--. Džiunglių takais.

Samanose klimpsta pusnuogės pėdos. Pirštų galiukais ji junta žemės drėgmę, garbanotų žolynų kutenimą. Aplink - gamtos tyla. Ta, kurios ore vabzdžiai zvimbia, kur girdi kaip vėjas šiugždena medžių lapus. Džiunglės. Ant pečių - sunki kuprinė. Ant kaktos - prakaito lašai sumišę su atogrąžų drėgme. Plaukus dengia bitininko kepurė, o nuo kūno sklinda to reklamuoto kremo nuo uodų kvapas. Mergina tyliai sau panosėje skaičiuoja kas kiek laiko pasigirsta kaži kokių gyvūnų, ar tai paukščių, garsai. Rankos nepailstamai stumia tolyn į veidą besikėsinančius didžiulius džiunglių medžių lapus. 10 metrų į priekį - bene ilgiausias matymo perimetras, o už jo - stori kamienai, krūmas už krūmo. Rankos riešą puošia drėgmei atsparus laikrodis, bet jis jau pamirštas pasiklydusiame laike. 

Tai - lėtas žingsniavimas. Pėdomis ji tikrina galimai per minkštą žolyną, grasinantį palikti ją be batų šiose džiunglėse. Norisi vis dažniau pasitaisyti pečius užgulusį svorį. Troškulys nekankina - nugarą slegiančioje kuprinėje paslpėptos vandens atsargos. Jau geriau nešti, nei trokšti, nusprendė prieš kelionę. Jos kelionę vis stabdo apsaugos instinktas, verčiantis sulėtinti žingsnius, įsiklausyti ir kiek įmanoma labiau nutildyti kvėpavimą. Ir net jei tuo metu vienintelis garsas - nuo ėjimo virtęs giliu dūsavimu, kvėpavimas, bet nė sekundei nepaliko tave stebinčio draugo jausmas. Rodos, kiekvienas krustelėjimas, judesys nulydimas nepažįstamojo, besislepiančio iš už tai ano gėlių kuokšto. Kiekviena žmogiška būtybę yra patyrusi tą jausmą, kai garsas tavo žingsnių, tavo kvėpavimo, virsta dvigubai garsesniu, su jį lydinčiu aidu. Ir tą jausmą, kai aidas pranyksta tą akimirką, kai tik sustoji bei lėtai apsižvalgai. Tyla. Randi - neko, tik tą keistą jausmą, elektros srove perveriantį kiekvieną nervo ląstelę tavo adrenalino primaitintame kūne. 

Tik garsai ir augalai. Augaluose besislepiantys garsai, o jų šeimininkai - išdidūs, kuklūs atogrąžų gyviai. Ar norisi juos išvysti? 

Tačiau drąsiausi atogrąžų gyventojai - spiečiais skraidantys vabzdžiai, smalsiai liečiantys nuogas kūno vietas, savo sparnų judesiais nepaliekantys klausos ramybėje. Nors nemalonus kūno kvapas atgraso juos ūpti ant jau saulės nubučiuotos odos, bet jų plazdėjimas nepalieka merginos ramybėje. Kompaso ir intuicijos draugija pašnibžda į ausį, kad netrukus prieš akis turėtų atsiverti vandens telkinys. Dar nežinia, ar tai šniokščiantis krioklys ar veidrodiniu paviršiumi besipuošiantis ežeras. Galvoje - optimistinės prognozės, nes vis dėlto yra galimybė, kad spinguliuojantis gaiva ežeras gali būti tik miražas, o realybėje - neperbrendamas pelkynas, džiuiginantis tik jame įsikūrusius šliužus. 

Ėjimą stabdo ne tik sudėtingos kojoms sąlygos, bet ir smalsumas, sustabdantis kūną, priverčiantis tiesti ranką link tos keistos, kiek netikėtos formos gėlės, pasislėpusios ir blankiai šviečiančios švelniai rožine, saulėlydžio nudažyto dangaus, spalva. Mergina suvokia, kad ryški spalva čia, atogrąžų tyruose, nežada nieko saugaus. Tūnantis pavojus kerinčiame kvape, o ji - viena. Tačiau ta spinduliuojanti spalva vilioja žvilgtelti, mėgautis augalo grožiu iš arčiau. Pulsas pakyla, širdis didina ritmą tarsi po puodelio stiprios rytinės kavos. Abejonė ir smalsumas - drauge. Racionalus protas gasdina galimomis pasekmėmis, o kraują pumpuojantis organas vaikiškai atveria esamos galimybės nuostabumą. Kol ji šnekėjo pati su savimi, rankos jau lietė tą delno dydžio žiedą, slepiantį savy nėtikėtą nuodą. Gėlė atvirai, be kuklumo, atvėrė savo nuoga būvį, parodė, kas kituose augaluose matyti tik pro mikroskopą. Tarsi gyslos, išvagojusios nuvargusias kojas, taip ir gėlės žiedlapiai bylojo apie turimą ilgaamžę, nuvargintą būtį, kurios neturėjo kur panaudoti. 

Apžiūrėjus gėlę, būtina apžiūrėti rankas. Jokių pranašų apie nudegintą odą. Tačiau jau nebe gėlės nuodinga būtis svarbu šiuo metu, o tolumoje galimai tyvuliuojantis vandens telkinys. Galimybė nusimaudyti nuogai, atsigaivinti ir tęsti kelionę į uostą laivų. Mintyse ji skaičiuoja nueito ir likusio laiko skirtumą. Iškvėpia ramų atodūsį, suvokus, kad viskas vyksta pagal planą. Ir tada...

Tada pasigirsta tas netikėtas triukšmas. Tikėtas, bet ne taip. Ne, ne pirmtakai ūbavo ir ne paukščiai dainavo, nes jie jau kelis kilometrus palikę džiunglių prašalaitį vienatvėje, Šis naujas garsas, privertęs net krūptelti, užliejo merginos ausis ir sušiurpino kūno gyvaplaukius. Maždaug už kilometro šniokštė vanduo. Iš skleidžiamo garso buvo akivaizdu, kad tai - didelis, vėsinantis ir skaidrus atogrąžų miškų krioklys, kviečiantis jo pursluose glėbesčiuotis kiekvieną praeivį. 

Bandymas atrasti saugų samnaų kauburį nusprendė sekti iš paskos. Rodėsi, kad bus prieita menka proskyna, kurioje galimai tilptų iki trijų medžių, bet žmogiškas aiktelėjimas iš nuostabos nuvilnijo medžių viršūnėmis. Akyse atsivėrė futbolo dydžio erdvė. Minutę kitą vyko kvėpavimas gaivos pojūčiu, galvoje sukosi matematinės formulės apskaičiuoti krioklio aukštį, ežero gylį ir pavojingumo lygį. Sunki kelioninė kuprinė bumptelėjo ant žemės. Po to žemę greit pasiekė kepurė, maikutė ir šortai. Batai palikti desertui. Ir štai ji nuoga, vis dar su batais, ji stovi ant kranto šniokšiančio krioklio. Krentančio vandens purslai siekia veidą, paskatindami nieko nelaukti. Kai pėdos, jau nuogos, pajuto tą pirmą, vėsų, bet ne šaltą, prisilietimą, malonumo šūksnis išsprūdo iš lūpų - garsiau nei tikėtasi. Kai vanduo apglėbė šlaunis, o vėliau - liemenį, ji giliai įkvėpė ir paniro. Paniro į žmonių nedrumstą gyvybės šaltinį, nuplovė nerimą ir adrenaliną... 

.--. Iš kur tai atsirado?

Vyro šio širdis didžiulė.  Kol mama atrišo diržą to vežimo, Jam galvoj jau sukos, kaip skins glėbį Jis narcizų, įlips į purvo duobę, pasidarys vieną kitą kelnių skylę. Kai pajuto laisvę nuo supančiotų diržų, nėrė pro mamos sijoną, o kol pasiekė tą pievą, spėjo nubalnoti nosį. Bet nė motais iš paskos skubanti ta moteris-mama, jam prieš akis - plytinti žaliuojanti pieva. 

Tarp tų geltonų žydinčių gėlių pasijuto kaip karalius šių laukų. Kad tvirčiau stovėti būtų, į rankas, jau gėlių pilnas, griebė lazdą, pagalį ir kitą medį. Kiekvienoj mažoj duobelėj vyras nerangiai pusiausvyrą vos laikė, o spalvotų pievų grožis Jam mirgėjo akyse. 

Skynė vieną, du ir dar žiedų. Kai suprato, kad delnai talpint tiek negali, išsirinko tris gražiausius juos. Žalio kelio vidury sustojo kaip įkąstas, nes sutriko, kad nežino, kam gėles teks dovanoti. Apžvelgęs saulėtą parką, mamą pastebėjęs, žvilgsnį tuoj nusuko, net nuraudo. Prakaituotais Jis delnais suskaičiavo "viens, du, trys". Šnekėjo sau po nosim, kaip mamai tą antrąjį žiedą dovanosiąs, kaip į skruostą jai bučiuos ir žinos, kad daugiau nieko Jis nemyli taip, kaip šiltas mamos rankas. 

Prie visų narcizų krūmų Jis pritūpęs buvo. Uostinėjo, čiupinėjo, mintyse galvojo, kam atiteks žiedai tie paskutiniai. Kol Jis kūrė meilės pasaką apie mergaitę, spėjo ratą kitą apibėgti apie pievoje augančius medžius gumbuotus. Antrą kelnių kelią susiplėšė, juodais žemėtais delnais sau ant skruostų ornamentus piešė. 

Kai gėlių pilna pieva jau buvo apžiūrėta, o gražiausi žiedai - apuostinėti, tada nusprendė vyras - kad nereikia. Nereikia Jam tų dviejų likusių žiedų - ateis Jiems laikas. Pasiliks geriau lazdas medines, kuriomis kovos, ramstysis ir paišys smėlyje portretus šeimos. 

.--. Iš kur tai atsirado?

Savo rankų minkštom pirštų pagalvėlėm Ji sau per įdegusią odą braukė. Jautė kiekvieną nelygumą, randą, švelnumą. Palietusi dilbį įkvėpė, iškvėpė ir pajuto virpulį, bėgantį per kūną visą. Nuogomis kojomis į smėlį įsispyrė - įkaitusį, baltą smėlį. Užmerkė akis į tos dienos kaitrią saulę. Lieknas rankas suvijo virš akių, delnais lietė jauną veidą. Neklusnią sruogą nuo kaktos nubraukė vėjas, atsklidęs nuo jūros, tą dieną ypatingai žydros. Krūtinę Josios pripildė deguonies pliūpsnis, tuo pat metu rakų pirštai jau lietė žemę, po pėdomis kur driekės.

Moters nugara, maloni liesti, ore paišė S raidę. Kojos nejudėjo, o rankos tarsi mojavo neegzistuojantiems praeiviams. Plaučiuose sukosi vandenyno srovės, o kiekvienas, net mažytis, raumuo mankštinamas buvo. Stebėdama iš šono negalėjai savęs neklausti: "Kodėl Jos kūno drabužis joks nepuošia?", nes klubų linkį dengė tik šilko prijuostė, o kaklą - vėrinys pajūrio atradimų. Nors veido nerodė, galėjai matyti tik stuburo eilę, bet pastebėti buvo nesunku - moteris žydėjo esybe sava. 

Iš kur tai atsirado? Tas paveikslas, nuo kurio net svetimos akys nežiūrėti negalėjo, norėjo paliesti, prisiliesti bent žvilgsniu... O moteris neskubėjo, judėjo, kūną lankstė, kvėpavo. Jos mintyse ošė prieš ją plytintys vandenys, o kūną gaubė nematoma skraistė. Praėjus porai dešimčių minučių, Ji pakeitė pėdų pozą, o ant kulkšnies suskambėjo amuletas Josios. Dar vienas-kitas lankstumo pratimas ir Ji pajudėjo link vandens vėsinančio. Kai priėjo tinkamą gylį, moteris savo liemenį panardino į vandenį žydrą. Pakėlė prie lūpų rankas, o jose - kaulinė fleita, buvusi šalia. Per bangų paviršių nusirideno Jos melodija kurta. Joje meilę girdėti galėjai - besąlyginę, šiltą ir ramią  - tokią, kokią tik moterys sukurti turi galią. 

Kai popiečio saulė palietė Jos pečius, moteris užbaigė dainą, plaštakoj paslėpė instrumentą, lanksčiu kūnu pakilo virš jūros. O tada pasidarė taip aišku kaip tą ryškią dieną, iš kur Ji žavesį ir charizmą semia. Moters nuogą kūną puošė ne tik vėrinys ar skraistė, amuletas ar apvalūs klubai. Istoriją moters žavesio atsiradimo tyliai byloja Jos liemuo neliaunas. Apvalus ir rankų Josios išmyluotas, skelbė apie Naują Pradžią.