Būtiniausi daiktai buvo iškelti iš lagamino į kelioninę, nedidelę kuprinę. Laukia ilgi pasivaikščiojimai Maroko sostinės akmenuotomis gatvėmis. Saimonas atsivertė savo kelionės plano pirmąjį lapą ir bandė apskaičiuoti, kiek gi šiandienai jam reikės pinigų, vandens atsargų, kiek turės galimybės pavalgyti kavinėse, o kiek - tiesiog užkandžiauti. Tada, supratęs, kad tai - tik vienos dienos, ir net ne nakties, pašmirinėjimai po Rabatą, jis susimąsčiusiu veidu perbraukė delnu per vis dar šlapių plaukų sruogą, vis krentančią ant kaktos, ir pradėjo kraustyti kai kuriuos daiktus iš kuprinės į lagaminą - atgal. 'Beprasmis darbas' - jis prikando lūpą ir susierzinusiu žvilgsniu bandė akimis atrasti savo rankinį laikrodį, kuris galėtų jam nurodyti kelią šios dienos laike.
Kai fotoaparatas, piniginė, dokumentai, skara nuo dulkių ir vėjo, du litrai vandens ir keletas baltyminių užkandžių nugulė jo kuprinės gale, jau mušė devintą valandą ryto. Saimono, kaip ir kitų viešbučio gyventojų, laukė paruošti pusryčiai. Rakindamas duris iš spalvoto koridoriaus pusės, Saimono galvoje šmėkščiojo daiktų sąrašas - dažniausiai pamirštami vertingiausi ir naudingiausi daiktai, o ant pečių nugulą sunkiausi, bet jokios pridėtinės vertės ilgiems pasivaikščiojimams nepridedantys. Žengęs keletą žingsnių ryškiai mėlyna ir geltona spalvomis išdažytu koridoriumi, jis jau norėjo gręžtis atgal ir patikrinti, ar tikrai užrakino duris. 'Užrakinau' - ir nuėjo link lifto, kuriuo nesinaudojo, nes labiau mėgo laiptus. Ir taip visą gyvenimą nuo mažumės, arba bent jau kiek prisimena.
Antrame iš šešių viešbučio aukštų jau galėjai justi stipriai prieskoniuotų pusryčių aromatą. Saimonas nebuvo didelis Indijos ir panašios į ją virtuvės mėgėjas, tačiau neabejojo, kad niekur kitur negaus geresnio rytinio valgio nei šiame viešbutyje, todėl teks apsiprasti - tiek su su panašiais į indišką virtuvę kvapais, tiek su skoniu. Bet tai buvo akivaizdus nusistatymas dar neapžiūrėjus to, ką šios šalies vietiniai siūlo savo pogrindinio aukšto virtuvėlėje. Iš tiesų, Saimonas nėra bandęs jokio patiekalo, kilusio iš Maroko tradicinės virtuvės. Viskas, ką jis įsivaizdavo rasiantis ant stalo - tai daug kario, ciberžolės ir kitokių, geltonai patiekalus, nuspalvinančių prieskonių, sumišusių su neatpažintais padažais ir mėsa, kurios skonis neprimena nei vištienos, nei avienos.
Įžengus į viešbučio erdvę, kurioje nuolat sukasi išalkusieji arba mokantys gaminti ir gaunantys už tai atlyginimą iš viešbučio vadovybės, pasirodė nedidelis valgomasis - aštuoni keturviečiai staliukai, uždengti nertomis staltiesėmis ir prie keturiu langų priremti keturi dviviečiai atsiskyrėliai. Sienos, kaip ir jo kambarys, buvo išpuošti Maroko kraštovaizdžio nuotraukomis. Tačiau čia sienos nebuvo baltos arba bent pilkos. Valgomojo erdvė buvo ryškaus turkio spalvos, ant lubų puikavosi rankomis, net neabejojo Saimonas, piešti ornamentai ir piešiniai. Du iš dviejų langai buvo papuošti vitražiniais stikliukais - pro juos sunkiai skverbėsi šviesa. Nors buvo gana tamsu, o tyloje girdėjosi tik toli virtuvėje barškančių indų garsai bei palubėje besisukančio ventiliatoriaus sparnai, betSaimonas jautėsi jaukiai ir, svarbiausia, vėsiai.
Apsvarstęs galimybę priėsti prie keturviečio staliuko ir turėti šansą susipažinti su galimai šalia prisėsiančiais viešbučio gyventojais, jis vis dėlto pasirinko vieną iš mažesnių stalų, atremtų į vitražais puošto lango palangę. Vieną kėdę naudojo sau, o kitą - nemažai sveriančiai kuprinei. Atsisėdęs jis apsižvalgė su tikslu atrasti ženklą, kokiu būdu jis bus pamaitintas. Apžvelgęs erdvę, pačiame kampe pamatę nedidelį, kaip vėliau paaiškėjo - šaltų užkandžių, stalą. Nespėjo jis apžvelgti kiekvieno kampo, kaip už nugaros jis pajuto krenkštelėjimą ir pro dešinį petį jam prieš nosį išlindo tamsesnio gymio moters ranka su ryškiomis apyrankėmis, per ilgais nagais, laikanti šio ryto valgiaraštį išsirinkti karštus patiekalus.
Kai Saimono akyse pasirodė nepasitikėjimas ir pasimetimas, ši maloni vietinė moteris, kuri rodėsi ką tik grįžo iš keisto spalvingo pasirodymo scenoje, ėmėsi virtuvės gidės rolės. Pirštu ji pabadė kiekvieną erdvės kampą tuo pačiu laužyta anglų kalba aiškindama, ką vienur ar kitur Saimonas rasiantis užkąsti. Viešbučio svečiai turėjo galimybę užsisakyti iki keturių karštų patiekalų vienam žmogui, rinktis iš šaltų užkandžių, išdėliotų pasidabruotuose induose bei neriboti savęs su kava, arbata, kitais gėrimais bei saldumynais, kurių Saimonas nematė, nes buvo palikti jo nematymo zonoje - už nugaros.
Nors keturi patiekalai skambėjo įspūdingai, bet moteris, kurios vardas, pasirodo, buvo Alara (bent jau taip buvo parašyta jos vardo kortelėje, segėjusioje kiek žemiau krūtinės, labiau ant liemens), patikino, kad patiekalai nėra dideli, labiau užkandžiai nei pagrindiniai, tad tam, kad šis jaunas vyras pasisotintų ir jaustųsi pasiruošęs dienos kelionei, jis privalantis išsirinkti visus keturis pagrindinius bei nepamiršti išbandyti visų užkandžių, kuriuos ji pati visą rytą - nuo trijų ryto - ruošė praalkusiems.
Pastarasis faktas Saimoną vertė abejoti jo teisingumu, tačiau atsisakyti Alarai negalėjo ir pažadėjo, kd darys taip, kaip ji rekomendavo. Kai Saimonas jau ruošėsi įnirtingai pradėti skaityti meniu ir rinktis tai, kas bent jau skamba maloniai skrandžiui, virtuvės gidė vėl įterpė savo balsą ir buvo aišku, kad Saimonui pačiam rinktis nereikės - jam bus parinkta ir pristatyta prie stalo - norės jis to ar ne - skaniausi patiekalai 'pagal Alarą'. Nors iš moters lūpų patiekalų vardai skambėjo kaip egzotiškai nuodingų vaisių pavadinimai, o jos veido išraiška buvo labiau siūlanti nei peršanti, bet balso tonas, kūno judesiai privertė Saimoną linkčioti galvą ties kiekvienu jos pasiūlymu, teiginiu ir suvokti, Alarai jau palikus jį vieną, kad jis net nežino, kiek ir ko užsisakė. 'Gal taip ir geriau'. Nurijęs jau kylančią nesusipratimo šypseną, jis pasilenkė per stalą, ir tikėdamasis, kad pirmųjų patiekalų pristatymas užtruks, jis nusprendė papildyti šio ryto savo dienoraštį su pirmaisiais įspūdžiais, pradedant nuo vakarykščio skrydžio.
Jis nespėjo atsiversti savo užrašų pirmojo balto lapo, kaip akies kampučiu pamatė, kad iš to kampo, kur pagal viską truėtų būti virtuvė ir indų plovykla, jis pamatė, kaip jam moja virtuvės patarėja ir priekaištingu žvilgsniu bei visa galva jam rodo į stalą, laukiantį Saimono su įvairių rūšių užkandukais. 'Ramybės čia nebus' - pasakė. Nustūmė užrašus, pasikėlė ir, Alaros džiaugsmui, keliavo link jos išgirtųjų ir jau nuo trjų ryto paruoštų valgyti šaltųjų tradicinės Maroko virtuvės patiekalų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą