Vyro šio širdis didžiulė. Kol mama atrišo diržą to vežimo, Jam galvoj jau sukos, kaip skins glėbį Jis narcizų, įlips į purvo duobę, pasidarys vieną kitą kelnių skylę. Kai pajuto laisvę nuo supančiotų diržų, nėrė pro mamos sijoną, o kol pasiekė tą pievą, spėjo nubalnoti nosį. Bet nė motais iš paskos skubanti ta moteris-mama, jam prieš akis - plytinti žaliuojanti pieva.
Tarp tų geltonų žydinčių gėlių pasijuto kaip karalius šių laukų. Kad tvirčiau stovėti būtų, į rankas, jau gėlių pilnas, griebė lazdą, pagalį ir kitą medį. Kiekvienoj mažoj duobelėj vyras nerangiai pusiausvyrą vos laikė, o spalvotų pievų grožis Jam mirgėjo akyse.
Skynė vieną, du ir dar žiedų. Kai suprato, kad delnai talpint tiek negali, išsirinko tris gražiausius juos. Žalio kelio vidury sustojo kaip įkąstas, nes sutriko, kad nežino, kam gėles teks dovanoti. Apžvelgęs saulėtą parką, mamą pastebėjęs, žvilgsnį tuoj nusuko, net nuraudo. Prakaituotais Jis delnais suskaičiavo "viens, du, trys". Šnekėjo sau po nosim, kaip mamai tą antrąjį žiedą dovanosiąs, kaip į skruostą jai bučiuos ir žinos, kad daugiau nieko Jis nemyli taip, kaip šiltas mamos rankas.
Prie visų narcizų krūmų Jis pritūpęs buvo. Uostinėjo, čiupinėjo, mintyse galvojo, kam atiteks žiedai tie paskutiniai. Kol Jis kūrė meilės pasaką apie mergaitę, spėjo ratą kitą apibėgti apie pievoje augančius medžius gumbuotus. Antrą kelnių kelią susiplėšė, juodais žemėtais delnais sau ant skruostų ornamentus piešė.
Kai gėlių pilna pieva jau buvo apžiūrėta, o gražiausi žiedai - apuostinėti, tada nusprendė vyras - kad nereikia. Nereikia Jam tų dviejų likusių žiedų - ateis Jiems laikas. Pasiliks geriau lazdas medines, kuriomis kovos, ramstysis ir paišys smėlyje portretus šeimos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą