Garstyčių spalvos kambario klinika

.--.

Skubėdama ji krovėsi paskutinius daiktus į nunešiotą kelių sezonų rankinę. 

Jis stebėjo ją sėdėdamas ant ką tik paklotos lovos krašto ir lėtai segėsi jau nenaujų, kažkada buvusių baltų, marškinių rankoves. Jos kaktą vagojo horizontalios linijos, jose slėpėsi prakaito lašeliai. Kol dešine ranka ji pildė savo kelioninį krepšį, nervingai kaire ranka vis prabudindavo per greitai užmiegantį telefono ekraną. Kol braukdavo per jį pirštu, ji jusdavo skilusio plastiko nelygumus nykščio oda.

Jau buvo vėlu. Per vėlu. O juk ji visada atvykdavo laiku. Kol jos žemo kulno batais apautos kojos nerimastingai mindžiojo duonos trupiniais nusėtą kilimą, jos burna murmėjo daiktų sąrašą, kuriuos galimai galėjo ir pamiršti. Bet gi visada galima sugrįžti. Į pradžią. Ir namus. 

Jų vieno kambario butas buvo toks menkas ir mažas, kad ore galėjai justi emocinę - nepačiuopamą, ir fizinę - užuodžiamą - baimę ir nerimą. Nors ką tik po dušo, kai nuo karšto garo net miegamojo langai nespėjo pragiedrėti, bet tiek moteris, tiek vyras juto bėgantį prakaitą savomis nugaromis. Sustojusi tarpdury tarp miegamojo, vos talpinančio dvigulę lovą ir kitos - antros ir paskutinės erdvės - virtuvės - ji paskutinį kartą apžvelgė kambario kampus. Išskyrus gražiai paklotą lovą, ant kurios nerimo pakumpusia nugara sėdėjo jos vyras, visas kambarys buvo apverstas aukštyn kojom. Netvarkingumo įspūdį didino erdvės menkumas, žemos lubos ir langus dengiančios sunkaus audinio užuolaidos. 

Kilimas buvo nusėtas maisto trupiniais ir likučiais, tarp kurių mėtėsi neplautų drabužių krūvos. Už užuolaidų, ant palangių slėpėsi knygų ir dešimties metų senumo užrašų, sąsiuvinių ir niekam nebereikalingų maisto prekių čekių krūvos. Skylėtus langus dengė plastikinių maišelių dvigubas sluoksnis, o juos tvirtino kryžiumi klijuota pilka, plati, lipni juosta. Kad tik vėjas kiauriai neprakoštų. Lubų ir sienų pakampius puošė įsisenėjęs pelėsis, o nuo iš vonios vis dar sklindančio ką tik naudoto karšto dušo bei temperatūrų skirtumo tarp kambario ir lauko, visas keturias sienas buvo nusėdę smulkūs drėgmės lašeliai. Ir nesvarbu - buvo vasara ar drėgna žiema, vėjas ar kaitra, bet jis ir ji, glostydami mažo buto sienas, galėjo jausti delnais tekančio vandens srovę.

Keista. Nors kambarys atrodė tarsi po II-ojo pasaulinio karo, bet antroji buto erdvė - virtuvė - stebino neįtikėtina švara. Ten, kur tilpo vos keturios spintelės, stalas dviem žmonėms, viryklė dviejų skylių bei šaldytuvas, vos siekiantis jos klubų linkus, negalėjai įžvelgti nė vienos dulkelės ar neplauto indo. Iš prosenelės paveldėta virutvės indauja švytėjo nuo metų metais šveičiamo paviršiaus. Išblukusi spalva suteikė virtuvei jaukaus autentiškumo. Gal dėl to, kad jie abu mėgdavo gaminti, ko pasekoje įšildavo virtuvės sienos, bet čia niekada nebūtum jautęs rasos lašų ant sienų paviršiaus. 

Ji atsidusdama nusikabino ilgą paltą, kvėpavusį ant virtuvės durų. Trūko jame vienos sagos - apatinės. Ji žinojo, bet nespėjo. Paskutinį rūbo sluoksnį dėjosi ir jis. Paėmęs į abi rankas po krepšį, jis ją praleido pro atviras laukujas duris. Pražengęs slenkstį, išgirdo, kaip už nugaros trenkėsi skersvėjo genamos jų paliekamų namų durys. Iš trečio karto tik pavyko pataikyti į spyną rakta. Rankose drebėjo mobilusis ir raktų pakabukai. 

Nužengę tris laiptus, jie pasiekė apniukusio dangaus kiemą. Jie ranka galėjo pasiekti jų plėvele apšildytų langų rėmus. Jau neberakinamo, mėlyno automobilio durys girgždėjo nuo žmogaus rankų, kai jas atidarė. Lipdamas į vairuotojo vietą, vyras numetė krepšius ant galinės, medžiaga aptrauktos, sėdynęs. Akies krašteliu jis dar vyriškai pastebėjo, kaip nenuoramos rūdys graužė jo WV Golf kairį sparną, o priekinė padanga verkė būdama pustuštė. 

Lauke tvyrojo drėgmė. Tam, kad sušiltų prie +15-os, moteris trynė ranką į ranką, šildė savo karštu, bet trūkčiojančiu oru. Kiekvieną kartą, kai jis sukdavo užvedimo raktelį, jų akys susitikdavo su kasdieniu klausimu: 'Užsives šįkart, ar ne?'. Nors įprastai jiems širdies nebūtų skaudėję dėl nepavykusio užvedimo, bet šiuokart jiems labai reikėjo, kad 20-ies metų automobilis juos nuvežtų ten, kur jiems rūpėjo. 

Visą 20 minučių kelio, kol jie važiavo per tylų miestą, jie nepratarė nė žodžio. Tik kai sustabdydavo automobilį prie raudonos šviesos, jis pažvelgdavo į ją gerumo pilnomis akimis ir bandydavo kviesti atsisukti ją mintimis. Tačiau ji tik beprasmiu, nieko nematančiu žvilgsniu stebėjo tuščias sankryžas už automobilio priekinio lango. Ji rąžė rankas, sušalusias nuo nerimo ir lauko oro, o sustingę pirštai mėlynavo, užspausti jos pačios rankų. Ji nematė ir nejuto [ko anksčiau nebuvo], kad jis šaukiasi jos dėmesio ir akių. Bijojo jis, kad ištaręs garsiai kokį žodį, pravirdkys ją be noro. 

Kai pasiekė jie kelionės tikslą, net užgesusio variklio ūžesys jų neišgynė iš priemonės transporto. Paskutinę maldą abu jie sukalbėjo tyliai, asmeniškai kiekvienas. Išlipę jie be pokalbių įsikabino vienas kitam į ranką. Ir kaip jam tada širdis suspurdo, kai atsisuko ji veidu į akis jam ir tyliai pasakė: 'Myliu aš tave'. 

Jie įžengė į pastatą, ant kurio durų užrašas skelbė, kad renkasi čia žmonės praradę ar dar turintys viltį susilaukti pirmo ar antro vaiko. Kvėpavo sienos pastato šito norais ir maldom žmonių - turtingų ir paprastų, jaunesnių ir vyresnių. Čia mezgėsi neramūs pokalbiai tarp gydytojų ir pacientų, o lemčiai lėmus - ir gyvybės naujos.

Įėję į žaliai dažytą laukiamąjį kambariuką, jie kukliai pasidėjo nunešiotus paltus ant nuvargusių kelių, prisėdo ant odinių fotelių prie akvariumo žuvyčių. Už kelių metrų ant patogios kėdės sėdėjo raudonų lūpų asistentė, kuri pakvietus juos prisėsti, nukaukšėjo aukštakulniais į virtuvę, kuri dydžiu pralenkė ką tik prisėdusių žmonių visą butą. Kai ant pasidabruoto padėklo raudonų lūpų moteris jiems atnešė kvapnios arbatos porceliano puodukuose, jiems nieko kito nebeliko - tik priimti brangią arbatą ir įsivaizduoti, kad jiem atsirado noras gerti ar užkąsti. Iš indų sidabro ir porceliano.

Buvo gana ankstyvas rytas - jie vieni toje privačioje klinikoje laukė lemties pašaukimo. Kol moteris nykiai žiūrėjo į besiteliuskuojantį arbatos vandenį, vyras bergždžiai bandė save nuraminti besižvalgydamas į ant sienų kabančius paveikslus žmonių portretų, susilaukusių atžalų dėka šios vietos. Prasmės ieškojimas maišėsi su negyvo žvilgsnio įstrigimu tarp dviejų paveikslų rėmų. Spengiančioj tyloj jie tik girdėjo kvėpavimą kūno savo bei garsą krebždančio brangaus tušinuko tos moters už aukšto, masyvaus riešutmedžio stalo.

Praslinkus tik penkioms minutėms, kas atrodė amžinybė laukiantiesiems žaliajame kambariuky, juos pašaukė pavarde gydytojas šios klinikos. Sunkiai pakilę nuo minkštos odos, jie nuleidę akis, lėtai -žengė į garstyčų spalvos gydytojo oazę. Vyras, sekdamas moteriai iš paskos, spėjo pamatyti, kaip asistentė, ryškindama mažam veidrodėly lūpas, pagavusi paciento žvilgsnį, vyptelėjo keistu šypsniu. Ar taip ji tikėjosi įžiebti viltį? 

Dvi kėdės, beveik kaip iš serialų, jų laukė prisėsti ir klausyti, ką žmogus - galva šios klinikos - turi sukaupęs jiem pasakyti. Kol gydytojo burna lėtai žiopčiojo, o akys judėjo nuo moters prie vyro, jo rankos beprasmiai gulėjo ant ąžuolo stalo. Bet pacientai iš 10 minučių monologo išgirdo tik svarbiausius žodžius, kurie sustingdė jų vis dar šiltas širdis. 

Tiek moteriai, tiek vyrui, prieš akis praskriejo visas filmas, kaip pradėjo kartu savo kelionę gal prieš kokį dešimtmetį ilgą. Kaip kaupė finansus, pardavė butą iš mašiną, nebėjo į restoaraną bei nepirko naujų drabužių. Tik tam, kad į pasaulį galėtų pakviesti dar vieną jų kūno dalį. Kiap vakarais jie kalbėdavo apie gausią šeimą, tokiu būdu šildydavosi kūną, kai eilinę žiemą jie nebeturėjo kuo šildyti butą. Prabėgo prisiminimai ir kiekvieno ryto tylios viltys, kai gerdavo karštą kavą su vakarykščiu pienu. 

Kol vyras už ąžuolinio stalo sekė jiems nežinomų terminų pasaką be galo, moteris ir vyras matė, kaip jų akyse garstyčių spalvos sienos susilieja su pilku dangum už lango. Moteris pajuto, kaip jos rankos siekia jos vyrškoji pusė, bet dabar ji nieko nenorėjo - tik pabūti pilkoj masėj šito - prieš akis ką tik iškilusio - vaizdo. Jos lūpomis bėgiojo jausminis elektrošokas, o akyse žvilgėjo tuoj krisiančios ašaros. Jos vyras, sėdintis iš kairės, dar bandė ko tai klausti vyro už ąžuolinio stalo, bet ties kiekvienu bandymu ištarti žodį, jo balsas palikdavo jo stygas ir, išskriejęs į artimiausią mišką, materializuodavosi kaip keiksmažodžių, kurių jis sau neleido jau tūkstantį metų, tirada beprasmė. 

Išėjo jie nutolę vienas nuo kito. Užsidarė savojoje esmėj, jie nematė nieko kito, tik ašarų vandeny paskendusias kojas, žengiančias iš žaliojo kambariuko. Kai įkvėpė jie pilko oro, jau už sienų klinikos vaisingumo, ji nusišluostė kišenėje rasta nosinaite savo akis ašarotas, paskutinį kartą nurijo kartėlę ir, nusvirusia galva, ji žengė į naują dieną. Jos šalimais ėjo vyras, kurio veidas buvo sukritęs, o pečiai nulinkę, bet akyse švytėjo meilė ir liūdėsys begalinis. Tomis akimis jis stebėjo moterį, šalia esamą ir prižadėjo sau mintyse, kad bus emocinis jos prieglobstis šiandien ar po dešimt metų... 

Rimuotos eilės

.--.

Pro debesis, pro rūką, lindo saulė rytinė. 

Siūbavo geltoni javai palei vėjo ritmą. 

Už kelių kilometrų, kur akim nebematyti, mėlynavo rugiagėlės, rasos nulaižytos. 

Pro tolimo miško medžių pavėsį, šešėlis krito ant likusių pėdų. 

Žvilgėjo šviesoj maži lašelyčiai. 

Tokioa tylą nusiaubė lauką, ka spengė ausyse kaip po sprogimo didžio. 

Tik šiureno sausuoliai, skleisdami garsą, lyg šnabždėtųsi kas tai... 

Visą naktį žaibavo ir draskės griaustinis.

Grėsmingą tango šoko lietus ir vėjas, o jų prakaitą gaivino užgožtas mėnulis. 

Juoda naktis viską spalvino tamsiai, bet atidžiai įžiūrėjęs galėjai matyti - geltoną, žalią, mėlyną, raudoną. 

Dar prieš saulei kylant prieš septintą ryto, dangus apniukęs kaip niekad jau buvo. 

Jo pilki raštai vis dar verkė po truput ir rodės, kad niekad, niekad saulės neprašvis mūsuos. 

Minkšti kamuoliniai sunkūs debesys temdė rytą, nudažytą geltonai. 

Tik siūbavo siūbavo toli javai visą naktį, o už jų puošniai lingavo rugiagėlės dangaus mėlynumo.

Kontraktas su banguojančia jūra

.--.

Jos veidą puošė maskarado kaukė. Žieduoti pirštai slydo laiptų turėklais, o pačius laiptus šluostė ilgas suknios šleifas. Jos ausyse blizgėjo deimantai prabangūs, o iš paskos sekė pora apsauginių. Juodas šilkas glotniai glostė jos kūną. Per nėrinius matėsi jos liemuo liaunas ir jos oda balta, o akys švietė mėlyną fluorescencinę šviesą.

Kiekvienas jos žvilgsnis nulydimas buvo malonaus aromato. Tokio, kur glosto gomurį ir nosį, kur primena samanotas pievas, kuriose medžiai įsišakniję amžiams. Tokio, nuo kurio sapnuojasi vynuogių laukai ir mindžiojamų vaisių stiprus kvapas. Jos lūpas nuklojęs lūpdažis atspalvio figų. 

Jos rankų pirštų grožis - įrėmintas auksu, o nagų plokštelės padengtos juodo aksomo laku buvo. Kiekvieno tamsaus ir godaus pastato aukšto posūkyje ji stebėdavo savo vyrus per petį. Jie laikėsi atstumo. Ne kostiumais jie buvo pasipuošę, bet odinėmis striukėmis ir kietos medžiagos kelnėmis - tarsi ką tik nuo motociklo nulipę po lenktynių trasos. Jų klubus dengė juostos, kuriose nežinomi ginklai pasislėpę gulėjo. Jie tvirtai kaustytais kalnų batais lietė laiptų paviršių, o rankos tvirtai sudėtos dengė jų pilvų apačią. Apsauginės liemenės didino jų tvirtumo įspūdį, o puošnumo jiems teikė laikrodžiai, išrinkti moters prieky siūbuojančios klubais. Nors keista buvo, bet nuo saulės akinių jie neturėjo. Graudu, gi būtų, jei nakties tamsumo koridoriuose jie bandytų savo akis slėpti. Nuo jų ausų link liemens rangėsi pasiklausymo įranga, kuria jie bendravo su kiekvieno aukšto vyrų armija. 

Moteris leidosi iš devinto aukšto. Paniškai bijodama liftų [apie ką niekam nesakė], ji rinkosi elegantiškai eiti seno betono laiptais. Jau iš aukštai ji galėjo girdėti, kaip jos vakarėlio žmonės atsiduoda muzikai ir kokteiliams, o jų kūnai begėdiškai liečiasi vienas prie kito. Kaip pridera, ji buvo paskutinioji, įėjusi į renginį. Kai prasidėjo linksmybės, ji dar tik tepė pirmąjį lūpdažio sluoksnį. Nebuvo nei kaukės ant skruostų, nei auskarų jos ausyse, tik šilko suknelė, dengianti kūną. 

Kai dviem rankomis dėjosi nėriniuoto atlaso kaukę, ją jau stebėjo už nugaros dviejų vyrų akys. Ne meilės objektai jai jie buvo - didžiausi draugai, gelbėję iš negandos liūnų. Gydė nuo arogancijos, išpaišiusios jos veidą ir nuo ašarų po nakties alkoholio jūroje. Jie neapkabindavo jos ir nieko nekalbėjo. Tik išklausydavo taip, kaip ji to norėjo. Kol susisukusi į suplėšytą chalatą ji linguodavo ant purvinos lovos kelius apkabinus, jie prie durų stovėdavo ir nieko neleisdavo. 

Neįleisdavo žmonių su taurėm vyno ir paguodos žodžiais beprasmiais, neleisdavo nieko, kas galėtų jai padėti, kaip įprasta galėtų atrodyti. Dienom, kai už lango šviesdavo, ji pakrikdavo iš lovos išgąsčio būsenoj. Užtraukdavo langus tamsiom užuolaidom, kad galėtų mėgautis juoda naktim dar vieną parą. O tie vyrai stovėdavo prie blogo ir gero - kai ji verkdavo ar klykdavo, šypsodavos ar peikdavo. Ji trankė jų kūnus kumščiais, o jie stovėdavo vietoje, tarsi Stonehenge'o statulos. Kai ji klausdavo jų akių, kas čia per velnias, jų veidų nekeisdavo jokios grimasos. Tik akyse galėjai lengvai išskaityti, kad jų mintys sakydavo kažką į 'moterie, niekas iš išorės tau nepagelbės. Taikstykis su savo kūnu ir emocijų liūnu'. 

Kai praėjo juodumos metas, o langus atvėrė pačios jos rankos, tiedu vyrai vis dar stovėjo ten pat, kur ir stovėjo mėnesius. Atšvęsti pergalę prieš savo vidinę jūrą, ji nusprendė sušaukti tamsą paskutinį kartą. Tamsiausiam to pastato rūsy ji suprojektavo šokių aikšelę, vyrai išklojo veidrodžiais sienas, išdažė grindis spalvomis varno sparno, juodu aksomu išmušė lubas aukšto rūsio. Vakarėlio temą ji parinko, kaip nekeista - 'Tamsybės ir juodos mintys'. 

Kai ji jau atsidūrė minusiniame aukšte didelio pastato, ji stebėjo, kaip vakarėlio žmonės slįsta į palaimą, kad gali iškelti į paviršių savo ilgai laikytą įtūžį ir pyktį. Veidrodžiuos jie matė perkreiptus veidus - tokius, kurių nenorėjo pripažinti. Akis į akį jie pasisveikino su savaisiais demonais, paspaudė ranką ir sudarė kontraktą. 

Ir kai vakarėlio šeimininkė įžengė į tamsią areną, muzika nenutilo ir dalyviai nenuščiūvo. Tačiau įvyko kai kas kito, kas sudrumstė triukšmą. Atėjo aiškus suvokimas, kad neįprasto būta pasišokimo. Stikluose viskis buvo obuolių sultys, o tamsios muzikos žodžiai apie stiprybę, o ne mirtį šnekėjo. Kontraktą visi ne su demonu pasirašė, o su pačiais savimi ir banguojančia emocijų jūra. Susitaikė su realybe savo kūno ir proto - nebus vien tik linksma, o gyvenimas bus geras. Ateis ir juodos dienos, kaip rūsys, kur jie šoko, ateis ir naujienos, kur ne juoktis norėsis. Ir moters grakštus įėjimas paskelbė taiką ir draugystę su pakrikusiu protu, besikeičiančiom emocijom ir ašarų sūrymu, riedančiu per skruostą. Nes tik pripažinę, kas esą [ir bevaliai ir stiprūs], pamatę veidrodžiuose tikrąją savają [besikeičiančią] esmę, esantys draugystėje su savo geriausiu ir blogiausiu, jie tvirtai gali dieną sutikti - ramūs -  kad ir kokia audra r saulėtas karštis užkluptų. 

Svetimas langas

.--.

Prie vieno vienintelio lango jis sėdėjo, skaičiavo žvangančius pirštinėtose rankose. Negarsiai skambėjo pinigai - tik keletas likusių iš po menko pirkinio. Pažvelgęs per petį rado duonos kriaukšlę -susiraukšlėjusią - ir vakarykščio pieno litrą. Pro atvirą langą jis kvėpavo grynu oru ir matė, kaip kitoj gatvės pusėj ant stogo žmonės gėrė arbatą ir kavą, susisukę į vilnos pledą. 

Ausis jo slėpė kepurė megzta, kurią gavo dovanų iš močiutės rankų prieš dešimt metų. Močiutė ne jo būta. Saviškę palaidojęs dar prieš keturiasdešimt metų. Tada, kai jo galvoje dar siautė vėjai apie gražią ateitį, kurią išbūrė būrėja. Dabar kąsdamas sausą duoną, jis ją nurydavo su gėrimu kartėlio. Bet neverkdavo jis prie to lango, tik atidžiai stebėdavo, kaip svetimus langus blizgina darbuotojai iš įmonės vardu 'Visos valymo paslaugos'.

Rytais jis prabunda su nušalusia nosimi, nes be saulės spindulio, šviečiančio pro vienintelį langą, šilumos daugiau jis negavo. Todėl dieną ir vasarą, naktį ir žiemą jis jausdavosi įšalęs tarsi betoninės namo sienos. Kūna bandydavo prausti verdančiu vandeniu, o širdį apšviesdavo degančios žvakės. Palinkęs prie liepsnų geltonų, delnuose paslėpęs veido smakrą, stebėdavo, kaip keičiasi žvakių liežuvių formos, kaip mirguliuoja aplink oras nuo aukštos temperatūros. 

Regėjimas jo buvo geras. Todėl jam nereikėjo žiūronų stebėti pro langus. Ne, ne nuogas moteris jis matė ar besimylinčias poras. Jam didesnį geidulį keldavo vaizdai, kur apkabinimai ir meilė žaidė, kur ant stalų sūrio ir daržovių puotą kūrė moterys namų tų ar svetimų, kur šunys prausdavo katinus juodus, o ką tik gimę kūdikiai žįsdavo motinos krūtį. 

Geriausias laikas langų stebėjimui - ankstyvas rytas ir rimstantis vakaras. Kai šeimynos skuba arba atsipalaiduoja, pykstasi ar apsikabinimais mylisi. Kai vaišinasi blynais rytiniais, o vakare įsijungia vaikišką filmą. Jo akyse dažnai galėjai matyti svetimo buto įkaitintą židinį. Rodos, nepaaiškinama buvo, kaip tokių tolimų kaimynų židinių atspindys šviesdavo jo veide. 

Nors būdavo gerų dienų jam stebėjimui, kaip tyčia, bet kartais jam verkti norėjosi dėl lango bjaurybių. Kai pro jo pirštinių nublizgintą stiklą skverbdavosi rūkas šalto ryto, jis matydavo, kaip dūžta kaimynų stiklas, o ant grindų į šipulius byra prabangūs virtuvės servizai. Kaip moters SPA procedūrų numylėtas veidas sunyksta nuo sūrimo, byrančio per skruostą. Kaip vyro šukuosena, daryta už porą šimtų eurų, draikosi į šonus negražiai, nestilingai tuo metu, kai iš pykčio krato galvą į pusę dar kitą. Matęs jis ir tokių, kaip dviratukas, pirktas iš prabangiausių prekių rajono, bandė įgauti sparnus lėktuvo, bet iš 20-o aukšto taip ir nepakilęs, jis tėškėsi smarkiai. Bendro kiemo prižiūrėtojas vyras per penkiaminutę sušlavė viską, kas iš to beliko. 

Taip kiekvieną dieną jis pasisemdavo istorijų bagažą savo naktinėms klejonėms po užmiršta sapną. Kambary, kuriam nieko nebuvo - tik kartono kelios dėžės ir žvakės iš praeitų Kalėdų, jis miegodavo susisukęs į suplyšusį pledą. Kažkada galėjai sakyti, kad čia miegmaišis buvo stovyklautojų berniukų iš vasaros prie jūros. Tada, kai jis rado išmestą dar naują, nesuplyšusį, kvepiantį maišą miego, suprato, kad gali bent trumpam pasijusti miegantis ant samanų gulto vidury miško, kur šalia tėvai miega prabangiam namely ant ratų, o rytą šildo ne tik saulė, bet ir pusryčiai, iškepti ne ant laužo, o iš vietinio restorano*****+ už šimto metrų. 

Bet praėjus kone dešimčiai metų, nebeliko nei samanų kvapo nei užtrauktuko paauksuoto. Viskas, kas liko, prabangi vilna, kuri kyšojo iš skylėto apvalkalo. Galėjo džaugtis jis bent tuo, kad [suprato] - gyvena šiuolaikinio minimalizmo apsuptame kabake. 

Už užuolaidų

.--.

Kol pasiekė tikslą, prasilenkė jis pro tūkstantį klūpančių, prašančių vieno ar dviejų skatikų. Nužvelgdavo juos nuo kojų iki rankų, nuo akių ir jų drabužių. Neradęs nieko, ko gailėtis, o tik pašaipą nykią dėl praeivių nepatiklumo, jis net nebandė apmokėti jų kasdienės duonos cigarečių.

Jo rankų pirštai šalo ankstyvo ryto šiauriniame vėjyje. Aplink galvą galėjai matyti aureolę dūmo, išpūsto pro nosį. Kas penktą žingsnį palinkdavo galva link sušalusių rankų, ir iš plaučių jis į delnus paleisdavo karštą orą. Jo akis dengė plačiakraštė skrybėlė, kelius - juodas tankios vilnos paltas, o batai - tartum pakaustyti - skambėjo per tuščią ilgą miesto gatvę. Jis skubėjo - galėjai stebėti, kaip į jo klubus ritmingai daužosi portfelis nutrintos senos odos. Buvo šaltas rudens rytas. Toks, kai dieną saulė kaitiną kaktą, o iš ryto pasitinka stingdanti žiema.

Iš tolo jis pamatė seną dvarą. Galėjo užuosti jo Viduramžių dvasią. Priėjęs prie nebeužsidarančių vartų, jis stebėjo nugeltonavusią, piktžolėmis pievą apaugusią, kuri nematė darbininkų rankų dešimtmetį ne vieną. Benamiai ir neklaužados vaikai dienomis ir naktimis slėpdavosi šio kiemo užuovėjoje. Sienos kalbėjo nešvankias istorijas jaunųjų artistų nutepliotais piešiniais. Kur žemę saugojo dvaro stogas, jis matė nugulėtus čiužinius, kuriuos benamiai susirinko iš dvaro kaimynų. Seno maisto likučiai - daugiausiai baltos duonos sumuštiniai ir keisti saldainiai - vietą rasdavo ant kartoninių dėžučių, kurios turėjo saugoti benamį nuo rudens šalnos, sklindančios iš po žemės gilios.

Toliau galėjai matyti daiktus, kurie atsitiktinai užklydo į kiemą dvaro. Subliuškęs kamuolys, kaip ir dviratukas mažas, bylojo, kad vaikai mėgo šitą piktžolių pievą ir seno dvaro prieglobstį be galimybės įeiti į vidų. Keramikos daili vonia, su nuskeltais kraštais anava guli viena. Matyt, ji čia dar nuo tada, kai statybininkai bandė dvarą atstatyti tokį, koks jis gimė prieš porą šimtų metų. Jos gilus ir nuo senumo jau aižytas dugnas buvo prieglobstis pievos gyviams ir šliužiams, kurie mėgo lietaus pabuvusį vandenį.

Išsilavinę praeiviai čia nekeldavo nei kojos. Apleistas kiemas ir byrančios sienos nuteikdavo nepalankiai tuos, kurie galėjo mėgautis šiltais namais, kuriuose ant virtuvės stalo pūpso krūva persikų ir mango, o vakarienę užbaigia raudono seno vyno taurė, sukama tarp pirštų, aukso žiedais padabintų. Neviliojo net jaunimo. Na, gal kartais, kai stiprių šukuosenų berniukai bandydavo suvilioti paklydusių minčių mergaites į siaubo istorijas, kurias slepia dvaro teritorija. Niekas nekėlė ten kojos, išskyrus benamius - didelius ir mažus, pievų vabalus ir užklydusius šunis.

Bet pastarąsias kelias dienas benamių nebeliko, nes teritorijoje prasidėjo keistas šurmulys. Nors kiemas liko kaip stovėjęs, bet iš ir į dvarą žmonės ėjo ir ėjo. Nešė daiktus, statybines medžiagas. Ir taip keista buvo, kad išorinės sienos taip ir liko plikos. Kai po ilgų dienų brazdesio viskas aprimo, pro sulūžusius vartus pradėjo žmonės rinktis. Nebuvo jie kailiais pasipuošę ar auksais pasidabinę, bet jų elegancija skleidė keistą malonumą. Vienas iš dvaro svečių šiandieną - šis vyras, vis dar stebintis dvarą iš už vartų medinių.

Jo žingsniai nuaidėjo, kol jis pasiekė trijų metrų aukščio duris dvaro. Barbenti nereikėjo. Jis sunkiai jas pravėręs, įkėlė pakaustytų batų koją į kvepiančią ir sušildytą erdvę. Ir iškart toks keistas jausmas jį aplankė. Nors durys ir langai užkalti, pro užuolaidas, skiriančias kambarius, sklido dienos šviesa. Erdvei šilumos teikė ne tik pakūrenti malkomis židiniai, bet ir blausios lempos palubėse, rožinės užuolaidos, nubučiuotos saulės šviesos. Kai įžengė, jį pasitiko džiazo muzika, kurią gyvai atliko moteris auksinio balso. Tik dar nežinojo, iš kur ta maloni daina sklido. Iš kambario į kambarį jis ėjo, stebėjo žmones ir erdves. Prie mažų apvalių medinių stalų moterys sėdėjo, kurių ilgas kojas trumpos suknios atidengusios buvo. Jų pėdas puošė aukštakulniai, o pro kraštelį sijono galėjai matyti kojinių nėrinius, prigludusius prie moterų šlaunų. Dvaro kambariuose rūkoma buvoma, tačiau, kad ir kaip keista būtų, ne cigarečių, o cinamono ir medžio kvapas erdvę apglėbęs buvo. Sumišęs su viskio ir kažkur kepamos duonos aromatu, maloniai svaigino ką tik įžengusį vyrą.

Ne tik moterys ir kvapas puošė dvaro vidų. Tamsesniuose pakampiuose, kur saulės spinduliai nesiekė, grupelės vyrų žaidė pokerį kortomis. Jų rankose blizgėjo tvirto stiklo taurės, kuriuose ledukai plūduriavo viskio ar konjako jūroje. Ten, iš kur muzika sklido, niekas nekalbėjo ir nežaidė, o tik užsimerkę klausėsi moters auksinio balso, vingiuojančios klubais ant priešakinės scenos, kur jai padėjo saksofonistai, gitaros meistrai ir būgnų vyrai. Jos kūną puošė ilga siaura suknelė, blizganti ryškių scenos lempų apsupty. Čia vyrai nešiojo padėklus užkandžių, paruoštų dvaro virtuvės, asistavo moterims ir spausdavo ranką naujai atėjusiems.

Ten, kur dienos šviesa bučiavo sienas, svečių vaikai žaidė Monopolius ir Uno. Jie nebuvo tamsiojo dvaro dalyviai. Jų kambaryje švietė dienos šviesa, pro langus matėsi žydintis sodas, kuriame skraidė spalvoti drugeliai, kuriuos gaudė laukiniai, bet draugiški šunys. Vaikai už rožinių užuolaidų slėpėsi nuo tamsios realybės suaugusių. Jų žaidimo kambariuose sienos paveikslais nukabinėtos, o ant stalo jie rasdavo, kaip ponai, uogų saujomis, šiltą pyragą ir organišką pieną iš vietinio kaimo. Juos prižiūrėjo 20 metų patirtį turinčios, bet prisižiūrėjusios moterys iš gerai įvertintos įmonės, susirenkančios procentą iš jų uždarbio menko. Bet moterys mėgavosi tais vaikais iš rožinės pasakos, nes buvo lengva įsijausti į realybę, kurioje nebuvo benamių ir gyvių už dvaro užuolaidų rožinės spalvos...

Už durų slaptų - Žaliosios ir Mėlynosios

.--.

Už durų slaptų - net dviejų - alsuoja sienos, šimtmečius mirkusios siaurų kanalų vandenyse. 

Žalios durys --

nuo svetimų akių slėpė aikštingos bajoraitės gyvenimą prieskoniuotą. Čili pipirais ir kariu paskanintos jos dienos kiūtojo už raudonų plytų sienų raižytų. Nekeldavo laukan kojos, kol prie durų neatplaukdavo auksu dabinta gondola, kurios minkštasoliuose brangiuose sėdėjo gretimo namo kunigaikštis, pasipuošęs šukuosena tamsių plaukų - netikrų. 

Kai tarnai jai tiesdavo pagalbos ranką, kad tik jos kurpaitės nepatirtų žydinčio vandens šoko, garbingasis kunigaikštis ramiai papsėdavo pypkę, išpūsdamas vyšnių skonio dūmą į žydrą dangų. Jo smilkstantis tabakas per laiką nudažė geltonai jo pirštų galus ir net kai nepapsėdavo, o tik kalbėdavo, iš jo kreivos burnos vis sklisdavo silpnas užsistovėjęs dūmelis. Kai bajoraitė pritūpdavo ant paminkštintos gondolos laktos, šią transporto priemonę sjudindavo iš ramybės būsenos jos svoris, augęs nuo vaikystės. Kai žydinčio vandens drėgmė kėsindavosi persiversti per gondolos kraštą, kunigaikščio veidą nušviesdavo išgąsčio grimasa, jo krumpliai pamėlynuodavo nuo jėgos, kuria jis įsikibdavo į prabangios gondolos kraštą. Kai valtis plokštaus dugno nusistovėdavo vietoje, gondolierius paimdavo ilgą irklą į ranką ir su pirmu mostu, griebdamas kanalo dugną, jis uždainuodavo meilės dainą, kuriai žodžius parašė jaunuolis, gyvenantis už mėlynųjų durų. 

Ir taip jų gondola, apipinta meilės ir pypkės dūmų pilkų, plaukydavo iš kanalo į kanalą. Pakeliui jie sutikdavo svetimšalių ir turistų keistų. Matė, kaip burkuodavo ką tik susižadėję ar pykdavosi ką tik išsiskyrę. Kunigaikštis ir bajoraitė tik tyliai stebėjo, kol pūtė dūmą ar siuvinėjo. Merginai kunigaikštis buvo gražiausias planetos vyras. Nematė ji jo geltonų pirštų ar pražilusių sruogų, nejuto smarvės burnos, kuriame sumišęs vakarykščio midaus, to pačio ryto silkės ar nuolatinio tabako kvapas. Bet jai akyse žibėdavo jo purpurinis apsiaustas, kerėjo jo gondolos tvirtumas ir talentinog gondolieriaus balsas. Ji buso įsitikinusi, kad meilės žodžiai, sklindantys iš gondolos galo skirti jai vienai ir kilo iš pačio kunigaikščio pagrindinio - širdies - organo. O kad ji žinotų! 

Kunigaikštis, tuo tarpu, pūsamas dar vieną dūmą vingiuotą, svarstė apie technologijas, pritaikomas jo gondolos greičiui padidinti. Skaičiavo trumpose mintyse jo santaupų likutį ir numatomą pelną vakar investuotų skatikų. Bajoraitė jam mažai rūpėjo. Kol aplinkiniai matė juos kartu, jam tekdavo mažiau kvaršinti balsą su atvykėliais nuobodžiais, išsisukdavo iš mamos priekaištų kasdieninių, kad nespėjo išsikraustyti iš tėvų namų, kol suėjo 5-oji dešimtis. Bajoraitė nebuvo jam graži, ištikro, tai jis net nepastebėjo, ar ji šviesių akių ar garbanotų plaukų. Juto ir matė jis tik vieną - kaip nuo jos kūno ir aprangos dydžio bei platumo jo tvirta gondola siūbuodavo bangose miesto upės pagrindinės. Stebėdamas mintinai žinomą kraštovaizdį, jis tik mesteldavo jai vieną kitą klausimą, kurie kartodavosi tie patys kiekvieną savaitę. Pagirdavo jos naują šukuoseną, šypseną žavią, rankas dailias, ir akis spinduliuojančias. Bet nematė  jis to, apie ką kalbėjo ir kuo žožiais žavėjosi. Tik trečiąja akimi juto, kaip bajoraitė nušvisdavo nuo jo itališkų komplimentų, jos skruostus nudažydavo raudonis, pramušdamas melynių dažus, užteptus dar iš pat ryto prie veidrodžio nevalyto. 

- bus dar -

> Tęsinys

Mėlynos durys --

Už durų mėlynų nebuvo dienos šviesos. Pro siaurią plyšį viršuje tik ankstyvo ryto saulės spinduliai laižydavo ant dulkėto tuščio stalo paliktą rankraštį vaikino. Tad, kai lakštingalos 4 ryto užgiedodavo skausmingą dainą, vienišas vaikinas pakirsdavo iš antro sapno. Drebėdamas nuo rytinės drėgmės, jis įsisiausdavo į suplyšusią rubašką ir sėsdavosi prie tikro medžio stalo, ant kėdės, verkiančios nuo judesio kiekvieno menkaverčio.

Tose vietose, kur vaikino rankos gulėdavo, stalo dažai seniai buvo nutrinti. Toje vietoje, kur jo nuogos pėdos lietė grindinį, jau galėjai matyti rūsyje kylančio vandens vaizdinį. Žinoma, nebuvo nei elektros nei interneto. Viskas, ką tuomet turėjo jis - tai tik rankraštis, pilnas jo keistų istorijų, ir rašiklis, kuriuo rašomos tos sapalionės. Sapalionės gal bus per grubus žodis apibūdinti jo kūrybai. Jis rašė tik dėl to, kad ką veikti neturėjo, o kad jo žodžių pagrindu gondolieriai dainas kūrė, jis neturėjo supratimo.

Keldavosi anksti ne tik dėl to, kad pripildyti dar vieną tuščią lapą, bet ir todėl, kad tuo pačiu metu už sienos jis pradėdavo girdėti gražiosios bajoraitės naktines dvejones. Intymaus ten nieko juk nebuvo, tik švelnūs išgąsčio šauksmai, sklindantys tamsių miškų, kuriuose pikti vilkai bandė bajoraitė privilioti į spąstus visai nežmogiškus. Kol gražiąją Žaliųjų durų bajoraitę kankindavo plėšrūnai bebaimiai, skarmalotasis vaikinas jos šūksnių pagrindu kurdavo istorijas - keistas neišpasakytai. Rankraštis nuolat pildomas sakiniais, garbinančiais merginos grožį, liauną liemenį ir balso toną. Aprašydavo jis josios pirštų grožį bei lankstumą, garbanotas sruogas, krentančias ant skruostų, putliai išsišovusių.

Jis matęs ją tik kartą, o gal du. Nepamena jis šito fakto, nes jo realybė įsisuko į netikėtai lėtą tango šokį su sapnais jo kasdieniais. Kai pildydavo jau kelintą baltą lapą, jis nesuvokdavo, ar istoriją pats išgyveno, ar matė pro durų tarpą ar tik susapnavo dar ankstyvą miego valandą. Bet širdyje jis buvo įsimylėjęs - tą tikrą ar netikrą moterį už sienos. Įsivaizdavo (o gal patyrė?), kaip jis bučiuoja josios delną - viršutninį - kaip jo atsako bučiniu karštu, nutvilkiančiu jo jauną dvasią. Tą kartą, kai jis matė ją pro Mėlynųjų durų plyšį, jis regėjo, kaip kurpaitėmis apmautą koją ji elegantiškai kėlė į gondolą. Matė, kaip kitame transporto gale sėdėjo kunigaikštis pagal spalvą. Stebėjo, kaip siūbado gondola nuo bajoraitės svorio ir kaip kunigaikščio mažos akys išsiplėsdavo iki spurgos dydžio, o rankos įsikibdavo į valties kraštą, kad net ilgi kaulėti pirštai nušvisdavo spalva mėlynių.

Kai gondola pasukdavo už kampo, jis tik galėjo įsivaizduoti, ką veikdavo galimai jauni turtingi ponai. Tarsi kaip aidas iki jo atplaukdavo jo meilės žodžiai iš gondolieriaus lūpų. Kai vaizdas akyse išnykdavo kaip kasdieninis sapnas, jis pasisukdavo blizgančiom akim į savo akerpėjusią gūžtą. Meilingai nužvelgdavo vienintelį puodą, puodelį ir lėkštę mažą, iš atminties perbraukdavo nematomus įrankius ant neregėtos virtuvės stalo. Nieko nematantis žvilgsnis paglostydavo kiekvieną kampą, o kai jo kūnas kresteldavo prie stalo medinio, jo veidą nušviesdavo šypsena stebuklinga. Nieko jis neturėjo šioje skylėje. Turėjo tik rankraštį, mėlyną rašiklį ir keistas istorijas, užgimsiančias kas rytą.

Jo šonkauliai šviesdavo skaisčiau nei rytinė saulė, o plaukai siekdavo grindinį tiek, kad galėdavo šluoti nedulkančią trobą. Nuolatinė drėgmė jam keldavo kosulį, nuo kurio kretėdavo jo sukumpusi nugara. Kad neprižadintų rytais mylimosios už sienų, jis po ranka visada turėdavo sudriskusią medžiagą, kurią jis paveldėjo iš turtingo tėvo.

Už mėlynųjų durų istorijas sekė įsimylėjs skurdžius, turtus paveldėjęs. Jis klausydavosi už sienos alsavimų ir dejonių, kai bajoraitė bandydavo grumtis su ją puolančiais baubais. Tikėjo jis, kad vieną dieną atras raktus nuo durų Venecijos namo, kai galės įkvėpti saulės rytinės ir pamojuoti bajoraitei su rašalota ranka. Bandyti pabučiuoti jai į dešinį delną ir tikėtis, kad jo istorija baigsis taip, kaip jo keistas sapnas... 

Žali raudonų uogų sapnai

.--.

Ten buvo keturios ryto. Išdžiūvusią pievą drėkino tie keli lašeliai ūkanoto ryto rūbo. Rūke slėpėsi miegančios lapės ir triušiai, braidė po pievą trumpakojis ežiukas. Už kokių kelių šimtų kilometrų, rodės, saulė kilo. Bet būtų keista, jei kas pavadintų tą rytą prašvitusiu. Tamsų dangų dar skrodė krintančios žvaigždės, o pro ūko skraistę galėjo matyti tik tas, kas naktį po atviru dangum miegojo. Toj pusėj, kur metro aukščio rūką sklaidė pirmieji saulės šviesos srautai, galėjai šešėlyje pamatyti aukštą stirnos stotą. Ilgiau pakiutojęs, būtum supratęs, kad stirnos snukis uodė orą, dantys kramsnojo suminkštėjusią žolę, o ausys karpė orą - galbūt tikėjosi išgirsti garsą, primenantį sėlinančio grobuonio per nurupšnotą žolę. 

Pievos gyvenimą perėmė miškas. Stori medžių kamienai glaudėsi be tarpų. Jų rieves glostė samanos žalios, nuo lajų kapsėjo rytinė dulksna. Jų pašonėje glaudėsi krūmai kerėplos, kurių dygliuotos šakos slėpė perinčias kurapkas. Jos snapus savo šildėsi papilvėse plunksnuotose, šnekėjo geidulinga saldaus miego kalba negirdėta. Kol medžiai į aukštį kilo statūs ir tiesūs, krūmai skleidėsi ten, kur buvo vietos belikę. Nulaužytos šakelės pasakojo istoriją, kaip šuoliavo pro čia laibakojė stirnaitė. 

Ten buvo penkios ryto. Baltas ežeras iš rūko dalelių sklaidėsi akimirksniu, kai lietėsi su auksinėmis stygomis kylančio karščio. Kai baltojo šydo visai nebeliko, galėjai labai paprastai pamatyti, kad drąsa iš pievą braidžiusių gyvių išnyko su sekunde, kai pakilęs vėjas sušiurino tylą. Tačiau dabar, taip pat, gali pasidžiaugti miško pastele, maloniai glostančia tavo akis ir sielą, dvasią. Kiekvienas laikrodžio nebylus dūžis tavo rainelėms atveria miško spalvotas svajas. Nudžiūvusios pievos geltonis maišosi su didingo miško juoda žaluma. Gervuogių švytintis mėlis, raudonų šermukšnių raudonis - sukeliantis rūgštaus vaisiaus keliam saulėtekį.

Keistos uogos, ant nusvirusių medžio šakelių. Tarp spyglių, verkiančių sudžiūvusiom sakų ašarom, linguoja jos nuo vėjo - tyliai, beprasmiškai. Nei vabzdžiai, nei ropliai ar didieji žinduoliai - niekas nežino, ar nenumirs nuo jų skonio. Vienišos supas su vėju kartu, bando paskleisti savo brolius ir seses - gal vis dėlto sudomis jų nuodėmingas grožis - kad ir vorą, ar uodą, skraidantį be tikslo. Jų judesius sukaustė naujai iškeptas aštuonkojis voras. Nedidelis toks ir visai neplaukuotas. Panaudoja jis uogų raudoną grožį kaip atramą savo išradingam tinkliniam šilkui, kuriame jis [sumanė planą] mėgausis šviežiai pagaminta vabzdiška puota. Tačiau jam nė į galvą neatėjo, kad uogytės ne gundė, o baidė jam laimikį. Pasklidusios gandos sklido per mišką, kad raudonos gražuolės savo syvuose slepia sapnų karuselę. Kai išalkusio gyvio skrandį jos pasiekia, jų spalvota odelė sukelia nemigą stiprią. Po kelių naktų nemiegotų, uogų kūno likučiai šoka suktinį su gyvio eritrocitais - raudonais, kaip pačios spalvotos. Nuodų syvai ir kraujo dalelės sušoka paskutinį meilės valsą. Po paskutinio akordo gyvio kūno plazmos scenoj viešnia pasirodo. Raudonu rūbu pasipuošusi ji išveja nemigos pranašus, prisėdoa vidury kambario puotos ir kai lieka viena vieniša raudona, ji paskleidžia į aplinką svajas sapnuotas. 

Sapnuose paniro kūnas - tas, kurį nemigą bučiavo. Atrodė, kad po tiek valandų nesudėto bluosto, veidą tik šypsena galėtų glostyti. Tačiau net ir uodas to didžiulio miško suprato, kad raudonų uogų sapnai ne iki ryto klaidina. Jos nutempia gyvį į neišbrendamą raudonų uogų girią.... 

.--.

Ji gimė džiazuojančios šeimos namuose. Pro lopšio dangalus - baltus ir spalvotus - ji matė bėgančios melodijos kelią jaukaus pastato sienomis. Ji pažindinosi su spalvų vaivorykštėmis, nutūpusiomis ant jos mažų rankų, Trap pirštų sukdavo nematomą giją, suregztą didelio voro. Akis, kaip ir kiekvienas neseniai gimusysis, ji turėjo dideles ir mėlynas, paspipuošusias riestomis blakstienomis. 

Popiet, kai ji prabusdavo, girdėdavo, kaip į kambarį įeina ažkas iš namiškių. Negalėjo dar matyti, kuris buvo atsakingas už muzikos įjungimą po pokaičio miego. Gulėjo ji, nes dar neturėjo jėgų pakilti iš gulimos pozicijos savo kūdikiško kūno. Tik nuojauta kuždėdavo, kad tėčio rankos sklaido vinylų krūvą, tyrinėją pavadinimą, būklę kiekvieno. Iš kokio trečio bandymo adata galiausiai paliekama ramybėj ir ji ramiai galėdavo niūniuoti palei naują šios dienos ritmą. Tuomet aiškiai negalėjo suprasti, kokie instrumentai taip kutendavo jos klausą. Skirtingi pučiamieji, o gal vokalas, paliesdavo kiekveną jos odos lopinėlį, glostydavo kitaip nei tėviškos rankos. 

Muzikos pagalba ji pradėjo girdėti, atskirti kitokius garsus, jos lopšį supančius. Apsipratusi prie mamos dainuojamosios poezijos, ji išgirdo daug daugiau nei vėliau prisimintų. Girdėjo, kaip medžių šakos lietėsi į šiaurinį langą, kaip skambėdavo indai, plaunami mamos rankų. Atskirdavo zvimbiantį uodą nuo įkyriosios musės, suklusdavo, kai ryte prasidėdavo paukščių choro repeticija. Mėgaudavosi tos tyliomis akimirkomis, kai tėveliai galvodavo, kad ji sapnuose skina gėles rugpjūtį, bet ištikro girdėdavo, kaip per pečius tėtis mamą apkabindavo, priglusdavo šonu ir švelniai priglusdavo lūpomis prie jos kaktos, švelnios odos. Turėdavo ji dar galimybę išgirsti, kaip jų kojos per medinį grindinį šliaužo pagal ritmą. Suprato, kad atėjo dienos laikas, kai tėveliai šokdavo pagal kambaryje sklindančią muziką. 

Girdėdavo, kaip girgždėdavo laukujos durys, ir nors tėvelis atsinešdavo įrankių dėžę, patepdavo sena alyva, bet po kelių savaičių ji vėl išgirsdavo tą kniaukiantį garsą, kuris panešėjo į pavasario laukuos pasiklydusių katinų pasikalbėjimus. Patikdavo jai klausytis lietaus garsų, šmėžuojančių pro atvirus langus. Skirtingai kapsėdavo rudenio lietūs, palyginus su vasaros šiltais dušais. Kad jau laikas miegoti, ji suprasdavo iš vonioje tekančio dušo, kai pakaitomis, skirtingiems laikams tėtis ir mama pranykdavo karšto ir šalto vandens tėkmėj. Tik dėlto ji mėgdavo vonios ritualus putotus, nes žinojo, kad visas dėl mamos ir tėčio - gi vanduo padeda miegoti. 

Patikdavo jau būti dienos bėgyje tada, kai šalia lopšio prisėsdavo jie abu ar vienas. Nors iš pirmų nesuprato, kas per garsai tada sklisdavo, bet atėjus rudeniui atėjo ūdikio suvokimas, kad taip skamba vartomos knygos muzika. Ją lydėdavo atodūsiai ar juokas nežymus, o kartais, esant abiem tėvams, po knygų vartymo užvirdavo diskusija. Ją lydėdavo tylos minutės arba juoko, pratrūkusio po tėvelio anekdoto. Kaip norėjosi jai prisijungti prie judviejų šokio! Tik suprato, kad nei rankos, nei kojos neklausytų ir tik po kiek laiko ji galėsianti atsistoti šalia jųdviejų aukštų. 

Mergaitė. Trumpais plaukais

.--. Iš kur tai atsirado? 

Matau aš ją - trumpų plaukų mergaitę.

Aštriasieniai lauko baldai stebina tvirto pagrindo mediena. Garsios muzikos garsus pertraukia garo dūmas, nuo kurio užputoja visos pieno upės. Perbraukia jos ranka per stalo paviršių, likę juodų bragkakmenių milteliai nugula ant jos batų, mačiusių daugybę kavos puodelių. 

Presuoja ji miltelius viso kūno svoriu, tada tyrinėja paviršių nuglostyto, paruošto grunto. Eilėse žmonės stovi, o kol laukia savo kofeino dozės, nejausdami laukimo nuobodaus, jie arba maigo telefono mygtukus spalvotus (arba kviečia į pasimatymą draugą), o kiti mosuoja rankom kostiumuotam draugui ar keliems kolegoms.

Susibūrė jie dėl vieno tikslo - išvengti darbo nuobodaus, savaitės paskutinę dieną, ir ištempti laiką su puodeliais gėrimo karšto. Jie net nepastebi, kaip eilė vis juda, nes tuo tarpu daug dalykų apkalbėta būna. Tas, kuri gyvena rinkų biržoj [mintyse ir piniginėj], vargina draugą pasakojimais besikeičiančių skaičiukų galybės. Keliems iš jų prie širdies labiau pasakoti juoką, anekdotą ar istoriją jiem patiem nutikusią, kuri penktadienio proga džiugina eilėje bestoviniuojančius pilkuosius ir juoduosius kardinolus.

Du žmonės štai vėl iškrenta iš žaidimo "laukimas" ir juokus mėgstantis dalyvis su ašara akyse ir ištroškusia gaida balse pasisuka į mergaitę trumpų plaukų. Užsisako karamelinę latte su šokoladiniu glaistu. Su visa nuoširdžia pagarba kiekvienam, mergina perbraukusi per kompiuterio ekraną, krestelėjo plaukus dešine ranka ir iš padilbų nuskenavo pilko žanro generolą, kurio šarvus ir juoką jos mintyse išlydė vaizduotėje sukurta ir įsiūbuota - pieno ir šokolado jūra banguota.

Kai aimanavo sojos pienas aliuminiame inde, o popierinį puodelį pildė kavos be kofeino lašeliai, mergina vėl perbraukė ranka per baro stalą ir akimis kvietė kitą to pačio žaidimo dalyvį. Šis pasirodė kaip iš kito Londono krašto - pats jautėsi nedrąsiai su savo sportiniais batais ir kuprine, pilna kareivių sauso davinio iš vakar. Kai krapštė paskutinius grynuosius iš piniginės rūžavos, jam nuo galvos krito spalvoti kalnų akiniai. Kol viena ranka jis stengėsi išžvejoti trūkstamą 10 centų gazuotam limonadui, žėrintys saulėje akiniai spėjo paliesti jo batų purvu išmindžiotą žemę. Kai atidaromo limonado šnypštelėjimas nutolo, kavos mergaitė, išvydus kostiumuotą vyrų eilę, nušvito iš palaiminto pilnatvės jausmo. Ji jau žinojo, kaip pasiners į nenutrūkstamą darbo tėkmę, kurioje ji ieškojo, o ir visada - rado - tarpo, kur galėtų įpilti į puodelį bent kruopelytę geresnio nei ano karto. 

Už kavos aparato ją stebėjo penktadienio džinsais mėlynais pasipuošęs vyras. kuriam ji gamino Long black Americano. Jos galvoje skambėjo susikaupimo malda, nes įprastus jos judesius trikdė žavingojo svečio akys. Iš pro nedažytų, ilgų blakstienų lajos ji matė, kaip balti marškiniai jam dera prie kūno įdegusios odos, o ilgesnių plaukų šukuosena piešė jai malonaus žmogaus vaizdinį. Jis kalbino ją akių rainelėmis bei šypsena lūpų sučiauptų, o jai beliko mindžioti grindinį trepsėjimu neramiu, nes neturėjo kito pasirinkimo - verslo klasės pėstieji pilkieji laukė savo kofeino shot'o. Bet kai žmogus su įdegusia oda uždarė duris iš kitos pusės lauko, ji jau ramiai šluostėsi rankas į juodą kelnių šoną. Ji nekantravo, kol galės paspausti mygtuką, duodantį starto ženklą karštam vandeniui kavos aparato.  

Ar tai normalu?

.--.

Kas yra normalu? Ar klausti šito yra normalu? O aš - normali ar nelabai? Ką draugas, atsakydamas į klausimą "Kaip gyveni?" žodžiu "Normaliai"  ištikrųjų pasako? Kad kaži, ar nori toliau su tavimi kalbėti/gyvena nuobodžiai (pagal kieno standartus?)/yra nelaimingas (-a) ir tokiu būdu bando paslėpti savo dabartinę misery būseną?

Ta proga, lendame į internetą (-us) ir bandome atskleisti tikrąją normalus kilmę. Lietuvių kalbos žodynas (galite ir jūs tokį rasti 'lkz', taškas, 'lt') duoda paaiškinimą, kad normalus  tas, kuris atitinka normą ir yra paprastas. Na, toks savas čiūvas, jei jau kalbant vietinių miestelėnų kalba. O kai lietuvių kalbos žodynas normalų įvardina kaip psichiškai sveiką, tai viskas kaip ir paaiškėja - visa vietinė fauna teigdama, jog su tuo čiūvu viskas normaliai yr (kirtis ant 'a' ir 'y'), tiesiog patikina, kad štai, jų draugelis tai jau tikrai psichiškai sveikas, todėl į saulėgrąžų gliaudymo komandą priimamas be išlygų. Bet vis dėlto, kaip ten su tuo normaliu gyvenimu ar normomis?

Įsijungi Facebook, pasiklausai Tedx [x], perskaitai motyvacinę knygą, sumoki vieną kitą keliasdešimtuką apsilankydamas dar vienoje konferencijoje (arba pažiūri Live versiją) norėdamas atrasti atsakymus į visus tavo jaunoje galvelėje iškilusius klausimus. Tada ryte prabudęs savo įprastuose tėvų namuose supranti, kad esi tik dar labiau sunerimęs eilinis naujosios kartos jaunuolis, kuris, greičiausiai, yra dar greičiausiai ir nenormalus, nes per metus neaplankė po 3 naujas šalis, neturi Instagram bent tūkstančio follower'ių (a.k.a šnipinėtojų), nesukūrė apps'o, padedančio pasiruošti egzaminams per 3 dienas, nesusituokė ir vestuvėse nenusisamdė 5000 eurų kainuojančio fotografo ar nepasidalino dar viena treniruoklių salės nešvarių veidrodžių nuotrauka. Arba supranti, kad gyveni 'ant tiek' normalų, arba kitaip - nuobodų - gyvenimą. Kodėl nuobodų? Nes ne tokį, kokį gyveną tavo x draugas, x šalies Instagram gyventojas, x politiko vaikas, ne tokį, kokį turėtum gyventi pagal tėvus, žiniasklaidą, Instagram, Facebook, pasaulio lyderius ar dar daug kitų x pasaulio personažų ir, akivaizdu, labai nuobodų gyvenimą'. Ir ginkdie, nebandau dabar motyvuoti dar vieno užsidepresavusio jaunuolio, kad jis neturėtų kreipti į socialinių tinklų žvaigždutes, sakydama, kad viskas x gyvenime, kas išviešinta - tik gražioji jų gyvenimo pusė. Už mane tai labai sėkmingai daro dar milijonas internete rašančių ekspertų, nusimanančių, ko reikia šiuolaikiniam jaunimui.

(Vis dėlto, ko mums reikia? [pasimetusio veiduko emoji])

Man tiesiog kyla klausimas... Iš kur žinome, kad būtent tas asmuo gyvena normaliai, o aš jau ne? Kaip suprasti, kada aš normali, o kada - ne, jei mano elgesio dar nepradėjo nagrinėti gydytojai? Ar natūralu, kad aš iškeliu tokį klausimą savo moteriškoje, šviesių plaukų galvoje?

Knygoje "Sapiens: Glausta žmogaus istorija", parašytoje Yuval Noah Harari (negaliu žodžiais išsakyti rekomendacijų!), tarp daugelio įdomių žmoagaus evoliucijos temų nagrinėjama ir kita - natūralumo tema, kuri lietuvių kalba labiau suskambėtų per žodžių junginį 'normalumo tema'. Autorius teigia, kad mūsų visuomenė draudžia viską, kas yra nenatūralu/nenormalu (toliau tuos žodžius vartosiu kaip sinonimus, nors gal jie ir nėra tokie). Jis užklausia 'Kas yra natūralu?' ir tuoj pat atsako, kad iš biologinės pusės nieko nėra nenatūralaus, kas egzistuoja, ką įmanoma padaryti, atlikti ir pan. Tikrai nenatūralus (nenormalus) dalykas/įvykis/objektas/subjektas yra tik toks, kuris priešinasi gamtos dėsniams ir, tad, toks dalykas paprasčiausiai logiškai negali būti uždraustas žmogaus. Pavyzdžiui, kaip autorius toliau šneka, nė viena visuomenė nėra uždraudusi vyrus augti fotosintezės pagalba, moteris bėgti greičiau už šviesą, ar niekas nėra uždraudęs neigiamus elektronus traukti vienas kitą. Tai neuždrausta, nes biologiškai tai - neįmanoma ir... nenormalu.

Ištikrųjų, žmonių elgesio, aprangos, šnekos, įpročių nenormalumas kilo iš Krikščioniškosios teologijos, kuri skverbėsi į žmonių mintis, galvas, nusėdo šimtmečiams, tūkstanmečiams ir mutavo į nenormalų lyginimą prašalaičio gyvenimo būdo su savuoju ar tiesiog išvaizdos lyginimą pasitekiant į pagalbą biologiškai neegzistuojančias normas ir standartus. Tai yra, normalumas tupi svarstyklių viduryje, vienoje svarstyklių pusėje - kaimyno (vyro!!) rožinės kelnės, o kitoje - tavo naujausios H&M tympos tiesiai nuo vitrinos. Tada kažkokiu būdu svarstyklės lūžta pusiau, nes kaimyno aprangos nenormalumo "svoris" griūva žemiau kelių, o tavoji pusė su normalumu kabo ore viename lygyje, nes gi - lygis! 

Kas yra tikras vyras? O kas yra tikra moteris? Būti žaliavalgiu ar mėsiaėdžiu yra normalu? Britai, vedžiojantys vaikus už pavadėlių yra normalu, ar ne? Visuomenės džiaugsmas buvusio kalinio tapimu garsiu modeliu ir jo internetinis garbinimas - normalu ar ne (nuorodoje straipsnis pavadinimu "'Hot convit' Jeremy Meeks is out of jail and set to become fashion's most talked about man)? Aukščiau paminėtos knygos autorius kaip pavyzdį knygoje pateikia dviejų vyrų nuotraukas - Liudviko XIV ir Barack'o Obama'os. Pastarasis - kaip ir priklauso (?) - apsirėdęs juodu kostiumu, apsiavęs juodais batais, na, o Karalius Liudvikas - visas spalvotas, išsipuošęs, utėlių knibždantis jo perukas siekia žemę, jo kojas puošia ilgos baltos pėdkelnės, o jo vyriškumą gelbsti tik kardas, į kurį jis elegantiškai, kaip balerūnąs, pasirėmęs. Pabandykite priversti savo tėtį/brolį/vyrą/draugą aprengti taip, kaip 18 a. vyriškumo etalonai rengėsi savo noru ir išleisti jį į gatvę. Net jei ir pasitaikytų nenormalus jūsų partneris ar šeimos narys ir jis, vis dėlto, išeitų taip pasipuošęs į gatvę, tai vietinė fauna jo savu ir normaliu čiūvu jau nebepavadintų. Tuo tarpu Y. N. Harari nuoširdžiai stebisi, kodėl vyrų išvaizda ir elgesys tapo tokie niūrus per šimtmečius, kai pagal gamtos dėsnius vyriškoji gamtos dalis yra ta su spalvotomis plunksnomis ir elegantiška eisena, nes tik tokiu būdu patinai gali atkreipti dėmesį į patelę. Ir čia jau turėtų pradėti kirbėti skaitančiųjų galvoje pasipiktinimo mintys, kad žmonės - ne patinai ir ne patelės! Galbūt. Bet... paskaitykit knygą. Jei bijote - neskaitykite. 

Bet ne apie vyro ir moters vaidmenį norėjau pakalbėti, o apie tai, kaip aplinkoje girdimas nuolatinis vertinimas. Kiekvienas esame savaip ekspertas, žinantis tikrąją gyvenimo tiesą. Ir tikrai žinome, kada yra normalu yra elgtis vienaip ar kitaip. Teisiame ir išteisiname, uždedame štampus, bet užklausti net negalėtume atsakyti,  kokioje skalėje vyksta tas vertinimas. Kurgi tas atskaitos taškas? Aš pats? Tada peršasi išvada, kad kiekvienas esame kaip ta Saulė, apie kurią sukasi kitos planetos - vieni ir nepakartojami. Bet, o, tačiau - turiu nuliūdinti - net Saulių yra daugiau nei viena. Ar dvi. Ar trys. Tai pagal ką vertiname kaimyno elgesį? Na tokį, kuris neišlipa iš įstatymiškai nustatytos ribos, bet jau iš mūsų protu nusistatytos normalumo ribos - tai tikrai... 

Kaip gaila (o gal visdėlto - ne), kad šiuo parašymu jokios išvados nepriėjau. Tik pamąsčiau ir pakeverzojau. Tačiau žinau vieną - kuo daugiau vertiname (kas lygu ir aptarinėjimui, a.k.a apkalbinėjimui) - tuo daugiau parodome, kiek dar pasaulio nematėme, kiek skirtingų žmonių nesusitikome, kiek mažai metų nugyvenome, kiek mažai istorijoje ar biologijoje nusimanome, kiek esame egoizme paskendę, nes gi mes kievienas individualiai - normalumo vertinimo atskaitos taškas. 

Ir išvis, kai pasižiūri, kiek mes turime daug laisvo laiko gyventi svetimų žmonių gyvenimus! Už tai ir pakelkime plastikinį butelį vandens [velniuko emoji]. 

.--. Iš kur tai atsirado?

***

Pro viržius ir kitokių augalų laukus bridai į pievą plačią žalią. Už kilometro ar dviejų matei, kaip miško pašonėje stirnos tyliai budi. Ir kai guminiai batai bandė skęsti pelkėse miškų, tu priėjai žirgų kaimenę - tamsių, liūdnų akių. Kiekvienas žirgas žvilgsniu istoriją sekė, kaip atsidūrė už žmogaus kurtos tvoros. Akyse, kurias aplipo bimbalai nelabieji, galėjai filmą sukti vesterno ar dramos.

Bet šių gyvūnų kūnuose glūdi ne šiuolaikinės pasakos su ant nugaros vaikais pramogaujančiais. Jų širdyje ir karčiuose dar slepiasi Simarono žirgo išgyventas gyvenimas. Jų švelnios šnervės dar pamena aukšto krioklio vandens kvapą, neaprėpiamas lygumas, kur lakstė sau laisvai su broliais ir sesėm. Kur nekaustytas kanopas gramdė į uolienas, kurios dar net nebuvo suformuotos vandens ir vėjo. Bet labiausiai jautėsi sentimentai vėjui, kuris jų karčius plaikstydavo stipriai, o atėjus vakarui sušilusia nugarą švelniai glostydavao bei leidžiantis saulei. Rupšnodavo žolę žalesnę už spalvą žaliausią. Pasveikindavo žvengimais gimimą naują.

Kol atėjo tas metas būti pažabotiems - skirtingiems žmonėms su skirtingais motyvais. Tie, kurie grožėjosi žirgų elegancija, juos švelniom rankom gydė ir glostė, įvairias šepečiais jiems pavargusią nugarą šveisdavo. Žirgai pamena, kaip žmonių vaikai jiems gėles skindavo, kaip po jų kojomis klupdavo vyrai, ištiesę žiedus moterims mylimoms, kurios vilkėdamos ilgom suknelėm balnuose kliūtis įveikdavo. Kaip seneliai sodindavo dešimtąjį anūką pirmiesiems bandymams negailestingo skrydžio [nuo aukšto žirgo]. Dar akys jų pasakoja, kaip varžybose moterys ir vyrai jiems šnibždėdavo į ausį palaikymo žodį, kad jie gali viską, o jų kūno galios - beribės.

Prisimena, kaip mylimi jojikai verkdavo ašarom dėl skambaus medalio ir rankose laikomo auksinio metalo. Žirgai dar pasakoja, kaip jie prunkšdavo iš juoko, suvokdami, kokie keisti auksiniai norai apnikdavo juos prajodžiusius žmones. O žirgams tereikėdavo to padrąsinimo žodžio ir švelnaus ar šiurkštesnio prilietimo per šoną sušilusį. Ir vėjo karčiuose bei žolės, o ne šieno, sugriebto dar užpernai per šienapjūtę vieną.

Istorijos nesibaigė, tik tau jau smigo guminiai. Ranką ištiesei, palietei jo švelnią nosį. Jutai, kaip pro šnerves vėjo šilti gūsiai apkabina tavo delnus, o žirgo nuverktos akys kviečia klausytis kitų padavimų. Džiaugiesi, kad laukai jų namų didžiuliai, o juose - žirgai seka pasakas protėvių lūpom.

.--. Iš kur tai atsirado?

Akimis Ji ieškojo Jojo.

Jis, tuo tarpu, jautė širdimi.

Svetimų žmonių glėby jie bandė troškulį malšinti. Bet kiekvieną kartą apkabinus jautė, Jis ir Ji, kad šaltos rankos liemenį kabina, kad negilus žvilgsnis jų kūnus nulydi. 

Sapnuose Ji sapnavo, kaip šypsenos plačios mylimąjį sutiko, glostė plaukus juodvarnio spalvos. 

O kitam gale to pačio miesto, Jis skaičiavo jonvabalius, žybsinčius už lango. Tą naktį Jis sapnavo, kaip moterį žmonių būry su žibančiom akim sutiko. 

Gatvėje prasilenkė jie ne kartą, gal lietėsi alkūnėmis netyčia, bet atsisukę nieko jie nematė - tik svetimų žmonių širdis. Bet prisilietimo galia beribė - tarsi gija juos vijos, apraizgė buvusiuosius, patrtis, nežemiškas duotybes. Ir kai gija į mazgą susivijo [rišamą jūreivių], jie Cafe de Paris prie vieno stalo sėdo. 

Delnais besišypsančius veidus parėmę, jie neslėpė džiugesio, viliojančio meilę. Jie matė tik tai, kas tiesiai prieš juos sėdėjo, o periferinis matymas įsimylėjime išblėso. Kol Jis juokavo apie nuotykius savo, Ji jautė jau ant rankos žadėtą - vestuvinį - žiedą. O Jo juokų gilioj esmėj paslėptas meilės priesakas užgijo. Nuo pirmojo susitikimo jie dalinosi namais gausiais, spaudė ranką naujiems draugams, dalijosi meile - šilta, aistringa [fizine] ir emocijų burbule pasislėpusia jausmingąja. 

Ir kai lipo iš duobių jie susikabinę, kai šoko namų salione džiaugsmo šokį, jie jau kūrė paveikslus šeimos planuotos. Ir vieną rytą, vos prabudus, kai saulė įšildyti net kambario nespėjo, Jis pravėrė mylimosios miegamojo kambarį. Tyliai pasigrožėjo Jos užmiegotu veidu, ir įsmukęs į šiltą guolį šalia Jos, Jis paprašė būti žmona Jojo. Ir nors nujautė Ji tą seniai, bet širdis suvirpo iš meilingos ir aistros pilnos audros. Pasakė Ji tausotus tuos žodžius: "Taip, nes myliu aš Tave". Ir Jis atsakė bučiniu - aistros ir meilės kupinu.

.--. Iš kur tai atsirado?

Raibuliavo balos nuo lietaus lašų, skendėjo jose vaizdai dangaus. Pilka skraistė miestą apglėbus stipriai laikė. Aukštų žibintų šviesoje šmėžavo sulinkusių praeivių šešėliai ištęsti. Kiekvienas prašalaitis laikė skėtį rankoj ar tai slėpėsi po skrybėlėtu stogu. Jaunas vakaras dar tik tebuvo, bet audra nuspalvino visą gamtą neišpasakyto grožio pilkuma. 

Siaurų gatvių pakraščiuose stūksojo plaunami lietaus namai, telkšojo vandens mažos balos paliktuose induose ant laiptų plačių. Tylaus metalo aidas, kai liesdavo lietus, išgąsdindavo niekieno vieną ar kitą katę. Miestas buvo tylus - toks, koks būna valandą trečią darbo dienos rytą. Išskyrus prašalaičius, skubančius į sausą vietą, vaiduoklių namų prieangiuose buvo nieko nematyti. Bet ant laiptų - tų vienų - sėdėjo berniukas šviesių plaukų. Jo garbanas ištiesino drėgmė naktinė, o kojas plovė lietaus srovė, bėganti iš aukštutinio miesto. 

Sėdėjo jis ant pirmo mažo laipto. Nė motais jam buvo nei naktis tamsi, nei per veidą bėgantys lietaus varvekliai. Pagaliukais lietė kietą žemę, piešė freskas, gimstančias jo galvoje garbanų šviesių. Toks oras jam buvo mėgiamiausias. Galėjo tuomet džiaugtis vienuma garbinga, kuri kaip retas, bet malonus svečias buvo laukiamas berniuko kas rytą trečią. Kai dangų skrosdavo žaibai, berniuko netrukdė niekas. Nei kiemo draugai jam siūlė apelsiną, nei tėveliai liepė daržą rausti. Nesuklyskit, patikdavo jam rankom liesti žemę, bet ne tokią, kurioje augalai augo.

Jis visu savo kūnu mylėjo cemento šaltumą, sušalusio molio minkštumą, džiūgavo galėdamas prisidėti prie naujo geležinkelio tiesimo. Metalas - toks šaltas - ar tai skiediniai metalo, keldavo savivertę berniuko mažo, įkaitintas žaizdras nušviesdavo ne tik jo išorinį, bet ir vidinį, tokį keistą veidą. 

Sėdėdamas ant pirmo laipto, jis kūnu jautė nelygų jo paviršių, kas versdavo jį muistytis kaskart nušvitus žaibui. Galėjo uosti baigiančio atvėsti įkaitusio asfalto kvapą, pagaliukais tyrinėti, kaip vandens srovė bėgioja gatvės įtrūkimais, kurie atėjus vasarai ar žiemai, plėtėsi ir jungėsi į duobes, nemylimas miestiečių. Kai pagaliukais išlietė visą paviršių gatvės, atsiklaupė ant nuogų kelių, panardino plaštakas į šiltas sroves. Jautė, kaip pro medžiaginius jo naujus batus sunkėsi vandens upeliai,  jautė, kaip mažyčiai akmenukai įsirėžia į jo jautrią odą. Bet visa tai jam teikė nepaaiškinamą  ekstazę, kokią tik vaikai [viduj] dar jaučia. Nugalėjęs baimę būti pabučiuotam žaibo [visgi laidininku jis jau buvo], pratinosi prie akis apnikusios tamsos ir įžiūrėti bandė piešinius, puošiančius gatvę senojo miesto. Sukėlęs bangą dešine ranka, jis nuo vaizdo pašalino kliūtis menkas - nukritusius medžių lapus, sraigių kiautus ar miestelėnų paliktus maisto likučius. 

Krypavo galvą, kad anksčiau nepastebėjo, jog jo namų šaligatvius puošia neregėti ornamentai, tokie, kurie, akivaizdu, buvo išbraižyti talentingo ir gal seno - kaimyno akiniuoto. Bandė įskaityti berniukas šviesių plaukų, kokias pasakas jam gatvės grindinys paseks, kokias paslaptis išduos jo rūpestingai glostomas paviršius. Bet jo susikaupimą pertraukė garsas, sukarpęs audringą tylą. Iš šiltų namų jį kvietė prisijungti prie vakarienės stalo. 

Nusivalęs rankas į varvančių šortų kišenes, jis užkopė laiptais nelygiais į namus. Prieš žengdamas į nama, medinių grindų, jis per petį dar pažiūrėjo į tai, kas taip traukė jo sielą mažą - freskomis išpaišyti grindiniai ir metalo šaltas žvilgesys, kvepiantis drėgme lietaus.

.--. Iš kur tai atsirado? 

Vėjas šuorais glostė paviršių akmenuoto tako. Ryto tylą trikdė tik nuskurdusio vaikino batai, apipilyšę, nematyti. Antoni Gaudi kėlėsi anksti, kad pradėti darbą asistento architekto ar tai kito. Nelygus Barselonos miesto paviršius kėlė jam skausmą ties kiekvienu žingsniu. Akyse žvilgėjo ašaros perlinės, sučiauptos lūpos nieko nekalbėjo, bet kūnas alsavo jaunuolio ryžtu. Skaičiavo mintyse, dėliojo, kaip greitai jis galės panerti visa galva į studijas architektūros, kai galės sava ranka braižyti sienas, langus ir kolonas. 17-os ir visas nuvargęs, nors užsispyręs, bet sutrikęs, kai papuolė į garsių, žymių architektų būrį, kur žmonės kūrė stebulingus maketus. 

Jo rūbai rodė jo skurdumą, kas vėleliau jį kaip ir pražudė, bet jo fantazija beribė mėgo puoštis ir spalvoti savo aplinką ir miesto rūbą. Eidamas pro šalį pastato didesnio, tūnančio Barselonos kamputyje, jis aplipdydavo spalvotais karoliukais lango rėmus, duryse išpiešdavo ornamentą sudėtingesnį, o sienas, be gailesčio, ištepliodavo dangaus ir uogų atspalviais. Ir visa šita kūryba siautė jo fantazijoj beribėj, tad kaimynas ar kitas koks provincialas net nenumanė, kad gyvena pastogėje rožinio namo. Gaudi norėjosi vingių plačių, raizgytų kūrinių, todėl, kai niekas jo nematė, braižybos lapą, net darbe, naudojo kaip puošnių pastatų pagrindą maketo.

Kai jo taupyklė nuosava galėjo apmokėti jo svajonių studijų programą, jis uoliai krito į modernizmą. Jam nerūpėjo nei taisyklė, nei aplinkiniai, jam norėjosi spalvoto gyvenimo aplinkui. Po dešimties, kelių, metų dirbant, prie jo slenksčio ponas Guell atslinko. Pastarasis, sužavėtas jauno vyro mąstymu beribiu, nėrė kartu su juo į pastatų puošnybę. Gaudi kūrė, projektavo, detalėms visą dėmesį atiduodavo, nevalgė ir nėgėrė, nes jam nieko nuostabiau nebuvo, kaip pamatyti saulėje spindinčius vitražus pastatų stebuklų. 

Ir vieną dieną jis tartum iš sapno prasibudo. Už jo mažyčio ir tamsaus, dulkėto kabineto, stovėjo ir sėdėjo, sienomis ramstėsi, nauji klientai, ar gal geriau - klientų asistentai - laukė ir tikėjosi, kad štai Barselonos miestą papuoš būtent jų vardu užvadintas parkas, smuklė ar seklyčia. Bet nenorėjo jis daugiau objektų, nes pagrindinis jam tuomet tikslas - išsakyti istoriją jo garbinamo Kristaus naujos bažnyčios sienomis jo mylimajam mieste. 

Nereikėjo jam nei šeimos didžiulės (ar jokios), nei spalvotų rūbų ar tik turtingiems skirto maisto. Viskas, kas jam rūpėjo - pastatyti Dievui skirtą paminklą, kurį papuoš taip, kaip dar vaikystėje svajojo. Patiko jam apvalios sienos, linkiai ir spalvoti rutuliukai. Nepamiršo jis dar ir didybės žodžio bei stulbinamo aukštumo - visa tai turėjo tilpti į Sagrada Familia projektą. Jo lūpomis skambėjo maldų eilutės nuolatos, jo rūbai dvelkė atsiskyrėlio dvasia, kurią peni tik tikėjimas didžiu Dievu, todėl jis jautėsi benamis visom dienom, išskyrus kai galėjo prisiliesti prie Sagrada Familia bažnyčios. 

Ir kai jau kaip eilinę dieną, jis mynė tą patį akmenuotą taką, kuriuo ėjo vos ne šešiasdešmt metų, link maldos namų jo išmyluotų, jis net nepastebėjo, kaip pro miglas išlindo tramvajaus priekinis žibintas. Gaudi, kaip visada, kentėjo, rijo ašaras nuo skausmo, o mintyse tiktai gailėjo, kad neprisilietė prie užbaigto projekto. Jis šaukėsi pasąmonėj maldom pagalbos, peržiūrėjo spalvotų stikliukų pačio sukurtas mozaikas, bet nė vienas prašalaitis netikėjo, kad štai gulintis žmogus benamio rūbais sukūrė jų miestų simbolių paketą. 

Kai merdėjo jis svetimuos pataluos, jį slaugė kaip neatpažintąjį objektą. O kai jau buvo per vėlu atgaivinti jo sąmonę, fantazijų pripildytą, Dievo pašauktinis, kapelionas Gaudi mylimo objekto, pažino tą nerimastingą veidą, tas raukšles ir nuo braižymo bei ligos sulinkusius pirštus jo rankų. Paliko Gaudi šį pasaulį jau truputį spalvotesnį, tokį, apie kokį jis dar pirmųjų vaikystės pokaičių metu sapnavo.

.7. Sulėtintos vasaros virsmas.

Šalti rytai plačiose miesto gatvėse, vėjuotos upės pakrantės, pasimatymai vakare. Ji kojomis nejautė žemės, bet leidosi vedama ten, kur vedė Jis. Žibintais nutvieksti rajonai, tamsūs užkulisiai, pažintis su miestu, kuris, paaiškės netrukus, kad bus ateities miestas Jai pačiai. 

Tos kelios dienos Jo glėbyje, kai trumpas valandas trumpindavo pareigos šauksmai. Ji jautėsi globojama, rūpestingai apkamšoma šilčiausiais patalais, švelniai pažadinama - ir tik taip, kaip Jis moka. 

Trumpas pavasario pabėgimas į didįjį miestą Jai sumaišė mintis, tuo pačiu atnešdamos pasiryžimą bei aiškumą vienu klausimu - dėl Jo. Bandė rasti pasiteisinimus, priežastis, leidosi į šilto svaigulio klajones, o akyse žibėjo žinojimas, kad pasimatymas laukia jau visai netrukus - po poros mėnesių. 

Vasaros įkarštis pasitiko Ją įprastai, darbuose tupdė savo veiklas, norus ir svajones. Planavo, rašėsi, skaičiavo, kaip vyks Ji į Jo miestą, susipažins, šypsosis, vešis Jį į savo gimtinę, rodys ir aprodys, gal net kartu braidys po pievą nuogomis kojomis ar net maudysis jūroje šaltoje. Galvoje Jos virė planai - slapti ir atviri, visiems žinomi ir tik Jai vienai. Dėjo sukneles ir žieminius rūbus į ateities lagaminą, dėjo parašus ir paskutinius taškus ant paskutinių dokumentų Jos gyvenime čia. 

Kai visi sakiniai buvo užbaigti, taškai sudėlioti ant i ir ė, Ji akimis stebėjo raižytą giedrą vasaros dangų, kur lėktuvai paišė trajektorijas, netaisyklingas linijas ir stačiakampius. Jos rankinės kompaniją papildė didesnis krepšys, kuriame - reikalingiausi daiktai pasinėrimui į dar vieno, ilgai laukto pasimatymo malonybę. Autobusais, traukiniais ji braižėsi kelionės planą, krito Jam į šiltą glėbį nesivaržydama šalia esančių žmonių. Jo garbanos ir šypsena kerėjo, užpylė jai akis akinančia šviesa. 

Ji ragavo meilės vaisius rytinių Jo močiutės blynų pavidalu, pokalbiais prie stiprios namų kavos, laidė šypseną visiems, susirinkusiems paliudyti nors ir ne Jų, bet meilę, sklandančią virš jų galvų. Rankomis susikabinę lankė kaimo parduotuvę, įsiliejo tarp draugų klausiamų žvilgsnių, o patys juos lydėdavo šelmiška šypsena, spindinčia žibančiomis akimis. Išsiilgę, tiek gyvenime dar tesimatę, jie glėbiais sėmė pramogas, šypsenas ir spindesį savo ir kitų akių. Mėgavosi šeimynos vakarienėmis, pusryčiais ir gaiviu oru terasoje namų. Lankė liūdėsio šventes kartu, Ji glostė jo širdį mintimis, laiminimais ir palaikymu didžiu. Gal Jis nejautė, o gal ir - taip, bet Ji žinojo - Ji laiminga, galėdama būti šalia.

Kai atėjo diena, kai bagažinės durys su skambesiu užsidarė, o kelionę ilgą džiugino keturių žmonių juokai ir pokalbiai, muzika tikra bei saule [karšta] - jie pasiekė apylinkes, glostomas jūros bangų. Kaip į šventovę, Ji su virpesiu atsivežė Jį pas save, aprodė, supažindino ir bandė išskaityti jo nerimo ir namų galvos mintis. Vakarus aplaistė  taurės vyno ir vandens, jie visi kartu iš pajūrio rieškutėmis griebė viską, ką panešė - smėlį, vėją, muziką, maistą, ošimą ir Olandų kepures. Sušalę vasaros saulėje, jie šildėsi pirties glėbyje, spaudė rankas vieni kitų draugams, lydėjo pažintis juokai ir pasakojimai bendri. 

O tarp visų džiugesių, vėjyje suveltų plaukų, ašarų dėl juoko, namuose gaminto ar kitur paruošto maisto, tarp žvilgsnių ir apkabinimų, jie dviese džiaugėsi tomis vienumos akimirkomis - tomis retomis ir jų sielas keliančiomis į aukščiau virš jų pačių. Ir kai bemiegis vakaras aplankė juos abu, o tyloje girdėjosi tik tolimi kito kaimo šunų klyksmai, Jie atsargiai ir tyliai lukšteno pokalbį gilių jausmų. Prisiminė pirmąją pažintį, pirmuosius pokalbius ir neįtikėtiną buvimą čia, dabar ir - kartu. Jos vidinis žinojimas, bet nepripažinimas, Jo nerami drąsa ir ryžtas užbaigė jų pokalbį "Įsimylėjau" žodžiu. Ji norėjo šaukti ir dainuoti, bet įstengė tik apkabinti ir bandyti atsakyti taip, kaip jautėsi ištikro. O jautėsi TIKRA. 

Prabudo Ji vis dar jo glėbyje, rytinis spindesys skverbėsi pro langą, šildė akmens palanges. Apžavėta vakarinių jausmų, Ji norėjo tęsti tą rytą nors ir amžinybę. Prabudo ir Jis. Turbūt net patys nepajuto, kaip pradėjo, kaip buvo akivaizdu, dar neužbaigtą iškilusių jausmų temą. Ji pažiūrėjo Jam į akis, sudrebėjo nuo Jo spinduliuojančio žavingo veido ir kvėpuoti net pamiršo, kai Jo lūpomis tyliai, bet tvirtai praplaukė prisipažinimas žodžių trijų. Ir niekas tuo metu negalėjo Jai sugriauti tos idilės. Vidus verkė iš džiaugsmo, pulsas rėmėsi į riešo ir kaklo odą, ir beveik jau pamiršusi savo rolę šoje poroje, ji su meile, TIKRA, atsakė bučiniu ir tuo pačiu. 

Ji jau žinojo, kad pasirinko teisingai. O kur teisingas kelias ją nuves - težino tik ateitis saldi. 

.--. Vitražiniai keliai.

Paskutinį tadžino kąsnį Saimonas sugrūdo į vietą tarp krūminiu dantų ir dešiniojo skruosto. Nuo kramtymo skaudėjo žandikaulis, o priverstinė šypsena jį stebinčiai Alarai situacijos netaisė. Apetitu jis nesiskundžiasi, turbūt kaip ir kievienas jo amžiaus aktyviai gyvenantis vyras. Tačiau jau pirmieji pusryčiai viešbučio mėlynojoje virtuvėje jam atėmė žadą. Ir alkį. Kaip įpratęs, galvojo - prigriebs į lėkštutę keletą užkandžių, užsisakys vieną pagrindinį patiekalą (kaip ir nurodyta pusryčių meniu), slapčiomis gal dar įsidės vieną kitą užkanduką į servetėlę, kurią slėps kuprinės priekinėje kišenėje, o deserto taip pat neastisakys, nes gi Marokas garsėja tais saldžiais, įvairiais sirupais persunktais saldumynais. Bet. Europoje gimęs ir užaugęs jis dar nesuvokė, kad krašte, kuriame pradėjo savo kelionę jis tui pamiršti savo nusistatymus, prisiminimus ir europietišką dėkingumą. Nors ir gimtajame krašte jo senolė galvodavao, kad jis nuolat alkanas, todėl reikia valgyti ne tris, o penkis patiekalus, tačiau Maroko šeimininkių - tiek dabar, tiek, kaip paaiškės, vėliau - rūpestis vyrų sotumu tiesiog verčia iš kojų. "Ta tikrąja prasme", sumurmėjo Saimonas sau po nosim, pro kurią jau sunkiai kvėpavo, o burna nepadėjo, nes vis dar bandė sukramtyti tą nelemtą kvietinę bandelę, įdarytą balandžio mėsa. 

Ir šitas gėrybes ir nesibaigiančias vaišes jie vadina pusryčiais? Saimonas šluostėsi sau sterblę ir tuo pačiu purtė galvą, mąstydamas, kaip nevalgys dvi dienas, o likusias tris nekelas kojos į viešojo maitinimo vietas, kuriose šeimininkauja tradicinė Maroko virtuvės šeimininkė. Saimonas puikiai suprato, kad atsisakyti nevalia. Tai bene Taisyklė Numeris Vienas, apie kurią pagalvojo dar gimtinėje kraudamasis kuprinę. Šiokia tokia analizė kraštų, kuriuos jis žinojo aplankysiąs leido suprasti, kad pietuose - nevalia atsisakyti, o rytuose - nevalia lįsti į svetimo žmogaus erdvę. O kaip žinoti, kur ta erdvė prasideda ir baigiasi? Ir kada jau vis dėlto galima atsisakyti - kai tenka gaivintis nuo persivalgymo? Šito jis dar nežinojo, kai kėlė pirmuosius žingsnius į lėktuvą. Tačiau Saimonas buvo pakeliui į ten, kur atsakymai gaunami per patyrimą. Skausmą ir džiaugsmą. "Ta tikrąja prasme" - jau lengviau atsikvėpęs išniokštė. 

Nors ir jautėsi blogai, o skandžio sultys fechtavosi su be paliovos didėjančiu maisto kiekiu, bet Saimonas didžiavosi savimi, nes žinojo, kad geros savijautos paaukojimas kone pirmąją kelionės dieną buvo viso labui gražios pažinties su Alara užmezgimui ir užsitikrinimui, kad maisto žygiuose visada turės, todėl tai skambėjo ne tik kaip emociškai puiki partnerystė, bet kaip ir puikus taupymo planas. Pavalgęs tokios gauso pusryčių jis žinojo, kad jei ir užsinorės valgyti, tai bus vėlai vakare, kada po geros kavo puodelio galiausiai galės atlaisvinti viską, kas veržia - viduje ir išorėje. Nors kitais, jo apsistojimo šiame viešbutyje rytais Alara sukiodavosi virtuvėje nuolat, bet jis jau testą buvo išlaikęs - stalas buvo gausus, bet po jo galėjai išeiti sotus, bet bent jau ne su plyštančiom kelnių sagom. Matyt, tai buvo mažytis išbandymas svetimšaliui ir, matyt, ne pirmajam. "Kaži, ar yra daug išlaikančių? Ir ar ekstremalūs pusryčių išbandymai tenka tik vienišiems keliautojams ar ir poroms?" - sukosi jam galvoje scenarijai, kaip sėdi šešių vyrukų kompanija iš Amerikos, o juos Alara nušeria (taip taip, tik toks tinkamas čia žodis) taip, kaip joks McDonald restoranas nėra padaręs per visą gyvavim istoriją. 

Tą, o vėliau ir kiekvieną rytą Alara išlydėdavo Saimoną ne tik su šypsena. Spausdama jam ranką, visada į delną įbrukdavo maišelį su skanėstai, už kuriuos jis būdavo dėkingas jei ne tą akimirką, tai vėliau, po dešimties ar daugiau numintų kilometrų, kai valgyti norėjosi ne tik dėl to, kad to reikalavo skrandis, bet ir dėl to, kad karštis pasisavindavo daugiau energijos nei įprasta tokio ilgio žygiuose. Nieko nebūdavo maloniau, kaip išsitraukti čežantį baltą plastikinį maišelį, kuriame į įvairių spalvų puopieriukus buvo suvynioti Alaros gaminti gardėsiai. Nuo bistėjų (kurios skirtos labiau šventiniam jų periodui, tad buvo kesta jas matyti gaminamas ne Ramadano metu) iki saldžių, labai saldžių meskutų. O ką jau kalbėti apie į jo nešiojamąjį termosėlį užplikytą šviežių mėtų arbatą, kurios aromatą, spalvą ir skonį Saimonas labiausiai prisimins tose kelionės vietose, kuriose būdavo sunku ir nepatogu. 

Kelių kartų bandymo būdų kuprinė užgulė Saimono pečius ir atsirėmė į stuburą. Dar palūkuriavo prie viešbučio durų, registratūros erdvėje, permesdamas mintis visus daiktus, kuriuose jis privalo pasiimti į šios dienos kelionę pėsčiomis. Jo poza priminė neapsisprendusį jaunuolį, kurio viena koją žiūrėjo į liftą bei laiptus, o kita - į viešbučio lauko duris. Tačiau jo žingsniai į ryto, jau karštą, orą buvo drąsūs ir sėkmingi, natsižvelgiant į tai, kad veidą jo saulę nutvieskė visai netikėtai - viešbutis gana vėsus, tamsus ir tik ryškios spalvos sukuria dienos įspūdį. Ne tik šviesa, bet ir neįtikėtinas triukšmas užgulė jo pečius kartu su visa turima manta. Primerkęs akis, uždengęs dešiniu delnu veidą, jis apsižvalgė ir giliai įkvėpęs pradėjo taikytis su nepatogiu kraštu keliauti. Svabiausia, kad jis turjėo užtektinai skysčių, patogius batus ir pinigų kišenėje - tad pavargęs visada galės grįžti taxi. "To sau neleisiu" - kreiva šypsena nušvietė jo veida, kai veidą uždengė akiniais, o plaukų kupetą - kepure. Kelionė jam jau prasidėjo. 

.--. Kantrybė. 

Ar kantrybė gali būti sulyginta su valia? Jei taip - tai kodėl? Jei ne - visgi kodėl ne? 

Keistas tas žodis kantrybė. O tuo labiau įdomus kantraus žmogaus fenomenas. Atsižvelgus į Lietuvių kalbos žodyną kantrybė reikšmė nėra sukelianti maloniausius ar bent 'patogius' jausmus. "Galėjimas, įstengimas kentėti, kantrumas". Kiekvienam tūlam lietuviui toks aiškinimas priveda prie minčių išvados, kad jei save vadina kantriu individu, tai prisipažįsta, kad yra nuolatinėje kentėjimo, t.y. nemalonioje diskomforto, būsenoje. Neįsigilinęs į tikrąją šio žodžio esmę asmuo gali apgaulingai savo charakterio ypatybę - kantrumą - prilyginti prie vieno teigiamiausių savo bruožų. Tačiau... Kuris žmogus, kuris gali ramiai kęsti, kentėti, ir yra santūrus pavadintų šią savo būseną teigiama... sau pačiam? Turbūt niekas nesiginčytų, kad turėti šalia savęs kantrų gyvenimo palydovą, kantrų šeimos narį ar draugą (-ę), net kantrų naminį gyvūnėlį, kuris kantriai kenčia keistus šeimininko paerzinimus 'skanumynas-nosis-neduosiu-tupėk-palauk-dar-pagulėk-neduosiu-imk-neduosiu-apsiversk-sukniauk/sulok-dabar gali turėti' yra labai maloni situacija. 

Statistinė, kažkur XX a. viduryje gimusi moteris kantriai daro pusryčius, pietus ir vakarienę vyrui ir vaikams, tuo tarpu vyras kantriai išbūna tą kas mėnesį pasirodančią emocijomis šelstančią audrą, užgimusią jo šiaip įprastai mieloje moteryje; vaikai kantriai išklauso kassavaitgalinius tėvų pamokymus, skriejančius jų pusėn vos pražengus namų duris ankstyvą sekmadienio rytą, palydėjusį užmarštin siautulingą šeštadienio vakarą, atsispindintį akių obuoliuose, išvagotuose raudonais voratinkliais. Ir tokiose, ar panašiose situacijose tavo širdį, sąmoningai ar ne, aplanko ačiū Dievui jausmas, kad žmonėms, kuriems savo elgesiu, pagal visus standartus (standartus, kurių nėra, kaip ir nėra nieko normalaus, ar ne?) turėjai įgristi iki krūminių dantų, kantrybė vis dar neplyšo, netrūko, nesuskilo ar kitaip nepasidalijo į dvi ar tūkstančius smulkių dalelių, vėliau labai skausmingai randančių šiltas vietas tavo nuogose pėdose, ką tik prapėdavusiose pro virtuvę, nusėtą nematomomis duženomis vakarykštės taurės. O gal dūžtantys indai bei skilusi tylos siena ir įkūnija - fiziškai - tą trūkusią kantrybę?

Vis dėlto. Lygiai tiek pat, kiek maloniai jautiesi turėdamas reikalų su kantriu žmogumi, kartkartėmis nusistebėdamas, kiek ta tavo draugė (-as) gali kęsti tą savo nepakenčiamą partnerį, tiek pat sudėtinga yra būti tam kantriai kenčiančiam. Sudėtinga, na, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Kai kenti - skauda. Arba kenti todėl, kad skauda. Kaip čia taip? 

Lauki tos išsvajotos kelionės į Madagaskarą - kantriai lauki, nes kelionė nusimato tik po vienerių metų, o tą įrodo bilietai, tupintys tavo el.pašte ir *įterpti savo* avialinijų puslapio sukurtoje paskyroje. Lauki atsakymo iš galimo būsimo svajonių darbo vietos drabdavio - lauki kantriai, nes visa savaitė dar prieš akis, kol tavo pasvarstymus ir abejones išsklaidys tik tas vienas sakinys su paslėptu taip arba ne. Lauki grįžimo namo po tos pilnos nuotykių, nors ir varginančios kelionės, kai galėsi ištiesti kojas ant mėgstamiausio tėvų namų fotelio priešais židinį. Kantriai lauki, nes svetimoje šalyje laukia kone 3 metai studijų, kurias pasirinkai, todėl, kad turėjai, o ne norėjai, pasirinkti. Tai - emocinė, psichologinė kančia, kai kantriai lauki, t.y. kenti, o širdyje koks tai neramumas, nemalonumas, sumišęs su ilgesiu ir tikėjimu būsimais gerais jausmais. Būsimais, nes šiuo metu - tik kentėjimas, kantrus kentėjimas, t.y. psichologiškai skauda, bet kenti. 

Fizinis skausmas, tuo tarpu, nepalieka tau nieko kito, tik sukandus lūpas kentėti - kantriai kentėti. Kentėti, nes skauda. Skauda tą pirštą, kurį įsipjovei pjaustydamas morkas daržovių troškiniui; skauda tas kojas, kurias 'užpumpavai' treniruoklių salėje dvi dienas prieš (pripažink - nea(a)p(a)skaičiavai). Skauda tas pėdas, kurias dabar kantriai, savo noru, kiši į kone verdantį vandenį su druska, nes tik tokiu būdu tau greičiausiai pavyksta atsisveikinti su virusu, sėlinančiu iš už nosies prie tavo organizmo.

Kantriai kentėti. Žodžių junginys, skambantis lygiai taip pat kaip sviestas sviestuotas - kantrumas, akivaizdu, pats savaime yra vienokia ar kitokia žmogaus ar kito, bent truputį samprotaujančio gyvio, kančia. Psichologinė arba fizinė. Bet ar iš tiesų kantrybė savyje slepia tik asmeniškai nemalonių jausmų spektrą? Ar gali būti, kad kentėti gali būti malonu ne tik dėl to, kad asmuo yra šiek tiek mazochistas ar todėl, kad kantrybės teigiami atributai nukreipti iš kito link tavęs - tavo elgesio, kas yra tau malonu savaime, bet ir todėl, kad - kaip populiarioji literatūra dabar sako ir šneka - buvimas diskomforto būsenoje verčia kentėti esamuoju laiku, tačiau ugdo tokias asmens savybes, kurios tiesiogiai prisideda prie mažesnio kentėjimo būsimuoju laiku. Skamba kaip [pop-art] butaforija? Pašnekėkim. 

Kantrybė [gali būti] ugdoma ir auginama - visai kaip raumuo. Jei kantriai kentėsi (ir tikrai ne dėl to, kad nečiantiems - dangus), ugdysi - sąmoningai - ugdysi ir treniruosi kantrybės raumenį, po kiek laiko bus akivaizdu, kad tas pats dalykas, žmogus, daiktas, įvykis, po trumpesnių ar ilgesnių kantrybės ugdymo treniruočių, tau atrodys vis mažiau vertas kančios ar kitokių nemalonių jausmų. Kaip pavyzdį paimkime keliones. Dar dabar pamenu, kaip kelionė pas senelius, kurie gyvena apie 200 km nuo mano tėvų namų, būdavo tikras mano vaikiškos kantrybės išbandymas. Po kiekvienų 20 kilometrų įkišdavau galvą tarp priekinių sėdynių, pašnairuodavau į tėtį ir mamą, ir kai nuspręsdavau, kuriuo labiau (pasi)tikėti, užklausdavau: "Tai kiek dar liko?". Ir taip kas 20 kilometrų... Nenuostabu, kad tėtis, nežinia ar dėl to, kad netekdavo kantrybės, ar dėl to, kad šiaip mėgsta pajuokauti, sugalvodavo atsakymą, į kurį šnairuoti tekdavo jau mamai. O dabar? Dabar net kelionė automobiliu skersai per Lenkiją neiškelia tiek nemalonių jausmų, kiek iškeldavo kelis kartus trumpesnis atstumas iki dosniųjų senelių namų. Taip, šiuo momentu ne vieno, dabar skaitančio šį tekstą, veidą iškreipė grimasa, kai galvoje susikūrė vaizdinys, kai sėdi galinėje 2-ojo WV Golf sėdynėje, o Čekijos sienos dar net pro žiūronus nematyti. Tačiau. 

Tačiau sąmoningai išugdyta kantrybė, tai yra, išugdyta toku būdu, kad dėl būsimųjų malonių įvykių sąmoningai nusprendi ne kentėti, o savo noru susidraugauti su esama laukimo ar kentėjimo situacija, leidžia tau net dabar mėgautis būsimuoju laiku. Ne tik būti čia ir dabar - nes vis dėlto ir kenčiantis gali būti čia ir dabar savo kančioje - bet būti esamajame laike UŽ kančios ribų. Kaip tai įvykdyti? Štai čia pasirodo žodis 'valia', kuris, anot lietuvių kalbos žodyno sudarytojų reiškia ne ką kitą, kaip "gebėjimą apsispręsti, sąmoningai tikslingai atlikti vienus veiksmus ir susilaikyti nuo kitų; gebėjimas pairinkti ir siekti tikslo" . Žmogus vienintelis padaras šioje planetoje, gebantis sąmoningai, ne vien tik vedamas laukinių instinktų (nors gi būna ir pastarųjų) gali sąmoningai apsispręsti ir pasirinkti jam priimtinesnį veikimo būdą. Priimtinesnį jam arba tos akimirkos įvykiui. Todėl aš, pavyzdžiui, galiu pasirinkti, ar būti tiesiog nekantriai ir daužyti stiklus dėl kiekvieno iškilusio gyvenimo menkniekio, man neįtikusio tuo momentu; ar būti kantriai, bet kartu ir kentėti laukimo kančias, tai jaučiant tiek psichologiškai, tiek fiziškai kiekviena savo nervo ląstele; ar būti kantriai, bet net nejausti tos negatyviosios kantrybė = kančia pusės, kai mano tikslas, valingo žmogaus tikslas yra nepamesti savo galvos kentėjimo liūne ir visa galva nerti į - naujų tikslų iškėlimo arba esamų tobulinimo - jūrą. 

Ir niekas, niekas per galvą vėzdu (ar kočėlu - žiūrint, apie kurį istorijos amžių kalbame) neužvoš, jei vieną dieną prabudus norėsis ne tik kad nebe kantriai, bet ir tiesiog - vien kentėti bei kaltinti visus pasaulio gyvius, dievybes ir žmones dėl to, kad 'na, kiek gi galima laukti??'  Nes ir pačiam valingiausiam žmogui, ir net gyvūnui (jei ilgai erzinsite šunį - jis tiesiog atsuks jums uodegą) trūksta kantrybė. Trūksta į dvi arba milijonus mažyčių dalelių. Tačiau tik nuo kiekvieno asmeniškai priklauso, kaip greitai susiklijuos tos mažos dalelytės į skaidraus vandens pilną kantrybės vazą. Tik nepamirškit, kad atsistatymo greitis priklauso nuo to, kaip valingai nepraleidote treniruočių, o kuo ilgiau klijuosit šukes ir nesitreniruosit, tuo ilgiau teks mankštintis be akivaizdžiai matomų prieš buvusių rezultatų.