Kai Jie tuščius namus paliko

. -- .

Po kojomis girgždėjo akmenys. Kiek akys aprėpė - žaliavo medžiai, jų šakose tupėjo ir čiulbėjo paukščiai. Šnekėjo žmonėms nesuprantama kalba. Aukštai horizonte plieskė saulė, o mano veidą dengė augalų šešėliai. Viena paklydus Išminties take, gėriau samanų kvapą ir godžiai rijau spalvotų žiedų grožį. Ne visada pavykdavo nuogas kojas patraukti nuo nežinomų augalų, kurie palikdavo raudonas žymes - jas slėpti teko po mėlynais džinsais. Jutau, kaip nugara teka prakaitas, o kuprinės diržai - tarsi aplieti vandeniu. Jaučiu kiekvieną blauzdos raumenį ir sausgysles, įsitempusias nuo pusdienio vaikščiojimo.

Raukšlėtomis rankomis, bet lygiu veidu ji sėdėjo atokiame pavėsyje, pasirėmusi lazdą. Ją sunkiai galėtų pastebėti bet koks prašalaitis - tarsi chameleonas ji įsiliejusi į žalios gamtos prieglobstį, savo kūną puošė ilga ir žalia suknele iki žemės. Prie Havajų suknelės visai nederėjo skrybėlė, kurią ji mūvėjo. Tarsi šuns sudraskytą, suplėšyta seno šiaudo kepurė turėjo atstoti jai apsaugą saulės.

Takas vedė link jos, bet sėdėjo ji šonu. Tad, kol priėjau prie jos medituojančio kūno, galėjau stebėti jos keistas veido išraiškas ir nederančius tarpusavy rūbus. Sėdėjo užsimerkusi ji, jos burna nuolat judėjo - rodės, kad žiaumoja kokią tai kramtomą gumą, o kairė koja mušė į negirdimo kūrinio taktą. Jei ne nuolat judantis žandikaulis ir iš pro suplyšusių batų kyšantys judantys pirštai, būtum galėjęs sakyti, kad šiame pamirštame gamtos prieglobsty ji save mumifikavo, o aš laimėjau šios dienos prizą.

Tik aš ir ji visame džiunglių masyve. Medžiai, krūmai ir kitokie augalai, takas, kurio šonuose - seniai mirusios reklamos, garsiai rėkiančios, koks pigus motelis už vieno kilometro. Ten, kur ji sėdėjo, tiesą sakant, pastebėjau ne vieną šūsnį reklamų skelbimų. Kai kurių įskaityti nebegalėjai - dešimtmetį neaktualios, o kitose dar galėjai įžiūrėti, kad Coca-Cola remiamas restoranas kviečia geriausio maisto visam rajone. Reklamų stendai davė nebylų ženklą, kad dabar žengsi žingsnį į neatrastą vietovę, kurios sargyboje - raukšlėtų rankų moteris, užsimerkusi ir medituojanti.

Kai fotoaparatas spragtelėjo, įamžindams tos moters portretą, jos  kūnas pakirdo iš kokio tai transo.  Dangaus pilko mėlynumo akys prasimerkė ir, nustojusi žiaumoti bei judėti pagal miško muzikos ritmą, ji įsistebeilijo į mano, paklydėlės, kūną. Pajutau, kaip nerami tyla, tarsi vėlė praskrido pro šoną, o medžiuose švilpavę gyvūnai nuščiuvo nuo netikėto svečio. Net vėjas, rodos, neužbaigęs darbo, pritūpė ant tolimiausios šakos medžio. Mano oda nuėjo pagaugais, o širdis nusprendė pailsėti ir nebepumpuoti man svarbiausio kūno skysčio - kraujo į smegenis ir organus kūno.

Negalėjau judėti nei į priekį ar atgal bėgti. Sustingusios, tarsi mėšlungio sutrauktos kojos, manęs nenešė nei link džiunglių, nei atgal - į saugią vietą. Jutau, kaip ji akimis skanavo mano aurą, kaip mintimis lietė manąsias, be pasigailėjimo sunkė iš manęs mano nebylią gyvenimo istoriją. Ir tada  nuskambėjo pirmieji išgirsti svetimo žmogaus žodžiai mano penkių valandų kelionėje. 'Prieik arčiau ir tau papasakosiu istoriją apie kaimo, į kurį žengi, netikėtą likimą'.

Šiuos žodžius ji tarė nekrutindama lūpų. Rodėsi, kad ji šį sakinį įsodino į mano minčių srautą savo raukšlėtomis rankomis - švelniai, bet greitai. Nepastebėjau net - paveikta neįtikėtino potyrio, save atradau prisėdusią ant šalimais jos kojų akmens gulinčio. Paėmė ji mane už minčių rankos ir vedė per tikrą gyvenimą, nutikusį jos šeimai....

Išminties kaimu Ji savo namus, prie kurių slenksčio mes sėdėjome abi, vadino. Kas davė tokį vardą, deja, jos atmintis nebesiekė atminti. Bet savo galvoj ji talpina visą istoriją nuo tada, kaip jos prosenelė įžengė į šią vietovę dar prieš 112 metų. 'Prosenelės vardas', - ji tarė su akyse kylančia blizgančia ūkana, - 'buvo neįprastas ir šventas ten, iš kur ji kilo - Tarėja ją žmonės vadino'.

Tarėja, įžengusi į šias apylinkes, nieko su savim neturėjo. Tik į jos žemę šluojantį sijono kraštą bei abi rankas buvo trys maži vaikai įsikibę, kurių vardai skambėjo nerealiai man, XXI a. merginai. Budrusis - vyriausias berniukas, tuo laiku jau buvo užpūtęs penktą žvakutę. Vidurinioji - mergaitė - Tikrovė vardu save vadino. Mažiausias pyplys, kuris ką tik savo pėdom savarankiškai pradėjo grubius akmenis po kojom jausti, buvo šaukiamas kaip Suvokimas.

Kol mano mintys purkštavo nuo labiau į pasaką nei realybę primenančio gyvenimo, moteris rimtu veidu, į tolį žvelgiančiomis pilkai mėlynomis akimis stebėjo siūbuojančius medžius ir be pertrūkio dėliojo pranykusio gyenimo mozaiką man prieš veidą.

***

Tarėja buvo darbšti moteris. Tokia, kurią kiekvienas dvarininkas būtų su mielu noru priėmęs į šeimą. Mokėti daugiau gal būtų nesisiūlęs, bet ir su rimbu per nugarą kažin ar būtų pliekęs. Šioje džiunglių vietovėje ji atsidūrė neplanuotai. Taip, kaip neplanuotai atėjo į šį gyvenimą jos trys palydovai. Bėgo ji ne nuo pikto kaimyno ar vyro, kuris neplovė indų. Bėgo net ir ne nuo darbo, kurį dirbo, nes taip tėvai  liepė. Bėgo ji nuo minčių vis persekiojančių, kad padarė dar ne viską, ko atėjo į šį gyvenimą, kad mazgodama svetimus rūbus ir ruošdama ponams farširuotą žuvį ji taip ir nesupras, dėl kokio reikalo ji išlindo iš motino įsčių.

Tarėja dažnai sulaukdavo patyčių aplinkinių dėl savo vardo ir romaus būdo. Kol kiti vertė kalnus ir dėliojo varneles prie išsikeltų tikslų ant papiruso lapo,  ji tuo metu merkė rankas į moliną žemę, niekam neprieštaravo ir krūpčiojo nuo kiekvieno griežtesnio žodžio, nemalonaus komplimento ar fizinio mosto. Kol ji tokia keista buvo - kitokia nei visas kaimas, kur ji augo - jai buvo tik trys keliai galimi, kai bus laikas iš tėvų namų išsikelti. Išeiti iš gimtojo kaimo ir klajoti vienai po pasaulį, kad atrastų vietą, kur ji jaustųsi kaip ten priklausanti. Susirasti ginklą, kad galėtų valdyti kitų mintis ir kūnus. Nieko nedaryti ir leistis būti sugraužtai savo pačios nesibaigiančiam minčių srautui ir vidiniam varikliui, kuris kurstė jos vidinę ugnį. Kol pjaudavo ką tik pagautai žuviai galvą, jos žvynus skusdavo ir valydavo nuo vidaus organų, ji dėliodavosi savo galvoje planą, ką darys rytoj ar po metų.

Priimtiniausiai skambėjo jai pirmasis gyvenimo variantas. Išeiti klajoti po pasaulį ir suvokti, kodėl neša tokį keistą vardą, kurio kilmės nei jos mama nei tėtis nežino. Žinojo, kad gali sutikti žmonių klajoklių, kurie jos vidinę ugnį, sumišusią su romumu priims kaip didžiausią turtą tuometinių vidinių ir išorinių karų tarpe. Planavo datą, kada susikraus visą mantą, pasiims mažiausią maišelį, į kurį įsidės būtiniausią - papiruso lapą ir rašalo užtektiną dozę. Mąstė ji, kaip rašysis mintis ir planus tų, kurie kelyje jos pasitaikys.

Tačiau, kai tik ateidavo data planuota, jos pasaulyje apsiversdavo viskas aukštyn kojom. Per kone penkerius metus tais iškilmingais rytais ji patirdavo visko. Užliejusi liūtis juos užrakino namų viduje kone keliems mėnesiams; parklupdė ją liga prie patalo. Buvo ir taip, kad pasimirus senajam dvaro šeimininkui, kuriam ji dirbdavo, jos namų šeimininkės paslaugas perpirko įpėdinis. Sakysit, kokios čia bėdos! Bet jos širdyje kunkuliuojantis geismas išeiti į platųjį pasaulį pykdavosi su atsakomybėmis, kurias pati sau nusibrėždavo. Negi paliksi be darbininkės naują, jauną tokio didelio dvaro šeimininką? Paslėpusi po namų asla papirusus ir juose nupaišytą gyvenimo planą, ji atsiraitodavo rankogalius ir išeidavo atlikti tai, ką jos manymu, ji privalėdavo...

***

Eilinį rytą ją prabudino rytiniai žadintuvo garsai, kuriuos išgiedojo miško paukščiai. Net kai gulėjo pusėtinai minkštoje lovoje, ji jautė maudimą ten, kur jungėsi nugara ir strėnos. Vakar visą dieną ji kasė ir ir vertė, pureno žemę naujam derliui, kuris vasaros gale jau galės išmaitinti visą dvarą. Aidėjo tolumoje šūviai vyrų, išėjusių nakties glūdumoje šaudyti laukinių žvėrių. Dar net vasarai neatėjus, visi galvojo apie būsiančią žiemą ir kaip pripildyti rūsius mėsos, žuvies ir daržovių įvairių.

Dar gulėdama lovoje, numanydama, kad jau  5 ryto, ji apžiūrinėjo savo suskirdusius delnus, amžiams įjuodusius nagus nuo žemės ir saulės plėmais nubučiuotas rankas. Kaip kiekvieną ankstų rytą, dar gukėdama lovoje, ji mintyse praukdavo savo plano vaizdą ir kai jis pranykdavo tamsiuose kambario kampuose, ji pakirsdvo iš išgulėto guolio.

Tik šį rytą ji ne darbo rūbą dėjosi, o rinkosi šventiškesnę suknelę, kurią saugojo šiai ypatingai progai. Jos širdis kilnojo krūtinę, kad per naktinės pižamos medžiagą galėji matyti, kaip kilnojasi tas organas, o jos skruostus mušė raudonis, kai drebėdamos kojos bandė žingsnius per šaltą aslą žengti. Kai rengėsi baltą rūbą, ji alsavo taip stipriai, kad įkaitusioje troboje galėjai įžvelgti jos kvėpavimo dūmą. Apsvaigusi nuo tikrovės slogios, ji rinkosi daiktus į patį mažiausią maišelį. Tarėja žinojo, kad ji nebegalės grįžti atgal, nesvarbu, kas pasitaikys jos suktam kely. Plano reikia laikytis, kad ir kiek metų jau būtų praėję.

Jos rankose maišelis su kriaukšle duonos, papiruso lapu ir rašalo užtektinai. Kieme švito rytas, kojas glostė vėsi rasa, o odą sušiurpino vėjas rytys. Vis dar girdėjosi tolimi šūviai ir aimanos mirštančių žvėrių, o jos dešinėje bangavo prasikalusios daržovės kelių eilių. Kai už nugaros užsitrenkė jos ilgesio namai, ji sparčiai įžengė į tamsų mišką, kurio nepasiekė saulėtekio spinduliai. Ji jautė, kaip ją seka draugai - nerimas, baimė ir ryžtas. O virpančiuose delnuose tyliai gulėjo vieno sakinio papirusas... 

Cities As I Feel It

Hong Kong

. 3 .

428 m. above the clouds

As the early bird I woke in the warm sheets when it is +25 outside. They say today will be sunny and there will be no rain. When you wake up early, you skip queues, you hear voices of birds and you get to sit in the reserved seats.

To reach the Victoria peak you can take different routes: you sweat hiking through the parks or you take Victoria tram where you sweat as the fear of heights raises your pressure of blood. As in the Matrix movies, you watch how tram driver is changing from vertical to horizontal positions. The old wooden seat serves as your safety belt not to fall  into the unknown downs. But it is never too scary to stretch your hand holding iPhone and perpetuate widening horizons of the Hong Kong city. 

When Sky terrace greets you with closed doors you find yourself lost in meditation with your inner voice while walking down the Victoria park. Counting mini waterfalls hidden among the vast number of big trees and medicine herbs, natural and fake flowers. The only path leads you down the starting point where you took the tram to go up. No logic in buying tickets of this transport.

Your watch shows you have an hour to enjoy morning sunshine on your skin while listening to the sweetheart's voice on the audiobook. He tells the love story he has had some time ago near the Mediterranean sea. I was picturing how his lover's muscular body was laying on the beach while enjoying hot sun beams. 

Hiking one hour and here I am, in front of the highest terrace in Hong Kong. One escalator, second and the third. Lost in counting. My head emerges from the building made of glass and I breathe in deeply the open air feeling. As you wake up early, there are not too much annoying tourists who could disturb your daily meditation of breathing.

Thus you stand looking over the horizons of the urban city. Skyscrapers trying to touch the clouds without luck. There you can see mountains hidden in the mist of morning mystics. Human's field of vision is disturbed only by the unknown birds, flying in circular patterns. You look at them and wonder whether those creatures understand the freedom they have. And you are amazed of possibility to be friends with windy gusts. Looking over the city skin can feel the magic of being among the clouds. Goosebumps become your daily company. 

We climb towards the sky. 

Hong Kong stories

. 7 .

Aukštyn

Kylam. Į 103-ią aukštą.

Nublizginto lifto duris mums prilaiko jauna mergina baltu kostiumėliu. Ištiesdama į priekį ranką, ji prilaiko duris, kad netyčia neužsitrenktų svarbiems žmonėms prieš nosį. Kai metalinės moters balsas praneša, kad durys galiausiai užsidaro, apsižvalgau. Veidu į duris atsisukę, sustingę kaip stabai, stovi būrys jaunų ir senų, vyrų ir moterų, šviesių ir tamsių. Lifto oru kvėpuoja prabangaus viešbučio gyventojai, pasiklydę šnipinėtojai bei brangios arbatos ištroškusių. Tarp paskutiniųjų - ir aš.

Virš galvų mums groja raminanti foninė muzikėlė, kuri ne visiems kylantiems aukštyn atpalaiduoja sustingusius veido raumenis. Mintyse tyliai raminu save, kai po pusės minutės liftas pradeda drebėti tarsi veiksmo filmuose, o ausis užgula tona vandens. Metaforiškai kalbant.

Pamiršau skaičiuoti, bet dviejų minučių bėgyje atsidaro Saliamono skrynia, t.y. liftas, ir visi, šiek tiek apsvaigę nuo pakitusio slėgio, išrėplioja iš ankšto nublizgintų veidrodžių kabinos. Kaip pasimetusi avelė bandau sekti labiausiai man patikusių žmonių pėdsakais. Dar minutė ir būčiau kartu įžengusi į  jų 5* apartamentus. Ne čia. Nė vieno ženklo! Tik daug veidrodžių, į kuriuos vis grasinu atsitrenkti, nes sukuria ilgo koridoriaus iliuziją, daug užsiėmusių registratūros merginų bei vietinių viešbučio gyventojų.

Pamatau žavią šypseną. Eidama link jos pagalvoju, kaip mano šviesus ir mergaitiškas apdaras visai nesiderina prie klasika dvelkiančių juodos-raudonos spalvų, sumišusių su aukso, sidabro ir (gal) deimantų dulkėmis bei seniai pakeistos kiliminės dangos. Ta žavi mergina nurodo man kryptį, kur galiu išgerti tos savo arbatos. Leidžiuosi aukštu žemyn eskalatoriumi, o mane akina deimantinės liustros virš galvos. Kaip sudėtinga turėtų būti valyti dulkes nuo tų mažyčių kristalėlių... 

Niekas manęs nepasitinka. Mintyse ironiškai pasipiktinu vienu iš tų sakinių, kuriuos naudoja mano darbe žmonės kitame ragelio gale, kai kažko nepažadu. Nenuostabu, gi. Aš kaip visada - gerokai per anksti. Savo pavardę kartoju  5 kartus. Paraidžiui. Vis siūlau jai bandyti atrasti mano rezervaciją pagal mobilųjį, bet mergina užsispyrusi. Ji ieško manęs pagal pavardę. Lietuvišką. Pakartoju dar 5 kartus. Galiausiai jos akyse pasirodo nusivylimas ir išgirstu, kad vis dėlto turėčiau padiktuoti numerį. Success. Palydi prie stalelio, ir! Nežinia, ar dėl to, kad buvau viena, ar dėl to, kad šturmavai juos kone pusvalandžiu anksčiau, bet gavau, kaip ir prašiau, stalelį prie lango! Ir net galėjau pasirinkti: labiau per vidurį, į dešinę ar į kairę norėčiau sėdėti. Pasirinkau dešinę.

Atsisėdau. Įkritau į per tolį nuo stalo įtvirtintą sofą su pagalvėlėmis ir sustingau. Sustingau, nes užėmė kvapą, o nuo vaizdo pro langą man kaupėsi ašaros. Oda nuėjo pagaugais, o širdis greičiau pradėjo varinėti kraują mano venomis. Už lango - tarsi karštos vonios garuose pasislėpęs vanduo, susiliejantis su giedru dangumi. Miesto dangoraižiai - tarsi žaislinės penkiamečio kaladėlės, o didžiuliai laivai būriuojasi į krūvas - tarsi suokalbininkai - arba paišo geometrines figūras vėjo neliečiamame vandenyje. Už pastatų pūpso kalnai ir kalvos, nužalavusios nuo nesibaigiančių miškų.

Mano gėrėjimąsi pertraukė atneštas meniu. Kol laukiu savo popiečio arbatėlės, mano ranka nenustodama rezga sakinius užrašų knygoje. Ir gal būtent dėl to aš gaunu labai daug dėmesio. Mane aptarnauja kone 5 vyrukai, vis paklausdami ar nieko netrūksta. Gal daugiau džemo, o gal clotted cream, o gal dar vandens į arbatą, o gal pakalbam apie tai, kokia puiki diena šiandien. Matyt, galvoja, kad esu kokia blogerė, kurią seka dešimtys tūkstančių skaitytojų, o aš dabar rašau blogą atsiliepimą apie šitą prabanga, seniai nerestauruota, dvelkiantį pastatą. Apie tai, kaip vienas vyrukas išpila arbatą ant stalo ir palieka likimo valioj, kaip veidrodinis užkandžių padėklas jau seniai virtęs senu metalu, kaip tualete kriauklė sutrūkinėjusi, kaip vieno iš padavėjo dantys nelabai švarūs ir kaip mane trikdo verkiantis vaikas, kurio nematau, bet puikiai girdžiu. Dar gal rašau apie tai, kaip nežinau, ar valgau aukso kruopelytėmis puoštus desertus, ar vis dėlto dabar žiaumoju foliją, kurią prieš patiekiant pamiršo nuimti.

Bet nerašau aš apie tai - nors ir pagalvoju. Rašau apie tai, kaip muzika ir gamta, aukštis ir ramybė, greitis ir šypsena sukelia kūno virpulius. Kaip vaizdas prieš akis gali suvirkdyti, kaip tu meldiesi į saulę, nors netiki Dievu, kaip malonu, kai dažytus skruostus bučiuoja saulė, o akis glosto nematomos jūros bangos. Rašau, kaip emocijos plūsta į širdį, tarsi į gimtadienio balioną mūsų iškvepiamas oras. Kaip nešviežias pyragėlis maloniai liečia gomurį ir tu mėgaujiesi kiekvienu jo poskoniu, tarsi ragaudamas juodaisiais triufeliais puoštus stebuklus. Kaip aukso spalvos arbata tau primena vaikystę, kai negėrei dar  nei kavos nei kapučino. Kaip ramiai galėtume užmigti besapniu miegu čia pat, ant tų pagalvėlių. Nes ramu ir gera. Kaip pasakas rezgantys pirštai juda su prancūzų muzikos ritmu, plūstančiu iš aukštai kabančių kolonėlių, išdainuotu saldžiabalsės daininkės.

Kylam aukštai.

***

Kylam. 428 m. virš jūros

Anksti kėlęs... Eilėse nelauksi.

Kaip rytinis paukštis pakirdau anksti ryte. Kiekvienas rytas čia, Honkonge prasideda su viena ir ta pačia mintimi: 'Kodėl prie +20 nakties temperatūros aš vis dar apsikloju su žiemine kaldra?' Prognozės geros. Nenumatomas lietus, saulė ryškiai švies ir kaži ar bus debesų. Kaip ir planuota. Kai praeitą saulėtą dieną tikėjausi nuykti į vieną iš must-see vietų Honkonge - Victoria peak - neapskaičiavau turistų troškulio ir atsitrenkiau į vinguriuojančią gyvą eilę, kurios galo nebuvo nematyti. O aš gi galiu sau leisti tokią prabangą nelaukti pusdienio eilėje į Victoria peak (vert. Viktorijos smailė) - gi turiu dar visą mėnesį Honkonge. Aukštas kalnas niekur nepabėgs. 

Bet kad nepabėgtų giedros dienos, turėjau suktis. 9 ryto ir aš, kaip per ankstyvas prašalaitis, laukiu prie Victoria tram bileitų kasos su šimtiniais banknotais rankoje. Keletas vietinių ir vienas užsienietis eilėje. Kilti į visų numindžiotą Vitoria Peak galima keliais būdais. Gali rinktis prakaituoti ir kilti pėsčiomis parkais arba prabangiai keltis su buožių pramanymu - tramvajumi, kuris ir pats savaime jau yra pramoga. Duokit man daugiau pramogų! 

Maloniai kontrolierei patikrinus bilietėlį su įtraukta pramoga  - apsilankymu aukščiausiai virš jūros lygio Honkonge esančioje 360° terasoje - atsiduriu 'laukiamajame', kur stenduose matyti Viktorijos tramvajaus sukūrimo istorija, pirmųjų žmonių, pasinaudojusių juo, nuotraukos bei kitokios smulkmenos, kurių visuma sukuria mini muziejų apie šią transporto priemonę. Kol lūkuriuoju kas 15 minučių pasirodančio funikulieriaus, supažindinau save, kad šitas tramvajus buvo sugalvotas pasekoje to, jog populiacija Honkonge sparčiai didėjo, tad reikėjo ieškoti būų, kaip žmones apgyvendinti ten, aukštai, ir kaip tą 'aukštai' ir 'žemai' patogiai sujungti. Vis dėlto ne juokas pusė kilometro virš jūros lygio. Tokiu būdu dar 1888 metų gegužės 30 dieną šis tramvajus pirmą kartą buvo 'užkurtas', tokiu būdu tapdamas tikra įžymybe - pirmuoju funikulieriumi Azijoje, kurio ilgis 1350 m., o jo pakelyje į Honkongo viršūnes - 5 stotelės.

Ir kaip jums papasakoti tą jausmą, kai atsisėdi į transporto priemonę, primenančią senuosius  traukinius 'medinukus' Klaipėda-Šiauliai, ir ji, leisdama gergždnčio metalo garsus kone stačiu kampu kelia tave į aukštybes, virš debesų. Medinių suoliukų atramos tarnauja ne kaip patogi interjero detalė, bet kaip tavo ramstis nugarai, kai, nemeluoju, vertikaliai kyli į kalną. Lėto sukimosi karuselė be apsaugos diržų. Stebiu, kaip funikulieriaus vairuotoja ramiai keičia kūno pozą iš 90 laipsnių kampo į 180. Jaučiuosi pabuvojusi Matricos filme. Girdžiu, kaip už manęs suklykia vienas kitas vaikas. Bet jokia aukščio baimė nesukaustys rankų, kol su savo iPhone filmuoji prieš akis atsiveriančius Honkongo miesto vaizdus. Gniaužia kvapą. Tik dar neaišku - dėl stataus kampo ar panoramos. 

Mano punktualumas (ankstyvumas?) dažnai atsisuka prieš mane pačią. Jei funikulierius ir pakėlė į aukštybes, tačiau anksčiau minėta terasa pasitiko su užrakintomis durimis. Laikrodis rodo, kad visa valanda iki atsidarymo. Victoria peak rajonas nėra kažkuo ypatingas. Statybos, apleisti namai, mirusios kavinės ir asfaltuotas klias, lydintis žemyn, į miestą. Bet yra parkas! Įėjimą į parką pražioplinu kokius 3 kartus. Kai atrandu, suprantu, kad vienintelis parko kelias lydi... Atgal į ten, iš kur pakilau su Victoria tram. Tiek tos ir logikos perkant bilietą.

Tas parkas, kuriuo leidausi, visai ne parkas. Tai - džiunglės, kuriose slepiasi mini krioklai ir ežerai, krūmai ir vaistažolės, natūraliai augusios ir specialiai sodintos gėlės. Tas parkas - tai siauras asfaltuotas kelias tarp akmenuotų uolų iš vienos kelio pusės ir nepraeinamos gausybės aukštai į saulę besistiebiančių medžių iš kitos pusės. Pakeliui man 'Labas rytas' linktelėjimus sako pvos vienas kitas bėgiotojas ar šunų vedžiotojas. Mano ausis glosto paukščių čiulbesys, o odą liečia pro medžių šakas pralendantys rytinės saulės spinduliai. Kelio dangoje prieš mane žaidžia balti šviesos plėmai, dingstantys rytos rasos nuplautame asfalte. Ir taip ėjau žemyn, o [kojų] kelėnuose  jutau žemyn besileidžiančio takelio svorį, prie mano ausies esantis telefonas šnekėjo vyro balsu, kuris pasakojo apie romaną, įsiplieskusį kažkur Europos pietuose, prie jūros. Švelnus pasakotojo balsas kalbėjo apie mylimojo švelnią odą, pasidengusią švelniu Viduržemio jūros įdegiu, išryškinančiu raumeningo kūno vingius. Per valandą vaikštynių, kalbant su medžiais ir savimi, medituojant su švelniabalsiu vyru prie ausies bei paukščiais medžiuose, nusileidau ir vėl pakilau į tuos 428 m. virš jūros lygio. 

Laikrodis mušė Terasos atsidarymo laiką. Vieno aukšto eskalatorius, antro ir trečio. Net pasimečiau skaičiuojant. Išnirau į bestogę terasą. 428 m. virš jūros lygio. Panašiai, bet ne visai taip pat, kaip dar Ritz-Carlton viešbutyje. Vanduo, dangus, kalnai ir į aukštį kylantys daugiaaukščiai. Akyse atsiverianti miesto panorama - tik šįkart tarp vaizdo ir akių nėra stiklo, o tik deguonis, kuriuo kvėpuoji. Ten auktšai vėjas didesnis, o tu jautiesi žymiai mažesnis. Mažas krislas beribėse miesto džiunglėse, vandens platybėse ir kalnų užuovėjoje. Mano 'įkvėpk-iškvėpk' praktikos netrukdo tursitų rankos ar kyšantys telefonai. Taip anksti kėlęs ant stogo terasos rasi tik vieną kitą ryto paukštį. Žmogaus pavidalu. O prieš akis sparnais mosuos ir danguje sklandys nežinomi paukščiai, o tau norėsis prisišlieti prie jų, suprasti, ką reiškia remtis į orą sparnais ir draugauti su palankiu vėju. 

Pakilom. Į 428 m. virš jūros. 

 

Žodžio galios magija

.--.

Galiu garantuoti, kad esate atsidūrę situacijoje, kai ką tik išlipę iš lovos įminate į augintinio paliktą per naktį skrandžio turinį, besukant druskos malūnėlį atsidaro dangtelis ir jūsų kiaušinį papuošia sluoksnis druskos sniego. Rytinį gyvenimo maištą papildo vėluojantis viešasis transportas ar neužsivedanti mašina, pamirštas skėtis pliaupiant lietui, nulūžęs kulniukas ar nesėkmingos paieškos raktų, kurie ištikro ramiai gulėjo jūsų kuprinės šoninėje kišenėlėje.

Tada jūsų galvoje maišosi karštos ir šaltos oro bangos, kurios pavirsta keiksmažodžių griausmais ir mintimis, kad jau ši diena bus 'pati blogiausia'. Pasakot ir... Vakare, kai nusikalę nuo dienos 'nelaimių', viršininko pakelto balso ar antrosios pusės nekalbėjimo savaitės preliudo, prigulat lovoje, norisi tik kūkčioti į delną ar bent jau mintyse ir tyliai palinkčioti: "argi nesakiau, kad ši diena bus tikras š...das..'. 

Tokių dienų buvę ir man, ir tau. Nuotaika būna subjurusi nuo pat ryto ir lydi net sapnuojant, o tada jau pagrobia ir kitos dienos pusę ar net visą. Tada, priklauso nuo asmens charakterio, norisi kaltinti tik save patį arba visą pasaulį ir supančius žmones. Nes gi dėl to, kad traukinys neatvažiavo (dėl ko pavėlavai į darbą), kaltas tik tu pats arba valdančioji dauguma. Pirmuoju atveju plaki su nematomais minčių savo jau ir taip kruviną nugarą, dediesi dygių augalų karūną ir nuleidęs akis į žemę lenkiesi ateinančioms nelaimėms. Antruoju atveju pakeli akis į dangų ir su panieka nužvelgi kaimyną, mamą ar tėtę, ką jau kalbėti apie bambančius kolegas ir atsibodusį viršininką. 

Ir sunku pastebėti tą ribą, kada faktiškai tave pasaulis skriaudžia, o kur - tik tavo galvoj viskas vyksta. Kaip pelytė narvelyje - savo noru - užsuki ratelį be instrukcijų, kaip sustabdyti įsismarkavusį žaisliuką, kol galiausiai padusęs išleidi paskutinį kvapą...

Žodžiai, pasakyti mintimis, tyliai ar garsiai, nutiesia trajektoriją, kuria po to einame - tiesiai ar kaip girti - vingiuotai. Viduramžiais bausmes skirdavo išoriniai asmenys ir nusikaltusius pliekdavo geležiniais rimbais, o štai XXI a. patys susirišam niekinamų žodžių mazgą ir mušam savo kūnus, o mūsų srūvantis skausmo kraujas paliečia ir artimuosius ar tolimiausius. O prisipažinti, kad vis dėlto ne aplinkybės kaltos, o patys mes - su savo reakcijom į jas - neturim drąsos ir ūpo. Esam arba per gudrūs ar per tingūs, kad sau kaltę suverstume už savo miserable būtį. 

Ir ne kiekvieną dieną randi gyvenimo meilę, laimi milijoną ar išpildai savo svajonę. Gal net neįvyks tai 10-ies metų laikotarpy ar ties tavo 70-mečiu. Bet tik nuo paties tavęs (ir manęs) priklauso, arį tai reaguosim kaip vaikai, negavę tokio pačio saldainio, kokį tėtis davei sesei, ar keisim matysim perspektyvą ir 'nelaimę' kaip dar vieną būdą išaugti iš vaikiškos būties.

Labai rekomenduoju paskaityti: 

'Apie mąstymo klaidas ir kognityvinę elgesio terapiją'

Hong Kong stories

. 6 .

Šiandieną prasilenkiau su aktoriais Adam Sandler ir Michael Fassbender*. Pastarojo marškinėliai buvo permirkti prakaito, kaktą puošė juosta, srūviančiam sūrymui sugaudyti, plaukai, kol jis risnojo, kilo aukštyn-žemyn. Veidu žliaugė sunki Honkongo drėgmė, miesto aukštumos spaudė jam krūtinę, o kojos nebeklausė nuo nuolatinio bėgiojimo laiptai ir įkalnėmis/nuokalnėmis. Tačiau pamatęs mane jis vistiek sugebėjo beveik pamerkti akį. Pajutau, kaip apatinis žandikaulis atvipo, o prie šlapios nugaros prikibę marškinėliai pradėjo kilnotis atkartodami širdies dūžius. Du-dungt.

Adam Sandler, tuo metu, lipo laiptais žemyn prieš mane, apsuptas keturių mažamečių. Jo rankose - rožinis paspirktukas, buteliukas vandeniui, veide (kaip paskui galėjau pamatyti) - nuovargio žymės. Vaikai lėtai, labai lėtai lipo laiptais, angliškai diskutuodami apie Honkongo miestą. Adam'o iškart nepastebėjau, nes buvau savo žvilgsnį įsmeigusi į priešais žemyn laiptais lipančio vaiko nugarą ir jo pėdas, nes kaustė baimė, jog nekantriai paskubėsiu ir užlipsiu tam lėtaeigiam vaikui ant galvos. Tada Adam Sandler turėtų puikią galimybę paduoti mane į teismą už jo vaikų sužalojimą ar sukurti dokumentinį filmą apie baltaodę merginą, kuri lipa aktorių vaikams ant galvos. Bet kai 2 iš 4-ių vaikų pasiekė finišo tiesiąją - žemiausiąjį laiptelį - galėjau atsipūsti ir pakelti akis į dangų. Na, ne tiesiogiai į dangų, bet bent jau į Adam'ą. Ir vėl. Du-dungt. Kaip ir įprasta jį matyti - jo galvą dengė polo kepurėlė, truputį lieknesnį kūną nei paskutiniame filme dengė polo marškinėliai ir paprasti šortai. Tokie visai paprasti - kaip jam ir įprasta. Kol mintyse vapėjau kažką panašaus į 'kas per..??', jis akimis atsiprašinėjo už tai, kad jo vaikai mano 10 sekundžių lipimą laiptais pavertė 20 minučių maratonu.

*esu beveik įsitikinusi, kad tie žmonės - tik labai panašūs į minėtus asmenius.

*** 

Šiandien oro vardas yra tropikai. Jausmas toks, kaip Lietuvoje prieš metų audrą. Kai tavo kūną užkritęs sunkus žemo slėgio akmuo, tavo kojas liečia kylantis vėjas, o odos paviršiuje kaip grybai dygsta stikliniai drėgmės lašeliai. Tik jei Lietuvoje krūtinę spaudžia priešaudrinis Puntukas, taip čia - Australijos raudonasis Uluru. Ar +10 ar +30, čia drėgmė nekrenta žemiau nei %60 procentų, o dažniausiai siekia %80-%100. Koks potyris? Tarsi tave nuolat praustų nematomas lietus, odą dengtų sūri dulksna, o tavo garbanoms išsilaikyti padėtų nebent cemento mšinys. Tokiame ore +10 jaučiasi tarsi -50, o atidarius medines virtuvės spinteles, į tave plūsteli gaivus pelėsio kvapas. Potyris, kai ryte prabundi šlapias, bet ne nuo košmariškų sapnų, o maloniai šilto oro. Ir ne kiekvienam europiečiui būtų lengva čia gyventi. Bet kai kuriems, o ir man toks oras - tarsi šviežias croissant su rytine kava. Tol, kol užsisega kelnės. 

***

Šiandien šalia manęs kavinėje sėdėjo senolis, jį supo dvi moterys - taip pat nebe jaunuolės. Vietinių amžių sunku nuspėti, ypatingai, jei tai vidutinio amžiaus moterėlės. Ilgą laiką jos džiaugiasi lygia ir balta oda, jų liekni kūnai panašūs į penkiolikmečių, net jei valgo bliūdus ryžių ir baltos duonos saujas. Jų apranga dažnai būna jaunatviška, kone vaikiška, kas pagilina jauno žmogaus įspūdį. Tačiau, nors ir ilgą laiką jų jaunystė tarsi užkonservuota, bet atėjus senyvam amžiui (>65), jų nugaras sulenkia metų našta, vyrų ir moterų dažni pagalbininkai - medinės lazdos ar jaunesni vaikai. Žinoma, kiek daug pakumpsi, turbūt lemia tavo finansai ir kiek juodo darbo dirbai jaunystėje. Kaip ir aplink visą pasaulį. 

Stebėjau senolį, kuris gėrė didelį puodelį kavos latė. Jis bandė gydyti rankas permatomu geliu, trynė tarp pirštų, masažavo į nagus ir raukšlėtą odą. Jis niekur neskubėjo. Kol jaunosios jo palydovės rašė žinias per whatsapp'ą, jis - tarsi sustabdęs laiką - masažavo savo delnus, kurie sudiržę skaudėjo. Jo rankos blizgėjo nuo gelio sluoksnio, rodės, kad jis taip ir neįsigers net po valandos masažo. Bet jo kantrybė ir lėti judesiai, prisilietimas prie kiekvieno odos milimetro ne tik naikino gelio žymes, bet ir stulbino mane, kad senolio judesiai - tarsi sulėtintam filme. Stebint jį net garsai aplink susilieja - taip, kaip žiūrėtum subraižytos juostos serialą. Ir kai garsiai sriubtelėjo paskutinį gurkšnį savo balto gėrimo, jam atsistoti reikėjo gelbstinti keturioms svetimoms rankoms... Ir taip kiekvieną dieną prasilenki su močiute ar dieduku, kurie, nesuprasi - paseno dėl to, kad ilgai jauni buvo, ar dėl to, kad gyvenimas jų neglostė.