.--.
Ant uolos krašto. Kur akmenys į vandenį taškos.
Kur drasko šiaurinis vėjas sušukuotus plaukus.
Kur pumpuoja adrenalinas į širdį dar vieną baimės dozę.
Kur, žinai, pasirinkimai turi būti greiti ir tikslūs.
Aureolėje besileidžianti saulė. Globoja paukščius ištiestais sparnais.
Jiems vėjas netrukdo, akmenys nemaišo, pasirinkimo jie neturi. Gyvena laisvėj.
Ramiai sklendžia virš jūros lygio, žvitriom akim stebi žvynuotą grobį.
O ant uolos krašto.
Man tekėjo ašaros sūrios. Tuo momentu, kai užliejo suvokimas, kad bet koks pasirinkimas - tik eilinis žingsnis nuo uolos krašto.
Su mano kūnu, kartu riedės į vandenį akmenys. Taškysis į šonus sūrios vandenyno bangos, mano kūnas panirs į beribę gelmę.
Ir tada, kai kvėpuoti privalėsiu vaneniu, o ne oru, suvoksiu, kad tai tik dar viena versija gyvenimo, tik kad jūroje, o ne ant žemės.
Tuo tarpu šalia manęs kris akmenys, o jie gi nieko neturi - nei žemės, nei vandens gyvenimo.
Jie tik krenta ir dūžta, lūžta, miršta bangų keterose.
Mano širdis pumpuos kraują taip, kaip privalo pumpuoti po jūros vandeniu.
Stebėsiu stiklinėm akim vandenyno gyentojus, bandysiu priprasti prie to mėlynai žalio gyvenimo.
Nes juk tai mano sprendimas palikti žemės kraštą.
Žinojau apie pasekmes ir niuansus, tačiau norėjosi pamėginti, patirti adrenalino jausmą.
Per lengva gyventi, mąsčiau, žmonių gyvenimą.
O gal per sunku?
Norėjosi pasinerti į beribę gilumą, šaltą, gaivinančią, stingdančią raumenis.
Pašiurpusi oda išduoda, kad nesitikėjo tokio suvokimo.
Ir kai akis pakėlusi pamačiau besiniaukiantį vandenį, o virš jo - debesuotą dangų...
Per kūną nuėjo žaibo blyksnis - dar toli, už šimto kilometrų.
Gilumoje pasislėpė šaltakraujai gyvūnai, paliko mane vieną toj vandens didybėj.
Plaučiai stengėsi įkvėpti to, ko jau seniai nebuvo.
Stingsta pėdos, jų pirštai.
Plaštakose nebeliko kumščių.
Akyse - vien tik šviesos blyksniai.
Plaukuose - medūzos įstrigusios.
O aš laukiu dar vieno žaibo blyksnio.
Atsibusti ant uolos krašto, stebint saulę, aureolėje miegančią.
