Kaip nereikėtų daryti. Arba subjektyvi mano, kaip klausytojos, nuomonė. 

Kaip sudominti klausytoją savo pasakojimu? Kaip patraukti jo dėmesį nuo mėlynai šviečiančio telefono ekrano ir jame besikeičiančių socialinių tinklų vaizdų? 

Neabejoju, kad kiekvienas pranešėjas, kalbėtojas, "motyvatorius", prieš išeidamas ant scenos (turiu omeny ne tiesioginę vietą-pakilimą, bet vietą, kurioje tave stebi daugiau nei pora akių. Ir klausosi, arba bent bando klausytis) - jaudinasi. Besiruošiančiajam galvoje sukasi mintys, ką parodyti prezentacijoje, kokį juokelį mestelti, kokiems klausimams pasiruošti, kaip tilpti į duoto (ar neduoto) laiko rėmus. Asmeniškai "prieš auditoriją" esu kalbėjusi gal... kokius 2 kartus, todėl žemiau išvardinti patarimai yra visiškai mano subjektyvi nuomonė, kurią susidariau klausydamasi pranešimo. Įdomaus žmogau prezentacija buvo tokia nuobodi, kad net ėmiau ir į užrašus (kaip kokia prezentacijų kritikė) užsižymėjau, kas man labiausiai NEpatinka minėto kalbėtojo pasakojime. Galiu patikinti, kad dar maždaug šimto ar šimto penkiasdešimties klausytojų akys ir nekantrūs judesiai akivaizdžiai rodė, kad jiems irgi norėjosi būti visur kur tik ne toje sausakimšoje NDG salėje. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera - kalbėtojo dėka visą valandą pildžiau savo minčių sąsiuvinį, ir deja, jo "dėka" nebeišgirdau kitų, potencialiai labai įdomiai kalbėjusių pranešėjų. Diskretiškai vardų neminėsiu. 

Taigi, einu prie reikalo ir skelbiu sąrašą pranešimo/prezentacijos blogybių (apie tai, kad PPP jau savaime (dažniausiai) yra blogis (klausytojo atžvilgiu), tai net neminėsiu). Taigi, būsimas pranešėjau: 

• Tu niekam nesi įdomus. Tu neįdomus tol, kol tavo gyvenimo istorija, pakeistų darboviečių skaičius, garsių darbdavių paminėjimas nepaliečia kiekvieno klausytojo asmeniškai. KAS IŠ TO, kad tu dirbai ten ir ten, kad tu stažavaisi toje ir toje pasaulinio lygio įmonėje. Niekam tai nerūpi. Nebent klausytojui papasakosi, ko tavo minimų darboviečių vadovai klausinėja per darbo pokalbį ar ko reikalauja iš potencialių kandidatų į laisvą poziciją.
• Pasakoji apie buvusias darbovietes? Faktai niekam neįdomūs, bet labai įdomu: juokingos ir/ar nemalonios situacijos, kurios tave pastatė į nepatogią situaciją (pasakodamas tokius dalykus klausytojui tu atveri širdį ir nepristatai savęs kaip nenugalimo herojaus, kuris yra visų galų meistras, ir kuriam viskas visada sekasi - susitapatini su eiliniu klausytoju, atėjusiu pasisemti išminties). Įdomu darbo specifika, kuo ji skyrėsi nuo kitų darboviečių, kokių įdomybių sužinojai, ko išmokai toje darbovietėje, tiksliau, ko JI tave išmokė, o ne ką TU išmokai. Duok patarimų klausytojams, kaip ten įsidarbinti, arba kaip pasiruošti darbui ten (jei jau pranešime nusprendei "lįsti" į tokias smulkmenas).
• Mėgsti vartoti "AŠ"? Jau gali nustoti. Tokie tavo pasakymai kaip: AŠ dirbau ten; AŠ žinau; AŠ padariau; AŠ buvau paaukštintas; AŠ esu apdovanotas ir t.t. klausytojams skamba kaip bandymas save iškelti aukščiau visos į tavo pranešimą susirinkusios minios. Jie atėjo klausytis ne to, kaip TU pasiekei profesinės ir asmeninės šlovės ar kaip TU tapai dar labiau egoistišku nuo paskutinio pranešimo, bet išgirsti patarimų, pamokymų, suvokti, kad visi klysta, bet tik sėkmingieji to neišsigąsta ir po kiekvieno suklupimo vistiek daro savo. 
• Niekam neįdomu, kiek laiko tu vienoje ar kitoje įmonėje dirbai, ar kiek metų krimtai mokslus Harvarde. Net jei ir įdomus galutinis sąrašas įmonių ir mokslo įstaigų, nuo kurių tu patapai dar protingesniu, bet tikrai neįdomu klausytis, kad vienur tu dirbai vienerius metus, o kitur - dešimt metų. Paklausk savęs - KAIP ŠI INFORMACIJA PADĖS KLAUSYTOJUI, KAS JAM IŠ TO?? 
• Organizatoriai leido kalbėti kiek nori? Tavo valia pasirinkti, kiek tavo pranešimas užtruks, bet, atmink - "Kas tu ir iš kur tu" skiltis turėtų trukti daugiausiai 3 minutes. Tikrai. Neperdedu.
• Nesėdėk. Na, nebent turi negalią arba gerą pasiteisinimą, kodėl tu sėdi skaitydamas savo pranešimą, ypatingai, jei pusė auditorijos irgi stovi, nes... tiesiog neturi kur sėdėti. Nori sutelkti klausytojų dėmesį? Ne tik stovėk, bet ir pavaikščiok. Vieną - du žingsnius į šonus/priekį-atgal. O gal net daugiau. Tik nepersistenk, nes bėgiodamas iš kampo į kampą išblaškysi ir taip menką klausytojų koncentraciją.
• Visi mėgsta juoktis. Net didžiausi paniurėliai gali būti pralinksminti (jei nesimatys jų veide - jie tikrai juokiasi širdyje). Puiku, jei turi gerą humoro jausmą - net pačioje "moksliškiausioje" prezentacijoje papasakok kokį linksmą nutikimą, tau nutikusią juokingą situaciją, nevenk pasijuokti iš savęs. Nemanai, kad moki juokauti? Pasitelk technologijas ir įprasmink savo pasakojimą, žodžius šiuo metu plačiai paplitusiais GIF'ais. Neabejoju - kol ruošdamas pranešimą ieškosi tinkamų GIF'ų, spėsi ir savo jaudulį nuraminti, ir iki ašarų pasijuokti.
• Pasakoji istoriją, kurioje tau nelabai pasisekė? O gal daliniesi įspūdžiais, kai tam tikri tavo veiksmai padėjo greičiau pasiekti tikslą? Pasidalink šia informacija! Tik jokiu būdu neteik, kad tai, ką tu darei yra geriausia, ką buvo galima padaryti toje situacijoje. Pabrėžk, kad tavo asmeniniai potyriai gali visai kitaip nuskambėti kito asmens gyvenime.
• Nevertink. Nebent save. Net jei esi diplomuotas/apdovanotas savo srities specialistas - nevertink (na, nebent tai yra egzaminas, o tu - egzaminuotojas). Nebandyk įrodyti šimto ir daugiau žmonių auditorijai, kad vienas ar kitas darbas, projektas yra nesąmonė ir šlamštas, o kitas - tiesiog aukso vertas. Prisimink - nėra vienos bendros tiesos, ypatingai, jei tai liečia kūrybą. Vienam gražu viena, o kitam - kita. Gali vertinti nebent save. Bet, šiukštu, ne aukštinti. 
• Slėpk savo ego po lapais. Komentarų šiuo klausimu net neturiu. Kam rūpi, kiek tu labiau fainesnis nei tavo konkurentas ar klausytojas auditorijoje? 
• Nesismulkink ir nesustok prie detalių. Negi nepameni to draugo, kuris, norėdamas papasakoti juokelį apie tai, kaip paslydo šiandien ant ledo, pradeda nuo pasakojimo, ką jis veikė visą dieną iki to momento, kai paslydo. Niekas nenori klausyti tokio draugo. Kodėl? Nes niekas nepriima perteklinės ir nereikalingos informacijos, kurios išdėstymas ne tik nuobodus, bet ir atima LAIKĄ, kuris yra labai brangus.
• Kiekvieną savo mintį, teiginį apibendrink ir padaryk išvadą. Ypatingai, jei, vis dėlto, savo pranešime nusprendei kažką (į)vertinti. Tavo teiginys "Šitas darbas gražus" tiesiog reikalauja atsakymo į klausimą "kodėl?" Jei tu neatsakai į pastarąjį ir greituoju būdu eini prie kito pranešimo objekto, lieka žiojėti informacijos trūkumo tavo teiginyje skylė. Not good.
• Moki vaizdingai pasakoti, todėl nusprendei, kad tavo prezentacijoje nereikia jokių vaizdų/paveikslėlių/video ir kt? Galvok iš naujo. Manau, kad tikrai ne vienas yra girdėjęs, jog vizualinę medžiagą žmogus įsimena geriau nei bet kokią kitą. Išgirsk ir tu. Klausytojai daug labiau bus susidomėję tavo pranešimu, jei savo žodžius įprasminsi akims įdomiais vaizdais. 
• Pasinaudojai patarimu ir nusprendei vizualiai įprasminti savo pranešimą? Rodai tam tikrus pavyzdžius, susijusius su tavo tema? Nerodyk paveiksliukų per daug. Ir vėl - perteklinė informacija sekina ir verčia žiovauti. Žmogaus koncentracijos galimybės nėra beribės.
• Stebėk auditoriją. Jei tik įmanoma (juk būna, kad auditorija sėdi visiškoje tamsoje). O pastebėjęs - daryk išvadas ir imkis veiksmų. Jei ne šiame pranešime, tai bent kitame.
• Būk pozityvus ir atviras!

p.s. nors žodžių galūnės verčia mąstyti, kad visa rašliava skirta tik vyriškajai giminei, tai galvokite iš naujo, brangiosios moterys ir merginos. 

O čia truputis muzikos susikaupimui. 

Su kauke. Arba savaitgalio patyrimai.

Juokas iki ašarų. Draugystę gali pamatuoti iš to, kiek dažnai ir kaip plačiai kvatojies su Tavo draugais norinčiais patapti žmonėmis. Tas nuoširdus ir savitas juokas - užvertus galvą, šniurkščiojant, per sučiauptas lūpas ar kaip tik - plačiai išsižiojus. Nuoširdaus juoko ženklas - nerūpėjimas kaip atrodai, kokie garsai sklinda nuo tavęs ar ką pro šalį einantys žmonės pagalvos. Ar tai krizenimas, ar tai tarsi virusas prigriebęs juoko priepuolis - nuoširdus juokas nežiūri į tavo surauktą kaktą, pilną burną ką tik nukąsto sumuštinio ar merginoms - į "nubėgusias" akis. Tikras juokas juokiasi iš juoko. Iš kiekvieno keistai sklindančio, nepaaiškinamo garso. Panašiai kaip "sviestas sviestuotas", taip "juokas iš juoko". 

Be kaukių ar slapstymosi. Vieša ironija ir garsus sarkazmas. Visos nedorybės ir giliausios fantazijos, nuogas kūnas ir atvertos mintys. Nuoširdus juokas - pirmasis žingsnis link apsinuoginusios draugystės. Ašarų upeliai ir tik gražiausi pokalbiai. Na, o kita pakopa - savęs atvertimas, parodymas ir ne tik nuo juoko persikreipusio veido paviešinimas, bet ir persikreipusių mintijimų, apipintų aistromis, parodymas. Kiek daug turi draugų, kurie, pažinę slapčiausias tavo aistras, tokie ir liktų? Kiek žmonių sugebėtų atlaikyti tą tiesą, sklindančią iš Tavęs, jų link, jei tik pasakytum jiems tikrąją tiesą. Kiek artimųjų Tave paglostytų, jei pasidalintum vakaro mintimis ir fantazijomis? O ar mylimas žmogus šalia Tavęs jau žino visas Tavo gyvenimo ir emocijų peripetijas? Ar tikrai žino, jei vis dar randi šalia Tavęs.

Vėl tie klausimai. O pagrindinis klaustukas - kiek Tu ir aš esame tikri. Ar tikrai save pažįsti, ar esi įsitikinęs, kad žinai, kaip elgtumeisi vienoje ar kitoje situacijoje? Ypatingai toje, kurioje dar nesi nė kojos įžengęs? Ar atsakys man kas klausimą, kuri manęs dalis esu tikroji aš, o kuri - socialinių normų, mokyklos, tėvų ir visų gyvenimo aplinkybių sukurta asmenybė. Gali kapstytis savo mintyse ir bandyti matuoti savo tikrumą, savo nuogumą ne tik svetimų, bet ir savęs paties atžvilgiu. Čia jau nuvalkiota frazė "visi mes dėvime kaukes" įgauna naują prasmę. Kieno gi kaukes dėvime? Ar patys išsiraižėme iš duotų įrankių ir medžiagos? Ar mums jau įteikė šį kūrinį, o mums tik beliko ją užsimaukšlinti? Mes ne tik sau užsidedame. Savo fantazijos, naivumo ir įsitikinimų pagalba visiems nupiešiame naujus veidus. Sukuriame juos tokius, kokius norime matyti. Jei pritrūksta aplink žmonių, kurie ne prie širdies - nupiešiame jiems NEdraugų veidus.

Tačiau, kad ir koks netikras šis pastebėjimas būtų, bet labiausiai mane žavi ta nežinomybė ir žmogaus galia. Nežinomybė, kokia dalimi Tu esi tikrasis Tu. Kokia žmogaus galia, kai jis kažko nori! Auga ir tobulėja tiesiog akyse - susikuria viltį, ryžtą, plečia žmonių ratą, kurie padeda eiti tikslo link. Žmogus pats kuriasi sau spalvotą realybę. Tarsi artistas, tapantis ant drobės. Jis renkasi pats - spalvas, formą, emocijas, savęs atskleidimo kitiems laipsnį. Užbaigus meno kūrinį, ties su paskutiniu potėpiu artistas pasislenka tolėliau, atsilošia, pakreipia galvą ir gėrisi gautu rezultatu. "SUKŪRIAU". Savo mintimis sukūriau mane supantį pasaulį, ryškias spalvas ir ironijos lygį, sklandantį ore.

Argi ne nuostabu? 

Kai sužinai kažką naujo. Arba (dar kartą) supranti, kad nieko nežinai. 

Mane kartais apima menkavertiškumo jausmas. Negi tik kartais? Taip, vadinkim daiktus tikraisiais vardais. Apima dažnai menkavertiškumo jausmas. O iš kur jis? Man jis atskrieja iš suvokimo, kad dar tiek daug nežinau. Ir, kas svarbiausia, abejoju, ar kažkas man gali papasakoti tiek naujo, kad tas nemalonus jausmas pranyktų. 

Ir net nekalbu apie istorijos pamokose mintinai išmoktas datas, pavardes ar muzikos mokykloje iki krūminių dantų "iškaltą" sudėtingą kūrinį. Neturiu fenomenalios atminties. Neturiu ir labai geros atminties. Viskas, kas mano galvoje ir širdyje užsilieka daugiau nei metus, tai - emocija. Ir net ne bloga emocija, o gera. Manau, kad bent jau šiuo galiu džiaugtis. Kai per "Auksinio proto" laidą bandai atsakyti sau į klausimą, koks ten italų dailininkas gimė tam tikrais metais, man iškyla ne paveikslų vaizdiniai ar meno kryptys, o tas virpulys...

Luktelk. Laikas muzikai, įprasminančiai mano rašliavą. Spausk čia ir skaityk toliau:

...tas virpulys, kurį jutau 8-ą ryto pakilusi į tuščią ir vėjuotą Mikelandželo aikštę, esančią Florencijos aukštumose, kai pasitikau šviesą, kylančią virš medžių ir, stipriau susisukusi į plonytį šaliką, įkvėpiau tą... ne, ne kvapą. Įkvėpiau jausmą, kad esi laisvas, nevaržomas ir esi Tu, o šalia tavęs - tik nuoga Mikelandželo skulptūra, kuriai, ir tik kuriai gali parodyti savo ašarotas iš pasitenkinimo akis.

Šiandien beveik visą šeštadienio rytą ir popietę praleidau grupėje žmonių, kurie mokėsi (o kartu mokiausi ir aš) atrasti savyje kūrėją, atsakyti sau į klausimą, ar įkvėpimas tiesiog "nusileidžia" iš dangaus, ar čia jau pats kūrėjas turi "įkišti" savo nagus, kad įkvėpimas ateitų ir pas tave. Kartu pažindinomės su įvairiais psichologijos modeliais, kurie dar kartą įrodė, kad vienos tiesos nėra (ir ne tik psichologijos moksle). Visi kartu pamatėme, kad, vis dėlto, tikslų išsikėlimas nėra geriausias būdas kažką gyvenime pasiekti. Tikslas - tai paskutinis taškas. Įpročiai- štai kur atsakymas ir ta "prarastoji" jungtis. Ir dar daug ko mokėmės. Daug sužinojau (sužinojome?). Tačiau dar daugiau iškilo klausimų. Dar kartą patvirtino mano nerimą, kad ne tik kad neturiu tam tikrų įpročių, padėsiančių man žengti tolyn į progresą, bet ir... Neturiu to galutinio taško - tikslo. Ką daryti???

Per sudėtingas klausimas. Tačiau, ką tikrai sužinojau iš šiandienos pasibuvimo - tai kad nėra atsitiktinumų. Ir tai, kad atsitiktinai laimėjau pakvietimą į šį seminarą (dirbtuves, pasibuvimą, whatever), nes kiti laimėtojai tiesiog "neatsišaukė" į mūsų šiandienos mokytojo šauksmą. Ir tai, kad atsitiktinai šiandien, seminaro dieną, mano gimtadienis, ir tai, kad per kūrybines dirbtuves (seminarą, kūrybą, namų darbus, whatever) mano galvoje sukosi mintys būtent apie šį nepildomą blog'ą, akivaizdžiai parodo, kad čia NE ATSITIKTINUMAS. 

Nes atsitiktinumų nebūna.

Taigi. To be continued.