Šiandieną prasilenkiau su aktoriais Adam Sandler ir Michael Fassbender*. Pastarojo marškinėliai buvo permirkti prakaito, kaktą puošė juosta, srūviančiam sūrymui sugaudyti, plaukai, kol jis risnojo, kilo aukštyn-žemyn. Veidu žliaugė sunki Honkongo drėgmė, miesto aukštumos spaudė jam krūtinę, o kojos nebeklausė nuo nuolatinio bėgiojimo laiptai ir įkalnėmis/nuokalnėmis. Tačiau pamatęs mane jis vistiek sugebėjo beveik pamerkti akį. Pajutau, kaip apatinis žandikaulis atvipo, o prie šlapios nugaros prikibę marškinėliai pradėjo kilnotis atkartodami širdies dūžius. Du-dungt.
Adam Sandler, tuo metu, lipo laiptais žemyn prieš mane, apsuptas keturių mažamečių. Jo rankose - rožinis paspirktukas, buteliukas vandeniui, veide (kaip paskui galėjau pamatyti) - nuovargio žymės. Vaikai lėtai, labai lėtai lipo laiptais, angliškai diskutuodami apie Honkongo miestą. Adam'o iškart nepastebėjau, nes buvau savo žvilgsnį įsmeigusi į priešais žemyn laiptais lipančio vaiko nugarą ir jo pėdas, nes kaustė baimė, jog nekantriai paskubėsiu ir užlipsiu tam lėtaeigiam vaikui ant galvos. Tada Adam Sandler turėtų puikią galimybę paduoti mane į teismą už jo vaikų sužalojimą ar sukurti dokumentinį filmą apie baltaodę merginą, kuri lipa aktorių vaikams ant galvos. Bet kai 2 iš 4-ių vaikų pasiekė finišo tiesiąją - žemiausiąjį laiptelį - galėjau atsipūsti ir pakelti akis į dangų. Na, ne tiesiogiai į dangų, bet bent jau į Adam'ą. Ir vėl. Du-dungt. Kaip ir įprasta jį matyti - jo galvą dengė polo kepurėlė, truputį lieknesnį kūną nei paskutiniame filme dengė polo marškinėliai ir paprasti šortai. Tokie visai paprasti - kaip jam ir įprasta. Kol mintyse vapėjau kažką panašaus į 'kas per..??', jis akimis atsiprašinėjo už tai, kad jo vaikai mano 10 sekundžių lipimą laiptais pavertė 20 minučių maratonu.
*esu beveik įsitikinusi, kad tie žmonės - tik labai panašūs į minėtus asmenius.
***
Adam Sandler, tuo metu, lipo laiptais žemyn prieš mane, apsuptas keturių mažamečių. Jo rankose - rožinis paspirktukas, buteliukas vandeniui, veide (kaip paskui galėjau pamatyti) - nuovargio žymės. Vaikai lėtai, labai lėtai lipo laiptais, angliškai diskutuodami apie Honkongo miestą. Adam'o iškart nepastebėjau, nes buvau savo žvilgsnį įsmeigusi į priešais žemyn laiptais lipančio vaiko nugarą ir jo pėdas, nes kaustė baimė, jog nekantriai paskubėsiu ir užlipsiu tam lėtaeigiam vaikui ant galvos. Tada Adam Sandler turėtų puikią galimybę paduoti mane į teismą už jo vaikų sužalojimą ar sukurti dokumentinį filmą apie baltaodę merginą, kuri lipa aktorių vaikams ant galvos. Bet kai 2 iš 4-ių vaikų pasiekė finišo tiesiąją - žemiausiąjį laiptelį - galėjau atsipūsti ir pakelti akis į dangų. Na, ne tiesiogiai į dangų, bet bent jau į Adam'ą. Ir vėl. Du-dungt. Kaip ir įprasta jį matyti - jo galvą dengė polo kepurėlė, truputį lieknesnį kūną nei paskutiniame filme dengė polo marškinėliai ir paprasti šortai. Tokie visai paprasti - kaip jam ir įprasta. Kol mintyse vapėjau kažką panašaus į 'kas per..??', jis akimis atsiprašinėjo už tai, kad jo vaikai mano 10 sekundžių lipimą laiptais pavertė 20 minučių maratonu.
*esu beveik įsitikinusi, kad tie žmonės - tik labai panašūs į minėtus asmenius.
***
Šiandien oro vardas yra tropikai. Jausmas toks, kaip Lietuvoje prieš metų audrą. Kai tavo kūną užkritęs sunkus žemo slėgio akmuo, tavo kojas liečia kylantis vėjas, o odos paviršiuje kaip grybai dygsta stikliniai drėgmės lašeliai. Tik jei Lietuvoje krūtinę spaudžia priešaudrinis Puntukas, taip čia - Australijos raudonasis Uluru. Ar +10 ar +30, čia drėgmė nekrenta žemiau nei %60 procentų, o dažniausiai siekia %80-%100. Koks potyris? Tarsi tave nuolat praustų nematomas lietus, odą dengtų sūri dulksna, o tavo garbanoms išsilaikyti padėtų nebent cemento mšinys. Tokiame ore +10 jaučiasi tarsi -50, o atidarius medines virtuvės spinteles, į tave plūsteli gaivus pelėsio kvapas. Potyris, kai ryte prabundi šlapias, bet ne nuo košmariškų sapnų, o maloniai šilto oro. Ir ne kiekvienam europiečiui būtų lengva čia gyventi. Bet kai kuriems, o ir man toks oras - tarsi šviežias croissant su rytine kava. Tol, kol užsisega kelnės.
***
Šiandien šalia manęs kavinėje sėdėjo senolis, jį supo dvi moterys - taip pat nebe jaunuolės. Vietinių amžių sunku nuspėti, ypatingai, jei tai vidutinio amžiaus moterėlės. Ilgą laiką jos džiaugiasi lygia ir balta oda, jų liekni kūnai panašūs į penkiolikmečių, net jei valgo bliūdus ryžių ir baltos duonos saujas. Jų apranga dažnai būna jaunatviška, kone vaikiška, kas pagilina jauno žmogaus įspūdį. Tačiau, nors ir ilgą laiką jų jaunystė tarsi užkonservuota, bet atėjus senyvam amžiui (>65), jų nugaras sulenkia metų našta, vyrų ir moterų dažni pagalbininkai - medinės lazdos ar jaunesni vaikai. Žinoma, kiek daug pakumpsi, turbūt lemia tavo finansai ir kiek juodo darbo dirbai jaunystėje. Kaip ir aplink visą pasaulį.
Stebėjau senolį, kuris gėrė didelį puodelį kavos latė. Jis bandė gydyti rankas permatomu geliu, trynė tarp pirštų, masažavo į nagus ir raukšlėtą odą. Jis niekur neskubėjo. Kol jaunosios jo palydovės rašė žinias per whatsapp'ą, jis - tarsi sustabdęs laiką - masažavo savo delnus, kurie sudiržę skaudėjo. Jo rankos blizgėjo nuo gelio sluoksnio, rodės, kad jis taip ir neįsigers net po valandos masažo. Bet jo kantrybė ir lėti judesiai, prisilietimas prie kiekvieno odos milimetro ne tik naikino gelio žymes, bet ir stulbino mane, kad senolio judesiai - tarsi sulėtintam filme. Stebint jį net garsai aplink susilieja - taip, kaip žiūrėtum subraižytos juostos serialą. Ir kai garsiai sriubtelėjo paskutinį gurkšnį savo balto gėrimo, jam atsistoti reikėjo gelbstinti keturioms svetimoms rankoms... Ir taip kiekvieną dieną prasilenki su močiute ar dieduku, kurie, nesuprasi - paseno dėl to, kad ilgai jauni buvo, ar dėl to, kad gyvenimas jų neglostė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą