Galiu garantuoti, kad esate atsidūrę situacijoje, kai ką tik išlipę iš lovos įminate į augintinio paliktą per naktį skrandžio turinį, besukant druskos malūnėlį atsidaro dangtelis ir jūsų kiaušinį papuošia sluoksnis druskos sniego. Rytinį gyvenimo maištą papildo vėluojantis viešasis transportas ar neužsivedanti mašina, pamirštas skėtis pliaupiant lietui, nulūžęs kulniukas ar nesėkmingos paieškos raktų, kurie ištikro ramiai gulėjo jūsų kuprinės šoninėje kišenėlėje.
Tada jūsų galvoje maišosi karštos ir šaltos oro bangos, kurios pavirsta keiksmažodžių griausmais ir mintimis, kad jau ši diena bus 'pati blogiausia'. Pasakot ir... Vakare, kai nusikalę nuo dienos 'nelaimių', viršininko pakelto balso ar antrosios pusės nekalbėjimo savaitės preliudo, prigulat lovoje, norisi tik kūkčioti į delną ar bent jau mintyse ir tyliai palinkčioti: "argi nesakiau, kad ši diena bus tikras š...das..'.
Tokių dienų buvę ir man, ir tau. Nuotaika būna subjurusi nuo pat ryto ir lydi net sapnuojant, o tada jau pagrobia ir kitos dienos pusę ar net visą. Tada, priklauso nuo asmens charakterio, norisi kaltinti tik save patį arba visą pasaulį ir supančius žmones. Nes gi dėl to, kad traukinys neatvažiavo (dėl ko pavėlavai į darbą), kaltas tik tu pats arba valdančioji dauguma. Pirmuoju atveju plaki su nematomais minčių savo jau ir taip kruviną nugarą, dediesi dygių augalų karūną ir nuleidęs akis į žemę lenkiesi ateinančioms nelaimėms. Antruoju atveju pakeli akis į dangų ir su panieka nužvelgi kaimyną, mamą ar tėtę, ką jau kalbėti apie bambančius kolegas ir atsibodusį viršininką.
Ir sunku pastebėti tą ribą, kada faktiškai tave pasaulis skriaudžia, o kur - tik tavo galvoj viskas vyksta. Kaip pelytė narvelyje - savo noru - užsuki ratelį be instrukcijų, kaip sustabdyti įsismarkavusį žaisliuką, kol galiausiai padusęs išleidi paskutinį kvapą...
Žodžiai, pasakyti mintimis, tyliai ar garsiai, nutiesia trajektoriją, kuria po to einame - tiesiai ar kaip girti - vingiuotai. Viduramžiais bausmes skirdavo išoriniai asmenys ir nusikaltusius pliekdavo geležiniais rimbais, o štai XXI a. patys susirišam niekinamų žodžių mazgą ir mušam savo kūnus, o mūsų srūvantis skausmo kraujas paliečia ir artimuosius ar tolimiausius. O prisipažinti, kad vis dėlto ne aplinkybės kaltos, o patys mes - su savo reakcijom į jas - neturim drąsos ir ūpo. Esam arba per gudrūs ar per tingūs, kad sau kaltę suverstume už savo miserable būtį.
Ir ne kiekvieną dieną randi gyvenimo meilę, laimi milijoną ar išpildai savo svajonę. Gal net neįvyks tai 10-ies metų laikotarpy ar ties tavo 70-mečiu. Bet tik nuo paties tavęs (ir manęs) priklauso, arį tai reaguosim kaip vaikai, negavę tokio pačio saldainio, kokį tėtis davei sesei, ar keisim matysim perspektyvą ir 'nelaimę' kaip dar vieną būdą išaugti iš vaikiškos būties.
Labai rekomenduoju paskaityti:
Labai rekomenduoju paskaityti:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą