Jos veidą puošė maskarado kaukė. Žieduoti pirštai slydo laiptų turėklais, o pačius laiptus šluostė ilgas suknios šleifas. Jos ausyse blizgėjo deimantai prabangūs, o iš paskos sekė pora apsauginių. Juodas šilkas glotniai glostė jos kūną. Per nėrinius matėsi jos liemuo liaunas ir jos oda balta, o akys švietė mėlyną fluorescencinę šviesą.
Kiekvienas jos žvilgsnis nulydimas buvo malonaus aromato. Tokio, kur glosto gomurį ir nosį, kur primena samanotas pievas, kuriose medžiai įsišakniję amžiams. Tokio, nuo kurio sapnuojasi vynuogių laukai ir mindžiojamų vaisių stiprus kvapas. Jos lūpas nuklojęs lūpdažis atspalvio figų.
Jos rankų pirštų grožis - įrėmintas auksu, o nagų plokštelės padengtos juodo aksomo laku buvo. Kiekvieno tamsaus ir godaus pastato aukšto posūkyje ji stebėdavo savo vyrus per petį. Jie laikėsi atstumo. Ne kostiumais jie buvo pasipuošę, bet odinėmis striukėmis ir kietos medžiagos kelnėmis - tarsi ką tik nuo motociklo nulipę po lenktynių trasos. Jų klubus dengė juostos, kuriose nežinomi ginklai pasislėpę gulėjo. Jie tvirtai kaustytais kalnų batais lietė laiptų paviršių, o rankos tvirtai sudėtos dengė jų pilvų apačią. Apsauginės liemenės didino jų tvirtumo įspūdį, o puošnumo jiems teikė laikrodžiai, išrinkti moters prieky siūbuojančios klubais. Nors keista buvo, bet nuo saulės akinių jie neturėjo. Graudu, gi būtų, jei nakties tamsumo koridoriuose jie bandytų savo akis slėpti. Nuo jų ausų link liemens rangėsi pasiklausymo įranga, kuria jie bendravo su kiekvieno aukšto vyrų armija.
Moteris leidosi iš devinto aukšto. Paniškai bijodama liftų [apie ką niekam nesakė], ji rinkosi elegantiškai eiti seno betono laiptais. Jau iš aukštai ji galėjo girdėti, kaip jos vakarėlio žmonės atsiduoda muzikai ir kokteiliams, o jų kūnai begėdiškai liečiasi vienas prie kito. Kaip pridera, ji buvo paskutinioji, įėjusi į renginį. Kai prasidėjo linksmybės, ji dar tik tepė pirmąjį lūpdažio sluoksnį. Nebuvo nei kaukės ant skruostų, nei auskarų jos ausyse, tik šilko suknelė, dengianti kūną.
Kai dviem rankomis dėjosi nėriniuoto atlaso kaukę, ją jau stebėjo už nugaros dviejų vyrų akys. Ne meilės objektai jai jie buvo - didžiausi draugai, gelbėję iš negandos liūnų. Gydė nuo arogancijos, išpaišiusios jos veidą ir nuo ašarų po nakties alkoholio jūroje. Jie neapkabindavo jos ir nieko nekalbėjo. Tik išklausydavo taip, kaip ji to norėjo. Kol susisukusi į suplėšytą chalatą ji linguodavo ant purvinos lovos kelius apkabinus, jie prie durų stovėdavo ir nieko neleisdavo.
Neįleisdavo žmonių su taurėm vyno ir paguodos žodžiais beprasmiais, neleisdavo nieko, kas galėtų jai padėti, kaip įprasta galėtų atrodyti. Dienom, kai už lango šviesdavo, ji pakrikdavo iš lovos išgąsčio būsenoj. Užtraukdavo langus tamsiom užuolaidom, kad galėtų mėgautis juoda naktim dar vieną parą. O tie vyrai stovėdavo prie blogo ir gero - kai ji verkdavo ar klykdavo, šypsodavos ar peikdavo. Ji trankė jų kūnus kumščiais, o jie stovėdavo vietoje, tarsi Stonehenge'o statulos. Kai ji klausdavo jų akių, kas čia per velnias, jų veidų nekeisdavo jokios grimasos. Tik akyse galėjai lengvai išskaityti, kad jų mintys sakydavo kažką į 'moterie, niekas iš išorės tau nepagelbės. Taikstykis su savo kūnu ir emocijų liūnu'.
Kai praėjo juodumos metas, o langus atvėrė pačios jos rankos, tiedu vyrai vis dar stovėjo ten pat, kur ir stovėjo mėnesius. Atšvęsti pergalę prieš savo vidinę jūrą, ji nusprendė sušaukti tamsą paskutinį kartą. Tamsiausiam to pastato rūsy ji suprojektavo šokių aikšelę, vyrai išklojo veidrodžiais sienas, išdažė grindis spalvomis varno sparno, juodu aksomu išmušė lubas aukšto rūsio. Vakarėlio temą ji parinko, kaip nekeista - 'Tamsybės ir juodos mintys'.
Kai ji jau atsidūrė minusiniame aukšte didelio pastato, ji stebėjo, kaip vakarėlio žmonės slįsta į palaimą, kad gali iškelti į paviršių savo ilgai laikytą įtūžį ir pyktį. Veidrodžiuos jie matė perkreiptus veidus - tokius, kurių nenorėjo pripažinti. Akis į akį jie pasisveikino su savaisiais demonais, paspaudė ranką ir sudarė kontraktą.
Ir kai vakarėlio šeimininkė įžengė į tamsią areną, muzika nenutilo ir dalyviai nenuščiūvo. Tačiau įvyko kai kas kito, kas sudrumstė triukšmą. Atėjo aiškus suvokimas, kad neįprasto būta pasišokimo. Stikluose viskis buvo obuolių sultys, o tamsios muzikos žodžiai apie stiprybę, o ne mirtį šnekėjo. Kontraktą visi ne su demonu pasirašė, o su pačiais savimi ir banguojančia emocijų jūra. Susitaikė su realybe savo kūno ir proto - nebus vien tik linksma, o gyvenimas bus geras. Ateis ir juodos dienos, kaip rūsys, kur jie šoko, ateis ir naujienos, kur ne juoktis norėsis. Ir moters grakštus įėjimas paskelbė taiką ir draugystę su pakrikusiu protu, besikeičiančiom emocijom ir ašarų sūrymu, riedančiu per skruostą. Nes tik pripažinę, kas esą [ir bevaliai ir stiprūs], pamatę veidrodžiuose tikrąją savają [besikeičiančią] esmę, esantys draugystėje su savo geriausiu ir blogiausiu, jie tvirtai gali dieną sutikti - ramūs - kad ir kokia audra r saulėtas karštis užkluptų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą