Skubėdama ji krovėsi paskutinius daiktus į nunešiotą kelių sezonų rankinę.
Jis stebėjo ją sėdėdamas ant ką tik paklotos lovos krašto ir lėtai segėsi jau nenaujų, kažkada buvusių baltų, marškinių rankoves. Jos kaktą vagojo horizontalios linijos, jose slėpėsi prakaito lašeliai. Kol dešine ranka ji pildė savo kelioninį krepšį, nervingai kaire ranka vis prabudindavo per greitai užmiegantį telefono ekraną. Kol braukdavo per jį pirštu, ji jusdavo skilusio plastiko nelygumus nykščio oda.
Jau buvo vėlu. Per vėlu. O juk ji visada atvykdavo laiku. Kol jos žemo kulno batais apautos kojos nerimastingai mindžiojo duonos trupiniais nusėtą kilimą, jos burna murmėjo daiktų sąrašą, kuriuos galimai galėjo ir pamiršti. Bet gi visada galima sugrįžti. Į pradžią. Ir namus.
Jų vieno kambario butas buvo toks menkas ir mažas, kad ore galėjai justi emocinę - nepačiuopamą, ir fizinę - užuodžiamą - baimę ir nerimą. Nors ką tik po dušo, kai nuo karšto garo net miegamojo langai nespėjo pragiedrėti, bet tiek moteris, tiek vyras juto bėgantį prakaitą savomis nugaromis. Sustojusi tarpdury tarp miegamojo, vos talpinančio dvigulę lovą ir kitos - antros ir paskutinės erdvės - virtuvės - ji paskutinį kartą apžvelgė kambario kampus. Išskyrus gražiai paklotą lovą, ant kurios nerimo pakumpusia nugara sėdėjo jos vyras, visas kambarys buvo apverstas aukštyn kojom. Netvarkingumo įspūdį didino erdvės menkumas, žemos lubos ir langus dengiančios sunkaus audinio užuolaidos.
Kilimas buvo nusėtas maisto trupiniais ir likučiais, tarp kurių mėtėsi neplautų drabužių krūvos. Už užuolaidų, ant palangių slėpėsi knygų ir dešimties metų senumo užrašų, sąsiuvinių ir niekam nebereikalingų maisto prekių čekių krūvos. Skylėtus langus dengė plastikinių maišelių dvigubas sluoksnis, o juos tvirtino kryžiumi klijuota pilka, plati, lipni juosta. Kad tik vėjas kiauriai neprakoštų. Lubų ir sienų pakampius puošė įsisenėjęs pelėsis, o nuo iš vonios vis dar sklindančio ką tik naudoto karšto dušo bei temperatūrų skirtumo tarp kambario ir lauko, visas keturias sienas buvo nusėdę smulkūs drėgmės lašeliai. Ir nesvarbu - buvo vasara ar drėgna žiema, vėjas ar kaitra, bet jis ir ji, glostydami mažo buto sienas, galėjo jausti delnais tekančio vandens srovę.
Keista. Nors kambarys atrodė tarsi po II-ojo pasaulinio karo, bet antroji buto erdvė - virtuvė - stebino neįtikėtina švara. Ten, kur tilpo vos keturios spintelės, stalas dviem žmonėms, viryklė dviejų skylių bei šaldytuvas, vos siekiantis jos klubų linkus, negalėjai įžvelgti nė vienos dulkelės ar neplauto indo. Iš prosenelės paveldėta virutvės indauja švytėjo nuo metų metais šveičiamo paviršiaus. Išblukusi spalva suteikė virtuvei jaukaus autentiškumo. Gal dėl to, kad jie abu mėgdavo gaminti, ko pasekoje įšildavo virtuvės sienos, bet čia niekada nebūtum jautęs rasos lašų ant sienų paviršiaus.
Ji atsidusdama nusikabino ilgą paltą, kvėpavusį ant virtuvės durų. Trūko jame vienos sagos - apatinės. Ji žinojo, bet nespėjo. Paskutinį rūbo sluoksnį dėjosi ir jis. Paėmęs į abi rankas po krepšį, jis ją praleido pro atviras laukujas duris. Pražengęs slenkstį, išgirdo, kaip už nugaros trenkėsi skersvėjo genamos jų paliekamų namų durys. Iš trečio karto tik pavyko pataikyti į spyną rakta. Rankose drebėjo mobilusis ir raktų pakabukai.
Nužengę tris laiptus, jie pasiekė apniukusio dangaus kiemą. Jie ranka galėjo pasiekti jų plėvele apšildytų langų rėmus. Jau neberakinamo, mėlyno automobilio durys girgždėjo nuo žmogaus rankų, kai jas atidarė. Lipdamas į vairuotojo vietą, vyras numetė krepšius ant galinės, medžiaga aptrauktos, sėdynęs. Akies krašteliu jis dar vyriškai pastebėjo, kaip nenuoramos rūdys graužė jo WV Golf kairį sparną, o priekinė padanga verkė būdama pustuštė.
Lauke tvyrojo drėgmė. Tam, kad sušiltų prie +15-os, moteris trynė ranką į ranką, šildė savo karštu, bet trūkčiojančiu oru. Kiekvieną kartą, kai jis sukdavo užvedimo raktelį, jų akys susitikdavo su kasdieniu klausimu: 'Užsives šįkart, ar ne?'. Nors įprastai jiems širdies nebūtų skaudėję dėl nepavykusio užvedimo, bet šiuokart jiems labai reikėjo, kad 20-ies metų automobilis juos nuvežtų ten, kur jiems rūpėjo.
Visą 20 minučių kelio, kol jie važiavo per tylų miestą, jie nepratarė nė žodžio. Tik kai sustabdydavo automobilį prie raudonos šviesos, jis pažvelgdavo į ją gerumo pilnomis akimis ir bandydavo kviesti atsisukti ją mintimis. Tačiau ji tik beprasmiu, nieko nematančiu žvilgsniu stebėjo tuščias sankryžas už automobilio priekinio lango. Ji rąžė rankas, sušalusias nuo nerimo ir lauko oro, o sustingę pirštai mėlynavo, užspausti jos pačios rankų. Ji nematė ir nejuto [ko anksčiau nebuvo], kad jis šaukiasi jos dėmesio ir akių. Bijojo jis, kad ištaręs garsiai kokį žodį, pravirdkys ją be noro.
Kai pasiekė jie kelionės tikslą, net užgesusio variklio ūžesys jų neišgynė iš priemonės transporto. Paskutinę maldą abu jie sukalbėjo tyliai, asmeniškai kiekvienas. Išlipę jie be pokalbių įsikabino vienas kitam į ranką. Ir kaip jam tada širdis suspurdo, kai atsisuko ji veidu į akis jam ir tyliai pasakė: 'Myliu aš tave'.
Jie įžengė į pastatą, ant kurio durų užrašas skelbė, kad renkasi čia žmonės praradę ar dar turintys viltį susilaukti pirmo ar antro vaiko. Kvėpavo sienos pastato šito norais ir maldom žmonių - turtingų ir paprastų, jaunesnių ir vyresnių. Čia mezgėsi neramūs pokalbiai tarp gydytojų ir pacientų, o lemčiai lėmus - ir gyvybės naujos.
Įėję į žaliai dažytą laukiamąjį kambariuką, jie kukliai pasidėjo nunešiotus paltus ant nuvargusių kelių, prisėdo ant odinių fotelių prie akvariumo žuvyčių. Už kelių metrų ant patogios kėdės sėdėjo raudonų lūpų asistentė, kuri pakvietus juos prisėsti, nukaukšėjo aukštakulniais į virtuvę, kuri dydžiu pralenkė ką tik prisėdusių žmonių visą butą. Kai ant pasidabruoto padėklo raudonų lūpų moteris jiems atnešė kvapnios arbatos porceliano puodukuose, jiems nieko kito nebeliko - tik priimti brangią arbatą ir įsivaizduoti, kad jiem atsirado noras gerti ar užkąsti. Iš indų sidabro ir porceliano.
Buvo gana ankstyvas rytas - jie vieni toje privačioje klinikoje laukė lemties pašaukimo. Kol moteris nykiai žiūrėjo į besiteliuskuojantį arbatos vandenį, vyras bergždžiai bandė save nuraminti besižvalgydamas į ant sienų kabančius paveikslus žmonių portretų, susilaukusių atžalų dėka šios vietos. Prasmės ieškojimas maišėsi su negyvo žvilgsnio įstrigimu tarp dviejų paveikslų rėmų. Spengiančioj tyloj jie tik girdėjo kvėpavimą kūno savo bei garsą krebždančio brangaus tušinuko tos moters už aukšto, masyvaus riešutmedžio stalo.
Praslinkus tik penkioms minutėms, kas atrodė amžinybė laukiantiesiems žaliajame kambariuky, juos pašaukė pavarde gydytojas šios klinikos. Sunkiai pakilę nuo minkštos odos, jie nuleidę akis, lėtai -žengė į garstyčų spalvos gydytojo oazę. Vyras, sekdamas moteriai iš paskos, spėjo pamatyti, kaip asistentė, ryškindama mažam veidrodėly lūpas, pagavusi paciento žvilgsnį, vyptelėjo keistu šypsniu. Ar taip ji tikėjosi įžiebti viltį?
Dvi kėdės, beveik kaip iš serialų, jų laukė prisėsti ir klausyti, ką žmogus - galva šios klinikos - turi sukaupęs jiem pasakyti. Kol gydytojo burna lėtai žiopčiojo, o akys judėjo nuo moters prie vyro, jo rankos beprasmiai gulėjo ant ąžuolo stalo. Bet pacientai iš 10 minučių monologo išgirdo tik svarbiausius žodžius, kurie sustingdė jų vis dar šiltas širdis.
Tiek moteriai, tiek vyrui, prieš akis praskriejo visas filmas, kaip pradėjo kartu savo kelionę gal prieš kokį dešimtmetį ilgą. Kaip kaupė finansus, pardavė butą iš mašiną, nebėjo į restoaraną bei nepirko naujų drabužių. Tik tam, kad į pasaulį galėtų pakviesti dar vieną jų kūno dalį. Kiap vakarais jie kalbėdavo apie gausią šeimą, tokiu būdu šildydavosi kūną, kai eilinę žiemą jie nebeturėjo kuo šildyti butą. Prabėgo prisiminimai ir kiekvieno ryto tylios viltys, kai gerdavo karštą kavą su vakarykščiu pienu.
Kol vyras už ąžuolinio stalo sekė jiems nežinomų terminų pasaką be galo, moteris ir vyras matė, kaip jų akyse garstyčių spalvos sienos susilieja su pilku dangum už lango. Moteris pajuto, kaip jos rankos siekia jos vyrškoji pusė, bet dabar ji nieko nenorėjo - tik pabūti pilkoj masėj šito - prieš akis ką tik iškilusio - vaizdo. Jos lūpomis bėgiojo jausminis elektrošokas, o akyse žvilgėjo tuoj krisiančios ašaros. Jos vyras, sėdintis iš kairės, dar bandė ko tai klausti vyro už ąžuolinio stalo, bet ties kiekvienu bandymu ištarti žodį, jo balsas palikdavo jo stygas ir, išskriejęs į artimiausią mišką, materializuodavosi kaip keiksmažodžių, kurių jis sau neleido jau tūkstantį metų, tirada beprasmė.
Išėjo jie nutolę vienas nuo kito. Užsidarė savojoje esmėj, jie nematė nieko kito, tik ašarų vandeny paskendusias kojas, žengiančias iš žaliojo kambariuko. Kai įkvėpė jie pilko oro, jau už sienų klinikos vaisingumo, ji nusišluostė kišenėje rasta nosinaite savo akis ašarotas, paskutinį kartą nurijo kartėlę ir, nusvirusia galva, ji žengė į naują dieną. Jos šalimais ėjo vyras, kurio veidas buvo sukritęs, o pečiai nulinkę, bet akyse švytėjo meilė ir liūdėsys begalinis. Tomis akimis jis stebėjo moterį, šalia esamą ir prižadėjo sau mintyse, kad bus emocinis jos prieglobstis šiandien ar po dešimt metų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą