***
Pro viržius ir kitokių augalų laukus bridai į pievą plačią žalią. Už kilometro ar dviejų matei, kaip miško pašonėje stirnos tyliai budi. Ir kai guminiai batai bandė skęsti pelkėse miškų, tu priėjai žirgų kaimenę - tamsių, liūdnų akių. Kiekvienas žirgas žvilgsniu istoriją sekė, kaip atsidūrė už žmogaus kurtos tvoros. Akyse, kurias aplipo bimbalai nelabieji, galėjai filmą sukti vesterno ar dramos.
Bet šių gyvūnų kūnuose glūdi ne šiuolaikinės pasakos su ant nugaros vaikais pramogaujančiais. Jų širdyje ir karčiuose dar slepiasi Simarono žirgo išgyventas gyvenimas. Jų švelnios šnervės dar pamena aukšto krioklio vandens kvapą, neaprėpiamas lygumas, kur lakstė sau laisvai su broliais ir sesėm. Kur nekaustytas kanopas gramdė į uolienas, kurios dar net nebuvo suformuotos vandens ir vėjo. Bet labiausiai jautėsi sentimentai vėjui, kuris jų karčius plaikstydavo stipriai, o atėjus vakarui sušilusia nugarą švelniai glostydavao bei leidžiantis saulei. Rupšnodavo žolę žalesnę už spalvą žaliausią. Pasveikindavo žvengimais gimimą naują.
Kol atėjo tas metas būti pažabotiems - skirtingiems žmonėms su skirtingais motyvais. Tie, kurie grožėjosi žirgų elegancija, juos švelniom rankom gydė ir glostė, įvairias šepečiais jiems pavargusią nugarą šveisdavo. Žirgai pamena, kaip žmonių vaikai jiems gėles skindavo, kaip po jų kojomis klupdavo vyrai, ištiesę žiedus moterims mylimoms, kurios vilkėdamos ilgom suknelėm balnuose kliūtis įveikdavo. Kaip seneliai sodindavo dešimtąjį anūką pirmiesiems bandymams negailestingo skrydžio [nuo aukšto žirgo]. Dar akys jų pasakoja, kaip varžybose moterys ir vyrai jiems šnibždėdavo į ausį palaikymo žodį, kad jie gali viską, o jų kūno galios - beribės.
Prisimena, kaip mylimi jojikai verkdavo ašarom dėl skambaus medalio ir rankose laikomo auksinio metalo. Žirgai dar pasakoja, kaip jie prunkšdavo iš juoko, suvokdami, kokie keisti auksiniai norai apnikdavo juos prajodžiusius žmones. O žirgams tereikėdavo to padrąsinimo žodžio ir švelnaus ar šiurkštesnio prilietimo per šoną sušilusį. Ir vėjo karčiuose bei žolės, o ne šieno, sugriebto dar užpernai per šienapjūtę vieną.
Istorijos nesibaigė, tik tau jau smigo guminiai. Ranką ištiesei, palietei jo švelnią nosį. Jutai, kaip pro šnerves vėjo šilti gūsiai apkabina tavo delnus, o žirgo nuverktos akys kviečia klausytis kitų padavimų. Džiaugiesi, kad laukai jų namų didžiuliai, o juose - žirgai seka pasakas protėvių lūpom.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą