.--. Kantrybė. 

Ar kantrybė gali būti sulyginta su valia? Jei taip - tai kodėl? Jei ne - visgi kodėl ne? 

Keistas tas žodis kantrybė. O tuo labiau įdomus kantraus žmogaus fenomenas. Atsižvelgus į Lietuvių kalbos žodyną kantrybė reikšmė nėra sukelianti maloniausius ar bent 'patogius' jausmus. "Galėjimas, įstengimas kentėti, kantrumas". Kiekvienam tūlam lietuviui toks aiškinimas priveda prie minčių išvados, kad jei save vadina kantriu individu, tai prisipažįsta, kad yra nuolatinėje kentėjimo, t.y. nemalonioje diskomforto, būsenoje. Neįsigilinęs į tikrąją šio žodžio esmę asmuo gali apgaulingai savo charakterio ypatybę - kantrumą - prilyginti prie vieno teigiamiausių savo bruožų. Tačiau... Kuris žmogus, kuris gali ramiai kęsti, kentėti, ir yra santūrus pavadintų šią savo būseną teigiama... sau pačiam? Turbūt niekas nesiginčytų, kad turėti šalia savęs kantrų gyvenimo palydovą, kantrų šeimos narį ar draugą (-ę), net kantrų naminį gyvūnėlį, kuris kantriai kenčia keistus šeimininko paerzinimus 'skanumynas-nosis-neduosiu-tupėk-palauk-dar-pagulėk-neduosiu-imk-neduosiu-apsiversk-sukniauk/sulok-dabar gali turėti' yra labai maloni situacija. 

Statistinė, kažkur XX a. viduryje gimusi moteris kantriai daro pusryčius, pietus ir vakarienę vyrui ir vaikams, tuo tarpu vyras kantriai išbūna tą kas mėnesį pasirodančią emocijomis šelstančią audrą, užgimusią jo šiaip įprastai mieloje moteryje; vaikai kantriai išklauso kassavaitgalinius tėvų pamokymus, skriejančius jų pusėn vos pražengus namų duris ankstyvą sekmadienio rytą, palydėjusį užmarštin siautulingą šeštadienio vakarą, atsispindintį akių obuoliuose, išvagotuose raudonais voratinkliais. Ir tokiose, ar panašiose situacijose tavo širdį, sąmoningai ar ne, aplanko ačiū Dievui jausmas, kad žmonėms, kuriems savo elgesiu, pagal visus standartus (standartus, kurių nėra, kaip ir nėra nieko normalaus, ar ne?) turėjai įgristi iki krūminių dantų, kantrybė vis dar neplyšo, netrūko, nesuskilo ar kitaip nepasidalijo į dvi ar tūkstančius smulkių dalelių, vėliau labai skausmingai randančių šiltas vietas tavo nuogose pėdose, ką tik prapėdavusiose pro virtuvę, nusėtą nematomomis duženomis vakarykštės taurės. O gal dūžtantys indai bei skilusi tylos siena ir įkūnija - fiziškai - tą trūkusią kantrybę?

Vis dėlto. Lygiai tiek pat, kiek maloniai jautiesi turėdamas reikalų su kantriu žmogumi, kartkartėmis nusistebėdamas, kiek ta tavo draugė (-as) gali kęsti tą savo nepakenčiamą partnerį, tiek pat sudėtinga yra būti tam kantriai kenčiančiam. Sudėtinga, na, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Kai kenti - skauda. Arba kenti todėl, kad skauda. Kaip čia taip? 

Lauki tos išsvajotos kelionės į Madagaskarą - kantriai lauki, nes kelionė nusimato tik po vienerių metų, o tą įrodo bilietai, tupintys tavo el.pašte ir *įterpti savo* avialinijų puslapio sukurtoje paskyroje. Lauki atsakymo iš galimo būsimo svajonių darbo vietos drabdavio - lauki kantriai, nes visa savaitė dar prieš akis, kol tavo pasvarstymus ir abejones išsklaidys tik tas vienas sakinys su paslėptu taip arba ne. Lauki grįžimo namo po tos pilnos nuotykių, nors ir varginančios kelionės, kai galėsi ištiesti kojas ant mėgstamiausio tėvų namų fotelio priešais židinį. Kantriai lauki, nes svetimoje šalyje laukia kone 3 metai studijų, kurias pasirinkai, todėl, kad turėjai, o ne norėjai, pasirinkti. Tai - emocinė, psichologinė kančia, kai kantriai lauki, t.y. kenti, o širdyje koks tai neramumas, nemalonumas, sumišęs su ilgesiu ir tikėjimu būsimais gerais jausmais. Būsimais, nes šiuo metu - tik kentėjimas, kantrus kentėjimas, t.y. psichologiškai skauda, bet kenti. 

Fizinis skausmas, tuo tarpu, nepalieka tau nieko kito, tik sukandus lūpas kentėti - kantriai kentėti. Kentėti, nes skauda. Skauda tą pirštą, kurį įsipjovei pjaustydamas morkas daržovių troškiniui; skauda tas kojas, kurias 'užpumpavai' treniruoklių salėje dvi dienas prieš (pripažink - nea(a)p(a)skaičiavai). Skauda tas pėdas, kurias dabar kantriai, savo noru, kiši į kone verdantį vandenį su druska, nes tik tokiu būdu tau greičiausiai pavyksta atsisveikinti su virusu, sėlinančiu iš už nosies prie tavo organizmo.

Kantriai kentėti. Žodžių junginys, skambantis lygiai taip pat kaip sviestas sviestuotas - kantrumas, akivaizdu, pats savaime yra vienokia ar kitokia žmogaus ar kito, bent truputį samprotaujančio gyvio, kančia. Psichologinė arba fizinė. Bet ar iš tiesų kantrybė savyje slepia tik asmeniškai nemalonių jausmų spektrą? Ar gali būti, kad kentėti gali būti malonu ne tik dėl to, kad asmuo yra šiek tiek mazochistas ar todėl, kad kantrybės teigiami atributai nukreipti iš kito link tavęs - tavo elgesio, kas yra tau malonu savaime, bet ir todėl, kad - kaip populiarioji literatūra dabar sako ir šneka - buvimas diskomforto būsenoje verčia kentėti esamuoju laiku, tačiau ugdo tokias asmens savybes, kurios tiesiogiai prisideda prie mažesnio kentėjimo būsimuoju laiku. Skamba kaip [pop-art] butaforija? Pašnekėkim. 

Kantrybė [gali būti] ugdoma ir auginama - visai kaip raumuo. Jei kantriai kentėsi (ir tikrai ne dėl to, kad nečiantiems - dangus), ugdysi - sąmoningai - ugdysi ir treniruosi kantrybės raumenį, po kiek laiko bus akivaizdu, kad tas pats dalykas, žmogus, daiktas, įvykis, po trumpesnių ar ilgesnių kantrybės ugdymo treniruočių, tau atrodys vis mažiau vertas kančios ar kitokių nemalonių jausmų. Kaip pavyzdį paimkime keliones. Dar dabar pamenu, kaip kelionė pas senelius, kurie gyvena apie 200 km nuo mano tėvų namų, būdavo tikras mano vaikiškos kantrybės išbandymas. Po kiekvienų 20 kilometrų įkišdavau galvą tarp priekinių sėdynių, pašnairuodavau į tėtį ir mamą, ir kai nuspręsdavau, kuriuo labiau (pasi)tikėti, užklausdavau: "Tai kiek dar liko?". Ir taip kas 20 kilometrų... Nenuostabu, kad tėtis, nežinia ar dėl to, kad netekdavo kantrybės, ar dėl to, kad šiaip mėgsta pajuokauti, sugalvodavo atsakymą, į kurį šnairuoti tekdavo jau mamai. O dabar? Dabar net kelionė automobiliu skersai per Lenkiją neiškelia tiek nemalonių jausmų, kiek iškeldavo kelis kartus trumpesnis atstumas iki dosniųjų senelių namų. Taip, šiuo momentu ne vieno, dabar skaitančio šį tekstą, veidą iškreipė grimasa, kai galvoje susikūrė vaizdinys, kai sėdi galinėje 2-ojo WV Golf sėdynėje, o Čekijos sienos dar net pro žiūronus nematyti. Tačiau. 

Tačiau sąmoningai išugdyta kantrybė, tai yra, išugdyta toku būdu, kad dėl būsimųjų malonių įvykių sąmoningai nusprendi ne kentėti, o savo noru susidraugauti su esama laukimo ar kentėjimo situacija, leidžia tau net dabar mėgautis būsimuoju laiku. Ne tik būti čia ir dabar - nes vis dėlto ir kenčiantis gali būti čia ir dabar savo kančioje - bet būti esamajame laike UŽ kančios ribų. Kaip tai įvykdyti? Štai čia pasirodo žodis 'valia', kuris, anot lietuvių kalbos žodyno sudarytojų reiškia ne ką kitą, kaip "gebėjimą apsispręsti, sąmoningai tikslingai atlikti vienus veiksmus ir susilaikyti nuo kitų; gebėjimas pairinkti ir siekti tikslo" . Žmogus vienintelis padaras šioje planetoje, gebantis sąmoningai, ne vien tik vedamas laukinių instinktų (nors gi būna ir pastarųjų) gali sąmoningai apsispręsti ir pasirinkti jam priimtinesnį veikimo būdą. Priimtinesnį jam arba tos akimirkos įvykiui. Todėl aš, pavyzdžiui, galiu pasirinkti, ar būti tiesiog nekantriai ir daužyti stiklus dėl kiekvieno iškilusio gyvenimo menkniekio, man neįtikusio tuo momentu; ar būti kantriai, bet kartu ir kentėti laukimo kančias, tai jaučiant tiek psichologiškai, tiek fiziškai kiekviena savo nervo ląstele; ar būti kantriai, bet net nejausti tos negatyviosios kantrybė = kančia pusės, kai mano tikslas, valingo žmogaus tikslas yra nepamesti savo galvos kentėjimo liūne ir visa galva nerti į - naujų tikslų iškėlimo arba esamų tobulinimo - jūrą. 

Ir niekas, niekas per galvą vėzdu (ar kočėlu - žiūrint, apie kurį istorijos amžių kalbame) neužvoš, jei vieną dieną prabudus norėsis ne tik kad nebe kantriai, bet ir tiesiog - vien kentėti bei kaltinti visus pasaulio gyvius, dievybes ir žmones dėl to, kad 'na, kiek gi galima laukti??'  Nes ir pačiam valingiausiam žmogui, ir net gyvūnui (jei ilgai erzinsite šunį - jis tiesiog atsuks jums uodegą) trūksta kantrybė. Trūksta į dvi arba milijonus mažyčių dalelių. Tačiau tik nuo kiekvieno asmeniškai priklauso, kaip greitai susiklijuos tos mažos dalelytės į skaidraus vandens pilną kantrybės vazą. Tik nepamirškit, kad atsistatymo greitis priklauso nuo to, kaip valingai nepraleidote treniruočių, o kuo ilgiau klijuosit šukes ir nesitreniruosit, tuo ilgiau teks mankštintis be akivaizdžiai matomų prieš buvusių rezultatų.