.--. Vitražiniai keliai.

Paskutinį tadžino kąsnį Saimonas sugrūdo į vietą tarp krūminiu dantų ir dešiniojo skruosto. Nuo kramtymo skaudėjo žandikaulis, o priverstinė šypsena jį stebinčiai Alarai situacijos netaisė. Apetitu jis nesiskundžiasi, turbūt kaip ir kievienas jo amžiaus aktyviai gyvenantis vyras. Tačiau jau pirmieji pusryčiai viešbučio mėlynojoje virtuvėje jam atėmė žadą. Ir alkį. Kaip įpratęs, galvojo - prigriebs į lėkštutę keletą užkandžių, užsisakys vieną pagrindinį patiekalą (kaip ir nurodyta pusryčių meniu), slapčiomis gal dar įsidės vieną kitą užkanduką į servetėlę, kurią slėps kuprinės priekinėje kišenėje, o deserto taip pat neastisakys, nes gi Marokas garsėja tais saldžiais, įvairiais sirupais persunktais saldumynais. Bet. Europoje gimęs ir užaugęs jis dar nesuvokė, kad krašte, kuriame pradėjo savo kelionę jis tui pamiršti savo nusistatymus, prisiminimus ir europietišką dėkingumą. Nors ir gimtajame krašte jo senolė galvodavao, kad jis nuolat alkanas, todėl reikia valgyti ne tris, o penkis patiekalus, tačiau Maroko šeimininkių - tiek dabar, tiek, kaip paaiškės, vėliau - rūpestis vyrų sotumu tiesiog verčia iš kojų. "Ta tikrąja prasme", sumurmėjo Saimonas sau po nosim, pro kurią jau sunkiai kvėpavo, o burna nepadėjo, nes vis dar bandė sukramtyti tą nelemtą kvietinę bandelę, įdarytą balandžio mėsa. 

Ir šitas gėrybes ir nesibaigiančias vaišes jie vadina pusryčiais? Saimonas šluostėsi sau sterblę ir tuo pačiu purtė galvą, mąstydamas, kaip nevalgys dvi dienas, o likusias tris nekelas kojos į viešojo maitinimo vietas, kuriose šeimininkauja tradicinė Maroko virtuvės šeimininkė. Saimonas puikiai suprato, kad atsisakyti nevalia. Tai bene Taisyklė Numeris Vienas, apie kurią pagalvojo dar gimtinėje kraudamasis kuprinę. Šiokia tokia analizė kraštų, kuriuos jis žinojo aplankysiąs leido suprasti, kad pietuose - nevalia atsisakyti, o rytuose - nevalia lįsti į svetimo žmogaus erdvę. O kaip žinoti, kur ta erdvė prasideda ir baigiasi? Ir kada jau vis dėlto galima atsisakyti - kai tenka gaivintis nuo persivalgymo? Šito jis dar nežinojo, kai kėlė pirmuosius žingsnius į lėktuvą. Tačiau Saimonas buvo pakeliui į ten, kur atsakymai gaunami per patyrimą. Skausmą ir džiaugsmą. "Ta tikrąja prasme" - jau lengviau atsikvėpęs išniokštė. 

Nors ir jautėsi blogai, o skandžio sultys fechtavosi su be paliovos didėjančiu maisto kiekiu, bet Saimonas didžiavosi savimi, nes žinojo, kad geros savijautos paaukojimas kone pirmąją kelionės dieną buvo viso labui gražios pažinties su Alara užmezgimui ir užsitikrinimui, kad maisto žygiuose visada turės, todėl tai skambėjo ne tik kaip emociškai puiki partnerystė, bet kaip ir puikus taupymo planas. Pavalgęs tokios gauso pusryčių jis žinojo, kad jei ir užsinorės valgyti, tai bus vėlai vakare, kada po geros kavo puodelio galiausiai galės atlaisvinti viską, kas veržia - viduje ir išorėje. Nors kitais, jo apsistojimo šiame viešbutyje rytais Alara sukiodavosi virtuvėje nuolat, bet jis jau testą buvo išlaikęs - stalas buvo gausus, bet po jo galėjai išeiti sotus, bet bent jau ne su plyštančiom kelnių sagom. Matyt, tai buvo mažytis išbandymas svetimšaliui ir, matyt, ne pirmajam. "Kaži, ar yra daug išlaikančių? Ir ar ekstremalūs pusryčių išbandymai tenka tik vienišiems keliautojams ar ir poroms?" - sukosi jam galvoje scenarijai, kaip sėdi šešių vyrukų kompanija iš Amerikos, o juos Alara nušeria (taip taip, tik toks tinkamas čia žodis) taip, kaip joks McDonald restoranas nėra padaręs per visą gyvavim istoriją. 

Tą, o vėliau ir kiekvieną rytą Alara išlydėdavo Saimoną ne tik su šypsena. Spausdama jam ranką, visada į delną įbrukdavo maišelį su skanėstai, už kuriuos jis būdavo dėkingas jei ne tą akimirką, tai vėliau, po dešimties ar daugiau numintų kilometrų, kai valgyti norėjosi ne tik dėl to, kad to reikalavo skrandis, bet ir dėl to, kad karštis pasisavindavo daugiau energijos nei įprasta tokio ilgio žygiuose. Nieko nebūdavo maloniau, kaip išsitraukti čežantį baltą plastikinį maišelį, kuriame į įvairių spalvų puopieriukus buvo suvynioti Alaros gaminti gardėsiai. Nuo bistėjų (kurios skirtos labiau šventiniam jų periodui, tad buvo kesta jas matyti gaminamas ne Ramadano metu) iki saldžių, labai saldžių meskutų. O ką jau kalbėti apie į jo nešiojamąjį termosėlį užplikytą šviežių mėtų arbatą, kurios aromatą, spalvą ir skonį Saimonas labiausiai prisimins tose kelionės vietose, kuriose būdavo sunku ir nepatogu. 

Kelių kartų bandymo būdų kuprinė užgulė Saimono pečius ir atsirėmė į stuburą. Dar palūkuriavo prie viešbučio durų, registratūros erdvėje, permesdamas mintis visus daiktus, kuriuose jis privalo pasiimti į šios dienos kelionę pėsčiomis. Jo poza priminė neapsisprendusį jaunuolį, kurio viena koją žiūrėjo į liftą bei laiptus, o kita - į viešbučio lauko duris. Tačiau jo žingsniai į ryto, jau karštą, orą buvo drąsūs ir sėkmingi, natsižvelgiant į tai, kad veidą jo saulę nutvieskė visai netikėtai - viešbutis gana vėsus, tamsus ir tik ryškios spalvos sukuria dienos įspūdį. Ne tik šviesa, bet ir neįtikėtinas triukšmas užgulė jo pečius kartu su visa turima manta. Primerkęs akis, uždengęs dešiniu delnu veidą, jis apsižvalgė ir giliai įkvėpęs pradėjo taikytis su nepatogiu kraštu keliauti. Svabiausia, kad jis turjėo užtektinai skysčių, patogius batus ir pinigų kišenėje - tad pavargęs visada galės grįžti taxi. "To sau neleisiu" - kreiva šypsena nušvietė jo veida, kai veidą uždengė akiniais, o plaukų kupetą - kepure. Kelionė jam jau prasidėjo.