Ten buvo keturios ryto. Išdžiūvusią pievą drėkino tie keli lašeliai ūkanoto ryto rūbo. Rūke slėpėsi miegančios lapės ir triušiai, braidė po pievą trumpakojis ežiukas. Už kokių kelių šimtų kilometrų, rodės, saulė kilo. Bet būtų keista, jei kas pavadintų tą rytą prašvitusiu. Tamsų dangų dar skrodė krintančios žvaigždės, o pro ūko skraistę galėjo matyti tik tas, kas naktį po atviru dangum miegojo. Toj pusėj, kur metro aukščio rūką sklaidė pirmieji saulės šviesos srautai, galėjai šešėlyje pamatyti aukštą stirnos stotą. Ilgiau pakiutojęs, būtum supratęs, kad stirnos snukis uodė orą, dantys kramsnojo suminkštėjusią žolę, o ausys karpė orą - galbūt tikėjosi išgirsti garsą, primenantį sėlinančio grobuonio per nurupšnotą žolę.
Pievos gyvenimą perėmė miškas. Stori medžių kamienai glaudėsi be tarpų. Jų rieves glostė samanos žalios, nuo lajų kapsėjo rytinė dulksna. Jų pašonėje glaudėsi krūmai kerėplos, kurių dygliuotos šakos slėpė perinčias kurapkas. Jos snapus savo šildėsi papilvėse plunksnuotose, šnekėjo geidulinga saldaus miego kalba negirdėta. Kol medžiai į aukštį kilo statūs ir tiesūs, krūmai skleidėsi ten, kur buvo vietos belikę. Nulaužytos šakelės pasakojo istoriją, kaip šuoliavo pro čia laibakojė stirnaitė.
Ten buvo penkios ryto. Baltas ežeras iš rūko dalelių sklaidėsi akimirksniu, kai lietėsi su auksinėmis stygomis kylančio karščio. Kai baltojo šydo visai nebeliko, galėjai labai paprastai pamatyti, kad drąsa iš pievą braidžiusių gyvių išnyko su sekunde, kai pakilęs vėjas sušiurino tylą. Tačiau dabar, taip pat, gali pasidžiaugti miško pastele, maloniai glostančia tavo akis ir sielą, dvasią. Kiekvienas laikrodžio nebylus dūžis tavo rainelėms atveria miško spalvotas svajas. Nudžiūvusios pievos geltonis maišosi su didingo miško juoda žaluma. Gervuogių švytintis mėlis, raudonų šermukšnių raudonis - sukeliantis rūgštaus vaisiaus keliam saulėtekį.
Keistos uogos, ant nusvirusių medžio šakelių. Tarp spyglių, verkiančių sudžiūvusiom sakų ašarom, linguoja jos nuo vėjo - tyliai, beprasmiškai. Nei vabzdžiai, nei ropliai ar didieji žinduoliai - niekas nežino, ar nenumirs nuo jų skonio. Vienišos supas su vėju kartu, bando paskleisti savo brolius ir seses - gal vis dėlto sudomis jų nuodėmingas grožis - kad ir vorą, ar uodą, skraidantį be tikslo. Jų judesius sukaustė naujai iškeptas aštuonkojis voras. Nedidelis toks ir visai neplaukuotas. Panaudoja jis uogų raudoną grožį kaip atramą savo išradingam tinkliniam šilkui, kuriame jis [sumanė planą] mėgausis šviežiai pagaminta vabzdiška puota. Tačiau jam nė į galvą neatėjo, kad uogytės ne gundė, o baidė jam laimikį. Pasklidusios gandos sklido per mišką, kad raudonos gražuolės savo syvuose slepia sapnų karuselę. Kai išalkusio gyvio skrandį jos pasiekia, jų spalvota odelė sukelia nemigą stiprią. Po kelių naktų nemiegotų, uogų kūno likučiai šoka suktinį su gyvio eritrocitais - raudonais, kaip pačios spalvotos. Nuodų syvai ir kraujo dalelės sušoka paskutinį meilės valsą. Po paskutinio akordo gyvio kūno plazmos scenoj viešnia pasirodo. Raudonu rūbu pasipuošusi ji išveja nemigos pranašus, prisėdoa vidury kambario puotos ir kai lieka viena vieniša raudona, ji paskleidžia į aplinką svajas sapnuotas.
Sapnuose paniro kūnas - tas, kurį nemigą bučiavo. Atrodė, kad po tiek valandų nesudėto bluosto, veidą tik šypsena galėtų glostyti. Tačiau net ir uodas to didžiulio miško suprato, kad raudonų uogų sapnai ne iki ryto klaidina. Jos nutempia gyvį į neišbrendamą raudonų uogų girią....
Tekančioje Saulėje, pasaulis nutapytas, tik ne spalvotais pieštukais, o žodžiais gražiais, mintimis ir jausmais.
AtsakytiPanaikinti