Samanose klimpsta pusnuogės pėdos. Pirštų galiukais ji junta žemės drėgmę, garbanotų žolynų kutenimą. Aplink - gamtos tyla. Ta, kurios ore vabzdžiai zvimbia, kur girdi kaip vėjas šiugždena medžių lapus. Džiunglės. Ant pečių - sunki kuprinė. Ant kaktos - prakaito lašai sumišę su atogrąžų drėgme. Plaukus dengia bitininko kepurė, o nuo kūno sklinda to reklamuoto kremo nuo uodų kvapas. Mergina tyliai sau panosėje skaičiuoja kas kiek laiko pasigirsta kaži kokių gyvūnų, ar tai paukščių, garsai. Rankos nepailstamai stumia tolyn į veidą besikėsinančius didžiulius džiunglių medžių lapus. 10 metrų į priekį - bene ilgiausias matymo perimetras, o už jo - stori kamienai, krūmas už krūmo. Rankos riešą puošia drėgmei atsparus laikrodis, bet jis jau pamirštas pasiklydusiame laike.
Tai - lėtas žingsniavimas. Pėdomis ji tikrina galimai per minkštą žolyną, grasinantį palikti ją be batų šiose džiunglėse. Norisi vis dažniau pasitaisyti pečius užgulusį svorį. Troškulys nekankina - nugarą slegiančioje kuprinėje paslpėptos vandens atsargos. Jau geriau nešti, nei trokšti, nusprendė prieš kelionę. Jos kelionę vis stabdo apsaugos instinktas, verčiantis sulėtinti žingsnius, įsiklausyti ir kiek įmanoma labiau nutildyti kvėpavimą. Ir net jei tuo metu vienintelis garsas - nuo ėjimo virtęs giliu dūsavimu, kvėpavimas, bet nė sekundei nepaliko tave stebinčio draugo jausmas. Rodos, kiekvienas krustelėjimas, judesys nulydimas nepažįstamojo, besislepiančio iš už tai ano gėlių kuokšto. Kiekviena žmogiška būtybę yra patyrusi tą jausmą, kai garsas tavo žingsnių, tavo kvėpavimo, virsta dvigubai garsesniu, su jį lydinčiu aidu. Ir tą jausmą, kai aidas pranyksta tą akimirką, kai tik sustoji bei lėtai apsižvalgai. Tyla. Randi - neko, tik tą keistą jausmą, elektros srove perveriantį kiekvieną nervo ląstelę tavo adrenalino primaitintame kūne.
Tik garsai ir augalai. Augaluose besislepiantys garsai, o jų šeimininkai - išdidūs, kuklūs atogrąžų gyviai. Ar norisi juos išvysti?
Tačiau drąsiausi atogrąžų gyventojai - spiečiais skraidantys vabzdžiai, smalsiai liečiantys nuogas kūno vietas, savo sparnų judesiais nepaliekantys klausos ramybėje. Nors nemalonus kūno kvapas atgraso juos ūpti ant jau saulės nubučiuotos odos, bet jų plazdėjimas nepalieka merginos ramybėje. Kompaso ir intuicijos draugija pašnibžda į ausį, kad netrukus prieš akis turėtų atsiverti vandens telkinys. Dar nežinia, ar tai šniokščiantis krioklys ar veidrodiniu paviršiumi besipuošiantis ežeras. Galvoje - optimistinės prognozės, nes vis dėlto yra galimybė, kad spinguliuojantis gaiva ežeras gali būti tik miražas, o realybėje - neperbrendamas pelkynas, džiuiginantis tik jame įsikūrusius šliužus.
Ėjimą stabdo ne tik sudėtingos kojoms sąlygos, bet ir smalsumas, sustabdantis kūną, priverčiantis tiesti ranką link tos keistos, kiek netikėtos formos gėlės, pasislėpusios ir blankiai šviečiančios švelniai rožine, saulėlydžio nudažyto dangaus, spalva. Mergina suvokia, kad ryški spalva čia, atogrąžų tyruose, nežada nieko saugaus. Tūnantis pavojus kerinčiame kvape, o ji - viena. Tačiau ta spinduliuojanti spalva vilioja žvilgtelti, mėgautis augalo grožiu iš arčiau. Pulsas pakyla, širdis didina ritmą tarsi po puodelio stiprios rytinės kavos. Abejonė ir smalsumas - drauge. Racionalus protas gasdina galimomis pasekmėmis, o kraują pumpuojantis organas vaikiškai atveria esamos galimybės nuostabumą. Kol ji šnekėjo pati su savimi, rankos jau lietė tą delno dydžio žiedą, slepiantį savy nėtikėtą nuodą. Gėlė atvirai, be kuklumo, atvėrė savo nuoga būvį, parodė, kas kituose augaluose matyti tik pro mikroskopą. Tarsi gyslos, išvagojusios nuvargusias kojas, taip ir gėlės žiedlapiai bylojo apie turimą ilgaamžę, nuvargintą būtį, kurios neturėjo kur panaudoti.
Apžiūrėjus gėlę, būtina apžiūrėti rankas. Jokių pranašų apie nudegintą odą. Tačiau jau nebe gėlės nuodinga būtis svarbu šiuo metu, o tolumoje galimai tyvuliuojantis vandens telkinys. Galimybė nusimaudyti nuogai, atsigaivinti ir tęsti kelionę į uostą laivų. Mintyse ji skaičiuoja nueito ir likusio laiko skirtumą. Iškvėpia ramų atodūsį, suvokus, kad viskas vyksta pagal planą. Ir tada...
Tada pasigirsta tas netikėtas triukšmas. Tikėtas, bet ne taip. Ne, ne pirmtakai ūbavo ir ne paukščiai dainavo, nes jie jau kelis kilometrus palikę džiunglių prašalaitį vienatvėje, Šis naujas garsas, privertęs net krūptelti, užliejo merginos ausis ir sušiurpino kūno gyvaplaukius. Maždaug už kilometro šniokštė vanduo. Iš skleidžiamo garso buvo akivaizdu, kad tai - didelis, vėsinantis ir skaidrus atogrąžų miškų krioklys, kviečiantis jo pursluose glėbesčiuotis kiekvieną praeivį.
Bandymas atrasti saugų samnaų kauburį nusprendė sekti iš paskos. Rodėsi, kad bus prieita menka proskyna, kurioje galimai tilptų iki trijų medžių, bet žmogiškas aiktelėjimas iš nuostabos nuvilnijo medžių viršūnėmis. Akyse atsivėrė futbolo dydžio erdvė. Minutę kitą vyko kvėpavimas gaivos pojūčiu, galvoje sukosi matematinės formulės apskaičiuoti krioklio aukštį, ežero gylį ir pavojingumo lygį. Sunki kelioninė kuprinė bumptelėjo ant žemės. Po to žemę greit pasiekė kepurė, maikutė ir šortai. Batai palikti desertui. Ir štai ji nuoga, vis dar su batais, ji stovi ant kranto šniokšiančio krioklio. Krentančio vandens purslai siekia veidą, paskatindami nieko nelaukti. Kai pėdos, jau nuogos, pajuto tą pirmą, vėsų, bet ne šaltą, prisilietimą, malonumo šūksnis išsprūdo iš lūpų - garsiau nei tikėtasi. Kai vanduo apglėbė šlaunis, o vėliau - liemenį, ji giliai įkvėpė ir paniro. Paniro į žmonių nedrumstą gyvybės šaltinį, nuplovė nerimą ir adrenaliną...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą