.--. Vitražiniai keliai. 

Kai Saimonas pramerkė akis, pirmas vaizdas, kurį pamatė - įvairiose kambario vietose išmėtyti drabužiai, pradarytas ir dar neiškraustytas lagaminas. Kai erdvė buvo apžiūrėta, o kaklo raumenys spėjo įsitempti nuo nepatogiai užkeltų pečių, šio jauno vyro po neramios nakties sunki galva įkrito į per minkštą pagalvę. Pro akies kraštelį matė, kaip pro pravirą langą bando spraustis rytiniai spinduliai. Nuo tiesioginės saulės slėpė sunkios, nublukusios geltonos spalvos užuolaidos. Už kambario sienų - nepakeliamas gatvės triukšmas. Taip pat nepakeliamas, kaip ir labai ankstyvo ryto Rabate pulsuojantis karštis. 

Prieš bene keturiolika valandų Saimonas jau lėktuve jautė, kad būsimų trijų mėnesių kelionė prasideda nuolat svylančiais akmenimis, sienomis ir asfaltu kvepiančiame Maroke. Nors buvo nusiteikęs ir tam pasiruošęs - tiek emociškai, tiek fiziškai - bet pirmoji pažintis su šia šalimi ne iš gerosios pusės slėgė prie žemės. Kaip ir tikėjosi, žengus koją ant pirmojo lėktuvo laipto jau svetimama krašte, jį pasitiko tas pats pojūtis, kurį patiria kiekvieną šeštadienį, lygiai šeštą valandą vakaro pravėrus namų pirties duris. +40, o jausmas, kad oras užkaitęs iki stadijos, kai kyla pirmieji burbulai, o tu jau drąsiai gali įmušti kiaušinius be lukšto, jei nori sukurti pavykusius Benedikto kiaušinius. 

Pačiame lėktuve, skrydžio metu jam nepavyko susikaupti nei knygai, nei muzikai, todėl tas ilgas penkias valandas jis stebėjo, kaip lėktuvo praėjimo taku šmėžavo stiuardesės, uodė šildomų, ką tik iš plastmasinių įpakavimų išimtų, makaronų kvapus, skaičiavo, kas kiek laiko ir kiek keleivių praveria tualeto duris. Retkarčiais žvilgsnis nuklysdavo į šalia sėdinčio kaimyno atverstą, bet neskaitomą žurnalą. Panašus į pietų Europos gyentoją, galimai italą, stilingas ir kvepiantis prabangiais kvepalais, šalia sėdintysis mėgavosi galimybe pamiegoti kone visą skrydį. Deja, pačiam Saimonui teliko tik bandyti neužsinorėti šlapintis, kad tik nereiktų žadinti šio nebylaus pakeleivio. Lėktuve jis stebėjo ir tą merginą švesių plaukų, kuri sėdėjo trimis eilėmis už jo, bet, skirtingai nei jis, prie praėjimo tako. Jo nusivylumui, mergina slėpė akis po stilingais, bet gal kiek per dideliais akiniais, o viskas, ką galėjo aiškiai mayti - tai maža, truputį riesta jos nosis, šviesi, strazdanomis išpuošta veido oda - švytinti ir lygi - bei ilgi, palaidi jos plaukai, atspindintys pro lėktuvo langą krentančią šviesą. 

Baimės skrydžiams nebebuvo, bet aukštaūgiui vaikinui kiekviena kelionė pigesnių avialinijų lėktuvais atimdavo iš jo visą entuziazmą, kurį vėliau reikėdavo grąžintis kone dvi dienas. Namie užtektų vienos paros, o svetimame krašte motyvacija ir energiją grąžindavo tik sąlyga, kad pirmoji para svetur bus praleista miegant ir valgant. Šis rytas Saimonui  - pirmasis jo trijų suplanuotų mėnesių kelionėje. Pirmasis svetimame, karštame krašte. 

Viešbučio kambario lubas puošė smulkiais, šviesiai mėlynais stikliukais išklijuoti ornamentai. Sienos nukabinėtos Maroko gražiausių, kaip jis spėjo, gamtovaizdžių nuotraukomis. Nors tokie paveikslai labiau tiktų išpildyti bendrojo naudojimo erdves, bet tai vis geriau ir jaukiau, nei gulėti baltų sienų, baldų ir baltų patalų kambaryje, labiau primenančiame ligoninę nei svetingą ir gana brangų viešbutį. Taip, brangų. Saimonas nusprendė, kad keliaus daug kur pėsčiomis, mindys takus ir takelius, gal net nebus pavalgęs iki galo, bet miegos brangesniuose nei vidutiniai viešbučiai. Ko jau ko, bet miegas jam - svarbiausias geros kelionės atributas. Todėl ir dabar jis guli karališko dydžio lovoje, jo kūną dengia avie vilnos prikimšta antklodė, kurį, kad ir kaip bebūtų vis dar keista, šį karštą rytą leidžia kūnui jaustis vėsiam. Tai leidžia daryti išvadą, kad, nros žiemų čia ir nėra, bet dykumų šaltąsias naktis galima pramiegoti šiltai šių patalų dėka. Jo kambaryje ne tik lova ir kėdė bei paveikslais (kurių autorius, kaip vėliau paaiškėjo - garsus italų fotografas Massimo Bassano) nukabinėtos sienos, bet ir trejos durys - į koridorių, į vonią bei į miniatūrinę svetainę su virtuvėle, pilna būtiniausių įrankių, gelbėjančių norint susikurti paprastą vakarienę ar susiruošti pusryčius. 

Šalia lovos, ant žemės pamestas, rankinis laikrodis rodė 7 valandas ryto. Neįtikėtinai puikus laikas kėlimuisi, nors galva dar ūžė nuo buvusių ir esamų garsų bei naujų vaizdų prieš akis. Kad neaptemptų akyse, jis pirmiausiai atsisėdo ant lovos krašto, nuleido akis į grindinį, o tik vėliau visu kūnu stojosi iš guolio. Nuoga krūtine atsisukęs į užuolaida pridengtą langą, jis, kaip tradiciškai, išėlęs rankas į lubas, pasirąžė, pasisuko į vieną ir kitą šoną, kad pajustų kiekvieną nugaros, rankų ir krūtinės raumenį - pajustų, kaip jie bunda iš sąstingio ir nėtikėtų įvykių. Vis dar nuogas, jis pritūpė ant grindų, ištiesė kojas ir vienu kartu, garsiai skaičiuodamas, padarė penkiasdešimt atsispaudimų. Tradiciškai. Peių juostos ir rankų raumenys apšilo, širdis greičiau pradėjo varinėti kraują po kūną ir rytas pagaliau rodėsi nebe slėgiantis, o pilnas naujų būsimų įspūdžių. 

Kai pėdų pirštus pasiekė pirmoji šilto vandens srodė, jo kūnu nuvilinijo odą pašiurpinusi banga. Persiliejęs pirmiau šiltu, kone karštu vandeniu, jis vietą užleido vėsesniam. Norėjosi ledinio, tačiau dėl šio krašto oro net brangiausiai viešbučiai nesuteikia galimybėmis mėgautis lediniu arba bent jau šaltu vandeniu. Viskas, ko gali tikėtis - vėsesnio nei vidutinio vandens srovės, nuplaunančios nuo veido nakties sapnus ir prabudinantis kiekvieną kūno ląstelę, naktį mirkusią Rabato miesto drėgmės ir Saimono kūno prakaito mišinyje. Tačiau jau tada, kai pirštai užsuko paskutinius dušo srovės lašus, jis galėjo jausti, kaip bunda apetitas, pagaliau iki galo atsimerkiančias akis ir iš sąstingio bundančias kojas, reikalaujančias veiksmo, patogių batų ir bent keliadešimties kilometrų be paliovos. 

***