.--. Džiunglių takais.

Samanose klimpsta pusnuogės pėdos. Pirštų galiukais ji junta žemės drėgmę, garbanotų žolynų kutenimą. Aplink - gamtos tyla. Ta, kurios ore vabzdžiai zvimbia, kur girdi kaip vėjas šiugždena medžių lapus. Džiunglės. Ant pečių - sunki kuprinė. Ant kaktos - prakaito lašai sumišę su atogrąžų drėgme. Plaukus dengia bitininko kepurė, o nuo kūno sklinda to reklamuoto kremo nuo uodų kvapas. Mergina tyliai sau panosėje skaičiuoja kas kiek laiko pasigirsta kaži kokių gyvūnų, ar tai paukščių, garsai. Rankos nepailstamai stumia tolyn į veidą besikėsinančius didžiulius džiunglių medžių lapus. 10 metrų į priekį - bene ilgiausias matymo perimetras, o už jo - stori kamienai, krūmas už krūmo. Rankos riešą puošia drėgmei atsparus laikrodis, bet jis jau pamirštas pasiklydusiame laike. 

Tai - lėtas žingsniavimas. Pėdomis ji tikrina galimai per minkštą žolyną, grasinantį palikti ją be batų šiose džiunglėse. Norisi vis dažniau pasitaisyti pečius užgulusį svorį. Troškulys nekankina - nugarą slegiančioje kuprinėje paslpėptos vandens atsargos. Jau geriau nešti, nei trokšti, nusprendė prieš kelionę. Jos kelionę vis stabdo apsaugos instinktas, verčiantis sulėtinti žingsnius, įsiklausyti ir kiek įmanoma labiau nutildyti kvėpavimą. Ir net jei tuo metu vienintelis garsas - nuo ėjimo virtęs giliu dūsavimu, kvėpavimas, bet nė sekundei nepaliko tave stebinčio draugo jausmas. Rodos, kiekvienas krustelėjimas, judesys nulydimas nepažįstamojo, besislepiančio iš už tai ano gėlių kuokšto. Kiekviena žmogiška būtybę yra patyrusi tą jausmą, kai garsas tavo žingsnių, tavo kvėpavimo, virsta dvigubai garsesniu, su jį lydinčiu aidu. Ir tą jausmą, kai aidas pranyksta tą akimirką, kai tik sustoji bei lėtai apsižvalgai. Tyla. Randi - neko, tik tą keistą jausmą, elektros srove perveriantį kiekvieną nervo ląstelę tavo adrenalino primaitintame kūne. 

Tik garsai ir augalai. Augaluose besislepiantys garsai, o jų šeimininkai - išdidūs, kuklūs atogrąžų gyviai. Ar norisi juos išvysti? 

Tačiau drąsiausi atogrąžų gyventojai - spiečiais skraidantys vabzdžiai, smalsiai liečiantys nuogas kūno vietas, savo sparnų judesiais nepaliekantys klausos ramybėje. Nors nemalonus kūno kvapas atgraso juos ūpti ant jau saulės nubučiuotos odos, bet jų plazdėjimas nepalieka merginos ramybėje. Kompaso ir intuicijos draugija pašnibžda į ausį, kad netrukus prieš akis turėtų atsiverti vandens telkinys. Dar nežinia, ar tai šniokščiantis krioklys ar veidrodiniu paviršiumi besipuošiantis ežeras. Galvoje - optimistinės prognozės, nes vis dėlto yra galimybė, kad spinguliuojantis gaiva ežeras gali būti tik miražas, o realybėje - neperbrendamas pelkynas, džiuiginantis tik jame įsikūrusius šliužus. 

Ėjimą stabdo ne tik sudėtingos kojoms sąlygos, bet ir smalsumas, sustabdantis kūną, priverčiantis tiesti ranką link tos keistos, kiek netikėtos formos gėlės, pasislėpusios ir blankiai šviečiančios švelniai rožine, saulėlydžio nudažyto dangaus, spalva. Mergina suvokia, kad ryški spalva čia, atogrąžų tyruose, nežada nieko saugaus. Tūnantis pavojus kerinčiame kvape, o ji - viena. Tačiau ta spinduliuojanti spalva vilioja žvilgtelti, mėgautis augalo grožiu iš arčiau. Pulsas pakyla, širdis didina ritmą tarsi po puodelio stiprios rytinės kavos. Abejonė ir smalsumas - drauge. Racionalus protas gasdina galimomis pasekmėmis, o kraują pumpuojantis organas vaikiškai atveria esamos galimybės nuostabumą. Kol ji šnekėjo pati su savimi, rankos jau lietė tą delno dydžio žiedą, slepiantį savy nėtikėtą nuodą. Gėlė atvirai, be kuklumo, atvėrė savo nuoga būvį, parodė, kas kituose augaluose matyti tik pro mikroskopą. Tarsi gyslos, išvagojusios nuvargusias kojas, taip ir gėlės žiedlapiai bylojo apie turimą ilgaamžę, nuvargintą būtį, kurios neturėjo kur panaudoti. 

Apžiūrėjus gėlę, būtina apžiūrėti rankas. Jokių pranašų apie nudegintą odą. Tačiau jau nebe gėlės nuodinga būtis svarbu šiuo metu, o tolumoje galimai tyvuliuojantis vandens telkinys. Galimybė nusimaudyti nuogai, atsigaivinti ir tęsti kelionę į uostą laivų. Mintyse ji skaičiuoja nueito ir likusio laiko skirtumą. Iškvėpia ramų atodūsį, suvokus, kad viskas vyksta pagal planą. Ir tada...

Tada pasigirsta tas netikėtas triukšmas. Tikėtas, bet ne taip. Ne, ne pirmtakai ūbavo ir ne paukščiai dainavo, nes jie jau kelis kilometrus palikę džiunglių prašalaitį vienatvėje, Šis naujas garsas, privertęs net krūptelti, užliejo merginos ausis ir sušiurpino kūno gyvaplaukius. Maždaug už kilometro šniokštė vanduo. Iš skleidžiamo garso buvo akivaizdu, kad tai - didelis, vėsinantis ir skaidrus atogrąžų miškų krioklys, kviečiantis jo pursluose glėbesčiuotis kiekvieną praeivį. 

Bandymas atrasti saugų samnaų kauburį nusprendė sekti iš paskos. Rodėsi, kad bus prieita menka proskyna, kurioje galimai tilptų iki trijų medžių, bet žmogiškas aiktelėjimas iš nuostabos nuvilnijo medžių viršūnėmis. Akyse atsivėrė futbolo dydžio erdvė. Minutę kitą vyko kvėpavimas gaivos pojūčiu, galvoje sukosi matematinės formulės apskaičiuoti krioklio aukštį, ežero gylį ir pavojingumo lygį. Sunki kelioninė kuprinė bumptelėjo ant žemės. Po to žemę greit pasiekė kepurė, maikutė ir šortai. Batai palikti desertui. Ir štai ji nuoga, vis dar su batais, ji stovi ant kranto šniokšiančio krioklio. Krentančio vandens purslai siekia veidą, paskatindami nieko nelaukti. Kai pėdos, jau nuogos, pajuto tą pirmą, vėsų, bet ne šaltą, prisilietimą, malonumo šūksnis išsprūdo iš lūpų - garsiau nei tikėtasi. Kai vanduo apglėbė šlaunis, o vėliau - liemenį, ji giliai įkvėpė ir paniro. Paniro į žmonių nedrumstą gyvybės šaltinį, nuplovė nerimą ir adrenaliną... 

.--. Iš kur tai atsirado?

Vyro šio širdis didžiulė.  Kol mama atrišo diržą to vežimo, Jam galvoj jau sukos, kaip skins glėbį Jis narcizų, įlips į purvo duobę, pasidarys vieną kitą kelnių skylę. Kai pajuto laisvę nuo supančiotų diržų, nėrė pro mamos sijoną, o kol pasiekė tą pievą, spėjo nubalnoti nosį. Bet nė motais iš paskos skubanti ta moteris-mama, jam prieš akis - plytinti žaliuojanti pieva. 

Tarp tų geltonų žydinčių gėlių pasijuto kaip karalius šių laukų. Kad tvirčiau stovėti būtų, į rankas, jau gėlių pilnas, griebė lazdą, pagalį ir kitą medį. Kiekvienoj mažoj duobelėj vyras nerangiai pusiausvyrą vos laikė, o spalvotų pievų grožis Jam mirgėjo akyse. 

Skynė vieną, du ir dar žiedų. Kai suprato, kad delnai talpint tiek negali, išsirinko tris gražiausius juos. Žalio kelio vidury sustojo kaip įkąstas, nes sutriko, kad nežino, kam gėles teks dovanoti. Apžvelgęs saulėtą parką, mamą pastebėjęs, žvilgsnį tuoj nusuko, net nuraudo. Prakaituotais Jis delnais suskaičiavo "viens, du, trys". Šnekėjo sau po nosim, kaip mamai tą antrąjį žiedą dovanosiąs, kaip į skruostą jai bučiuos ir žinos, kad daugiau nieko Jis nemyli taip, kaip šiltas mamos rankas. 

Prie visų narcizų krūmų Jis pritūpęs buvo. Uostinėjo, čiupinėjo, mintyse galvojo, kam atiteks žiedai tie paskutiniai. Kol Jis kūrė meilės pasaką apie mergaitę, spėjo ratą kitą apibėgti apie pievoje augančius medžius gumbuotus. Antrą kelnių kelią susiplėšė, juodais žemėtais delnais sau ant skruostų ornamentus piešė. 

Kai gėlių pilna pieva jau buvo apžiūrėta, o gražiausi žiedai - apuostinėti, tada nusprendė vyras - kad nereikia. Nereikia Jam tų dviejų likusių žiedų - ateis Jiems laikas. Pasiliks geriau lazdas medines, kuriomis kovos, ramstysis ir paišys smėlyje portretus šeimos. 

.--. Iš kur tai atsirado?

Savo rankų minkštom pirštų pagalvėlėm Ji sau per įdegusią odą braukė. Jautė kiekvieną nelygumą, randą, švelnumą. Palietusi dilbį įkvėpė, iškvėpė ir pajuto virpulį, bėgantį per kūną visą. Nuogomis kojomis į smėlį įsispyrė - įkaitusį, baltą smėlį. Užmerkė akis į tos dienos kaitrią saulę. Lieknas rankas suvijo virš akių, delnais lietė jauną veidą. Neklusnią sruogą nuo kaktos nubraukė vėjas, atsklidęs nuo jūros, tą dieną ypatingai žydros. Krūtinę Josios pripildė deguonies pliūpsnis, tuo pat metu rakų pirštai jau lietė žemę, po pėdomis kur driekės.

Moters nugara, maloni liesti, ore paišė S raidę. Kojos nejudėjo, o rankos tarsi mojavo neegzistuojantiems praeiviams. Plaučiuose sukosi vandenyno srovės, o kiekvienas, net mažytis, raumuo mankštinamas buvo. Stebėdama iš šono negalėjai savęs neklausti: "Kodėl Jos kūno drabužis joks nepuošia?", nes klubų linkį dengė tik šilko prijuostė, o kaklą - vėrinys pajūrio atradimų. Nors veido nerodė, galėjai matyti tik stuburo eilę, bet pastebėti buvo nesunku - moteris žydėjo esybe sava. 

Iš kur tai atsirado? Tas paveikslas, nuo kurio net svetimos akys nežiūrėti negalėjo, norėjo paliesti, prisiliesti bent žvilgsniu... O moteris neskubėjo, judėjo, kūną lankstė, kvėpavo. Jos mintyse ošė prieš ją plytintys vandenys, o kūną gaubė nematoma skraistė. Praėjus porai dešimčių minučių, Ji pakeitė pėdų pozą, o ant kulkšnies suskambėjo amuletas Josios. Dar vienas-kitas lankstumo pratimas ir Ji pajudėjo link vandens vėsinančio. Kai priėjo tinkamą gylį, moteris savo liemenį panardino į vandenį žydrą. Pakėlė prie lūpų rankas, o jose - kaulinė fleita, buvusi šalia. Per bangų paviršių nusirideno Jos melodija kurta. Joje meilę girdėti galėjai - besąlyginę, šiltą ir ramią  - tokią, kokią tik moterys sukurti turi galią. 

Kai popiečio saulė palietė Jos pečius, moteris užbaigė dainą, plaštakoj paslėpė instrumentą, lanksčiu kūnu pakilo virš jūros. O tada pasidarė taip aišku kaip tą ryškią dieną, iš kur Ji žavesį ir charizmą semia. Moters nuogą kūną puošė ne tik vėrinys ar skraistė, amuletas ar apvalūs klubai. Istoriją moters žavesio atsiradimo tyliai byloja Jos liemuo neliaunas. Apvalus ir rankų Josios išmyluotas, skelbė apie Naują Pradžią. 

.--. Iš kur tai atsirado? 

Pievoj didelėj nebuvo nieko. Trumpą žolę kasdien glostė vėjas šuorais. O naktimis pievos gale žvaigždės krito. Nebuvo nieko - tik plynas žalias laukas, pasirengęs būt sujauktas. Netrukus tai įvyko - iš tolimo krašto nedidelė sėkla atskrido, šaknis į juodą gruntą įleido. Stiprėjo, augo, gėrė vandenį, šildėsi saulėj. Patyrė lapės letenų sunkumą, o ir apskabytas buvo vabalų laukinių. 

Kai stiebėsi, kaimynystę stebėjo, sukiojo liauną kūną, vinguriavo. Matė, kaip toli žmonės berželius, klevus, liepas sodino, kitus keistus augalus genėjo. Sekė Observatorijos kilimo eigą, džiaugėsi netoliesi vaikų žaidžiamais žaidimais bei porų stipriais apsikabinimais. Kai suaugo, prie kamieno glaudė verkiantį vyrą, šnabždėjo mantras į ausį vaikų grupelei. Kilnojo šakas iš juoko, kai šalia pajacas triukus rodė. 

Galingas išaugo, stiprus. Vėjų nugludintas, praradęs kelis lapus, bet tankus ir vienas toks, vienintelis visoj pievoj, o gal net visame mieste. Jo laja buvo namais, užuovėja, apsauga nuo saulės, atrama didžiulė. Viską davė, dalinosi. Tik vienui vienas jis buvo. Daugiau šalia žmonės nebeleido jokių augalų auginti, tik aplink jį vis tą žaliąją pievą trumpindavo. 

Bet permąstęs savo likimą, gyvūnus ir žmones sutiktus, gamtos išdaigas patirtas, suprato, kad vienišu savęs nepavadins. Gal vienas jis yra, bet vienišas - niekada. Po jo tvirtu stotu slepiasi asmenybės didžios, ilgiausias eiles poetai rašo, iš tolo ar arti žmonės jo didybe džiaugias, energijos semias. 

Kaip ir šioj nuotraukoj - visi yra po du. 

.6. Kantrybė už nugarų paliko.

... tos likusios kelios dienos pulsavo jų susikibusių rankų plaštakose. Pavasaris šildė jų įkaitusias sielas, spindinčias akis slėpė saulės akiniai. Tuo laiku buvo pusryčiai skaniausi, pokalbiai gražiausi ir stebino kasdienis atradimas vis naujų dalykų. Jai Vilniaus senamiestis rodėsi kitoks, dar mielesnis, šiltų spalvų išglamonėtas, o Jam atostogos, matyt, ėjosi tokia vaga, kuria netikėjo net giliausia Jo širdies kertelė. 

Tos dienos buvo pilnos vakarų su filmu, kruasanais ir kava, beigeliais bei kanelėm, tirpstančiais burnoj. Ir atėjo tas pirmadienio rytas, kai ji prabudo žinodama - atsisveikinti šiandien teks, darbai Jos laukia, o Jis iškeliauja į kitą miestą. Ji glamonėjo Jo veidą paskutines minutes, o mintyse, kaip visada - kantrybės neduodantys klausimai... Jausmas toks, lyg trumpas vasaros romansas baigėsi išaušus pavasario Tam pirmadienio. Nesinorėjo Jo rankos paleisti, per stalo paviršių ieškojo Jo pirštų, bandė įsiminti jo dilbio linkį, tvirtas rankas ir tą žvilgsnį malonų, tirpdantį Jos bet kokius nusistatymus. 

Pakilo jie nuo paskutinių pusryčių stalo, Jis susirinko daiktus, atsiduso, Ji nieko nepasakė. Priėjus sankryžai lemtingai Jie atsisuko ir neturėdami nuovokos jokios, pasakė "Viso gero". Palydėjo šiltas bučinys ir keisti sakiniai, padriki žodžiai, palinkėjimai įdomūs. Bet Jie suprato viena - nežinia kada galės vienas kitą apsivyti, ir kaip susižavėjimo objektą savo akyse vėl išvysti. 

***

Vos tik Jis paliko gimtojo krašto žemę, pakilo sparnais į dangų giedrą, klausėsi muzikos lėktuvo salone, Ji atsidarė naują kompiuterio langą, kuriame įrašė vieną: "Vežkit mane pas Jį". Gyvendama taisyklių pasaulyje Ji nemėgo paslapčių ir staigmenų, bet širdis nekantravo, pirštai klaviatūra slidinėjo, kai reikėjo spausti paskutinį, bilietus perkantį, mygtuką. Sau Ji nepripažino, nepasakė, kad važiuoja TIK dėl jo garbanų šviesių, mėlynai pilkų akių ir šypsenos kuklios. Ne. Ji sau, o tuo pat ir kitiems kartojo, kaip važiuoja tą miestą pamatyti, nuotraukų padaryti, pasigrožėti parkais ir išragauti pusę sąraše esančių kavinių. 

Remdamasi logika paprasta Ji suprato, kad reiktų Jam pranešti, pasiskelbti, o taip norėtųsi būti ten, kad galėtų prie durų Jį sutikti, staigmeną padaryti. Tris kartus rašė-trynė tą žinutę. Kaip geriau parodžius ir pranešus? Ką sakyti, kaip paskelbti... O jeigu nepatiks? Nesutiks? O gal išvyksta kur? O jeigu neapsidžiaugs, laiko neturės? Ji bandė į kiekvieną situaciją sau planą nupaišyti ir sumąstyti, koks turėtų būti atsarginis variantas. Ji svajojo naktį-dieną leisti su Juo, bet žinojo, kad per drąsu ir gal net negražu sakyti Jam tai tiesiogiai. Ir vėl tie patys klausimai jos galvoje sukiojos... 

Žaidė prisiminimai apie tuos pavasario rytus kartu, kai tik prabudus galėjo glostyti Jo plaukus, mąstyti apie dienos praleidimą dviese... Ir tada ramiau Jai tapdavo. Suprasdavo, kad nieko neprarasianti, jei save visą atiduos likimui į rankas ir jau tada stebės iš šono, kaip auga arba miršta simpatija-draugystė. 

Tokioms mintims kamuojant, paspaudė ji enter mygtuką su nuotrauką kelionės į Jo miestą. Užvėrė langą kompiuterio, pakvėpavo. Ir laukė Jo reakcijos greitos į tą staigmeną įdomią. Laukė sekundę, dvi, alsavo, Ir ko Ji tikisi? Stebuklo mažo? Atsikvėpė lengviau, kai jo rašomus žodžius pamatė, prisilenkė, prisiglaudė prie kompiuterio ekrano. Apsidžiaugė. Apsidžiaugė Jis ir net nenustebo!

***

Dėliojo Ji atostogų grafiką. Sunkiai, nes galvoje dažniau mintys apie Jį sklaidydavo nei apie tai, ką reiktų Jai pamatyti ar nuveikti. Prigalvojo, suplanavo išvykų kasdienių ir rožinis burbulas greitu metu sunyko.. Pyktis suėmė, erzelys bangas sukėlė, norėjos Jai mesti lėkštę ar puodelį, šaukti ant pasaulio, kodėl kiša koją į Jos norą pamatyti Jo stotą, būti apkabinus kuo ilgiau, kuo dažniau bučiuoti kaklą, jausti jo tvirtas rankas, apglėbusias Jos liemenį, pirštus, įsispraudusius į Jos palaštaką. 

Širdis tuksėjo, daužės, o galva, rodos, nieko nebemąstė. Tai datai artėjant Ji pamatė, kaip sunkiau naktim užmigti bei ryte prabusti. Darbo užduotys sumenko, palyginti su greitu metu pilnėsiančiu lagaminu... 

*** 

Skrydis neprailgo, Jos ausyse - muzika, raminanti Jos širdį. Nieko kito negalėjo Ji daryti, tik būti išsišiepus, su virpančiom lūpom. Iš jaudulio virpančia šypsena, nes nežinojo, ką reikės daryti, kai vėl pamatys Jį stovintį šalia, realų. Koridoriais ilgais ji žengė, nekantravo, kad kelias link Jo toks užlaikytas ir vingiuotas. Dėliojo mintyse sakinius ir žodžius, ką pasakyti, kai pakels į Jį savas akis. Už kelių žingsnių - oro uosto laukiamojo suolai, kur nerimastingai ji akimis bėgiojo. Pamatė Jį, ilgai tiesiai akių išlaikyti negalėjo, nes ašaros kaupėsi iš džiaugsmo netikėto. Matė Jo tą ilgesingai liūdną žvilgsnį, pro sučiauptas lūpas išpieštą šypsnį. Apkabinimas keistas Jiems išėjo, matyt, visas kūnas per daug virpėjo, bet rankoms susikibus, pirštams susivijus, šalia autobuso kėdėse prisėdus, norėjosi tą akimirką sustabdyti ir palikti čia, dabar... 

.--. Iš kur tai atsirado?

Istorija nesako, nutyli, kur tos gatvės žmones nulydi. Amžiais keliais atgal žilų plaukų senukas sėdo taisyti darbų pradinukų. Lapai šlamėjo, raudonavo, nesibaigė, o dar laukė rytojaus pamokai pasiruošimas. Jo moteris jam valgį ruošė, kaitė sriubą, šluostė vis varvančią barzdą.

Visame kaime jį pažinojo kaip gerą dorą žmogų, kuriam moterys patiko, bet dėl sentimentų savajai - prie jų nekibo. Geras mokytojas buvo jis, teisingai rašė ir šnekėjo. Klasėse kaži ar sugebėjo mokinius budrius per pamokas išlaikyti, bet noro neprarado, o į priekį vis krutėjo. 

Kaime mokslo paklausa didėjo, o ir meilės vaisių taipogi nemažėjo. Kaimas džiaugėsi naujais vaikais, pildančiais šeimas. Duoną valgyti reikėjo, bet madoje ant pjedestalo ten pastatytas mokslas tupėjo - visi norėjo išklausyti paskaitų pas žiląjį senuką. Numetė, žilasis, svorio - tiek daug paskaitų turėjo. Galiausiai, stiprios kantrybės nebetekęs, nusprendė kaimyną pasamdyti, įduoti jam rašiklį ir parodyti naują kelią į mokinukų širdį. 

Nauji pavasario vėjai atnešdavo vis naujų idėjų, o paskui jas dažnai sekdavo naujagimių vaikų būriai. Mokytojai buvo nebe du ar trys, visas pulkas mokytų žmonių raudonai braukė klaideles dažnas. Priaugo svorio, pastambėjo, skruostai raudonavo ir nebetilpo jie ant vieno suolo, statyto dar pradžioje mokyklos. Nepatogiai jautės liesdami viens kito šonus aptemptus. 

Sumąstė jie tada, statyti pilį gražią, nes gi reikėjo pagaliau mokyti(s) erdviau. Architektai braižė planą, o kaimo vyrai statė patį namą. Gražus išėjo statinys, kolonom puoštas, ilgas. Vietos dabar užteko sočiai, o mokytojai pasiėmė po ištaigingą kabinetą noriai. Vaikai galėjo džiaugtis naująja mokymosi erdve.

***

Praėjo amžiai, dar keli. Vaikai užaugo dideli. Bet mokytis dar buvo noro, nusprendė, kad pilies jiem maža. Norų buvo didelių - apie dvigubą diplomą, pažintis plačias, mokslo jūras brendamas... Pilis patapo universitetu ir kvietė tapti išmintingu mokslinčiu... 

***

Keturi ponai susėdo, o prieš susėsdami rankas vienas kitam paspaudė. Vienas pamojo plaštaka link upės, suraukė antakius, pasuko ūsą. Anie pritariamai linksėjo, sumirksėjo, per papilves sau pasiglostė, atsainiai nusišypsojo ir susiskaičiavo, kiek aukštų, geležinių pastatų statys jie palei Temzės upę. Fotografavo senąjį universitetą, galvojo, kokiais tarpais jiems statyti, kad ateities vaikai darytų tokias nuotraukas gražias, kad ne vienai dešimčiai patiktų socialinių tinklų dalyvių.

Istorija nutyli, nesako, bet Grinvičo universitetas atsirado būtent taip, kaip sako čia šis publikuotas faktas. 

.--. Iš kur tai atsirado? 

Braižė Jis pieštuko trintuko galu kaktoj aureoles. Dūsavo, dejavo. Krimto apatinę lūpą, užuodė troškinamas daržoves. Mintyse galvojo, kokį žaislą nusipirks už projekto gautą milijoną. Įsivaizdavo Grinvičo Pusiasalį modernų millenium prekybos molą. 

Po mintuės plėšė kitą braižybos lapą, pakeitė pieštuką. Tempė laiką mindamas taką šaldytuvas-puodas-arbata. Susitiko draugą, tyliai pasiguodė, kad naktim nemiega, braižo grožį. Tačiau daug neatskleidė, tik apie liauną tiltą, į vikingų laivą panašų, alėją medžių, diskusijas praeivių ir užmojus didžiausius. 

Grįžęs namie rado grindinį nuklotą nešvarių drabužių pluoštu. Nevalgytų ir paliktų daržovių kvapas prabudino jį iš kūrėjo sapno. Lankstant baltinių rankovę jam galvoje apsilankė suvokimas galutinis, koks projektas pavers Grinvičą oaze malonia, pilna turistų. 

Ir kai jau padėjo paskutinį tašką, spėjęs arbata nusiplikyti kaklą, atsitiesė į nepatogios kėdės atkaltę, ištiesė kojas po stalu mediniu ir jam prieš akis atsvėrė fantazija beribė, kaip jo projektas virsta iš maketo plastikinio į realybę.