.--. Iš kur tai atsirado?

Istorija nesako, nutyli, kur tos gatvės žmones nulydi. Amžiais keliais atgal žilų plaukų senukas sėdo taisyti darbų pradinukų. Lapai šlamėjo, raudonavo, nesibaigė, o dar laukė rytojaus pamokai pasiruošimas. Jo moteris jam valgį ruošė, kaitė sriubą, šluostė vis varvančią barzdą.

Visame kaime jį pažinojo kaip gerą dorą žmogų, kuriam moterys patiko, bet dėl sentimentų savajai - prie jų nekibo. Geras mokytojas buvo jis, teisingai rašė ir šnekėjo. Klasėse kaži ar sugebėjo mokinius budrius per pamokas išlaikyti, bet noro neprarado, o į priekį vis krutėjo. 

Kaime mokslo paklausa didėjo, o ir meilės vaisių taipogi nemažėjo. Kaimas džiaugėsi naujais vaikais, pildančiais šeimas. Duoną valgyti reikėjo, bet madoje ant pjedestalo ten pastatytas mokslas tupėjo - visi norėjo išklausyti paskaitų pas žiląjį senuką. Numetė, žilasis, svorio - tiek daug paskaitų turėjo. Galiausiai, stiprios kantrybės nebetekęs, nusprendė kaimyną pasamdyti, įduoti jam rašiklį ir parodyti naują kelią į mokinukų širdį. 

Nauji pavasario vėjai atnešdavo vis naujų idėjų, o paskui jas dažnai sekdavo naujagimių vaikų būriai. Mokytojai buvo nebe du ar trys, visas pulkas mokytų žmonių raudonai braukė klaideles dažnas. Priaugo svorio, pastambėjo, skruostai raudonavo ir nebetilpo jie ant vieno suolo, statyto dar pradžioje mokyklos. Nepatogiai jautės liesdami viens kito šonus aptemptus. 

Sumąstė jie tada, statyti pilį gražią, nes gi reikėjo pagaliau mokyti(s) erdviau. Architektai braižė planą, o kaimo vyrai statė patį namą. Gražus išėjo statinys, kolonom puoštas, ilgas. Vietos dabar užteko sočiai, o mokytojai pasiėmė po ištaigingą kabinetą noriai. Vaikai galėjo džiaugtis naująja mokymosi erdve.

***

Praėjo amžiai, dar keli. Vaikai užaugo dideli. Bet mokytis dar buvo noro, nusprendė, kad pilies jiem maža. Norų buvo didelių - apie dvigubą diplomą, pažintis plačias, mokslo jūras brendamas... Pilis patapo universitetu ir kvietė tapti išmintingu mokslinčiu... 

***

Keturi ponai susėdo, o prieš susėsdami rankas vienas kitam paspaudė. Vienas pamojo plaštaka link upės, suraukė antakius, pasuko ūsą. Anie pritariamai linksėjo, sumirksėjo, per papilves sau pasiglostė, atsainiai nusišypsojo ir susiskaičiavo, kiek aukštų, geležinių pastatų statys jie palei Temzės upę. Fotografavo senąjį universitetą, galvojo, kokiais tarpais jiems statyti, kad ateities vaikai darytų tokias nuotraukas gražias, kad ne vienai dešimčiai patiktų socialinių tinklų dalyvių.

Istorija nutyli, nesako, bet Grinvičo universitetas atsirado būtent taip, kaip sako čia šis publikuotas faktas.