.--.

Mes vertinam jų veido bruožus ir kūnus, akcentą, neatitinkantį mūsų svajonių.
Mes vertinam jų profesinį lygį, išsilavinimą, kviečiam į pokalbius, jei tik oda švyti.
Nesąmoningai renkamės savo komandą pagal dantų baltumą, kojas ilgas ir charizmatiškas manieras.

Kad ir kaip norėčiau, žiūriu į žmones per judgment'o prizmę, pastatytą dar vaikystėje.
Įdomi ta populiarioji psichologija, kurioje sako visą gyvenimo tiesą, mes ją skaitydami linkčiojam galvas ir pritariam, kad negerai darom vertindami kitus pagal savo iškrypimo lygį.

Atsijojam žmones į stilingus ir kaimiečius, į tobulai tariančius lithuanian ir kraipiančius žemaitišką tarmę su savotišku akcentu.
Trumpai kirptų plaukų moteriai pripaišom homoseksualės etiketę, pasitikim kitų nuomone apie vyrą, siūbuojantį klubais.

O kodėl gi smerkiam aplinkinius dėl jų akyse šokančių demonų, kai purvais drabstomės sau į širdį? Ir išvis, kodėl reiškiam nuomonę, kai reikia patylėti? Ir tada kodėl drąsesnieji nurašo kitų nuomonę apie jų aprangą, bet kitą dieną tų džinsų nebevilki arba atvirkščiai - apie vilkėjimą viešai visiems parašo.

Geriau žinome kaip išspręsti svetimų bėdas ar kaip gyventi tėvams už tų pačių durų, bet to paties negalim pritaikyti sau? Sėkmės istorijose pasiklydę, pasimetę, mes žengiam greitu žingsniu į kitą levelį - guodžiame save, kad ne tik mes, bet ir kiti turi papasakoti apie savo nesėkmingą periodą. Kodėl kraustomės iš proto (nuostabus lietuviškas posakis), dėl kekvieno menkniekio, kai pabėgęs protas vistiek situacijos nekeičia?

Kodėl pasenę mes kalbam tik apie orą ir sveikatą, knabinėjam emocines žaizdas mylimųjų, aiškinam anūkams, "kad mano laikais taip nebuvo"? Gi galėtume prisėdę ant medinio seno suolelio, po džiūvančiais baltiniais saulėje, diskutuoti apie meilę, gimusią šią sekundę. Diskutuoti apie tai, kas gyvena Marso planetoje, kas yra aistra ir iš kur ji kyla, kodėl nepaaiškinama kvantinė fizika paaiškina daugiau apie gyvenimą nei biologija. Diskutuoti apie valgomus riešutus, iš kur jie atsiranda ir kaip čia bitės susijusios. Diskutuoti apie būtį ir viltį. Viltį, kuri leidžia tikėti, bet ne tikėtis. Tikėti, kad turėsime apie ką diskutuoti su savimi, mylimuoju, butioku ir nepažįstamuoju. Ne apie orą, ne apie svetimą gėdą ar drabužį, veido spalvą ar keistą kalbą. O apie keistą sutvėrimą - žmogų - ir jame kylančius procesus, apie kurių daugumą negali paaiškinti net mokslininkai britų. 

Muzika per kūną

.--.

Klausyti tik su šiuo, spausk čia.

Apnuogintais pečiais slysta muzikos garsai. Ant užmerktų akių vokų šoka raudonų raidžių "čia tu". Jos braižo ore geometrinę figūrą, kaip Žemė savo orbitoje, kaip Mėnulis aplink žmonių planetą. Taip žmonių kūnai juda pagal vakaro muziką.

Virpančių blakstienų galiukais šoka giliausi jos prisiminimai iš tada, kai virš kūno iškėlus rankas ji gaudė aukštąsias šios muzikos natas. Jos pirštuose tada žaidė pušų aromatas, o nuogas pėdas braižė mėlynių uogos. Kaip tada ji šoko tarp miško brolių - medžių, linko prie samanoto augalo kūno, taip dabar ji siūbuoja erdvėje su šimtais kitų žmonių, kurių delnuose skęsta svetimų žmonių skruostai, o plačiai atmerktose akyse blizga džiaugsmo ašaros. 

Rainelėse, užpildančiose akies obuolį, jie seka pasakas mylimųjų lūpose. Ir tada, kai pasigirsta moters balsas, o švieslentė šaukia "rankos!" iš apačios pakyla scenos dūmas, ropoja šokančiųjų kūnais, liečiantis kiekvieną odos mikroskopinę dalelę. Gyvųjų nuogus pečius apglėbia šešėlių rankos. Pirštais braukia nuo kaklo iki pirštų, plaštakų. Susikimba Žmogaus ir šešėlio delnų tamsybė. Vibracijos palieka pašiurpusią odą. Kai šešėliai palieka žmonių kūnus, jie instinktyviai apsiglėbia save patys. Nes atėjo visi čia susijungti su savo kūnu, leistis būti užvaldomiems muzikos garsų, virpinančių iš pagrindų. 

.--.

Nusimetę rūbus jie siaučia bangose. 

Šaltas sūrymas glamonėja pašiurpusią odą. Niekšiškai ji kelia ranką prieš gamtos jėgą, juokiasi iki ašarų, susilenkusi, už pilvo susigriebusi ji kvatoja į dangų mėlyną, kuriame nyksta riba tarp dangaus ir žemės. Galvoja ji, kiek daug skaidrios romantikos, kurios ji niekada nelaukė. Gi norėjo būti griežta jo pakeleivė, sustygavusi savo esybę pagal suskaičiuotą planą.

Netikėjo ji saldžiom pasakom, bet kai vieną dieną ji prabudo, iškilo entuziazmas jos kūnui, jos odai, pašiurpusiai nuo sūraus vandenyno. Glostė save, savo dalią, murmėjo maldą apie kūno galią, kur pranyksta bet kokios ribos.

Ji skaičiavo ant pirštų visų, kiek sau leido būti silpnai, pagalbos reikalaujančiai personai, kuriai norisi ant svetimo peties pagulėti. Kiek savo prigimtį ji varžė dėl patogumo kasdienio, kur reikia skubėti ir bėgti. Nes gi lengviau nesikapstyti, neieškoti, nedaryti išvadų pavienių. Lengviau numoti ranka į savo moteriškąją pusę, stipriai laikytis už vyriškojo racionalo, kuris padeda veržtis į priekį, griaunant  stereotipus savų ir svetimų.

Kaip pamišėlė palaidais baltais plaukais, ji nėrė į fantazijų pasaulį, kurio pagrindas - protas ir sąmonė. Paskaičiavimais bandė grįsti savo meilę, nes mano, kad taip apsimoka. Bet kai ateina laikas rinktis - emocijos užvaldo kūną, sąstingis suspaudžia raumenyną ir nieko kito nebelieka, kaip purtytis nuo laimės jausmo sudėtingo.

Naktim ji nemiegojo, nežinojo, ko griebtis. Pagalvėje panirdavo jos svajos, o ryte ji savo excel'io formą pildydavo kaip kažkas kažkada liepdavo. Kartais ji mirkydavo savo kūną levandų aromate. Kiekvieną jos odos lopinėlį vanduo apglėbdavo, nepalikdavo nepaliesto nė vieno mažyčio tarpelio. Panirdavo visa galva į spalvotą miglą, kur toli matė, kaip jos moteriškoji esencija parsiubuoja klubais, neša jai gėlių ir ramybę.

Liūtė ar vilkė - kaip bepavadinsi, bet ji norėdavo kaukti iš laimės, kai pavykdavo prisišaukti savo gentainius, pasiklydusius miškuose. Stiprūs ir žingeidūs, silpni ir kone mirštantys - kiekvienas toks skirtingas, bet vieno kūno  - miško - dalis. Švelniai braukdavo per šilkinį ar nušiurusį jų kailį, leisdavo uostinėti jos kūno kvapą. Gyvūnai ilgesingai žiūrėdavo į jos magiją, supančią kiekvieną milimetrą jos auros. Jie matė, kaip jos kūnu kyla šiltas garas, kuriame panirusios gėlės ir medžiai, vaisiai ir uogos - rūgščios. Glaustėsi jie prie jos nuogų kojų, prašėsi būti globojami, priimti. Ir tie, kurie labiausiai nusigyvenę, rodės, tik iš tolo ją stebėjo, nes nesijautė verti būti jos dalimi.

Ašarotos gaujos narių akys ir staugiantys į dangų snukiai - šaukėsi jie pagalbos norėdami prisijaukinti tą moterišką būtybę gyventi su jais - giriose ir miškuose, kur samanos atstoja guolį, o šaltinio vanduo - gėralą. Jie žinojo, kad ji jausis geriau  tarp jų, kad ji išskleis visą, ką slepia viduje.

Gentainiai kvietėsi, ją viliojo, žinojo, ko ji nori geriau už jos protą. Bet tik tada, kai nuklydusi milijardą mylių į šoną, priėjo pasaulio kraštą ir ten nieko nerado, ko taip tikėjosi, ji atsisukusi ašarotu veidu pamatė, kaip ją saugojo ir sekė stebuklingi miško gyviai - apšipę ir žavūs, stiprūs ir silpni, bet visi - vieno kūno dalys. 

Ko laukiam, ko ieškom?

.--.

Pasistatė jie sau tvirtą pagrindą po kojomis, nes prieš tai slydo viskas be perstojo. 

Kiekvieną dieną laukė, kol galės iškelti ginklus už naują tikslą.

Išplaukė laivais į jūras, kur nebuvo ribų horizontų. 

Ten galėjo laisvai leisti emocijoms reikštis: šaukti, rėkti ir mušts.

Jie išplaukė, nes nebežinojo, kur dėtis nuo vidinio nuopolio, kuris laukė namuose, kai sėdėjo rankas sudėjus. 

Nebeaudrino jų širdies ir proto jokios naujienos, parneštos giminaičių.

Jiems norėjosi atrasti atsakymą, kas slypi už bekraščio vandenyno.

Jie net nežinojo, kad vandenyno vienas kraštas atsiremia į kitą krantą, kuriame kiti vyrai ir moterys gyvena, kur vaikai auga ir mąsto apie tą patį.

Jie valgė jūroje pagautą žuvį, dalinosi ja ir istorijomis apie likusias namie moteris.

Verkė kiti vyrai, prisiminę, kokios gražios jų žmonos ir kokie šilti jų vaikų delniukai. 

Bet jų noras atrasti kažką, ko dar neatrado, veržė juos į priekį, kad ir kiek jie priešinosi. 

Jų viduje kažkas kirbėjo, kad dar paplaukus porą šimtą mylių, kad dar pakentėjus porą dienų, jie pamatys tai, ko dar nematė ir pakeis jų pasaulio suvokimą. 

Tik jie labiau galvojo, kad apiplauks savąjį krantą ir išlips kaimyno kieme.

Ko jie nesitikėjo - tai atrasti naują žemę, kur čiabuviai nors ir buvo panašūs, bet nekalbėjo jūreivių kalba.

Ir tada, kai jie suprato, kad jie ne savo krašte išlipo, ištiko juos baimė - labiau nei džiaugsmas. 

Jų kvėpavimą užgniaužė nesuvoktas potyris, kuris buvo neplanuotas ir netikėtas. 

Tai buvo nepalietsa, nematyta ir tokia nežinia išbujojo jų vidiniuose organuose.

Jie vėmė dėl streso ir naujo maisto potyrių, nemiegojo naktim, nes nežinomi vabzdžiai juos kandžiojo.

Tačiau tada, kai apsiprato su nauja realybe, kai pažino, kad nėra nieko ča blogo.

Kai susidėliojo savo tolimesnį planą ir išmoko virti čiabuvų maistą,

jie vėl pajuto naujų potyrių torškulį.

Vietinės moterys nepatenkino jų širdies ir emocijų poreikių, nors ir fiziniai kūnai jųjų buvo gražūs. 

Ir nerimastingos sielos vėl išplaukė į jūras, nors ir galėjo pasilikti - gyventi naują gyvenimą.

Bet, matyt, žmogus visą laiką toks ir eis per pasaulį - norės kažko naujo ir nepatirto, kažko geresnio nei turi.

O taip norėtųsi kartais sustoti ir sustabdyti akimirkos grožį, bet tuo pačiu netrokšti, kad ateity ji vėl pasikartoti - nes gi ateis kitų puikių dienų, kuriomis riekės džiaugtis tą akimirką. 

O mes vėl išplaukiam į jūras... 

(Ne)draugas liūdesys

.--.

Regent's Canal

Music: Moullinex

Ledai vaflyje ir jais slystantis liežuvio galiukas. Sūdytos karamelės ir dar drėgnų, vėjo plaikstomų, plaukų skonis. Purvini batai, beveik panardinti į kanalo vadnenį. Nubėgęs tušas ir kasdienio česnako kvapas, apglėbęs kaip geroji aura. 

Įkaitęs dešinys skruostas, atsuktas į besileidžiančią saulę, o akyse kyla apleistos metalinės konstrukcijos. Šiltos pastelinės spalvos žaidžia ir spinduliais laižo lyg pamirštų amerikietiškų kalnelių kūną primenantį istorinį fasadą. Ir pro šalį bėga bėgiotojai, praslenka šunų vedžiotojai, pranyksta telefonuose paskendę. Ir niekas nepastebi į kraują įaugusio vaizdinio, kurio niekas paaiškinti nebegali. Tarp pirštų ištižusio ledo srovė nubėgo, nutaškeno ant margų kelnių. 

Girdisi tolumoje burzgesys variklio valties, horizonte išlenda piratų vėliava ant rožinio motorinio padaro. Parplukdo srovė po kojomis senienas, paliktas likimo valiai, išmestas už borto, atlikusias savo pareigas. Burzgesy paskendęs garsas nustebino samonę. Besileidžiančiuose spinduliuose matau merginą, atrėmusią pliką galvą į metalinių griaučių koją. 

Jos kūną purto konvulsijos, o gerklas rakina skausmas, ties kiekvienu įkvėpimu jos stemplėje užstringa kaži koks gumulas. Ašarų latakai jau išsausėję, supratau, kad ji kriokia garsiai tada, kai laivas praplaukia, o kiūkčioja tyliai, kai tik vėjas beošia. Kai vakaro tamsumas užklojo mano siluetą, prisiartinau arčiau prie jos bejėgiškai atrodančio kūno. Kramsnojanti paskutinį vaflio likutį, paslepiu save už graffiti sienos, kur galėčiau stebėti jos kelionę per savęs atradimą ir išsivadavimą iš ko tai gniaužtų. 

Veido oda jos balta kaip Antarktikos neliestas sniegas, o skruostus puošia strazdanos oranžinės. Nuo graudulio išmušęs raudonis jos veidą paišė kaip žiemą šaltis paišo virtuvės langus. Berankoviai marškinėliai, po kuriais - nuogos krūtys, pakilęs pulsas. Juodi kerziniai batai ir tatuiruotos kojos, apvilktos kamufliažiniais šortais. Nors pečiai nuleisti, atremti į šaltą metalą, bet nugara tiesi ir galva aukštai iškelta. Rankos bejėgės karojo ant sulenktų jos kelių. Ten, kur ji sėdėjo, jokia žolė nežaliavo, tik šaltas asfaltas, nudrabstytas balandžių plunksnomis. 

Ir kai jos link švystelėjo paskutinis to vakaro šviesos pliūpsnis, aiškiai pamačiau nugara į jos nugarą atsirėmusį Liūdesį. Negaliu pasakyti - tai buvo mergina ar vyras, jaunas ar senas - kas sekundę pavidalą keitė tarsi chameleonas. Vienu momentu tai buvo nuvargęs elgeta - be kojų, nuplikęs, o kitą - turtingos verslininkės moteries įvaizdžio padaras. Mačiau ir kaip virto į mažą berniuką, netekusį vienintelio žaislo, o kartais mačiau merginą, pergyvenančią dėl kreivos nosies atspindžio skilusiame veidrodyje. Mačiau Instagram žvaigždę, ką tik ištekėjusią ir jos vyrą, meiliai žvelgiančią į mūsų realybės heroję. 

Nesvarbu, kuriam pavidale buvo Liūdesys, ir nors nežiūrėjo į akis savo aukai, bet būtent jis gniaužė merginos kvapą, kaip akmuo ant širdies tupėjo, su smailia adata badė jos kūną, purtė pečius, kas realybėje atrodė kaip epilepsijos požymiai. Tai jis jos veidą apipaišė pigiais dekoratyviniais skaistalais, tai jis atėmė jos kūno normalią spalvą ir sugniaužęs laikė saujoj. Tai jis spjaudėsi jai į veidą, dėl ko nubėgo jos tušu padažytos akys. Tai jis iščiulpė jos energiją - vien tam, kad galėtų keisti savo kūno pavidalus ir mėgautis tikrojo gyvenimo malonumais, nesvarstant kuo nori būti šią minutę. 

Gražus ar bjaurus jis būtų, sėkmingas ar graužiantis eilinę duoną, apsuptas milijono pasekėjų, sėdintis invalido vežimėlyje ar bėgantis maratonus, Liūdesys mokėjo apgaulingai būti geriausiu šios sekundės draugu merginos. Skaitė jis jos mintis be skrupulų, ir virto realybe jos kiekvienos fantazijos - iš košmarų ar svajonių kilusios. Tik viena nesikeitė per visą laiką - Liūdesio šaltos rankos, gniaužianios jos kūną ir grobuoniškas žvilgsnis, reikalaujantis galutinai pranykti visam merginos džiugesiui.

Ir Liūdesį matė tik mano akys. Mano - prašalaičio, į sieną atsišliejusio, besislepiančio vakaro šešėlyje. Pati mergina tik kūkčiojo, o jos lūpose galėjai įskaityti, kaip sau kartojo: "Esu viena ir nieko verta moteris, plikos galvos ir nuogo gyvenimo savininkė". Po stipriai užmerktais vokais jos akių obuoliai šokčiojo, tarsi panirę į REM miego stadiją. 

Nuo gilaus susidomėjimo, kas toliau dėsis su mergina ir jos jai nematomu draugu pašonėj, per daug pasvirau į priekį tam, kad geriau įžiūrėti Liūdesio besikeičiančius pavidalus. Taip atsidūriau iki kaklo šaltam vandeny kanalo. Purslai aptaškė merginos veidą, jos sąmonę pažadino garsai, žmogaus besikeikiančio. Per sekundę ji atsidūrė mano pašonėje ir tiesė pagalbos ranką. Draugas Liūdesys, bijantis realybės vandenio šalto, paliko savo kūną, pritūpusį ant kranto. 

Ir kai abi juokdamosis jau gulėjome ant šiltos, žolėtos žemės, dūsaudamos nuo gauto adrenalino, mergina pasirėmė ant savo alkūnių ir pažvelgė į kitą kanalo krantą - ten, kur mirę metalo statiniai kiūtojo. Net palinko į priekį iš nuostabos, kai jos akys aiškiai pamatė Liūdesį chameleoną, laukiantį jos grįžimo. Tada ji pasisuko į mane, o jos akyse švytėjo suvokimas, kad ne ji ir ne jos kūnas verkė. Tai tik šalia sėdėjęs nekviestas egoistas Liūdesys jos aistrą gyvenimui bandė pasisavinti. Ir su ta šviesia mintimi visi ano kranto chameleonai pranyko, o tamsuma vėl maudėsi besileidžiančios saulės spinduliuose.

.--.

Vesna

Akys, baltais obuoliais, stebėjo tą tuštumą tolyje. Jautė, kaipp dėmėtas šešėlis šliaužia, velka kojas per šlapią asfaltą. Padalkos nuskurusios, sušlapusios, aplipusios miesto purvu, o juodo lietaus ranka kyla vis aukščiau ir auksčiau.

Akys stebi, kaip ateina tuštuma, ją apgaubia ilgų pirštų rankom, apglėbia skruostus iš abiejų pusių, o nykščiais braukia byrančias ašaras. Baltų obuolių akys nemato, kas slepiasi už tuštumos veido. Kas toje juodoje skylėje knibžda, kodėl niekas nekalbas ir net nešnibžda. Kodėl šita tuštuma net nebando įkalbinėti, o tik su savo spengančia tyla siekia užgniaužti spalvotą pasaulį, supantį dar gyvą kūną. 

Apglėbusi pilkais pirštais tuštuma pritraukia jos veidą, bučiuoja vienatviniu bučiniu, nutvilkančiu tarsi šaltas varveklis. Drėgmė nuvilnijo per kūną, ištirpino paskutinį šilumos atomą. Ji pajuto, kaip nuo tuštumos lūpų per jos skruostus, veidą nuslinko tamsumas, o liežuviu tarsi smauglys nuvinguriavo, gilyn į skrandį, kur įsikurs jis vienam kitam mėnesiui savo guolį šiltą. Nes gi skrandyje tik peiliai vienatvės, kurie paliko tuščią kiaurymę - specialiai tam smaugliui, kuris suryja viską, kas valgomo įkrenta. 

Pabučiuota tuštumos jos akys apsiblausia, baltus obuolius išvagoja raudoni voratinkliai, o buvusią kūno energiją ištraukė tuštumos parodyta meilė. 

Smauglys skrandžio neužpildo anė trupučio. Taip tuščia, kad ji griebia kimšti picą ir fantą, ieško, kuo užpildyti beribę skylę, atsivėrusią jos kūne, nors ir kažkas gyvena. Tikisi, kad siekdama maisto ji užpildys lentynas, kuriose vietos pilna, bet protingų knygų - trūksta. 

Tuštumas apglėbęs vis dar ją laiko. Sėdi šalia prie stalo, gardžiuojasi jos valgomu maistu, tik ne kūnu, o savo esybe. Nuo padalkų ant žemės varva tamsūs lietaus vandenys, o aplinkui - nė vieno garso. Net pavasariui atėjus, nė vienas vabzdys nesučirpia. Ir sėdi, štai, jos dviese prie stalo. Nakties tyla ir nė vienos žvaigždės jos padangėje, tik tikėjimas pagaliau užkimšti vis didėjančią skylę, iš kurios išbėga visos pozityvios mintys. 

Bet smauglys susirangęs jos kūno ertmėje laukia godžiai, kol pamaitins dar vienu kąsniu mėsos ar daržovių, bet svarbu daugiau negu reikia. Tokiu būdu šaltakraujis turi darbo ir muistosi, plakasi po kūną pabučiuotosios moteries. Tada nebelieka minčių net apie šalia sėdinčią tuštumą, tik kaip save bausti ir vėl viską pradėti iš pradžių. 

Ir visą gyvenimą ji kovojo su ta tuštuma, kuri mėgsta prisėsti ant laisvos kėdės prie jos dviviečio stalo. Jei stalas didesnis, tuštumos žingsniais atseka vienatvė ir sumišimas, įsikibę į porankius išdidumo ir egoizmo. Tokie svečiai iškelia visą puotą, kur karaliauja, šoka visi iki ryto, tačiau nei muzikos, nei aistringų ar išvis - judančių - kūnų nerasi. Tokiam vakarėly tik maisto kaip pas Karalių Nuogą, kur stalas futbolo aikštės dydžio, o valdovas vienas valgo paršelį ir vištieną, ir aukso dulkėmis puošia savo ledų desertus. Muzika skamba tik dvarininko galvoje, kur būgnais bando išmušti jo gražiuosius prisiminimus apie meilę ir dorybę, kur kažkada užteko privalgyti aistros ir atsidavimo, ir smauglio nebuvo jo mažam skrandyje.

Ir sėdi ji drauge su tuštuma, bando dalintis per didelėmis porcijomis, bet tuštumos beribė juoduma tik kandžiai šypsosi ir džiūgauja, kad vėl sugebėjo prigriebti jos svajones už pakarpos ir grąžinti į auksinį narvą. Nes gi rudeniui atėjus nereikia giedoti nesąmonių visokių. 

.--.

Atsikelia jis 5-ą ryto, kai net medinės grindys šaltos iš po vaiskios nakties. Kaire ranke nusikloja nuo pečių skylėtą maršką ir tyliai po nosim atsidusęs, stato pėdą po pėdos ant tvirto pagrindo namų. 

Per kairį petį, kaip visada, akie krašteliu nžvelgia ramų žmonos veidą. Nuslysta žvilgsnis per jos blakstienas, virpančius vokus, numiegotą skruostą, tarsi nudilgintą laukinės gyvatės. Ištiesia jis ranką link jos sudrigusių lūpų, atgalia ranka vos liesdamas paglosto veidą. Kiekvieną rytą ji per miegus junta jo meilę, siunčiamą elektro-impulsais jo pirštų. Net nebesuvokdama realybės, jos veidą nušvičia mieganti šypsena. 

5-ios ryto, bet girgždančios grindys neprižadina šešių vaikų, miegančių trijose viengulėse lovytėse. Vaisingumo dievas jiems padovanojo 2 mergaite ir likusius vyriškos lyties atstovus. Amžiumi nuo vienerių iki 10-ies metų, jie buvo vienas kito geriausi draugeliai. Laukė vyras, kol suaugs mažieji ir nors nenorėjo pripažinti - laukė, nes reikėjo darbo rankų ryžiams skinti. 

Galėtų jis su vyresnėliais berniukais braidyti pro šlapią ryžių lauką, kiek parneštų ir parduotų - net pagalvojęs apie tai, jautė, kad organizmas bunda. Tada jauniausios mergaitė juos rankomis surūšiuotų. Geresnės kokybės ryžoai būtų geri parduoti, o pajuodusius nuo drėgmės neštųsi jie mamai ir žmonai gaminti. 

Tačiau berniukai dar per maži braidyti po šlapią dirvą. Ir net jei didysis dešimtmetis galėtų jau padėti tėvui dirbti, bet namie jo žmonai reikalinga pagalba sunešiot vandens kibirus ir parnešti malkų, kai žiema užslenka. 

Dabar vyras mėgaujasi galimybe, kad turistų sezonas jo šaly kaip tyčia. Jo rankos įgudusios greitai pririnkti vaisių, patogių ant griliaus čirškinti. Už namų susirentęs laužo vietą, jis su meil kiekvieną vaisių lėtai suka virš raudonliežuvių liepsnų. Tada apibarsto laukuos rastom žolelėm ir supakavęs į banano ževę, juos sukrauna į mergaičių išpintą pintinę. 

Ir taip kiekviena mieelą rytą jis vaikštinėja nuogom kojom akmenuotu smėliu, ten šnekina praeivius ir turistus, taria vaisiaus anglišką vardą ir parduoda išalkusiems amerikiečiams, o už tai į kišenę įsideda porą centų tailandietiškų. Už tai, ką per dieną susirenka, jis gali pavalgydinti visą šeima dienai, bei atsidėti vieną kitą pinigą tam, kad būtų žiemai. 

She used to live in a particular way

.--.

She lived the life of a good girl. Then she stepped out of her parents' house and believed that could conquer the life. She had a vision in her mind about what next is coming to her life tomorrow or 10 years after. She set a plan of how to study and work, how much money to earn, spend and save. 

She always said that she has a good intuition and everything is going to be as she expects to be. But everything worked only when she safely studied in one big town in her home country. In the mornings she would wake up earlier than neighbours, would do 10 km running into the wild nature. Then she would have the same oats porridge with blueberries and honey, some banana and cinnamon on top of it. She would take a bag full of day's lunch and snacks. 

She would study har the thing she does not really get. But she would get great grades and teachers would love her. She would raise her hand into the air everytime teacher would be asking something. After seminars and lectures, she would step into the classroom where they would communicate with each other and bring new ideas into the atmosphere and someone would take lead and make an idea become a true deal. 

Then she would run into the gym class, sweat and move all over again and again. In her ears the same music would sound, to help concentrate on body muscles. She would not be the leanest girl, but always strong and active - as she wanted to be. 

After graduation, she knew that other studies are waiting for her. Another 2 years planned towards a successful future. She went to parties, met new people and started new romantic relationships. She would visit her parents once and awhile and argue with them about what she thinks she knows better. 

When 2 years passed of studying there and there, doing some internships abroad, as it has been planned, she would start digging into the jobs market and ads for the new beginnings. Little she knew then, how everything is going to turn around. 

She thought she was a strong and full of willpower woman. But she thought so only because no breathtaking situations came along her way. Because she never fell in love and broke up with someone else. She never had strong relationships thus did not have to cry if somebody would not write her back. She had both parents who would be strong and healthy and healthy sisters and brothers, who enjoyed their life accordingly. She would not go to the funeral to see how people cry over one's shoulder. She would pass all the exams and would be acceptable to every job she wanted. She had always money enough sent by parents in order to buy her favourite clothes. She was healthy and active, charismatic and moving. 

But then strange things started to happen. The morning she would wake up, no oats she would find in the cupboard. She would be later for the job interview and she would hear: 'not this time'. She would meet people who would scream at her as devils and nobody would pick up the phone when she would ring for the pickup car. She fell on the slippery floor and would burn her finger, she would hurt knee and would not go to the gym for two or more weeks. She would feel as in the cage of the disastrous happenings. 

And then she would wake up in front of a computer and her favourite place - a new job she got last month. She would understand that she does not want to be the same in the same surroundings. She wanna wake up and know for sure, what she has to do later. Not because successful people do that but because she wants to feel awakening and knowledge of herself in a middle of this strange life pattern. 

She started to read and relax, play with her thoughts and mind, listen to the heart and try to make decisions based on the feeling. 

Gyvenimo klausimai

.--.

Kodėl pasiturintys vyrai [dažniausiai] turi didesnį nei vidutinį pilvą?

Kodėl svetimi ezina mažiau nei artimi dėl to pačio klausimo?

Kodėl visada atsiranda vietos desertui?

Kodėl lengva dalinti patarimus ir profesijos projekcijas nei sau patiems?

Kodėl svogūnai, česnaki ir pašildyta žuvis.. smirda? 

Kodėl negalime matyti savęs iš šono? (na, negi nenorėjote sutikti savęs gatvėje? 

Kodėl vienas geriausių nuskausminamųjų - artimojo žmogaus apkabinimas?

Kodėl, net jei žinom, ką reikia daryti - dažnai nedarom? 

Kodėl gražūs žmonės tobulina save operacijom?

Kodėl chroniškai vėluojantys vėluoja? Net jei pradeda ruoštis gerokai anksčiau nei nevėluojantis?

Kodėl pamirštam nupirkti sviesto, net jei buvo pakartota apie tai, kad ir 100-ą kartų?

Kodėl [šiame gyvenime] agresyvūs ir nemalonūs sugeba išssireikalauti daugiau nei malonūs? 

Kodėl vieni valgo ką nori ir niekada svorio nepriauga, o jų oda spindi be spuogelio ant nosies ant smakro?

Kodėl krepšininkai [dažniausiai] ima į žmonas mažutes moteris? 

Kodėl mūsų pirmtakai pradėjo drabužiais slėpti nuogumą? 

Kodėl moterys pasirinko [tradiciškai] dėvėti sijoną, o vyrai - kelnes? 

Kodėl visą dieną sėdėdami darbe ant kėdės, vakare dažniau pasirenkame vėl sėdėti automobilyje nei vaikščioti? 

Kodėl saulėlydžio stebėjimas ir žvakių šviesa skaitoma kaip 'romantika'?

Kodėl kakavos puodelis, laikomas megztomis puoštomis pirštinėmis, laikomas žiemos įvaizdžiu? 

Kodėl yra pasiskirstymas - katinų ir šunų žmonės? Gi abu gyvūnai [dažniausiai] pukuoti, minkšti ir fainuoliai?

Kodėl žvejybą dažniau mėgsta daugiau vyrų nei moterų?

Kodėl tame pačiame miške uodai kandžioja vieną, bet ne kitą žmogų?

Kodėl tėvai gąsdina vaikus policininkais ir raganomis?

Kodėl dažni suaugę renkasi su vaikais bendrauti naudodami mažybnius žodelius? 

Kodėl dažniau pirmiau pasakom, tada pagalvojam, o ne atvirkščiai? 

Kodėl ne visi tie, kurie raštu dėlioja mintis protingai ir aiškiai, gali kalbėti viešumoj protingai ir aiškiai? 

Kodėl didžioji dalis amkerikiečių dažnai nežino savo šalies kodo, kur europiečiams tas tarsi į kraują įaugę?

Kodėl vieni turi humoro jausmą, o kiti - ne? Kodėl vieniems tas pats humoras suprantamas, o kitiems - neįkandamas? 

Kodėl paauglystėje mamos tyla būdavo kone didžiausia bausmė? 

Kodėl sėdint šalia vieno gero vairuotojo jautiesi saugiau nei sėdėdamas šalia kito gero vairuotojo, net jei jie važiuoja vienodai saugiai/nesaugiai? 

Kodėl naktš baisiau vaikščioti lauke nei dieną? 

Kokiu būdu vis dar yra žmonių, kurie vadovauja turtingom korporacijoms, bet gyvenime nepasižymi 'common sense'? 

Kodėl sakoma, kad geriausios mintys kyla tualete, miegant ar prieš miegą (t.y. nepatogiaus metu)? Iš kur tai kilo?

***

Ir ne mokslininkų ar genetikos mokslo paaiškinimų čia ieškau. Ne mūsų vystymosi raidos ar skirtingo skultūros. Visa tai aišku, kaip dieną. Bet kodėl būtent taip mes išsivystę ir taip mus pasaulis surėdęs? Kodėl būtent taip evoliucionavom?

I wonder

.--.

I wonder, how to live in this moment. 

Meditation practice and books of psychology. Leaving technology behind and being in this particular second. Fully aware of what is happening at you present. Enjoy the rustle of falling leaves from the upper skies. Hear every tone of the music. Listen to every single word of your lover. How hard it is to do your best not because you will be promoted, but because you should be your best at this particular second. In order not to regret later of you opposite behavior. 

How it is possible not to think of your upcoming trip and plan ahead of every single step? How it is possible not to expect to be selected for that job, partner or treatment? How to master this full living? 

It is easily done when you hide in the nature and happens to be that your phone is left in your pocket. Of jeans which are away from you 10 kilometers. It is quite easy when you meditate for those 5 minutes every morning, afternoon and evening. And even then you notice how your mind is slipping and planning what you should wear for the interview you've been asked to. 

It is easily done when the book is so intensive that you live in the story of the pages you touching. You live and listen discussion of our heroes and do not notice how rain is starting pour over your freshly cleaned clothes. 

It is easy to be a good partner with your imaginary wife or husband. Interview goes smoothly and successfully only when you prep in front of the mirror. Your book gets loads of compliments only among your family and relatives. 

And in this situation, how to keep being strong and in this moment when the true life hits your head with scenario of the best and worst reality TV shows. How to stand with head up as a king or queen in front of situations which do nothing but hurt your current feelings. How to master and live your best at this moment without expectations that life will treat us according to our schedules. 

.--.

'If you could accept that your partner would never change, how would you feel about that?'

Kaip priklausomybę išsivystę grobuonys, tiesiame į rankas į kiekvieną, kuris pažadintų mumyse jėgą, kurios patys neradome. 

Neradome nei septyniose savaitės dienose, nei dainavimo pamokose, nei kelionėse ar poilsyje prie jūros. 

Statom kortų namelius ant kitų žmonių pasitikėjimo mūsų dvasia. 

Vienam sakiny skelbiam, kad žmogus negali keistis, o kitam - griūnam į guolį su gyvūnu, kuris, tikimės, nemėtys kojinių ar uždirbs milijoną jau sekančiais metais. 

Emocijomis dalinamės su nepažįstamaisiais, galvodami, kad jie yra tie vieninteliai, nes skaito mūsų mintis ir loterijos bilietus perkame tą pačią dieną. 

Užrakinam duris prieš nosį, kai erzina verslo partnerio naivumas ir čepsėjimas, bet neatsigręžiam į savo būtį, kurioje čepsėjom uo kūdikystės. 

Traukiam pavadžius ir vėl iš pradžios mes sukams į tuos, kurie skelbia mus esančiais savo sričių specialistais, o ištikro tai tik dar vienas nematymas, kad apžavėjo mūsų grobuoniškas pradas. 

Kiek daug tvirtos žemės virsta šlapiu smėliu po kojomis, kuriomis teka susižavėjimo upelis.

Atsiduodam rožinių akinių nežinomybei: kaip keistai mūsų smegenys veikia, kad sugebam 'susilydyti' prieš mums gero nelinkinčius žmones, bet kurie neša gėles į kabinetą ir šypsenas į draugų susibūrimus. 

Vartau vaikystės meilės eilėraščius, kurių rašalas išplaukęs su ašarų jūromis. 

Maža mergaitė būdama prisiėmiau kankinės rolę, kuria didžiavausi draugių susibūrimuose. 

Kas daugiau verkė aną dieną? Kas daugiau tokiu būdu parodė aistringos meilės? 

Emocijų hipnozė užliūliuoja racionalų protą, kai nežinai, ar tu ir kitas žmogus - tikras, ar vis dėlto - be kaukės. Tuo pačiu juokiamės iš apskaičiuotų vedybų, kuriose nerandame aistringos meilės, tačiau kur ta meilė, kai reikia indus plauti ir temperatūrą matuoti. 

Present misery

.--.

so many articles written, most of the people know this

we tend to live in the past or the future

present is hidden in money and beauty

the time we get older, more we think of our children

we often question size of our income 

whether

we will be able to save and buy 

the bigger house than we had in our childhood

our mind is believing that before our death

we have to be leaving

materials, goods and clothes for afterwards generation

while we spend our time between walls of the building

our children build their own future for the sake of their children

and we try to escape never ending thinking

how to earn more in order to have the 'more bearable' feeling

our shelves never empty, full of philosophy and Zarathustra 

we teach how to live younger and elder

we give examples of our conquests as well as disasters

but nobody's life is based on the other

we live on advises: we are givers-receivers

our minds wait for courage from outer spaces

we do when we have a green light permission

if somebody says you can do it

you find yourself fueled

woman smile when they hear: your lipstick is beautiful

and men are more proud of themselves when can take care of a woman

we live for the better future

but do not count present misery as the smartest teacher

Į ką viešbuty atkreipt dėmesį

.--.

Tai kur žiūrėti?

Ar lengvai atradai? Taip, kaip ir rašė oficialiam puslapy? 

Ar pasitiko Tave su šypsena, atsiprašė, jei reikėjo laukti? Turėjai prisėsti ir atsigerti, kol laukei? 

Ar atsiprašė ir padėkojo? Ar švarus registratūroje stalas buvo, ar skaniu vandeniu vaišino, ar buvo kur palikti Tavo lūpomis liestą stiklą? Ar užklausė, ar norėsi papildomų paslaugų? Ar suteikė informacijos, kas į kambario kainą įskaičiuota?

Ar kambario kortelėje nurodytas Tavo pusryčių laikas, ar aiškiai kambario numeris užrašytas? 

Ar lengvai atisarė durys? Ar maloniai kvepėjo Tavo kambario numeris? Ar neradai pailktų tuščių lentynų, ar nenustebai, kad nėra nei muilo nei kremo? 

Ar visų dydžių rankšluostį radai? Ar tualetinio popieriaus rulonėlis pakeistas, ar paliktas pusiau nuplėštas? Ar šiukšliadėžių šonai ir paviršiai nublizginti? 

Ar yra vandens buteliukas stiklo taroj ir jei yra šaldytuvas, ar paaiškinta, kas įskaičiuota į kainą, o kas palikta tau seilę varvinti? 

Ar chalatai buvo suteikti, o jei ne - ar apie tai žinojai? 

Ar langai lengvai atsidaro? 

Ar turi milijoną kanalų, bet nė vieno - normalaus muzikos? Ar yra internetas ir wi-fi puikiai veikiantis? Ar yra galimybė perkelti muziką iš telefono į televizorių? 

Ar lankstinukai ir reklamos, bukletai ir knygutės yra šviežūs ir nenulankstyti? 

Jei neradai jokių muilų ir šampūnų tualete (nes nepriklauso), ar palikta kambaryje informacija, ar ir kaip galima juos viešbutyje įsigyti? Ar randi informaciją, kur atimiausia parduotuvė ir kokie numeriai taxi išsikviesti? 

Ar pusryčių kava plūduriuoja kelintą valandą termose, ar tu ją gali šviežiai maltą pasidaryti iš aparato? Ar turi galimybė užsisakyti gluten-free, vegan ir kitos alternatyvos? 

Ar aptarnaujantys žmonės malonūs tik tau ar ir prieš tave stovintiems? Ar turi jie paskolinti tau skėtį, kai lietus už lango siaučia? 

Jei vėluoja, ar pasiūlo alernatyvą? O jei ką pamiršta, ar pasisiūlo ištaisyti klaidą? 

Ar kambary jautiesi kaip namie ir laukiamas? Ar pailsėjai patogioje lovoj, su švelniai kvepiančiais ir švara atsiduodančiais patalais?

Ar kartotum apsilankymą? 

Vasaros audros

.--.

Medžiai bučiavosi šakų galiukais. Lietėsi ir glaudėsi vienas prie kito, kaip rainas katinas palei kojas. 

Paskutines jėgas atidavęs, nuplasnojo vietinis kiras. 

Ūžavo, siautė, grūmojo vėjas murmėdamas, sekdamas pasakas mylimajai saulei. 

Skleidėsi aistros šokančiuose rudenio lapuose, bet apsisukdami porą kartų, jie lyg krentančios žvaigždės - plyšdavo per pusę, krisdami į vandenį. 

Vandeny žuvys susirinkime dalyvavo, kur nerimo išsprogusios akys užėmė jų žiaunas ir net oro burbulai nelietė ežero paviršiaus. 

Botagais kairėj ir dešinėj nešdamas atšuoliavo audros lietus. 

Įsismarkavę delno dydžio lašai lyg mėtomi į upę akmeny, skaldė žemės paviršių į kairę ir dešinę. 

Srūveno vanduo, jungėsi į ašarų upes, kurios vinguriavo ir plėtėsi, jungdamos į vieną. 

Liūties upeliai užliejo pelių ir žiurkėnų trobesius, kuriuose nieko neįtardami miegojo šeimynos tėvai ir mamos. 

Šniokštė, ošė ir sunkiai dribo lietaus lašai į sudegusią pievą. Ten geltoni stabarai išsiskėtę laukė, kol juos nuo dykumos sausros išgelbės ateivis. 

Nuo lietaus gausos niekas nespėjo jo gerti. Godžiai siurbė į save drėgmę ir gaivą, bet netrukus visi gaukčiojo nuo pertekliaus ir tos masės, kuri juos užgulė po įprastinio troškulio meto. 

Pakampėje viską stebėjo medžiotojas pilku kostiumu. Šalia jo stovėjo jo liemenį siekiantis baltasis vilkas. Jis karts nuo karto laižė šlapiu šeimininko delnus, kuriuo puošė mozoliai, palikti ilgo rudo šautuvo. 

Vyro odinę medžiotojo liemenę puošė gyvūnų dalys, o skrybėlę dengė paukščių plunksnos. Tas kiras iš dangaus krito to žmogaus pašautas. 

Baltasis vilkas, siekiantis žmogaus liemenį, turėjo žydrai pilkas akis, kaip to ūbaujančio dangaus virš jų galvos. Jo kailis buvo tarpais išplikęs, nes nuo karštos vasaros jam taip kartais buvo. Bet jo uoslė ir instinktai niekada jo nepaliko ir leido užsitarnauti tikrojo medžiotojo vardą, o šeimininkas jį paglostydavao su meile ir dalindavosi artimo šiluma. 

Ir skardžiai nuaidėjo jo ilgesingas kaukimas, kuriuo šaukėsi perkūno, kad ateitų prabudinti. 

Jis aukštai iškėlęs galvą sriūbavo vilko ašaromis ir jos maišėsi su stambiais lietaus lašais, taškenančiais ant jo šlapiuojančios nosies. Šeimininko kairė ranka krūptelėjo nuo  ilgesingo garso ir stebėjosi, kiek daug jėgos tame gyvūno ūbavime. Jam šiurpai bėgiojo per kūno odą, elektros impulsai siekė pirštu galiukus ir jis nejučia paglostė baltojo vilko pašonę. 

Audra siekė šturmuoti vasaros buveinę, įsiveržti per atdarus langus ir sugriauti meilės guolį, kur vartėsi saulė ir karštis... 

Red Planet

.--.

Music: junior a - flashbacks
Video: by me, taken in other Planet

It has been launched. Two of them looked at each other. Then gazed in wide wonder what's happening behind the windows. They reached at least 9 miles per second and they were more than ready to land on the Red Planet. 

Their capsule was surrounded by the bloodiest red they have ever seen. The sky, the windows, their faces and space suits. Their look in their eyes. Everything was floating in the sea of miraculous red color. Felt as a miracle but  insidious one. You can not trust in the color of blood while leaving the Solar system. 

Lips did not move as she whispered her thoughts to him. 'We-are-going-to-make-it'. Every word has been shaken by the turbulence and she cannot not to think that it's impossible to catch his look as their faces wiggled as jelly cake just taken out from the fridge. 

Different methods have been used to relax. She meditated and he... he calculated their chances to survive this launch and landing itself. His head was buzzing with numbers and statistics, calculations and parabolas. Both of them did not feel their fingers or inner organs. They were literally out of space. 

Red Planet greeted them with always blooded upper 'sky' and air, full of mirages. Well, not air actually, but the material which wrapped their helmets the moment they opened doors. They unintentionally fixed loaded guns and were ready to step onto rocky planet which reminded so much of Mars except that this one was not in a Solar system. And this was not their home. 

They felt as someone is watching, someone stared at their bodies. Someone, who painted the sky in the blooded color <...>

Kaip mano originalias idėjas jau įgyvendino kiti

.--.

MAISTO PLANAI Į NAMUS

Dar kai 7pack.lt ir panašūs konceptai su tikslių kalorijų maisto planais, pateikiamais į namus dar tik vaidelenosi įkūrėjų sapnuose, aš jau buvau susirašiusi verslo planą, kaip užkariausiu turtingųjų namų virtuves su galiniame garaže gamintais patiekalais! Inspiracija kilo netyčia užmačius įmonės Rusijoje tinklalapį, kurie palaikė garsios aktorės Agnės Ditkovskytės kūno linijas tiekdami jai kosminius pinigus kainuojančius, '1200 kcal per dieną' maisto planus. Radau aukso karštinę. Ja susirgusi sunegelavau (nes gi toookie pinigai!) pakilo temperatūra, supykino ir po savaitės buvau apie tai pamiršusi. Po metų kitų dar-tuo-metu-ne-influenceriai užpildė savo sienas nuotraukomis, kaip jie nebegamina ir kūdėja naudodamiesi minėtomis maisto tiekimo paslaugomis iš skirtingų lietuviškų tiekėjų.

Pramazinau. 

FOTOGRAFIJA

Aš domėjausi fotografija dar tada, kai nebuvo kilęs tas visuotinis entuziazmas su 'X photography/fotografija'. Buvau paauglė, o rankose jau laikiau truputį šūstresnį nei kitų skaitmeninį fotoaparatą. Fotografavausi dažniausiai save, gėlytes ar katiną. Brangiausias mano pirkinys ever (net iki dabar) buvo veidrodinis fotoaparatas, kuriuo, galvojau, crash'insiu vestuves ir renginius, tuo pačiu pildydama savo kišenes bei portfolio. Kol lėtapėdiškai ištraukdavau fotoaparatą tik kelionėse, pro mane praėjo fotografų viesulas ir nusitempė mano norus ir svajas. 

Prašoviau. 

TEISĖ

Šitas geriausias. Kalbėti daug nereikia. Statistiškai galėčiau įrodyti, kaip bent 80% mano studijų laikų pažįstamų ir draugų, kurie gal net nemąstė 15-os metų, kaip jie grūmos pirštu teisėjui prieš veidą (ką aš svajojau daryti + pasipuošusi aptemptu kostiumėliu), dabar vadovauja-veda į priekį-konsultuoja-laikosi advokatūros egzaminus-kalba LOGIN'uose-visaip kaip kitap varo į priekį kaip tam tikros teisės srities specialistai. Bliamba, kokie jie visi kieti. 

Studijavau, patiko, pabandžiau praktikoj, lievai gavosi, palikau. Užtai kažkas kitas sėkmingiau įgyvendin(ėja) mano idėją.

COACHING'AS

Čia buvo užėjęs toks konsultavimo vajus. Seminarai, mokymai, treneriai, sertifikatai. Tiek daug ir visokiausio plauko, skirtingų kainų ir kokybės. Uostinėjau orą, kur čia man kas pametės kokią galimybę tapti kažko tai couch'erė. Mąsčiau, gal pasivadinti tiesiog gyvenimo konsultante? Daryčiau asmeninių finansų excel lenteles, vesčiau vaikus į mokyklą ir non-stop kalbėčiau už savo klientus į ausį jau įaugusią ausinę. Ir imčiau už tai daug pinigų. Daug. Pinigų. Lietuvoje gal kokie keli oligarchai gali samdytis tokius konsultantus. Perkėliau savo misijos įgyvendinimą į užsienį. 

Atvažiavau, pamačiau, kokia užkimšta rinka ir praėjo noras. Užsimaniau gelbėti dramblius Azijoje. 

PODCAST'AS

Ne, nu... Manau, koks 9 iš 10, pasiklausę ir pažiūrėję Joe Rogan'o 3 valandas trunkančių podcast'ų (koks lietuviškas vertimas??), susižavi idėja kalbinti įvairius žmones įvairiais klausimais ir turėti keletą milijonų sekėjų. Tai aš ta tarp tų 9-ių. Net pavadinimą išsirinkau, žinojau, kuriam kambary sodinsiu įžymybes ir mokslininkus bei kaip laisvai ir protingai juos kalbinsiu visas 2-3 valandas. Pakarščiavau, sunegalavau, praėjo. 

Po pusmečio žiū, Facebook'e ir Instagram, zmones.lt ir kituose portaluose užderėjo išaugo influencerių 'gyvi' podcast'ai. Še tau, kad nori. Ir vėl pasiėmė mano idėją!!

KNYGA

Kai už teminius rašinėlius namo parnešiau pirmuosius neigiamus pažymius (tuo metu tai buvo štampukai liūtuko pavidalu), gavau pylos ir tėveliai ėmėsi darbo. Būdama antrokė rašiau ne apie tai, kaip vasarą braškes skyniau, o aprašinėdavau šaldytuvą, stovintį virtuvėje bei jo turinį. Kelioliką prirašytų sąsiuvinių per trumpą laiką lėmė, kad jau 4-oje klasėje per pamoką savo istorija apie tai, kaip atrodys ateitis (su skraidančiom mašinom, aišku), užpildydydavau pusę sąsiuvinio. Fantazija laki ir nevaldoma - tėvai nespėjo pirkti sąsiuvinių. Varžiausi su klasioke (jai nežinant), kas greičiau parašys mini knygą (12 psl.) 

15 metų pirmyn (a.k.a. forward) ir plinta kaip virusas naujos lietuvių autorių knygos ir knygelės, popieriniai, audio ir kindle variantai, mokymai kaip rašyti ir rašinėti, kaip parduoti ir pardavinėti. Gimiau rašytojų eroje, kurioje dialogai man painiojasi su mano paauglystės dienoraščių turiniu.  Škėmos nė kvapo. PASIĖMĖ MANO IDĖJĄ! 

MUZIKOS GRUPĖ

Buvom puikaus balso merginos, bendrai įdainavusios Riaubiškytės ir kitų dainas, atlikdamos jas mokyklos aktų salėje. Mano balsas suskambėjo Valinskienės dainose ir žinojau, kad galiu užkariauti pasaulį, jei tik būsiu nuolatos užkimusi.

Pastoviai sirgti nenorėjau, tad pamiršau idėją. Metai-du ir mūsų scenas užvaldė merginų ansamblių anšlagas. Jas visur kvietė, jos puošė žurnalų viršelius ir net dabar - po 10-ies metų - visi kalba apie jų trečius vyrus (ar žmonas). 

Ir vėl prašoviau... 

RESTORANAS/BARAS

Na, prisipažinkit... Kiek jūsų nemąstė apie savą restoraną ar bar1, a?? Jei jūs nemąstėt, tai aš pamąsčiau už jus. Prieš kokį dešimtmetį gi nebuvo nei Užkalnio, nei geriausių restoranų apdovanojimų. Nes nebuvo TIEK restoranų, ir tiek juose besilankančių. Mąsčiau, kaip mano bus geriausias ir pelningiausias, kaip bus kitoks nei visi, nes nebus cepelinų ir keptos duonos. Galvojau, kaip pajūryje  ir sostinėje atversiu naują restoranų kortą. 

Keletas metų į priekį ir mano bendraamžiai išpirko visas nužiūrėtas vietas ir juose įkūrė maisto vietas. Dabar gauna apdovanojimus. 

***

Ir dar daug kitų mano idėjų pasigvelbė svetimi žmonės! Būti Rūta iš NUO.IKI, daryti vlog'us, užlipti į Fitness bikini sceną, sukurti drabužių ar rankinių liniją, išvirti veido kremą, daryti makiažus, filmuoti meilės istorijas, atidaryti boutiq'ą, SPA, viešbutį, autoservisą, nufilmuoti filmą ir t.t. ir pan. Dabar suprantu, kodėl reikalingi tie patentai. Tik ar užpatentuočiau idėją, kurią savaip jau įgyvendino pusė pasaulio??

NE REKLAMA

.--.

Šiuos produktus ir procedūras su jais man rekomendavo pažįstama mergina. Ją atsitiktinai sutikau gatvėje (ėjau pirkti ausų krapštukų ir valiklio pelėsiams šveisti vonioje) po kokių 5-erių metų nesimatymo. Ji mane atpažino dar iš tokio atstumo, iš kurio aš net su stipresniais akiniais nesugebėčiau atskirti katino nuo šuns. Kai ore pradėjo makaluoti jos rankos, o nuo judeiso iš jos keliolikos apsipirkimo maišų pradėjo kristi intymios higienos prekės (šitą įsivaizdavau, nes nemačiau), aš staigiai nuleidau akis į žemę, nes nenorėjau sutikti nieko pažįstamo ar nepažįstamo. O kaipgi. Gi esu apsirengusi vientisu treningu, o plaukai, ištepti kokiu tai aliejumi, žvilga stipriai susukti pakaušyje (kas per mada, ane, vyrai??). Nepakeliu akių tol, kol prieinu saugų atstumą iki minėtojo objekto, kai jau galiu įžiūrėti ir gal atpažinti žmogų, mojuojantį galimai man. 

Pasirodo, mojavo man. Ją atpažinau, realiai, tik iš balso. Nors stovėjau labai arti, bet nei jos kūdikio užpakaliuko veidas nei man akinanti jos šypsena ar putlios, vyšnių spalvos lūpdažiu padažytos lūpos, nei liemenį siekiančios stambios garbanos nerezonavo su jokiu praeities šešėliu ar sentimentu. Jos ilgos kojos, liaunos šlaunys kyšojo iš po potrumpės suknelės, o raktikauliai buvo išsišovę labiau nei paskutinį kartą. Akies krašteliu mačiau, kaip jos riesti sėdmenys atkreipdavo praeivių vyrų ir moterų dėmesį. 

Taigi, kol smegenyse pagreitinta tvarka varčiau man žinomų žmonių vardų korteles, bandydama įspėti, kuriai kategorijai - draugų ar priešų - priklauso šos moteries (merginos?) balsas, ji spėjo mane žavingai apiberti įvairiausio plauko komplimentais ir maloniomis pasisveikinimo frazėmis (a.k.a. 'Ah, kaip nuostabiai atrodai', 'Iš kur treningai?', 'Vos atpažinau, kaip išgražėjai!' ir pan.). O aš vis dar bandžiau atrasti laimingąją va-bank kortelę savo atminties kloduose.

Kai ji mane pasisveikindama apkabino, jos švelni oda man sukėlė šiurpuliukus, o gražiai banguojantys plaukai, lietę mano skruostą, priminė man vaikystėje turėtą miego draugą - pliušinį meškiuką. Kol ji kalbėjo kaip jai sekasi amseniniame ir profesiniame gyvenime, aš tuo metu negalėjau nežiūrėti į jos beraukšlį veidą (nebuvo net mimiko raukšlių!) bei ypatingos simetrijos veido formą. Galiausiai suskambo 'vuolia' mano kaktinėje smegenų skiltyje. Ir negalėjau patikėti! Prisiminiau ją visokią, bet tikrai ne tokią, kokia ji stovėjo prieš mane. Aišku, privalėjau į pagalbą pasitelkti palyginamąjį metodą ir tarsi ateities veiksmo filme prieš save išskleisti 3D projekciją su jos 'anksčiau' ir 'dabar' veidu. Ji buvo taip pasikeitui, kad net pamiršau pavydėti ir lyginti save su ja! Jos stulbinantį įvaizdį stiprino skoningai parinkta apranga bei puiki nuotaika. 

Kai galiausiai atėjo eilė kalbėti man (maždaug po 10 min. stovėjimo praeiviamas vidury kelio), tegalėjau pasakyti tik vieną: 'KAIP TU TAIP PASIKEITEI??'

'Ah, kaip gerai, kad paklausei! Žinai, pradėjau savo verslą... Įkūriau veido ir kūno kremų liniją. Bliamba, nesitikėjau, kad bus tokie veiksmingi, bet viens du ir jau turiu keilis šimtus darbuotojų, kurie platina mano gaminius! Asmeniškai pati kuriu receptūras, dirbu laboratorijoje, bandau ant savęs... Klausyk, tu privalai apsilankyti mūsų grožio salone visa tai išmėginti! Pati asmeniškai pravesiu konsultaciją, kaip bonusą atliksiu SPA veido ir rankų pocedūras...'

Pažįstama toliau pasakoja apie jos nuostabią verslo idėją, produktus, kurių vardą girdžiu pirmą kartą, o mano skeptiškumą nugali jos džiugi nuotaika bei švytintis veidas ir kūnas. Toks jausmas, kad ne kremus naudojo, o dalyvavo extreme change projekte! 

Ji papasakojo, kaip buvo pavargusi nuo finansų sektoriaus, darbo valandų nuo iki, kaip jai trūko motyvacijos. Papasakojosi, kaip kasdieną baisėjosi savo atspindžiu veidrodyje, o kišenėse švilpavo vėjai. Na, tokių panašių esame girdėję, tačiau čia ne vaikas, o vyras apvertė gyvenimą. Supažindinęs su verslo, pardavimų ypatumais bei triukais, jis ją įsuko į vis greičiau besisukančią grožio ir atsakingo verslo karuselę. Netyčia pamėginusi pasigaminti natūralų kremą, jau po kelių savaičių pastebėjo rezultatus. Kremai sukurti pasitelkiant naujausias technologijas, kurios leidžia išlaikyti natūralių produktų ilgaamžiškumą ir veiksmingumą. Gerbėjų būrys augo, mamos naudoja kremus sau, savo vaikams, o vyrai pirko juos dovanų ne tik savo moterims, bet ir sau. Kaip ji pati sakė, nesitikėjo tokio greito susidomėjimo - gi darė sau iš nuobodulio ir naujų idėjų troškimo!

Išsižiojusi klausiausi jos entuziastingo pasakojimo. Ji ištiesė veido kremo mėginuką pamėginti namuose. Jei patiks, ji kviečia mane apsilankyti jos grožios salone. Pažadėjo, kad bus užkandžių bei burbuliukų, o kava, kaip pati sakė - pati geriausia mieste! 

Grįžusi namo, užhipnotizuota puikaus susitikimo, pirma, ką padariau - tai išsiploviau galvą. Tada panardinau savo pirštus į malonios konsistencijos veido kremą. Kvepėjo natūraliai, bet gaiviai, o užteptas and veido - vėsino bei greitai susigėrė. Toks jausmas, kad mano pirštai buvo apvilkti kokia tai plėvele, kuri mano rankas pavertė geriausio SPA darbuotoju. Dėl to patiriamo jausmo negalėjau nustoti masažuoti savo veido. Buvo taip malonu... Malonumą nutraukė vos ne su durimis į vonią įbėgęs butiokas. Prispyrė į tualetą, mat. 

Nereklamuoju, bet galiu pasakyti drąsiai AŠ TIKIU ŠIUO KREMU, O JŪS?? 

***

Kai kremas suteikė tokį pojūtį, kurio tikrai nesitikėjau, supratau, kad būtų negražu neišmėginti pažįstamos siūlomų nemokamų SPA paslaugų. 

Šįkart prideramai atrodanti atvykstu į telefone nurodytą lokaciją. Kažkokiu būdu GPS mane atvedė į gyvenamųjų namų kvartalą su be SPA žymės. Tačiau, well oh well, dar kartą pasitikrinusi supratau, kad minėtasis SPA yra įsikūręs būtent viename iš rajono butų. Paskambinu į minkštu apvalkalu aptrauktas duris, mane pasitinka tokia pat švytinti ir stulbinanti pažįstamos darbuotoja. Na, bet buvusio buto erdvė gana didelė, šviesi. Man pasiūlo juodos Lipton arbatos, o desertui - BiBi saldainiukų (tai čia šituos vadina burbuliukais??). Kai arbatos paviršių padengia nešvarumų plėvelė, po 20 min. nuo sutarto laiko pradžios, mane pasikviečia ir pati pažįstamoji. Pakviesta į kambarį, kuriame - tik stalas ir dvi kėdės bei milijonas dėžių, netvarkingai sumestų kampe - pagalvoju, kad galbūt dabar manęs laukia pokalbis apie mano lūkesčius, mano odos būklės nustatymas, o tada jau man atsivers Saliamono, tpf, SPA durys su maloniais kvapais, meditacine muzika ir patogia lova (kaip tik praleidau savo pokaičio miegą). 

Tačiau (oh well), po trumpos įžangos su malonių komplimentų apsikeitimais, ji ant stalo pradeda dėlioti įvairius kremukus, vatos tamponėlius, veidrodį ir kokių 1000 psl. katalogą. Duoda pirmąjį produktą, čia pat sėdint paprašo manęs išsitrinti veidą ir nusivalyti juo makiažą. Kol mano alkūnėmis varva permatomas, su valomu tušu sumišęs, skystis ir nupuošia dėmėmis mano baltus marškinius, susizgribusi pažįstama parodo kambario kampe esančią mažą kriauklę. Bandausi kitus skysčius, vis dar nepatogiai sėdėdama ant kėdės, o kremo vis reikia paprašyti, nes įspaudžia man į ranką vis  pataupydama. Grynai - taupydama. Kol veido puoselėjimo procedūros atliekamos manęs pačios, vis girdžiu ją: 'Ar jauti tą malonų dilgčiojimą?', 'Ar jauti, kaip šis produktas maloniai nušveičia veido paviršių?'. Ties kiekvienu teiginiu/klausimu linkčioju galvą ir pradedu galvoti, kad esu hipnozės seanse. 

Kai aukso kristalų ir sidabro dalelių veido procedūra baigta, pažįstama man - kaip senai draugei - nemokamai pasiūlo dar ir rankų puoselėjimo procedūrą. Ją sudarė du žingsniai: nusiplauti nešvarumus rankų muilu ir pasitepti kremu, kuris kvepėjo kaip tas universalus mėlynas Nivea (product placement čia). 

Kai po malonių ir sielą, ir kūną gaivinančių 15 min. užbaigiame patepliojimus ir masažus, prasideda manęs atakavimas klausimais, ką veikiu, kuo gyvenu ir ką planuoju ateityje. Tuo pačiu ji papasakoja, apie savo neįtikėtiną sėkmę ir kaip ji vartosi piniguose kaip inkstas taukuose. O tada ji rėžia. 

'Žinai, aš matau, kad tu būtum puiki mano produktų platintoja! Turi puikų talentą kalbėti ir žavėti (ilga susižavėjimo pauzė). Jei prisijungtum prie mano rato, nepastebėtum, kaip pakiltum iki pardavimų direktorės! Pradžiai tau tereiktų įsigyti štai šių produktų už 1500 eur. Tai tarsi startinis rinkinėlis, kuriam rasi egzempliorių ne tik sau, bet ir naujiems pirkėjams. Jei manai, kad norėtum pradėti nuo mažesnio kiekio, gali pradėti su 1400 eur rinkiniu. Nuo kiekvieno parduoto produkto į tavo kišenę įkrenta 3% jo kainos bei gauni nuostabią 10% nuolaidą įsigyti tolimesniems krepšeliams!'

Kol ji man dėstė paskaitą apie tai, kokia aš nuostabi, nepakartojama kandidatė būti jos tinklinio marketingo dalimi, tuo metu stebėjau paukščiukus už lango bei vaikus, žaidžiančius kieme. Tada prisiminiau, kad ištikro tas kremas vakar nei vėsino, nei ramino mano veido odos, o kvapas buvo nemaloniai gėliškas. Jutau rankose keistą dilgčiojimą - tarsi paliesta medūzos. Man prieš akis skriejo scenarijai, ką būčiau veikusi, jei nebūčiau čia. Gal būčiau išsišveitusi tos pelėsius vonioje. Arba numigusi pokaičio miego. Arba pažiūrėjusi serialą. Būčiau dariusi bet ką, kad tik nereikėtų raudonuoti nuo man metamų komplimentų, kokia aš nuostabi future-sales-person to be of AVON-Oriflame-Mary Kay and co. 

Kai palikau minkštas duris už nugaros, kieme vietinis rajono žmogus, bandęs save nulaikyti tiesiai, man šypsojosi. Gal vis dėlto suveikė kremai??

***

Beje, pažįstamoji moteris ištikro pasinaudojo plastinės chirurgijos stebuklais. 

***

Pusė teksto yra išgalvota. Kuri - spręskite jūs. 

*** 

Ar pirktumėte iš manęs kremą??

***

Inspiruota influencerių ir jų (ne)reklamų

Perks of customer service and living in London

.--.

Photo archives when first time in London. 2010

Perks (mhm?) of customer service:

(just an examples, the harsh ones are really really rare, but never-forgotten) 

- Hi, I have read in your website and your voice machine says that you do not take requests for X. However, I would like to ask for X.

- My apologies, madam, but as you mentioned, we do not take requests for X. 

***

- I know I know that you do not take requests for X but because my friend got news that he has a cancer and now it was his first chemotherapy session I would like to treat him and brighten up his day...

(are you seriously??) 

- I am so sorry for the situation, however, we are not able to take requests for X as we cannot guarantee it. But maybe we can help in other way? 

- Have you heard what I've said?? MY FRIEND IS ILL!! %&8*$ 

Hangs up and calls again and thinks that is speaking with different person. 

- Hi, I know that you do not take requests for X but as my friend just heard that he will be a dad, I would like to treat him!

- Unfortunately, but (same story). 

- Whatever, just book me in and place a note about that we celebrate Birthday. 

***

- Hello, I would like to make a booking. 

- Yes, and what date are you looking at?

- I do not know yet. 

- Mhmh.. Unfortunately, we are not able to book if you cannot provide the date when you would like to come.

- Can you check Monday? 

- Which Monday, madam? And how many of you will be? 

- Any Monday. How many? I do not know yet. Maybe 2 or 10. 

- But that is a bit difference, madam. I would need the exact number. And date. 

- Why you cannot simply check whether you have something??? 

- Apologies, but we can book 2 months in advance, there are different times and dates available for different group sizes. Thus, I in order to check whether we have something, I will need to know what are you looking for. 

- Stupid system. 

Hangs up. 

***

- Hello, I would like to know what is your dress code. 

- Our dress code is smart elegant, no gym wear,  flip-flops and sports attire. 

- And what about jeans?

- Jeans ar ok.

- Even the blue ones?

- Yes, sire.

- And what about colorful jeans? 

- As long as jeans are not ripped, you will be ok. 

- Hmh.. But if there are some scratches? 

- It depends, sir. Tiny scratches on jeans, styled with closed shoes will be ok. 

- But how you can assure me that my jeans will be ok?

- Apologies, but I am not able assure you that as it depends on your overall look.

- Ok. What about shoes? Are trainers allowed?

- Regretfully, but not.

- But my trainers are expensive and designer trainers! 

- I understand, sir, but you will be not allowed to enter with trainers. 

- You can go, sire, but not wearing trainers. Even expensive or designer ones.

Hangs up. 

***

- Hi,give me table. Now. For 8 people.

- Good afternoon. Regretfully to say, but we are fully booked. 

- Look, lady, you do not know nothing! I spend thousands and thousands at your place. Give me a table! 

(checking the profile, guest has been with us 5 times, while we have plenty who visited tens and hundreds times).

- I am really sorry but for 8 people, Saturday night to find a table with us (or any London place, actually) is a quite short notice. 

- It seems that you are new here and you do not know anything. Give me a table or I will call your owner and will tell to fire you. GIVE ME A TABLE!! 

- Hmh, I can pass your message sir, just give me your details and my manager will call himself. But in a meantime we do not have availability.

- So I am DOCTOR X and I will wait for someone to call and if not, I will speak with someone who will put you in trouble, lady. 

*After 10 minutes* Manager calls the Dr. X. He picks up and when hears who is calling, hangs up. 

***

- Hi honey, can you book me in on Sunday?

- Yes, not a problem, sir. How many guests and what time? 

- Oh, sweetheart, let's see. 3 guests at 7 pm. 

(checking availability, booking in)

- You know, your voice is so sweet! Sugar-honey. And your accent is lovely. Where are you from? Germany? No, I bet from France, such a sweet voice. 

(kidding me? My eastern-european accent is recognized everywhere. Thinking whether I wanna go to always-the-same conversation from where am I and that the caller has a friend from the same country). 

- I come from Baltic countries, sir. Your booking is now confirmed. 

- I said so!! From Poland, no?? 

***

- I can offer our bar area, madam, but you all have to be over 21 years old. 

- Hahaha, hihihi, muahaha. Oh, girl, I wish I would be younger than that. That's a compliment from you (did I say a compliment??) My twenties are far gone! 

(80% people react the same to this particular question. Conclusion: we think we are original, but actually we are all the same). 

Perks of living in London:

Huge parks, green areas, politeness and the 'fake friendliness' which you can easily can get used to it. And enjoy but there are particular people who can lift the mood of hundreds. Hundreds people. Either it is Monday or Friday. 

These are people working in metro. The ones who say 'Please do not lean on the doors', 'Please be careful, train is approaching' and other things to make people travel safer. And from time to time you sit, with your book open, or crammed among other tens of people travelling to work and when train is stopping at the station you hear: 

'Ladies and gentlemen, now train has to stay here for one minute or more until green light. So, you have to listen to me, haha. So listen, guys this is your day! Your day to make it beautiful! You are strong, happy and motivated! You can make it! The sun is shining and this is a day to be THE DAY! You can not listen to me, but hey, guys, you still can hear me and I want to say that you are amazing, people! Today is Friday and hell yeahh it will be a good Friday! You are sexy people! Yup yup! Look,  I do not have more time talk shit, doors are losing, keeeeep your belongings with you and do not forget to smile!' 

Doors are closing, you turn your head, look over the inside train and... EVERYONE chuckles. One man, standing on the platform wearing fluorescent west talks whatever comes to his mind and spreads with a help of radio ration. And he makes hundreds of people smile. Just like that. Just love it.