Akys, baltais obuoliais, stebėjo tą tuštumą tolyje. Jautė, kaipp dėmėtas šešėlis šliaužia, velka kojas per šlapią asfaltą. Padalkos nuskurusios, sušlapusios, aplipusios miesto purvu, o juodo lietaus ranka kyla vis aukščiau ir auksčiau.
Akys stebi, kaip ateina tuštuma, ją apgaubia ilgų pirštų rankom, apglėbia skruostus iš abiejų pusių, o nykščiais braukia byrančias ašaras. Baltų obuolių akys nemato, kas slepiasi už tuštumos veido. Kas toje juodoje skylėje knibžda, kodėl niekas nekalbas ir net nešnibžda. Kodėl šita tuštuma net nebando įkalbinėti, o tik su savo spengančia tyla siekia užgniaužti spalvotą pasaulį, supantį dar gyvą kūną.
Apglėbusi pilkais pirštais tuštuma pritraukia jos veidą, bučiuoja vienatviniu bučiniu, nutvilkančiu tarsi šaltas varveklis. Drėgmė nuvilnijo per kūną, ištirpino paskutinį šilumos atomą. Ji pajuto, kaip nuo tuštumos lūpų per jos skruostus, veidą nuslinko tamsumas, o liežuviu tarsi smauglys nuvinguriavo, gilyn į skrandį, kur įsikurs jis vienam kitam mėnesiui savo guolį šiltą. Nes gi skrandyje tik peiliai vienatvės, kurie paliko tuščią kiaurymę - specialiai tam smaugliui, kuris suryja viską, kas valgomo įkrenta.
Pabučiuota tuštumos jos akys apsiblausia, baltus obuolius išvagoja raudoni voratinkliai, o buvusią kūno energiją ištraukė tuštumos parodyta meilė.
Smauglys skrandžio neužpildo anė trupučio. Taip tuščia, kad ji griebia kimšti picą ir fantą, ieško, kuo užpildyti beribę skylę, atsivėrusią jos kūne, nors ir kažkas gyvena. Tikisi, kad siekdama maisto ji užpildys lentynas, kuriose vietos pilna, bet protingų knygų - trūksta.
Tuštumas apglėbęs vis dar ją laiko. Sėdi šalia prie stalo, gardžiuojasi jos valgomu maistu, tik ne kūnu, o savo esybe. Nuo padalkų ant žemės varva tamsūs lietaus vandenys, o aplinkui - nė vieno garso. Net pavasariui atėjus, nė vienas vabzdys nesučirpia. Ir sėdi, štai, jos dviese prie stalo. Nakties tyla ir nė vienos žvaigždės jos padangėje, tik tikėjimas pagaliau užkimšti vis didėjančią skylę, iš kurios išbėga visos pozityvios mintys.
Bet smauglys susirangęs jos kūno ertmėje laukia godžiai, kol pamaitins dar vienu kąsniu mėsos ar daržovių, bet svarbu daugiau negu reikia. Tokiu būdu šaltakraujis turi darbo ir muistosi, plakasi po kūną pabučiuotosios moteries. Tada nebelieka minčių net apie šalia sėdinčią tuštumą, tik kaip save bausti ir vėl viską pradėti iš pradžių.
Ir visą gyvenimą ji kovojo su ta tuštuma, kuri mėgsta prisėsti ant laisvos kėdės prie jos dviviečio stalo. Jei stalas didesnis, tuštumos žingsniais atseka vienatvė ir sumišimas, įsikibę į porankius išdidumo ir egoizmo. Tokie svečiai iškelia visą puotą, kur karaliauja, šoka visi iki ryto, tačiau nei muzikos, nei aistringų ar išvis - judančių - kūnų nerasi. Tokiam vakarėly tik maisto kaip pas Karalių Nuogą, kur stalas futbolo aikštės dydžio, o valdovas vienas valgo paršelį ir vištieną, ir aukso dulkėmis puošia savo ledų desertus. Muzika skamba tik dvarininko galvoje, kur būgnais bando išmušti jo gražiuosius prisiminimus apie meilę ir dorybę, kur kažkada užteko privalgyti aistros ir atsidavimo, ir smauglio nebuvo jo mažam skrandyje.
Ir sėdi ji drauge su tuštuma, bando dalintis per didelėmis porcijomis, bet tuštumos beribė juoduma tik kandžiai šypsosi ir džiūgauja, kad vėl sugebėjo prigriebti jos svajones už pakarpos ir grąžinti į auksinį narvą. Nes gi rudeniui atėjus nereikia giedoti nesąmonių visokių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą