.--.

Mes vertinam jų veido bruožus ir kūnus, akcentą, neatitinkantį mūsų svajonių.
Mes vertinam jų profesinį lygį, išsilavinimą, kviečiam į pokalbius, jei tik oda švyti.
Nesąmoningai renkamės savo komandą pagal dantų baltumą, kojas ilgas ir charizmatiškas manieras.

Kad ir kaip norėčiau, žiūriu į žmones per judgment'o prizmę, pastatytą dar vaikystėje.
Įdomi ta populiarioji psichologija, kurioje sako visą gyvenimo tiesą, mes ją skaitydami linkčiojam galvas ir pritariam, kad negerai darom vertindami kitus pagal savo iškrypimo lygį.

Atsijojam žmones į stilingus ir kaimiečius, į tobulai tariančius lithuanian ir kraipiančius žemaitišką tarmę su savotišku akcentu.
Trumpai kirptų plaukų moteriai pripaišom homoseksualės etiketę, pasitikim kitų nuomone apie vyrą, siūbuojantį klubais.

O kodėl gi smerkiam aplinkinius dėl jų akyse šokančių demonų, kai purvais drabstomės sau į širdį? Ir išvis, kodėl reiškiam nuomonę, kai reikia patylėti? Ir tada kodėl drąsesnieji nurašo kitų nuomonę apie jų aprangą, bet kitą dieną tų džinsų nebevilki arba atvirkščiai - apie vilkėjimą viešai visiems parašo.

Geriau žinome kaip išspręsti svetimų bėdas ar kaip gyventi tėvams už tų pačių durų, bet to paties negalim pritaikyti sau? Sėkmės istorijose pasiklydę, pasimetę, mes žengiam greitu žingsniu į kitą levelį - guodžiame save, kad ne tik mes, bet ir kiti turi papasakoti apie savo nesėkmingą periodą. Kodėl kraustomės iš proto (nuostabus lietuviškas posakis), dėl kekvieno menkniekio, kai pabėgęs protas vistiek situacijos nekeičia?

Kodėl pasenę mes kalbam tik apie orą ir sveikatą, knabinėjam emocines žaizdas mylimųjų, aiškinam anūkams, "kad mano laikais taip nebuvo"? Gi galėtume prisėdę ant medinio seno suolelio, po džiūvančiais baltiniais saulėje, diskutuoti apie meilę, gimusią šią sekundę. Diskutuoti apie tai, kas gyvena Marso planetoje, kas yra aistra ir iš kur ji kyla, kodėl nepaaiškinama kvantinė fizika paaiškina daugiau apie gyvenimą nei biologija. Diskutuoti apie valgomus riešutus, iš kur jie atsiranda ir kaip čia bitės susijusios. Diskutuoti apie būtį ir viltį. Viltį, kuri leidžia tikėti, bet ne tikėtis. Tikėti, kad turėsime apie ką diskutuoti su savimi, mylimuoju, butioku ir nepažįstamuoju. Ne apie orą, ne apie svetimą gėdą ar drabužį, veido spalvą ar keistą kalbą. O apie keistą sutvėrimą - žmogų - ir jame kylančius procesus, apie kurių daugumą negali paaiškinti net mokslininkai britų.