.--.
Klausyti tik su šiuo, spausk čia.
Apnuogintais pečiais slysta muzikos garsai. Ant užmerktų akių vokų šoka raudonų raidžių "čia tu". Jos braižo ore geometrinę figūrą, kaip Žemė savo orbitoje, kaip Mėnulis aplink žmonių planetą. Taip žmonių kūnai juda pagal vakaro muziką.
Virpančių blakstienų galiukais šoka giliausi jos prisiminimai iš tada, kai virš kūno iškėlus rankas ji gaudė aukštąsias šios muzikos natas. Jos pirštuose tada žaidė pušų aromatas, o nuogas pėdas braižė mėlynių uogos. Kaip tada ji šoko tarp miško brolių - medžių, linko prie samanoto augalo kūno, taip dabar ji siūbuoja erdvėje su šimtais kitų žmonių, kurių delnuose skęsta svetimų žmonių skruostai, o plačiai atmerktose akyse blizga džiaugsmo ašaros.
Virpančių blakstienų galiukais šoka giliausi jos prisiminimai iš tada, kai virš kūno iškėlus rankas ji gaudė aukštąsias šios muzikos natas. Jos pirštuose tada žaidė pušų aromatas, o nuogas pėdas braižė mėlynių uogos. Kaip tada ji šoko tarp miško brolių - medžių, linko prie samanoto augalo kūno, taip dabar ji siūbuoja erdvėje su šimtais kitų žmonių, kurių delnuose skęsta svetimų žmonių skruostai, o plačiai atmerktose akyse blizga džiaugsmo ašaros.
Rainelėse, užpildančiose akies obuolį, jie seka pasakas mylimųjų lūpose. Ir tada, kai pasigirsta moters balsas, o švieslentė šaukia "rankos!" iš apačios pakyla scenos dūmas, ropoja šokančiųjų kūnais, liečiantis kiekvieną odos mikroskopinę dalelę. Gyvųjų nuogus pečius apglėbia šešėlių rankos. Pirštais braukia nuo kaklo iki pirštų, plaštakų. Susikimba Žmogaus ir šešėlio delnų tamsybė. Vibracijos palieka pašiurpusią odą. Kai šešėliai palieka žmonių kūnus, jie instinktyviai apsiglėbia save patys. Nes atėjo visi čia susijungti su savo kūnu, leistis būti užvaldomiems muzikos garsų, virpinančių iš pagrindų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą