Vasaros audros

.--.

Medžiai bučiavosi šakų galiukais. Lietėsi ir glaudėsi vienas prie kito, kaip rainas katinas palei kojas. 

Paskutines jėgas atidavęs, nuplasnojo vietinis kiras. 

Ūžavo, siautė, grūmojo vėjas murmėdamas, sekdamas pasakas mylimajai saulei. 

Skleidėsi aistros šokančiuose rudenio lapuose, bet apsisukdami porą kartų, jie lyg krentančios žvaigždės - plyšdavo per pusę, krisdami į vandenį. 

Vandeny žuvys susirinkime dalyvavo, kur nerimo išsprogusios akys užėmė jų žiaunas ir net oro burbulai nelietė ežero paviršiaus. 

Botagais kairėj ir dešinėj nešdamas atšuoliavo audros lietus. 

Įsismarkavę delno dydžio lašai lyg mėtomi į upę akmeny, skaldė žemės paviršių į kairę ir dešinę. 

Srūveno vanduo, jungėsi į ašarų upes, kurios vinguriavo ir plėtėsi, jungdamos į vieną. 

Liūties upeliai užliejo pelių ir žiurkėnų trobesius, kuriuose nieko neįtardami miegojo šeimynos tėvai ir mamos. 

Šniokštė, ošė ir sunkiai dribo lietaus lašai į sudegusią pievą. Ten geltoni stabarai išsiskėtę laukė, kol juos nuo dykumos sausros išgelbės ateivis. 

Nuo lietaus gausos niekas nespėjo jo gerti. Godžiai siurbė į save drėgmę ir gaivą, bet netrukus visi gaukčiojo nuo pertekliaus ir tos masės, kuri juos užgulė po įprastinio troškulio meto. 

Pakampėje viską stebėjo medžiotojas pilku kostiumu. Šalia jo stovėjo jo liemenį siekiantis baltasis vilkas. Jis karts nuo karto laižė šlapiu šeimininko delnus, kuriuo puošė mozoliai, palikti ilgo rudo šautuvo. 

Vyro odinę medžiotojo liemenę puošė gyvūnų dalys, o skrybėlę dengė paukščių plunksnos. Tas kiras iš dangaus krito to žmogaus pašautas. 

Baltasis vilkas, siekiantis žmogaus liemenį, turėjo žydrai pilkas akis, kaip to ūbaujančio dangaus virš jų galvos. Jo kailis buvo tarpais išplikęs, nes nuo karštos vasaros jam taip kartais buvo. Bet jo uoslė ir instinktai niekada jo nepaliko ir leido užsitarnauti tikrojo medžiotojo vardą, o šeimininkas jį paglostydavao su meile ir dalindavosi artimo šiluma. 

Ir skardžiai nuaidėjo jo ilgesingas kaukimas, kuriuo šaukėsi perkūno, kad ateitų prabudinti. 

Jis aukštai iškėlęs galvą sriūbavo vilko ašaromis ir jos maišėsi su stambiais lietaus lašais, taškenančiais ant jo šlapiuojančios nosies. Šeimininko kairė ranka krūptelėjo nuo  ilgesingo garso ir stebėjosi, kiek daug jėgos tame gyvūno ūbavime. Jam šiurpai bėgiojo per kūno odą, elektros impulsai siekė pirštu galiukus ir jis nejučia paglostė baltojo vilko pašonę. 

Audra siekė šturmuoti vasaros buveinę, įsiveržti per atdarus langus ir sugriauti meilės guolį, kur vartėsi saulė ir karštis...