Žali raudonų uogų sapnai

.--.

Ten buvo keturios ryto. Išdžiūvusią pievą drėkino tie keli lašeliai ūkanoto ryto rūbo. Rūke slėpėsi miegančios lapės ir triušiai, braidė po pievą trumpakojis ežiukas. Už kokių kelių šimtų kilometrų, rodės, saulė kilo. Bet būtų keista, jei kas pavadintų tą rytą prašvitusiu. Tamsų dangų dar skrodė krintančios žvaigždės, o pro ūko skraistę galėjo matyti tik tas, kas naktį po atviru dangum miegojo. Toj pusėj, kur metro aukščio rūką sklaidė pirmieji saulės šviesos srautai, galėjai šešėlyje pamatyti aukštą stirnos stotą. Ilgiau pakiutojęs, būtum supratęs, kad stirnos snukis uodė orą, dantys kramsnojo suminkštėjusią žolę, o ausys karpė orą - galbūt tikėjosi išgirsti garsą, primenantį sėlinančio grobuonio per nurupšnotą žolę. 

Pievos gyvenimą perėmė miškas. Stori medžių kamienai glaudėsi be tarpų. Jų rieves glostė samanos žalios, nuo lajų kapsėjo rytinė dulksna. Jų pašonėje glaudėsi krūmai kerėplos, kurių dygliuotos šakos slėpė perinčias kurapkas. Jos snapus savo šildėsi papilvėse plunksnuotose, šnekėjo geidulinga saldaus miego kalba negirdėta. Kol medžiai į aukštį kilo statūs ir tiesūs, krūmai skleidėsi ten, kur buvo vietos belikę. Nulaužytos šakelės pasakojo istoriją, kaip šuoliavo pro čia laibakojė stirnaitė. 

Ten buvo penkios ryto. Baltas ežeras iš rūko dalelių sklaidėsi akimirksniu, kai lietėsi su auksinėmis stygomis kylančio karščio. Kai baltojo šydo visai nebeliko, galėjai labai paprastai pamatyti, kad drąsa iš pievą braidžiusių gyvių išnyko su sekunde, kai pakilęs vėjas sušiurino tylą. Tačiau dabar, taip pat, gali pasidžiaugti miško pastele, maloniai glostančia tavo akis ir sielą, dvasią. Kiekvienas laikrodžio nebylus dūžis tavo rainelėms atveria miško spalvotas svajas. Nudžiūvusios pievos geltonis maišosi su didingo miško juoda žaluma. Gervuogių švytintis mėlis, raudonų šermukšnių raudonis - sukeliantis rūgštaus vaisiaus keliam saulėtekį.

Keistos uogos, ant nusvirusių medžio šakelių. Tarp spyglių, verkiančių sudžiūvusiom sakų ašarom, linguoja jos nuo vėjo - tyliai, beprasmiškai. Nei vabzdžiai, nei ropliai ar didieji žinduoliai - niekas nežino, ar nenumirs nuo jų skonio. Vienišos supas su vėju kartu, bando paskleisti savo brolius ir seses - gal vis dėlto sudomis jų nuodėmingas grožis - kad ir vorą, ar uodą, skraidantį be tikslo. Jų judesius sukaustė naujai iškeptas aštuonkojis voras. Nedidelis toks ir visai neplaukuotas. Panaudoja jis uogų raudoną grožį kaip atramą savo išradingam tinkliniam šilkui, kuriame jis [sumanė planą] mėgausis šviežiai pagaminta vabzdiška puota. Tačiau jam nė į galvą neatėjo, kad uogytės ne gundė, o baidė jam laimikį. Pasklidusios gandos sklido per mišką, kad raudonos gražuolės savo syvuose slepia sapnų karuselę. Kai išalkusio gyvio skrandį jos pasiekia, jų spalvota odelė sukelia nemigą stiprią. Po kelių naktų nemiegotų, uogų kūno likučiai šoka suktinį su gyvio eritrocitais - raudonais, kaip pačios spalvotos. Nuodų syvai ir kraujo dalelės sušoka paskutinį meilės valsą. Po paskutinio akordo gyvio kūno plazmos scenoj viešnia pasirodo. Raudonu rūbu pasipuošusi ji išveja nemigos pranašus, prisėdoa vidury kambario puotos ir kai lieka viena vieniša raudona, ji paskleidžia į aplinką svajas sapnuotas. 

Sapnuose paniro kūnas - tas, kurį nemigą bučiavo. Atrodė, kad po tiek valandų nesudėto bluosto, veidą tik šypsena galėtų glostyti. Tačiau net ir uodas to didžiulio miško suprato, kad raudonų uogų sapnai ne iki ryto klaidina. Jos nutempia gyvį į neišbrendamą raudonų uogų girią.... 

.--.

Ji gimė džiazuojančios šeimos namuose. Pro lopšio dangalus - baltus ir spalvotus - ji matė bėgančios melodijos kelią jaukaus pastato sienomis. Ji pažindinosi su spalvų vaivorykštėmis, nutūpusiomis ant jos mažų rankų, Trap pirštų sukdavo nematomą giją, suregztą didelio voro. Akis, kaip ir kiekvienas neseniai gimusysis, ji turėjo dideles ir mėlynas, paspipuošusias riestomis blakstienomis. 

Popiet, kai ji prabusdavo, girdėdavo, kaip į kambarį įeina ažkas iš namiškių. Negalėjo dar matyti, kuris buvo atsakingas už muzikos įjungimą po pokaičio miego. Gulėjo ji, nes dar neturėjo jėgų pakilti iš gulimos pozicijos savo kūdikiško kūno. Tik nuojauta kuždėdavo, kad tėčio rankos sklaido vinylų krūvą, tyrinėją pavadinimą, būklę kiekvieno. Iš kokio trečio bandymo adata galiausiai paliekama ramybėj ir ji ramiai galėdavo niūniuoti palei naują šios dienos ritmą. Tuomet aiškiai negalėjo suprasti, kokie instrumentai taip kutendavo jos klausą. Skirtingi pučiamieji, o gal vokalas, paliesdavo kiekveną jos odos lopinėlį, glostydavo kitaip nei tėviškos rankos. 

Muzikos pagalba ji pradėjo girdėti, atskirti kitokius garsus, jos lopšį supančius. Apsipratusi prie mamos dainuojamosios poezijos, ji išgirdo daug daugiau nei vėliau prisimintų. Girdėjo, kaip medžių šakos lietėsi į šiaurinį langą, kaip skambėdavo indai, plaunami mamos rankų. Atskirdavo zvimbiantį uodą nuo įkyriosios musės, suklusdavo, kai ryte prasidėdavo paukščių choro repeticija. Mėgaudavosi tos tyliomis akimirkomis, kai tėveliai galvodavo, kad ji sapnuose skina gėles rugpjūtį, bet ištikro girdėdavo, kaip per pečius tėtis mamą apkabindavo, priglusdavo šonu ir švelniai priglusdavo lūpomis prie jos kaktos, švelnios odos. Turėdavo ji dar galimybę išgirsti, kaip jų kojos per medinį grindinį šliaužo pagal ritmą. Suprato, kad atėjo dienos laikas, kai tėveliai šokdavo pagal kambaryje sklindančią muziką. 

Girdėdavo, kaip girgždėdavo laukujos durys, ir nors tėvelis atsinešdavo įrankių dėžę, patepdavo sena alyva, bet po kelių savaičių ji vėl išgirsdavo tą kniaukiantį garsą, kuris panešėjo į pavasario laukuos pasiklydusių katinų pasikalbėjimus. Patikdavo jai klausytis lietaus garsų, šmėžuojančių pro atvirus langus. Skirtingai kapsėdavo rudenio lietūs, palyginus su vasaros šiltais dušais. Kad jau laikas miegoti, ji suprasdavo iš vonioje tekančio dušo, kai pakaitomis, skirtingiems laikams tėtis ir mama pranykdavo karšto ir šalto vandens tėkmėj. Tik dėlto ji mėgdavo vonios ritualus putotus, nes žinojo, kad visas dėl mamos ir tėčio - gi vanduo padeda miegoti. 

Patikdavo jau būti dienos bėgyje tada, kai šalia lopšio prisėsdavo jie abu ar vienas. Nors iš pirmų nesuprato, kas per garsai tada sklisdavo, bet atėjus rudeniui atėjo ūdikio suvokimas, kad taip skamba vartomos knygos muzika. Ją lydėdavo atodūsiai ar juokas nežymus, o kartais, esant abiem tėvams, po knygų vartymo užvirdavo diskusija. Ją lydėdavo tylos minutės arba juoko, pratrūkusio po tėvelio anekdoto. Kaip norėjosi jai prisijungti prie judviejų šokio! Tik suprato, kad nei rankos, nei kojos neklausytų ir tik po kiek laiko ji galėsianti atsistoti šalia jųdviejų aukštų. 

Mergaitė. Trumpais plaukais

.--. Iš kur tai atsirado? 

Matau aš ją - trumpų plaukų mergaitę.

Aštriasieniai lauko baldai stebina tvirto pagrindo mediena. Garsios muzikos garsus pertraukia garo dūmas, nuo kurio užputoja visos pieno upės. Perbraukia jos ranka per stalo paviršių, likę juodų bragkakmenių milteliai nugula ant jos batų, mačiusių daugybę kavos puodelių. 

Presuoja ji miltelius viso kūno svoriu, tada tyrinėja paviršių nuglostyto, paruošto grunto. Eilėse žmonės stovi, o kol laukia savo kofeino dozės, nejausdami laukimo nuobodaus, jie arba maigo telefono mygtukus spalvotus (arba kviečia į pasimatymą draugą), o kiti mosuoja rankom kostiumuotam draugui ar keliems kolegoms.

Susibūrė jie dėl vieno tikslo - išvengti darbo nuobodaus, savaitės paskutinę dieną, ir ištempti laiką su puodeliais gėrimo karšto. Jie net nepastebi, kaip eilė vis juda, nes tuo tarpu daug dalykų apkalbėta būna. Tas, kuri gyvena rinkų biržoj [mintyse ir piniginėj], vargina draugą pasakojimais besikeičiančių skaičiukų galybės. Keliems iš jų prie širdies labiau pasakoti juoką, anekdotą ar istoriją jiem patiem nutikusią, kuri penktadienio proga džiugina eilėje bestoviniuojančius pilkuosius ir juoduosius kardinolus.

Du žmonės štai vėl iškrenta iš žaidimo "laukimas" ir juokus mėgstantis dalyvis su ašara akyse ir ištroškusia gaida balse pasisuka į mergaitę trumpų plaukų. Užsisako karamelinę latte su šokoladiniu glaistu. Su visa nuoširdžia pagarba kiekvienam, mergina perbraukusi per kompiuterio ekraną, krestelėjo plaukus dešine ranka ir iš padilbų nuskenavo pilko žanro generolą, kurio šarvus ir juoką jos mintyse išlydė vaizduotėje sukurta ir įsiūbuota - pieno ir šokolado jūra banguota.

Kai aimanavo sojos pienas aliuminiame inde, o popierinį puodelį pildė kavos be kofeino lašeliai, mergina vėl perbraukė ranka per baro stalą ir akimis kvietė kitą to pačio žaidimo dalyvį. Šis pasirodė kaip iš kito Londono krašto - pats jautėsi nedrąsiai su savo sportiniais batais ir kuprine, pilna kareivių sauso davinio iš vakar. Kai krapštė paskutinius grynuosius iš piniginės rūžavos, jam nuo galvos krito spalvoti kalnų akiniai. Kol viena ranka jis stengėsi išžvejoti trūkstamą 10 centų gazuotam limonadui, žėrintys saulėje akiniai spėjo paliesti jo batų purvu išmindžiotą žemę. Kai atidaromo limonado šnypštelėjimas nutolo, kavos mergaitė, išvydus kostiumuotą vyrų eilę, nušvito iš palaiminto pilnatvės jausmo. Ji jau žinojo, kaip pasiners į nenutrūkstamą darbo tėkmę, kurioje ji ieškojo, o ir visada - rado - tarpo, kur galėtų įpilti į puodelį bent kruopelytę geresnio nei ano karto. 

Už kavos aparato ją stebėjo penktadienio džinsais mėlynais pasipuošęs vyras. kuriam ji gamino Long black Americano. Jos galvoje skambėjo susikaupimo malda, nes įprastus jos judesius trikdė žavingojo svečio akys. Iš pro nedažytų, ilgų blakstienų lajos ji matė, kaip balti marškiniai jam dera prie kūno įdegusios odos, o ilgesnių plaukų šukuosena piešė jai malonaus žmogaus vaizdinį. Jis kalbino ją akių rainelėmis bei šypsena lūpų sučiauptų, o jai beliko mindžioti grindinį trepsėjimu neramiu, nes neturėjo kito pasirinkimo - verslo klasės pėstieji pilkieji laukė savo kofeino shot'o. Bet kai žmogus su įdegusia oda uždarė duris iš kitos pusės lauko, ji jau ramiai šluostėsi rankas į juodą kelnių šoną. Ji nekantravo, kol galės paspausti mygtuką, duodantį starto ženklą karštam vandeniui kavos aparato.  

Ar tai normalu?

.--.

Kas yra normalu? Ar klausti šito yra normalu? O aš - normali ar nelabai? Ką draugas, atsakydamas į klausimą "Kaip gyveni?" žodžiu "Normaliai"  ištikrųjų pasako? Kad kaži, ar nori toliau su tavimi kalbėti/gyvena nuobodžiai (pagal kieno standartus?)/yra nelaimingas (-a) ir tokiu būdu bando paslėpti savo dabartinę misery būseną?

Ta proga, lendame į internetą (-us) ir bandome atskleisti tikrąją normalus kilmę. Lietuvių kalbos žodynas (galite ir jūs tokį rasti 'lkz', taškas, 'lt') duoda paaiškinimą, kad normalus  tas, kuris atitinka normą ir yra paprastas. Na, toks savas čiūvas, jei jau kalbant vietinių miestelėnų kalba. O kai lietuvių kalbos žodynas normalų įvardina kaip psichiškai sveiką, tai viskas kaip ir paaiškėja - visa vietinė fauna teigdama, jog su tuo čiūvu viskas normaliai yr (kirtis ant 'a' ir 'y'), tiesiog patikina, kad štai, jų draugelis tai jau tikrai psichiškai sveikas, todėl į saulėgrąžų gliaudymo komandą priimamas be išlygų. Bet vis dėlto, kaip ten su tuo normaliu gyvenimu ar normomis?

Įsijungi Facebook, pasiklausai Tedx [x], perskaitai motyvacinę knygą, sumoki vieną kitą keliasdešimtuką apsilankydamas dar vienoje konferencijoje (arba pažiūri Live versiją) norėdamas atrasti atsakymus į visus tavo jaunoje galvelėje iškilusius klausimus. Tada ryte prabudęs savo įprastuose tėvų namuose supranti, kad esi tik dar labiau sunerimęs eilinis naujosios kartos jaunuolis, kuris, greičiausiai, yra dar greičiausiai ir nenormalus, nes per metus neaplankė po 3 naujas šalis, neturi Instagram bent tūkstančio follower'ių (a.k.a šnipinėtojų), nesukūrė apps'o, padedančio pasiruošti egzaminams per 3 dienas, nesusituokė ir vestuvėse nenusisamdė 5000 eurų kainuojančio fotografo ar nepasidalino dar viena treniruoklių salės nešvarių veidrodžių nuotrauka. Arba supranti, kad gyveni 'ant tiek' normalų, arba kitaip - nuobodų - gyvenimą. Kodėl nuobodų? Nes ne tokį, kokį gyveną tavo x draugas, x šalies Instagram gyventojas, x politiko vaikas, ne tokį, kokį turėtum gyventi pagal tėvus, žiniasklaidą, Instagram, Facebook, pasaulio lyderius ar dar daug kitų x pasaulio personažų ir, akivaizdu, labai nuobodų gyvenimą'. Ir ginkdie, nebandau dabar motyvuoti dar vieno užsidepresavusio jaunuolio, kad jis neturėtų kreipti į socialinių tinklų žvaigždutes, sakydama, kad viskas x gyvenime, kas išviešinta - tik gražioji jų gyvenimo pusė. Už mane tai labai sėkmingai daro dar milijonas internete rašančių ekspertų, nusimanančių, ko reikia šiuolaikiniam jaunimui.

(Vis dėlto, ko mums reikia? [pasimetusio veiduko emoji])

Man tiesiog kyla klausimas... Iš kur žinome, kad būtent tas asmuo gyvena normaliai, o aš jau ne? Kaip suprasti, kada aš normali, o kada - ne, jei mano elgesio dar nepradėjo nagrinėti gydytojai? Ar natūralu, kad aš iškeliu tokį klausimą savo moteriškoje, šviesių plaukų galvoje?

Knygoje "Sapiens: Glausta žmogaus istorija", parašytoje Yuval Noah Harari (negaliu žodžiais išsakyti rekomendacijų!), tarp daugelio įdomių žmoagaus evoliucijos temų nagrinėjama ir kita - natūralumo tema, kuri lietuvių kalba labiau suskambėtų per žodžių junginį 'normalumo tema'. Autorius teigia, kad mūsų visuomenė draudžia viską, kas yra nenatūralu/nenormalu (toliau tuos žodžius vartosiu kaip sinonimus, nors gal jie ir nėra tokie). Jis užklausia 'Kas yra natūralu?' ir tuoj pat atsako, kad iš biologinės pusės nieko nėra nenatūralaus, kas egzistuoja, ką įmanoma padaryti, atlikti ir pan. Tikrai nenatūralus (nenormalus) dalykas/įvykis/objektas/subjektas yra tik toks, kuris priešinasi gamtos dėsniams ir, tad, toks dalykas paprasčiausiai logiškai negali būti uždraustas žmogaus. Pavyzdžiui, kaip autorius toliau šneka, nė viena visuomenė nėra uždraudusi vyrus augti fotosintezės pagalba, moteris bėgti greičiau už šviesą, ar niekas nėra uždraudęs neigiamus elektronus traukti vienas kitą. Tai neuždrausta, nes biologiškai tai - neįmanoma ir... nenormalu.

Ištikrųjų, žmonių elgesio, aprangos, šnekos, įpročių nenormalumas kilo iš Krikščioniškosios teologijos, kuri skverbėsi į žmonių mintis, galvas, nusėdo šimtmečiams, tūkstanmečiams ir mutavo į nenormalų lyginimą prašalaičio gyvenimo būdo su savuoju ar tiesiog išvaizdos lyginimą pasitekiant į pagalbą biologiškai neegzistuojančias normas ir standartus. Tai yra, normalumas tupi svarstyklių viduryje, vienoje svarstyklių pusėje - kaimyno (vyro!!) rožinės kelnės, o kitoje - tavo naujausios H&M tympos tiesiai nuo vitrinos. Tada kažkokiu būdu svarstyklės lūžta pusiau, nes kaimyno aprangos nenormalumo "svoris" griūva žemiau kelių, o tavoji pusė su normalumu kabo ore viename lygyje, nes gi - lygis! 

Kas yra tikras vyras? O kas yra tikra moteris? Būti žaliavalgiu ar mėsiaėdžiu yra normalu? Britai, vedžiojantys vaikus už pavadėlių yra normalu, ar ne? Visuomenės džiaugsmas buvusio kalinio tapimu garsiu modeliu ir jo internetinis garbinimas - normalu ar ne (nuorodoje straipsnis pavadinimu "'Hot convit' Jeremy Meeks is out of jail and set to become fashion's most talked about man)? Aukščiau paminėtos knygos autorius kaip pavyzdį knygoje pateikia dviejų vyrų nuotraukas - Liudviko XIV ir Barack'o Obama'os. Pastarasis - kaip ir priklauso (?) - apsirėdęs juodu kostiumu, apsiavęs juodais batais, na, o Karalius Liudvikas - visas spalvotas, išsipuošęs, utėlių knibždantis jo perukas siekia žemę, jo kojas puošia ilgos baltos pėdkelnės, o jo vyriškumą gelbsti tik kardas, į kurį jis elegantiškai, kaip balerūnąs, pasirėmęs. Pabandykite priversti savo tėtį/brolį/vyrą/draugą aprengti taip, kaip 18 a. vyriškumo etalonai rengėsi savo noru ir išleisti jį į gatvę. Net jei ir pasitaikytų nenormalus jūsų partneris ar šeimos narys ir jis, vis dėlto, išeitų taip pasipuošęs į gatvę, tai vietinė fauna jo savu ir normaliu čiūvu jau nebepavadintų. Tuo tarpu Y. N. Harari nuoširdžiai stebisi, kodėl vyrų išvaizda ir elgesys tapo tokie niūrus per šimtmečius, kai pagal gamtos dėsnius vyriškoji gamtos dalis yra ta su spalvotomis plunksnomis ir elegantiška eisena, nes tik tokiu būdu patinai gali atkreipti dėmesį į patelę. Ir čia jau turėtų pradėti kirbėti skaitančiųjų galvoje pasipiktinimo mintys, kad žmonės - ne patinai ir ne patelės! Galbūt. Bet... paskaitykit knygą. Jei bijote - neskaitykite. 

Bet ne apie vyro ir moters vaidmenį norėjau pakalbėti, o apie tai, kaip aplinkoje girdimas nuolatinis vertinimas. Kiekvienas esame savaip ekspertas, žinantis tikrąją gyvenimo tiesą. Ir tikrai žinome, kada yra normalu yra elgtis vienaip ar kitaip. Teisiame ir išteisiname, uždedame štampus, bet užklausti net negalėtume atsakyti,  kokioje skalėje vyksta tas vertinimas. Kurgi tas atskaitos taškas? Aš pats? Tada peršasi išvada, kad kiekvienas esame kaip ta Saulė, apie kurią sukasi kitos planetos - vieni ir nepakartojami. Bet, o, tačiau - turiu nuliūdinti - net Saulių yra daugiau nei viena. Ar dvi. Ar trys. Tai pagal ką vertiname kaimyno elgesį? Na tokį, kuris neišlipa iš įstatymiškai nustatytos ribos, bet jau iš mūsų protu nusistatytos normalumo ribos - tai tikrai... 

Kaip gaila (o gal visdėlto - ne), kad šiuo parašymu jokios išvados nepriėjau. Tik pamąsčiau ir pakeverzojau. Tačiau žinau vieną - kuo daugiau vertiname (kas lygu ir aptarinėjimui, a.k.a apkalbinėjimui) - tuo daugiau parodome, kiek dar pasaulio nematėme, kiek skirtingų žmonių nesusitikome, kiek mažai metų nugyvenome, kiek mažai istorijoje ar biologijoje nusimanome, kiek esame egoizme paskendę, nes gi mes kievienas individualiai - normalumo vertinimo atskaitos taškas. 

Ir išvis, kai pasižiūri, kiek mes turime daug laisvo laiko gyventi svetimų žmonių gyvenimus! Už tai ir pakelkime plastikinį butelį vandens [velniuko emoji]. 

.--. Iš kur tai atsirado?

***

Pro viržius ir kitokių augalų laukus bridai į pievą plačią žalią. Už kilometro ar dviejų matei, kaip miško pašonėje stirnos tyliai budi. Ir kai guminiai batai bandė skęsti pelkėse miškų, tu priėjai žirgų kaimenę - tamsių, liūdnų akių. Kiekvienas žirgas žvilgsniu istoriją sekė, kaip atsidūrė už žmogaus kurtos tvoros. Akyse, kurias aplipo bimbalai nelabieji, galėjai filmą sukti vesterno ar dramos.

Bet šių gyvūnų kūnuose glūdi ne šiuolaikinės pasakos su ant nugaros vaikais pramogaujančiais. Jų širdyje ir karčiuose dar slepiasi Simarono žirgo išgyventas gyvenimas. Jų švelnios šnervės dar pamena aukšto krioklio vandens kvapą, neaprėpiamas lygumas, kur lakstė sau laisvai su broliais ir sesėm. Kur nekaustytas kanopas gramdė į uolienas, kurios dar net nebuvo suformuotos vandens ir vėjo. Bet labiausiai jautėsi sentimentai vėjui, kuris jų karčius plaikstydavo stipriai, o atėjus vakarui sušilusia nugarą švelniai glostydavao bei leidžiantis saulei. Rupšnodavo žolę žalesnę už spalvą žaliausią. Pasveikindavo žvengimais gimimą naują.

Kol atėjo tas metas būti pažabotiems - skirtingiems žmonėms su skirtingais motyvais. Tie, kurie grožėjosi žirgų elegancija, juos švelniom rankom gydė ir glostė, įvairias šepečiais jiems pavargusią nugarą šveisdavo. Žirgai pamena, kaip žmonių vaikai jiems gėles skindavo, kaip po jų kojomis klupdavo vyrai, ištiesę žiedus moterims mylimoms, kurios vilkėdamos ilgom suknelėm balnuose kliūtis įveikdavo. Kaip seneliai sodindavo dešimtąjį anūką pirmiesiems bandymams negailestingo skrydžio [nuo aukšto žirgo]. Dar akys jų pasakoja, kaip varžybose moterys ir vyrai jiems šnibždėdavo į ausį palaikymo žodį, kad jie gali viską, o jų kūno galios - beribės.

Prisimena, kaip mylimi jojikai verkdavo ašarom dėl skambaus medalio ir rankose laikomo auksinio metalo. Žirgai dar pasakoja, kaip jie prunkšdavo iš juoko, suvokdami, kokie keisti auksiniai norai apnikdavo juos prajodžiusius žmones. O žirgams tereikėdavo to padrąsinimo žodžio ir švelnaus ar šiurkštesnio prilietimo per šoną sušilusį. Ir vėjo karčiuose bei žolės, o ne šieno, sugriebto dar užpernai per šienapjūtę vieną.

Istorijos nesibaigė, tik tau jau smigo guminiai. Ranką ištiesei, palietei jo švelnią nosį. Jutai, kaip pro šnerves vėjo šilti gūsiai apkabina tavo delnus, o žirgo nuverktos akys kviečia klausytis kitų padavimų. Džiaugiesi, kad laukai jų namų didžiuliai, o juose - žirgai seka pasakas protėvių lūpom.

.--. Iš kur tai atsirado?

Akimis Ji ieškojo Jojo.

Jis, tuo tarpu, jautė širdimi.

Svetimų žmonių glėby jie bandė troškulį malšinti. Bet kiekvieną kartą apkabinus jautė, Jis ir Ji, kad šaltos rankos liemenį kabina, kad negilus žvilgsnis jų kūnus nulydi. 

Sapnuose Ji sapnavo, kaip šypsenos plačios mylimąjį sutiko, glostė plaukus juodvarnio spalvos. 

O kitam gale to pačio miesto, Jis skaičiavo jonvabalius, žybsinčius už lango. Tą naktį Jis sapnavo, kaip moterį žmonių būry su žibančiom akim sutiko. 

Gatvėje prasilenkė jie ne kartą, gal lietėsi alkūnėmis netyčia, bet atsisukę nieko jie nematė - tik svetimų žmonių širdis. Bet prisilietimo galia beribė - tarsi gija juos vijos, apraizgė buvusiuosius, patrtis, nežemiškas duotybes. Ir kai gija į mazgą susivijo [rišamą jūreivių], jie Cafe de Paris prie vieno stalo sėdo. 

Delnais besišypsančius veidus parėmę, jie neslėpė džiugesio, viliojančio meilę. Jie matė tik tai, kas tiesiai prieš juos sėdėjo, o periferinis matymas įsimylėjime išblėso. Kol Jis juokavo apie nuotykius savo, Ji jautė jau ant rankos žadėtą - vestuvinį - žiedą. O Jo juokų gilioj esmėj paslėptas meilės priesakas užgijo. Nuo pirmojo susitikimo jie dalinosi namais gausiais, spaudė ranką naujiems draugams, dalijosi meile - šilta, aistringa [fizine] ir emocijų burbule pasislėpusia jausmingąja. 

Ir kai lipo iš duobių jie susikabinę, kai šoko namų salione džiaugsmo šokį, jie jau kūrė paveikslus šeimos planuotos. Ir vieną rytą, vos prabudus, kai saulė įšildyti net kambario nespėjo, Jis pravėrė mylimosios miegamojo kambarį. Tyliai pasigrožėjo Jos užmiegotu veidu, ir įsmukęs į šiltą guolį šalia Jos, Jis paprašė būti žmona Jojo. Ir nors nujautė Ji tą seniai, bet širdis suvirpo iš meilingos ir aistros pilnos audros. Pasakė Ji tausotus tuos žodžius: "Taip, nes myliu aš Tave". Ir Jis atsakė bučiniu - aistros ir meilės kupinu.

.--. Iš kur tai atsirado?

Raibuliavo balos nuo lietaus lašų, skendėjo jose vaizdai dangaus. Pilka skraistė miestą apglėbus stipriai laikė. Aukštų žibintų šviesoje šmėžavo sulinkusių praeivių šešėliai ištęsti. Kiekvienas prašalaitis laikė skėtį rankoj ar tai slėpėsi po skrybėlėtu stogu. Jaunas vakaras dar tik tebuvo, bet audra nuspalvino visą gamtą neišpasakyto grožio pilkuma. 

Siaurų gatvių pakraščiuose stūksojo plaunami lietaus namai, telkšojo vandens mažos balos paliktuose induose ant laiptų plačių. Tylaus metalo aidas, kai liesdavo lietus, išgąsdindavo niekieno vieną ar kitą katę. Miestas buvo tylus - toks, koks būna valandą trečią darbo dienos rytą. Išskyrus prašalaičius, skubančius į sausą vietą, vaiduoklių namų prieangiuose buvo nieko nematyti. Bet ant laiptų - tų vienų - sėdėjo berniukas šviesių plaukų. Jo garbanas ištiesino drėgmė naktinė, o kojas plovė lietaus srovė, bėganti iš aukštutinio miesto. 

Sėdėjo jis ant pirmo mažo laipto. Nė motais jam buvo nei naktis tamsi, nei per veidą bėgantys lietaus varvekliai. Pagaliukais lietė kietą žemę, piešė freskas, gimstančias jo galvoje garbanų šviesių. Toks oras jam buvo mėgiamiausias. Galėjo tuomet džiaugtis vienuma garbinga, kuri kaip retas, bet malonus svečias buvo laukiamas berniuko kas rytą trečią. Kai dangų skrosdavo žaibai, berniuko netrukdė niekas. Nei kiemo draugai jam siūlė apelsiną, nei tėveliai liepė daržą rausti. Nesuklyskit, patikdavo jam rankom liesti žemę, bet ne tokią, kurioje augalai augo.

Jis visu savo kūnu mylėjo cemento šaltumą, sušalusio molio minkštumą, džiūgavo galėdamas prisidėti prie naujo geležinkelio tiesimo. Metalas - toks šaltas - ar tai skiediniai metalo, keldavo savivertę berniuko mažo, įkaitintas žaizdras nušviesdavo ne tik jo išorinį, bet ir vidinį, tokį keistą veidą. 

Sėdėdamas ant pirmo laipto, jis kūnu jautė nelygų jo paviršių, kas versdavo jį muistytis kaskart nušvitus žaibui. Galėjo uosti baigiančio atvėsti įkaitusio asfalto kvapą, pagaliukais tyrinėti, kaip vandens srovė bėgioja gatvės įtrūkimais, kurie atėjus vasarai ar žiemai, plėtėsi ir jungėsi į duobes, nemylimas miestiečių. Kai pagaliukais išlietė visą paviršių gatvės, atsiklaupė ant nuogų kelių, panardino plaštakas į šiltas sroves. Jautė, kaip pro medžiaginius jo naujus batus sunkėsi vandens upeliai,  jautė, kaip mažyčiai akmenukai įsirėžia į jo jautrią odą. Bet visa tai jam teikė nepaaiškinamą  ekstazę, kokią tik vaikai [viduj] dar jaučia. Nugalėjęs baimę būti pabučiuotam žaibo [visgi laidininku jis jau buvo], pratinosi prie akis apnikusios tamsos ir įžiūrėti bandė piešinius, puošiančius gatvę senojo miesto. Sukėlęs bangą dešine ranka, jis nuo vaizdo pašalino kliūtis menkas - nukritusius medžių lapus, sraigių kiautus ar miestelėnų paliktus maisto likučius. 

Krypavo galvą, kad anksčiau nepastebėjo, jog jo namų šaligatvius puošia neregėti ornamentai, tokie, kurie, akivaizdu, buvo išbraižyti talentingo ir gal seno - kaimyno akiniuoto. Bandė įskaityti berniukas šviesių plaukų, kokias pasakas jam gatvės grindinys paseks, kokias paslaptis išduos jo rūpestingai glostomas paviršius. Bet jo susikaupimą pertraukė garsas, sukarpęs audringą tylą. Iš šiltų namų jį kvietė prisijungti prie vakarienės stalo. 

Nusivalęs rankas į varvančių šortų kišenes, jis užkopė laiptais nelygiais į namus. Prieš žengdamas į nama, medinių grindų, jis per petį dar pažiūrėjo į tai, kas taip traukė jo sielą mažą - freskomis išpaišyti grindiniai ir metalo šaltas žvilgesys, kvepiantis drėgme lietaus.