Hong Kong stories

. 1 .

Small city big lights

Čia šiukšlių konteinerių apkrautose pakampėse kvepia jūros gėrybėmis. Aprūkę restoranų langai nuo grill mėsytės, McDonalds'e gali rasti omarų sriubos, bet studentų ir higienos, atitinkančioS bent 1 lietuvišką higienos puodelį atitikmens - 0. Bet tu eini ir uodi, trauki į save to maisto kvapą ir žinai, kad net jei gyventum 200 metų, nespėtum išvalgyti visų tų nuostabių dalykų tose purvinose gatvėse/kavinėse/prabangiuose restoranuose.

Čia šviesoforai perėjose pėstiesiems klykia garsiau nei automobiliai. Čia gatvės kertasi ne tik vertikaliai-horizontaliai, bet ir aukštyn-žemyn.

Čia, skirtingai nei Londone, vyrų (atvykėlių - pirmiausiai, o tada - ir vietinių) kišenės dydį rodo ne suglamžytas ir per trumpas/didelis kostiumas, išsiskėtusios marškinių sagos, bet dailiai nulieti kostiumai, ką tik kirptos barzdos bei plaukai, įdegusi oda ir sveika išvaizda. Tokia, kur tikriniesi, ar ne Holivudo/Bolivudo dievaitis apsilankė. Moters (atvykėlės ir/ar azijietės) klasę parodo ne suraukta kakta, papūstos lūpos ar dirbtinės blakstienos bei juodas paakių pravedimas, bet skaisti ir švytinti oda, profesionaliai padažytos akys, neiššaukianti, bet dėmesio verta moteriška eilutė, pabrėžianti moters prižiūrėtą kūną, bei bangomis ar tiesiai krentatys ant pečių plaukai...

Čia 25 metų vietinės/nepalietės/filipinietės merginos elgiasi kaip lietuvės 16-metės. Jos siekia į tavo ranką įsikibti, jom patinka kikenti, telefono ekraną puošti vietine pop žvaigždute iš gal vietinio X-faktoriaus. Jos kaip vaikai stebi tave ir išsižiojusios klausosi tavo pramanytų arba ne, istorijų.

Čia aukšto lygio restorane žmonės sėdi su žieminėmis striukėmis, nes... Nėra šildymo! Nei namuose, nei viešose vietose. Viskas, ką jie turi - tai laukimą, kol praeis šalčiausios metų dienos (+9 laipsniai).

Čia jie pusryčiams valgo lipnius ryžius, panašius į tirštą sriubą, kurioje rasi ir mėsos, ir daržovių, ir kokių dar tai priedų. Jiems nebūtų keista, kad kažkas Lietuvoje iš pat ryto valgo vakarykščius cepelinus. Nes pusryčiams jie sotinasi riebiai ir sočiai.

Čia vidutinė darbo savaitė - 52 valandos. Jie per savo laisvas dienas dažniausiai tiesiog miega, žiūri TV ar nueina į artimiausią kino teatrą. nes tiesiog būna pavargę.

Čia beveik niekas negamina. Kam gaminti, jei gali už tiek pat ir dar pigiau pavalgyti kažkur šalia darbo/namų. Ir dar indų neplauti.

Čia dideliai atrodantis, mažos kvadratūros miestas...

Garstyčių spalvos kambario klinika

.--.

Skubėdama ji krovėsi paskutinius daiktus į nunešiotą kelių sezonų rankinę. 

Jis stebėjo ją sėdėdamas ant ką tik paklotos lovos krašto ir lėtai segėsi jau nenaujų, kažkada buvusių baltų, marškinių rankoves. Jos kaktą vagojo horizontalios linijos, jose slėpėsi prakaito lašeliai. Kol dešine ranka ji pildė savo kelioninį krepšį, nervingai kaire ranka vis prabudindavo per greitai užmiegantį telefono ekraną. Kol braukdavo per jį pirštu, ji jusdavo skilusio plastiko nelygumus nykščio oda.

Jau buvo vėlu. Per vėlu. O juk ji visada atvykdavo laiku. Kol jos žemo kulno batais apautos kojos nerimastingai mindžiojo duonos trupiniais nusėtą kilimą, jos burna murmėjo daiktų sąrašą, kuriuos galimai galėjo ir pamiršti. Bet gi visada galima sugrįžti. Į pradžią. Ir namus. 

Jų vieno kambario butas buvo toks menkas ir mažas, kad ore galėjai justi emocinę - nepačiuopamą, ir fizinę - užuodžiamą - baimę ir nerimą. Nors ką tik po dušo, kai nuo karšto garo net miegamojo langai nespėjo pragiedrėti, bet tiek moteris, tiek vyras juto bėgantį prakaitą savomis nugaromis. Sustojusi tarpdury tarp miegamojo, vos talpinančio dvigulę lovą ir kitos - antros ir paskutinės erdvės - virtuvės - ji paskutinį kartą apžvelgė kambario kampus. Išskyrus gražiai paklotą lovą, ant kurios nerimo pakumpusia nugara sėdėjo jos vyras, visas kambarys buvo apverstas aukštyn kojom. Netvarkingumo įspūdį didino erdvės menkumas, žemos lubos ir langus dengiančios sunkaus audinio užuolaidos. 

Kilimas buvo nusėtas maisto trupiniais ir likučiais, tarp kurių mėtėsi neplautų drabužių krūvos. Už užuolaidų, ant palangių slėpėsi knygų ir dešimties metų senumo užrašų, sąsiuvinių ir niekam nebereikalingų maisto prekių čekių krūvos. Skylėtus langus dengė plastikinių maišelių dvigubas sluoksnis, o juos tvirtino kryžiumi klijuota pilka, plati, lipni juosta. Kad tik vėjas kiauriai neprakoštų. Lubų ir sienų pakampius puošė įsisenėjęs pelėsis, o nuo iš vonios vis dar sklindančio ką tik naudoto karšto dušo bei temperatūrų skirtumo tarp kambario ir lauko, visas keturias sienas buvo nusėdę smulkūs drėgmės lašeliai. Ir nesvarbu - buvo vasara ar drėgna žiema, vėjas ar kaitra, bet jis ir ji, glostydami mažo buto sienas, galėjo jausti delnais tekančio vandens srovę.

Keista. Nors kambarys atrodė tarsi po II-ojo pasaulinio karo, bet antroji buto erdvė - virtuvė - stebino neįtikėtina švara. Ten, kur tilpo vos keturios spintelės, stalas dviem žmonėms, viryklė dviejų skylių bei šaldytuvas, vos siekiantis jos klubų linkus, negalėjai įžvelgti nė vienos dulkelės ar neplauto indo. Iš prosenelės paveldėta virutvės indauja švytėjo nuo metų metais šveičiamo paviršiaus. Išblukusi spalva suteikė virtuvei jaukaus autentiškumo. Gal dėl to, kad jie abu mėgdavo gaminti, ko pasekoje įšildavo virtuvės sienos, bet čia niekada nebūtum jautęs rasos lašų ant sienų paviršiaus. 

Ji atsidusdama nusikabino ilgą paltą, kvėpavusį ant virtuvės durų. Trūko jame vienos sagos - apatinės. Ji žinojo, bet nespėjo. Paskutinį rūbo sluoksnį dėjosi ir jis. Paėmęs į abi rankas po krepšį, jis ją praleido pro atviras laukujas duris. Pražengęs slenkstį, išgirdo, kaip už nugaros trenkėsi skersvėjo genamos jų paliekamų namų durys. Iš trečio karto tik pavyko pataikyti į spyną rakta. Rankose drebėjo mobilusis ir raktų pakabukai. 

Nužengę tris laiptus, jie pasiekė apniukusio dangaus kiemą. Jie ranka galėjo pasiekti jų plėvele apšildytų langų rėmus. Jau neberakinamo, mėlyno automobilio durys girgždėjo nuo žmogaus rankų, kai jas atidarė. Lipdamas į vairuotojo vietą, vyras numetė krepšius ant galinės, medžiaga aptrauktos, sėdynęs. Akies krašteliu jis dar vyriškai pastebėjo, kaip nenuoramos rūdys graužė jo WV Golf kairį sparną, o priekinė padanga verkė būdama pustuštė. 

Lauke tvyrojo drėgmė. Tam, kad sušiltų prie +15-os, moteris trynė ranką į ranką, šildė savo karštu, bet trūkčiojančiu oru. Kiekvieną kartą, kai jis sukdavo užvedimo raktelį, jų akys susitikdavo su kasdieniu klausimu: 'Užsives šįkart, ar ne?'. Nors įprastai jiems širdies nebūtų skaudėję dėl nepavykusio užvedimo, bet šiuokart jiems labai reikėjo, kad 20-ies metų automobilis juos nuvežtų ten, kur jiems rūpėjo. 

Visą 20 minučių kelio, kol jie važiavo per tylų miestą, jie nepratarė nė žodžio. Tik kai sustabdydavo automobilį prie raudonos šviesos, jis pažvelgdavo į ją gerumo pilnomis akimis ir bandydavo kviesti atsisukti ją mintimis. Tačiau ji tik beprasmiu, nieko nematančiu žvilgsniu stebėjo tuščias sankryžas už automobilio priekinio lango. Ji rąžė rankas, sušalusias nuo nerimo ir lauko oro, o sustingę pirštai mėlynavo, užspausti jos pačios rankų. Ji nematė ir nejuto [ko anksčiau nebuvo], kad jis šaukiasi jos dėmesio ir akių. Bijojo jis, kad ištaręs garsiai kokį žodį, pravirdkys ją be noro. 

Kai pasiekė jie kelionės tikslą, net užgesusio variklio ūžesys jų neišgynė iš priemonės transporto. Paskutinę maldą abu jie sukalbėjo tyliai, asmeniškai kiekvienas. Išlipę jie be pokalbių įsikabino vienas kitam į ranką. Ir kaip jam tada širdis suspurdo, kai atsisuko ji veidu į akis jam ir tyliai pasakė: 'Myliu aš tave'. 

Jie įžengė į pastatą, ant kurio durų užrašas skelbė, kad renkasi čia žmonės praradę ar dar turintys viltį susilaukti pirmo ar antro vaiko. Kvėpavo sienos pastato šito norais ir maldom žmonių - turtingų ir paprastų, jaunesnių ir vyresnių. Čia mezgėsi neramūs pokalbiai tarp gydytojų ir pacientų, o lemčiai lėmus - ir gyvybės naujos.

Įėję į žaliai dažytą laukiamąjį kambariuką, jie kukliai pasidėjo nunešiotus paltus ant nuvargusių kelių, prisėdo ant odinių fotelių prie akvariumo žuvyčių. Už kelių metrų ant patogios kėdės sėdėjo raudonų lūpų asistentė, kuri pakvietus juos prisėsti, nukaukšėjo aukštakulniais į virtuvę, kuri dydžiu pralenkė ką tik prisėdusių žmonių visą butą. Kai ant pasidabruoto padėklo raudonų lūpų moteris jiems atnešė kvapnios arbatos porceliano puodukuose, jiems nieko kito nebeliko - tik priimti brangią arbatą ir įsivaizduoti, kad jiem atsirado noras gerti ar užkąsti. Iš indų sidabro ir porceliano.

Buvo gana ankstyvas rytas - jie vieni toje privačioje klinikoje laukė lemties pašaukimo. Kol moteris nykiai žiūrėjo į besiteliuskuojantį arbatos vandenį, vyras bergždžiai bandė save nuraminti besižvalgydamas į ant sienų kabančius paveikslus žmonių portretų, susilaukusių atžalų dėka šios vietos. Prasmės ieškojimas maišėsi su negyvo žvilgsnio įstrigimu tarp dviejų paveikslų rėmų. Spengiančioj tyloj jie tik girdėjo kvėpavimą kūno savo bei garsą krebždančio brangaus tušinuko tos moters už aukšto, masyvaus riešutmedžio stalo.

Praslinkus tik penkioms minutėms, kas atrodė amžinybė laukiantiesiems žaliajame kambariuky, juos pašaukė pavarde gydytojas šios klinikos. Sunkiai pakilę nuo minkštos odos, jie nuleidę akis, lėtai -žengė į garstyčų spalvos gydytojo oazę. Vyras, sekdamas moteriai iš paskos, spėjo pamatyti, kaip asistentė, ryškindama mažam veidrodėly lūpas, pagavusi paciento žvilgsnį, vyptelėjo keistu šypsniu. Ar taip ji tikėjosi įžiebti viltį? 

Dvi kėdės, beveik kaip iš serialų, jų laukė prisėsti ir klausyti, ką žmogus - galva šios klinikos - turi sukaupęs jiem pasakyti. Kol gydytojo burna lėtai žiopčiojo, o akys judėjo nuo moters prie vyro, jo rankos beprasmiai gulėjo ant ąžuolo stalo. Bet pacientai iš 10 minučių monologo išgirdo tik svarbiausius žodžius, kurie sustingdė jų vis dar šiltas širdis. 

Tiek moteriai, tiek vyrui, prieš akis praskriejo visas filmas, kaip pradėjo kartu savo kelionę gal prieš kokį dešimtmetį ilgą. Kaip kaupė finansus, pardavė butą iš mašiną, nebėjo į restoaraną bei nepirko naujų drabužių. Tik tam, kad į pasaulį galėtų pakviesti dar vieną jų kūno dalį. Kiap vakarais jie kalbėdavo apie gausią šeimą, tokiu būdu šildydavosi kūną, kai eilinę žiemą jie nebeturėjo kuo šildyti butą. Prabėgo prisiminimai ir kiekvieno ryto tylios viltys, kai gerdavo karštą kavą su vakarykščiu pienu. 

Kol vyras už ąžuolinio stalo sekė jiems nežinomų terminų pasaką be galo, moteris ir vyras matė, kaip jų akyse garstyčių spalvos sienos susilieja su pilku dangum už lango. Moteris pajuto, kaip jos rankos siekia jos vyrškoji pusė, bet dabar ji nieko nenorėjo - tik pabūti pilkoj masėj šito - prieš akis ką tik iškilusio - vaizdo. Jos lūpomis bėgiojo jausminis elektrošokas, o akyse žvilgėjo tuoj krisiančios ašaros. Jos vyras, sėdintis iš kairės, dar bandė ko tai klausti vyro už ąžuolinio stalo, bet ties kiekvienu bandymu ištarti žodį, jo balsas palikdavo jo stygas ir, išskriejęs į artimiausią mišką, materializuodavosi kaip keiksmažodžių, kurių jis sau neleido jau tūkstantį metų, tirada beprasmė. 

Išėjo jie nutolę vienas nuo kito. Užsidarė savojoje esmėj, jie nematė nieko kito, tik ašarų vandeny paskendusias kojas, žengiančias iš žaliojo kambariuko. Kai įkvėpė jie pilko oro, jau už sienų klinikos vaisingumo, ji nusišluostė kišenėje rasta nosinaite savo akis ašarotas, paskutinį kartą nurijo kartėlę ir, nusvirusia galva, ji žengė į naują dieną. Jos šalimais ėjo vyras, kurio veidas buvo sukritęs, o pečiai nulinkę, bet akyse švytėjo meilė ir liūdėsys begalinis. Tomis akimis jis stebėjo moterį, šalia esamą ir prižadėjo sau mintyse, kad bus emocinis jos prieglobstis šiandien ar po dešimt metų... 

Rimuotos eilės

.--.

Pro debesis, pro rūką, lindo saulė rytinė. 

Siūbavo geltoni javai palei vėjo ritmą. 

Už kelių kilometrų, kur akim nebematyti, mėlynavo rugiagėlės, rasos nulaižytos. 

Pro tolimo miško medžių pavėsį, šešėlis krito ant likusių pėdų. 

Žvilgėjo šviesoj maži lašelyčiai. 

Tokioa tylą nusiaubė lauką, ka spengė ausyse kaip po sprogimo didžio. 

Tik šiureno sausuoliai, skleisdami garsą, lyg šnabždėtųsi kas tai... 

Visą naktį žaibavo ir draskės griaustinis.

Grėsmingą tango šoko lietus ir vėjas, o jų prakaitą gaivino užgožtas mėnulis. 

Juoda naktis viską spalvino tamsiai, bet atidžiai įžiūrėjęs galėjai matyti - geltoną, žalią, mėlyną, raudoną. 

Dar prieš saulei kylant prieš septintą ryto, dangus apniukęs kaip niekad jau buvo. 

Jo pilki raštai vis dar verkė po truput ir rodės, kad niekad, niekad saulės neprašvis mūsuos. 

Minkšti kamuoliniai sunkūs debesys temdė rytą, nudažytą geltonai. 

Tik siūbavo siūbavo toli javai visą naktį, o už jų puošniai lingavo rugiagėlės dangaus mėlynumo.

Kontraktas su banguojančia jūra

.--.

Jos veidą puošė maskarado kaukė. Žieduoti pirštai slydo laiptų turėklais, o pačius laiptus šluostė ilgas suknios šleifas. Jos ausyse blizgėjo deimantai prabangūs, o iš paskos sekė pora apsauginių. Juodas šilkas glotniai glostė jos kūną. Per nėrinius matėsi jos liemuo liaunas ir jos oda balta, o akys švietė mėlyną fluorescencinę šviesą.

Kiekvienas jos žvilgsnis nulydimas buvo malonaus aromato. Tokio, kur glosto gomurį ir nosį, kur primena samanotas pievas, kuriose medžiai įsišakniję amžiams. Tokio, nuo kurio sapnuojasi vynuogių laukai ir mindžiojamų vaisių stiprus kvapas. Jos lūpas nuklojęs lūpdažis atspalvio figų. 

Jos rankų pirštų grožis - įrėmintas auksu, o nagų plokštelės padengtos juodo aksomo laku buvo. Kiekvieno tamsaus ir godaus pastato aukšto posūkyje ji stebėdavo savo vyrus per petį. Jie laikėsi atstumo. Ne kostiumais jie buvo pasipuošę, bet odinėmis striukėmis ir kietos medžiagos kelnėmis - tarsi ką tik nuo motociklo nulipę po lenktynių trasos. Jų klubus dengė juostos, kuriose nežinomi ginklai pasislėpę gulėjo. Jie tvirtai kaustytais kalnų batais lietė laiptų paviršių, o rankos tvirtai sudėtos dengė jų pilvų apačią. Apsauginės liemenės didino jų tvirtumo įspūdį, o puošnumo jiems teikė laikrodžiai, išrinkti moters prieky siūbuojančios klubais. Nors keista buvo, bet nuo saulės akinių jie neturėjo. Graudu, gi būtų, jei nakties tamsumo koridoriuose jie bandytų savo akis slėpti. Nuo jų ausų link liemens rangėsi pasiklausymo įranga, kuria jie bendravo su kiekvieno aukšto vyrų armija. 

Moteris leidosi iš devinto aukšto. Paniškai bijodama liftų [apie ką niekam nesakė], ji rinkosi elegantiškai eiti seno betono laiptais. Jau iš aukštai ji galėjo girdėti, kaip jos vakarėlio žmonės atsiduoda muzikai ir kokteiliams, o jų kūnai begėdiškai liečiasi vienas prie kito. Kaip pridera, ji buvo paskutinioji, įėjusi į renginį. Kai prasidėjo linksmybės, ji dar tik tepė pirmąjį lūpdažio sluoksnį. Nebuvo nei kaukės ant skruostų, nei auskarų jos ausyse, tik šilko suknelė, dengianti kūną. 

Kai dviem rankomis dėjosi nėriniuoto atlaso kaukę, ją jau stebėjo už nugaros dviejų vyrų akys. Ne meilės objektai jai jie buvo - didžiausi draugai, gelbėję iš negandos liūnų. Gydė nuo arogancijos, išpaišiusios jos veidą ir nuo ašarų po nakties alkoholio jūroje. Jie neapkabindavo jos ir nieko nekalbėjo. Tik išklausydavo taip, kaip ji to norėjo. Kol susisukusi į suplėšytą chalatą ji linguodavo ant purvinos lovos kelius apkabinus, jie prie durų stovėdavo ir nieko neleisdavo. 

Neįleisdavo žmonių su taurėm vyno ir paguodos žodžiais beprasmiais, neleisdavo nieko, kas galėtų jai padėti, kaip įprasta galėtų atrodyti. Dienom, kai už lango šviesdavo, ji pakrikdavo iš lovos išgąsčio būsenoj. Užtraukdavo langus tamsiom užuolaidom, kad galėtų mėgautis juoda naktim dar vieną parą. O tie vyrai stovėdavo prie blogo ir gero - kai ji verkdavo ar klykdavo, šypsodavos ar peikdavo. Ji trankė jų kūnus kumščiais, o jie stovėdavo vietoje, tarsi Stonehenge'o statulos. Kai ji klausdavo jų akių, kas čia per velnias, jų veidų nekeisdavo jokios grimasos. Tik akyse galėjai lengvai išskaityti, kad jų mintys sakydavo kažką į 'moterie, niekas iš išorės tau nepagelbės. Taikstykis su savo kūnu ir emocijų liūnu'. 

Kai praėjo juodumos metas, o langus atvėrė pačios jos rankos, tiedu vyrai vis dar stovėjo ten pat, kur ir stovėjo mėnesius. Atšvęsti pergalę prieš savo vidinę jūrą, ji nusprendė sušaukti tamsą paskutinį kartą. Tamsiausiam to pastato rūsy ji suprojektavo šokių aikšelę, vyrai išklojo veidrodžiais sienas, išdažė grindis spalvomis varno sparno, juodu aksomu išmušė lubas aukšto rūsio. Vakarėlio temą ji parinko, kaip nekeista - 'Tamsybės ir juodos mintys'. 

Kai ji jau atsidūrė minusiniame aukšte didelio pastato, ji stebėjo, kaip vakarėlio žmonės slįsta į palaimą, kad gali iškelti į paviršių savo ilgai laikytą įtūžį ir pyktį. Veidrodžiuos jie matė perkreiptus veidus - tokius, kurių nenorėjo pripažinti. Akis į akį jie pasisveikino su savaisiais demonais, paspaudė ranką ir sudarė kontraktą. 

Ir kai vakarėlio šeimininkė įžengė į tamsią areną, muzika nenutilo ir dalyviai nenuščiūvo. Tačiau įvyko kai kas kito, kas sudrumstė triukšmą. Atėjo aiškus suvokimas, kad neįprasto būta pasišokimo. Stikluose viskis buvo obuolių sultys, o tamsios muzikos žodžiai apie stiprybę, o ne mirtį šnekėjo. Kontraktą visi ne su demonu pasirašė, o su pačiais savimi ir banguojančia emocijų jūra. Susitaikė su realybe savo kūno ir proto - nebus vien tik linksma, o gyvenimas bus geras. Ateis ir juodos dienos, kaip rūsys, kur jie šoko, ateis ir naujienos, kur ne juoktis norėsis. Ir moters grakštus įėjimas paskelbė taiką ir draugystę su pakrikusiu protu, besikeičiančiom emocijom ir ašarų sūrymu, riedančiu per skruostą. Nes tik pripažinę, kas esą [ir bevaliai ir stiprūs], pamatę veidrodžiuose tikrąją savają [besikeičiančią] esmę, esantys draugystėje su savo geriausiu ir blogiausiu, jie tvirtai gali dieną sutikti - ramūs -  kad ir kokia audra r saulėtas karštis užkluptų. 

Svetimas langas

.--.

Prie vieno vienintelio lango jis sėdėjo, skaičiavo žvangančius pirštinėtose rankose. Negarsiai skambėjo pinigai - tik keletas likusių iš po menko pirkinio. Pažvelgęs per petį rado duonos kriaukšlę -susiraukšlėjusią - ir vakarykščio pieno litrą. Pro atvirą langą jis kvėpavo grynu oru ir matė, kaip kitoj gatvės pusėj ant stogo žmonės gėrė arbatą ir kavą, susisukę į vilnos pledą. 

Ausis jo slėpė kepurė megzta, kurią gavo dovanų iš močiutės rankų prieš dešimt metų. Močiutė ne jo būta. Saviškę palaidojęs dar prieš keturiasdešimt metų. Tada, kai jo galvoje dar siautė vėjai apie gražią ateitį, kurią išbūrė būrėja. Dabar kąsdamas sausą duoną, jis ją nurydavo su gėrimu kartėlio. Bet neverkdavo jis prie to lango, tik atidžiai stebėdavo, kaip svetimus langus blizgina darbuotojai iš įmonės vardu 'Visos valymo paslaugos'.

Rytais jis prabunda su nušalusia nosimi, nes be saulės spindulio, šviečiančio pro vienintelį langą, šilumos daugiau jis negavo. Todėl dieną ir vasarą, naktį ir žiemą jis jausdavosi įšalęs tarsi betoninės namo sienos. Kūna bandydavo prausti verdančiu vandeniu, o širdį apšviesdavo degančios žvakės. Palinkęs prie liepsnų geltonų, delnuose paslėpęs veido smakrą, stebėdavo, kaip keičiasi žvakių liežuvių formos, kaip mirguliuoja aplink oras nuo aukštos temperatūros. 

Regėjimas jo buvo geras. Todėl jam nereikėjo žiūronų stebėti pro langus. Ne, ne nuogas moteris jis matė ar besimylinčias poras. Jam didesnį geidulį keldavo vaizdai, kur apkabinimai ir meilė žaidė, kur ant stalų sūrio ir daržovių puotą kūrė moterys namų tų ar svetimų, kur šunys prausdavo katinus juodus, o ką tik gimę kūdikiai žįsdavo motinos krūtį. 

Geriausias laikas langų stebėjimui - ankstyvas rytas ir rimstantis vakaras. Kai šeimynos skuba arba atsipalaiduoja, pykstasi ar apsikabinimais mylisi. Kai vaišinasi blynais rytiniais, o vakare įsijungia vaikišką filmą. Jo akyse dažnai galėjai matyti svetimo buto įkaitintą židinį. Rodos, nepaaiškinama buvo, kaip tokių tolimų kaimynų židinių atspindys šviesdavo jo veide. 

Nors būdavo gerų dienų jam stebėjimui, kaip tyčia, bet kartais jam verkti norėjosi dėl lango bjaurybių. Kai pro jo pirštinių nublizgintą stiklą skverbdavosi rūkas šalto ryto, jis matydavo, kaip dūžta kaimynų stiklas, o ant grindų į šipulius byra prabangūs virtuvės servizai. Kaip moters SPA procedūrų numylėtas veidas sunyksta nuo sūrimo, byrančio per skruostą. Kaip vyro šukuosena, daryta už porą šimtų eurų, draikosi į šonus negražiai, nestilingai tuo metu, kai iš pykčio krato galvą į pusę dar kitą. Matęs jis ir tokių, kaip dviratukas, pirktas iš prabangiausių prekių rajono, bandė įgauti sparnus lėktuvo, bet iš 20-o aukšto taip ir nepakilęs, jis tėškėsi smarkiai. Bendro kiemo prižiūrėtojas vyras per penkiaminutę sušlavė viską, kas iš to beliko. 

Taip kiekvieną dieną jis pasisemdavo istorijų bagažą savo naktinėms klejonėms po užmiršta sapną. Kambary, kuriam nieko nebuvo - tik kartono kelios dėžės ir žvakės iš praeitų Kalėdų, jis miegodavo susisukęs į suplyšusį pledą. Kažkada galėjai sakyti, kad čia miegmaišis buvo stovyklautojų berniukų iš vasaros prie jūros. Tada, kai jis rado išmestą dar naują, nesuplyšusį, kvepiantį maišą miego, suprato, kad gali bent trumpam pasijusti miegantis ant samanų gulto vidury miško, kur šalia tėvai miega prabangiam namely ant ratų, o rytą šildo ne tik saulė, bet ir pusryčiai, iškepti ne ant laužo, o iš vietinio restorano*****+ už šimto metrų. 

Bet praėjus kone dešimčiai metų, nebeliko nei samanų kvapo nei užtrauktuko paauksuoto. Viskas, kas liko, prabangi vilna, kuri kyšojo iš skylėto apvalkalo. Galėjo džaugtis jis bent tuo, kad [suprato] - gyvena šiuolaikinio minimalizmo apsuptame kabake. 

Už užuolaidų

.--.

Kol pasiekė tikslą, prasilenkė jis pro tūkstantį klūpančių, prašančių vieno ar dviejų skatikų. Nužvelgdavo juos nuo kojų iki rankų, nuo akių ir jų drabužių. Neradęs nieko, ko gailėtis, o tik pašaipą nykią dėl praeivių nepatiklumo, jis net nebandė apmokėti jų kasdienės duonos cigarečių.

Jo rankų pirštai šalo ankstyvo ryto šiauriniame vėjyje. Aplink galvą galėjai matyti aureolę dūmo, išpūsto pro nosį. Kas penktą žingsnį palinkdavo galva link sušalusių rankų, ir iš plaučių jis į delnus paleisdavo karštą orą. Jo akis dengė plačiakraštė skrybėlė, kelius - juodas tankios vilnos paltas, o batai - tartum pakaustyti - skambėjo per tuščią ilgą miesto gatvę. Jis skubėjo - galėjai stebėti, kaip į jo klubus ritmingai daužosi portfelis nutrintos senos odos. Buvo šaltas rudens rytas. Toks, kai dieną saulė kaitiną kaktą, o iš ryto pasitinka stingdanti žiema.

Iš tolo jis pamatė seną dvarą. Galėjo užuosti jo Viduramžių dvasią. Priėjęs prie nebeužsidarančių vartų, jis stebėjo nugeltonavusią, piktžolėmis pievą apaugusią, kuri nematė darbininkų rankų dešimtmetį ne vieną. Benamiai ir neklaužados vaikai dienomis ir naktimis slėpdavosi šio kiemo užuovėjoje. Sienos kalbėjo nešvankias istorijas jaunųjų artistų nutepliotais piešiniais. Kur žemę saugojo dvaro stogas, jis matė nugulėtus čiužinius, kuriuos benamiai susirinko iš dvaro kaimynų. Seno maisto likučiai - daugiausiai baltos duonos sumuštiniai ir keisti saldainiai - vietą rasdavo ant kartoninių dėžučių, kurios turėjo saugoti benamį nuo rudens šalnos, sklindančios iš po žemės gilios.

Toliau galėjai matyti daiktus, kurie atsitiktinai užklydo į kiemą dvaro. Subliuškęs kamuolys, kaip ir dviratukas mažas, bylojo, kad vaikai mėgo šitą piktžolių pievą ir seno dvaro prieglobstį be galimybės įeiti į vidų. Keramikos daili vonia, su nuskeltais kraštais anava guli viena. Matyt, ji čia dar nuo tada, kai statybininkai bandė dvarą atstatyti tokį, koks jis gimė prieš porą šimtų metų. Jos gilus ir nuo senumo jau aižytas dugnas buvo prieglobstis pievos gyviams ir šliužiams, kurie mėgo lietaus pabuvusį vandenį.

Išsilavinę praeiviai čia nekeldavo nei kojos. Apleistas kiemas ir byrančios sienos nuteikdavo nepalankiai tuos, kurie galėjo mėgautis šiltais namais, kuriuose ant virtuvės stalo pūpso krūva persikų ir mango, o vakarienę užbaigia raudono seno vyno taurė, sukama tarp pirštų, aukso žiedais padabintų. Neviliojo net jaunimo. Na, gal kartais, kai stiprių šukuosenų berniukai bandydavo suvilioti paklydusių minčių mergaites į siaubo istorijas, kurias slepia dvaro teritorija. Niekas nekėlė ten kojos, išskyrus benamius - didelius ir mažus, pievų vabalus ir užklydusius šunis.

Bet pastarąsias kelias dienas benamių nebeliko, nes teritorijoje prasidėjo keistas šurmulys. Nors kiemas liko kaip stovėjęs, bet iš ir į dvarą žmonės ėjo ir ėjo. Nešė daiktus, statybines medžiagas. Ir taip keista buvo, kad išorinės sienos taip ir liko plikos. Kai po ilgų dienų brazdesio viskas aprimo, pro sulūžusius vartus pradėjo žmonės rinktis. Nebuvo jie kailiais pasipuošę ar auksais pasidabinę, bet jų elegancija skleidė keistą malonumą. Vienas iš dvaro svečių šiandieną - šis vyras, vis dar stebintis dvarą iš už vartų medinių.

Jo žingsniai nuaidėjo, kol jis pasiekė trijų metrų aukščio duris dvaro. Barbenti nereikėjo. Jis sunkiai jas pravėręs, įkėlė pakaustytų batų koją į kvepiančią ir sušildytą erdvę. Ir iškart toks keistas jausmas jį aplankė. Nors durys ir langai užkalti, pro užuolaidas, skiriančias kambarius, sklido dienos šviesa. Erdvei šilumos teikė ne tik pakūrenti malkomis židiniai, bet ir blausios lempos palubėse, rožinės užuolaidos, nubučiuotos saulės šviesos. Kai įžengė, jį pasitiko džiazo muzika, kurią gyvai atliko moteris auksinio balso. Tik dar nežinojo, iš kur ta maloni daina sklido. Iš kambario į kambarį jis ėjo, stebėjo žmones ir erdves. Prie mažų apvalių medinių stalų moterys sėdėjo, kurių ilgas kojas trumpos suknios atidengusios buvo. Jų pėdas puošė aukštakulniai, o pro kraštelį sijono galėjai matyti kojinių nėrinius, prigludusius prie moterų šlaunų. Dvaro kambariuose rūkoma buvoma, tačiau, kad ir kaip keista būtų, ne cigarečių, o cinamono ir medžio kvapas erdvę apglėbęs buvo. Sumišęs su viskio ir kažkur kepamos duonos aromatu, maloniai svaigino ką tik įžengusį vyrą.

Ne tik moterys ir kvapas puošė dvaro vidų. Tamsesniuose pakampiuose, kur saulės spinduliai nesiekė, grupelės vyrų žaidė pokerį kortomis. Jų rankose blizgėjo tvirto stiklo taurės, kuriuose ledukai plūduriavo viskio ar konjako jūroje. Ten, iš kur muzika sklido, niekas nekalbėjo ir nežaidė, o tik užsimerkę klausėsi moters auksinio balso, vingiuojančios klubais ant priešakinės scenos, kur jai padėjo saksofonistai, gitaros meistrai ir būgnų vyrai. Jos kūną puošė ilga siaura suknelė, blizganti ryškių scenos lempų apsupty. Čia vyrai nešiojo padėklus užkandžių, paruoštų dvaro virtuvės, asistavo moterims ir spausdavo ranką naujai atėjusiems.

Ten, kur dienos šviesa bučiavo sienas, svečių vaikai žaidė Monopolius ir Uno. Jie nebuvo tamsiojo dvaro dalyviai. Jų kambaryje švietė dienos šviesa, pro langus matėsi žydintis sodas, kuriame skraidė spalvoti drugeliai, kuriuos gaudė laukiniai, bet draugiški šunys. Vaikai už rožinių užuolaidų slėpėsi nuo tamsios realybės suaugusių. Jų žaidimo kambariuose sienos paveikslais nukabinėtos, o ant stalo jie rasdavo, kaip ponai, uogų saujomis, šiltą pyragą ir organišką pieną iš vietinio kaimo. Juos prižiūrėjo 20 metų patirtį turinčios, bet prisižiūrėjusios moterys iš gerai įvertintos įmonės, susirenkančios procentą iš jų uždarbio menko. Bet moterys mėgavosi tais vaikais iš rožinės pasakos, nes buvo lengva įsijausti į realybę, kurioje nebuvo benamių ir gyvių už dvaro užuolaidų rožinės spalvos...

Už durų slaptų - Žaliosios ir Mėlynosios

.--.

Už durų slaptų - net dviejų - alsuoja sienos, šimtmečius mirkusios siaurų kanalų vandenyse. 

Žalios durys --

nuo svetimų akių slėpė aikštingos bajoraitės gyvenimą prieskoniuotą. Čili pipirais ir kariu paskanintos jos dienos kiūtojo už raudonų plytų sienų raižytų. Nekeldavo laukan kojos, kol prie durų neatplaukdavo auksu dabinta gondola, kurios minkštasoliuose brangiuose sėdėjo gretimo namo kunigaikštis, pasipuošęs šukuosena tamsių plaukų - netikrų. 

Kai tarnai jai tiesdavo pagalbos ranką, kad tik jos kurpaitės nepatirtų žydinčio vandens šoko, garbingasis kunigaikštis ramiai papsėdavo pypkę, išpūsdamas vyšnių skonio dūmą į žydrą dangų. Jo smilkstantis tabakas per laiką nudažė geltonai jo pirštų galus ir net kai nepapsėdavo, o tik kalbėdavo, iš jo kreivos burnos vis sklisdavo silpnas užsistovėjęs dūmelis. Kai bajoraitė pritūpdavo ant paminkštintos gondolos laktos, šią transporto priemonę sjudindavo iš ramybės būsenos jos svoris, augęs nuo vaikystės. Kai žydinčio vandens drėgmė kėsindavosi persiversti per gondolos kraštą, kunigaikščio veidą nušviesdavo išgąsčio grimasa, jo krumpliai pamėlynuodavo nuo jėgos, kuria jis įsikibdavo į prabangios gondolos kraštą. Kai valtis plokštaus dugno nusistovėdavo vietoje, gondolierius paimdavo ilgą irklą į ranką ir su pirmu mostu, griebdamas kanalo dugną, jis uždainuodavo meilės dainą, kuriai žodžius parašė jaunuolis, gyvenantis už mėlynųjų durų. 

Ir taip jų gondola, apipinta meilės ir pypkės dūmų pilkų, plaukydavo iš kanalo į kanalą. Pakeliui jie sutikdavo svetimšalių ir turistų keistų. Matė, kaip burkuodavo ką tik susižadėję ar pykdavosi ką tik išsiskyrę. Kunigaikštis ir bajoraitė tik tyliai stebėjo, kol pūtė dūmą ar siuvinėjo. Merginai kunigaikštis buvo gražiausias planetos vyras. Nematė ji jo geltonų pirštų ar pražilusių sruogų, nejuto smarvės burnos, kuriame sumišęs vakarykščio midaus, to pačio ryto silkės ar nuolatinio tabako kvapas. Bet jai akyse žibėdavo jo purpurinis apsiaustas, kerėjo jo gondolos tvirtumas ir talentinog gondolieriaus balsas. Ji buso įsitikinusi, kad meilės žodžiai, sklindantys iš gondolos galo skirti jai vienai ir kilo iš pačio kunigaikščio pagrindinio - širdies - organo. O kad ji žinotų! 

Kunigaikštis, tuo tarpu, pūsamas dar vieną dūmą vingiuotą, svarstė apie technologijas, pritaikomas jo gondolos greičiui padidinti. Skaičiavo trumpose mintyse jo santaupų likutį ir numatomą pelną vakar investuotų skatikų. Bajoraitė jam mažai rūpėjo. Kol aplinkiniai matė juos kartu, jam tekdavo mažiau kvaršinti balsą su atvykėliais nuobodžiais, išsisukdavo iš mamos priekaištų kasdieninių, kad nespėjo išsikraustyti iš tėvų namų, kol suėjo 5-oji dešimtis. Bajoraitė nebuvo jam graži, ištikro, tai jis net nepastebėjo, ar ji šviesių akių ar garbanotų plaukų. Juto ir matė jis tik vieną - kaip nuo jos kūno ir aprangos dydžio bei platumo jo tvirta gondola siūbuodavo bangose miesto upės pagrindinės. Stebėdamas mintinai žinomą kraštovaizdį, jis tik mesteldavo jai vieną kitą klausimą, kurie kartodavosi tie patys kiekvieną savaitę. Pagirdavo jos naują šukuoseną, šypseną žavią, rankas dailias, ir akis spinduliuojančias. Bet nematė  jis to, apie ką kalbėjo ir kuo žožiais žavėjosi. Tik trečiąja akimi juto, kaip bajoraitė nušvisdavo nuo jo itališkų komplimentų, jos skruostus nudažydavo raudonis, pramušdamas melynių dažus, užteptus dar iš pat ryto prie veidrodžio nevalyto. 

- bus dar -

> Tęsinys

Mėlynos durys --

Už durų mėlynų nebuvo dienos šviesos. Pro siaurią plyšį viršuje tik ankstyvo ryto saulės spinduliai laižydavo ant dulkėto tuščio stalo paliktą rankraštį vaikino. Tad, kai lakštingalos 4 ryto užgiedodavo skausmingą dainą, vienišas vaikinas pakirsdavo iš antro sapno. Drebėdamas nuo rytinės drėgmės, jis įsisiausdavo į suplyšusią rubašką ir sėsdavosi prie tikro medžio stalo, ant kėdės, verkiančios nuo judesio kiekvieno menkaverčio.

Tose vietose, kur vaikino rankos gulėdavo, stalo dažai seniai buvo nutrinti. Toje vietoje, kur jo nuogos pėdos lietė grindinį, jau galėjai matyti rūsyje kylančio vandens vaizdinį. Žinoma, nebuvo nei elektros nei interneto. Viskas, ką tuomet turėjo jis - tai tik rankraštis, pilnas jo keistų istorijų, ir rašiklis, kuriuo rašomos tos sapalionės. Sapalionės gal bus per grubus žodis apibūdinti jo kūrybai. Jis rašė tik dėl to, kad ką veikti neturėjo, o kad jo žodžių pagrindu gondolieriai dainas kūrė, jis neturėjo supratimo.

Keldavosi anksti ne tik dėl to, kad pripildyti dar vieną tuščią lapą, bet ir todėl, kad tuo pačiu metu už sienos jis pradėdavo girdėti gražiosios bajoraitės naktines dvejones. Intymaus ten nieko juk nebuvo, tik švelnūs išgąsčio šauksmai, sklindantys tamsių miškų, kuriuose pikti vilkai bandė bajoraitė privilioti į spąstus visai nežmogiškus. Kol gražiąją Žaliųjų durų bajoraitę kankindavo plėšrūnai bebaimiai, skarmalotasis vaikinas jos šūksnių pagrindu kurdavo istorijas - keistas neišpasakytai. Rankraštis nuolat pildomas sakiniais, garbinančiais merginos grožį, liauną liemenį ir balso toną. Aprašydavo jis josios pirštų grožį bei lankstumą, garbanotas sruogas, krentančias ant skruostų, putliai išsišovusių.

Jis matęs ją tik kartą, o gal du. Nepamena jis šito fakto, nes jo realybė įsisuko į netikėtai lėtą tango šokį su sapnais jo kasdieniais. Kai pildydavo jau kelintą baltą lapą, jis nesuvokdavo, ar istoriją pats išgyveno, ar matė pro durų tarpą ar tik susapnavo dar ankstyvą miego valandą. Bet širdyje jis buvo įsimylėjęs - tą tikrą ar netikrą moterį už sienos. Įsivaizdavo (o gal patyrė?), kaip jis bučiuoja josios delną - viršutninį - kaip jo atsako bučiniu karštu, nutvilkiančiu jo jauną dvasią. Tą kartą, kai jis matė ją pro Mėlynųjų durų plyšį, jis regėjo, kaip kurpaitėmis apmautą koją ji elegantiškai kėlė į gondolą. Matė, kaip kitame transporto gale sėdėjo kunigaikštis pagal spalvą. Stebėjo, kaip siūbado gondola nuo bajoraitės svorio ir kaip kunigaikščio mažos akys išsiplėsdavo iki spurgos dydžio, o rankos įsikibdavo į valties kraštą, kad net ilgi kaulėti pirštai nušvisdavo spalva mėlynių.

Kai gondola pasukdavo už kampo, jis tik galėjo įsivaizduoti, ką veikdavo galimai jauni turtingi ponai. Tarsi kaip aidas iki jo atplaukdavo jo meilės žodžiai iš gondolieriaus lūpų. Kai vaizdas akyse išnykdavo kaip kasdieninis sapnas, jis pasisukdavo blizgančiom akim į savo akerpėjusią gūžtą. Meilingai nužvelgdavo vienintelį puodą, puodelį ir lėkštę mažą, iš atminties perbraukdavo nematomus įrankius ant neregėtos virtuvės stalo. Nieko nematantis žvilgsnis paglostydavo kiekvieną kampą, o kai jo kūnas kresteldavo prie stalo medinio, jo veidą nušviesdavo šypsena stebuklinga. Nieko jis neturėjo šioje skylėje. Turėjo tik rankraštį, mėlyną rašiklį ir keistas istorijas, užgimsiančias kas rytą.

Jo šonkauliai šviesdavo skaisčiau nei rytinė saulė, o plaukai siekdavo grindinį tiek, kad galėdavo šluoti nedulkančią trobą. Nuolatinė drėgmė jam keldavo kosulį, nuo kurio kretėdavo jo sukumpusi nugara. Kad neprižadintų rytais mylimosios už sienų, jis po ranka visada turėdavo sudriskusią medžiagą, kurią jis paveldėjo iš turtingo tėvo.

Už mėlynųjų durų istorijas sekė įsimylėjs skurdžius, turtus paveldėjęs. Jis klausydavosi už sienos alsavimų ir dejonių, kai bajoraitė bandydavo grumtis su ją puolančiais baubais. Tikėjo jis, kad vieną dieną atras raktus nuo durų Venecijos namo, kai galės įkvėpti saulės rytinės ir pamojuoti bajoraitei su rašalota ranka. Bandyti pabučiuoti jai į dešinį delną ir tikėtis, kad jo istorija baigsis taip, kaip jo keistas sapnas...