.--. Iš kur tai atsirado? 

Pievoj didelėj nebuvo nieko. Trumpą žolę kasdien glostė vėjas šuorais. O naktimis pievos gale žvaigždės krito. Nebuvo nieko - tik plynas žalias laukas, pasirengęs būt sujauktas. Netrukus tai įvyko - iš tolimo krašto nedidelė sėkla atskrido, šaknis į juodą gruntą įleido. Stiprėjo, augo, gėrė vandenį, šildėsi saulėj. Patyrė lapės letenų sunkumą, o ir apskabytas buvo vabalų laukinių. 

Kai stiebėsi, kaimynystę stebėjo, sukiojo liauną kūną, vinguriavo. Matė, kaip toli žmonės berželius, klevus, liepas sodino, kitus keistus augalus genėjo. Sekė Observatorijos kilimo eigą, džiaugėsi netoliesi vaikų žaidžiamais žaidimais bei porų stipriais apsikabinimais. Kai suaugo, prie kamieno glaudė verkiantį vyrą, šnabždėjo mantras į ausį vaikų grupelei. Kilnojo šakas iš juoko, kai šalia pajacas triukus rodė. 

Galingas išaugo, stiprus. Vėjų nugludintas, praradęs kelis lapus, bet tankus ir vienas toks, vienintelis visoj pievoj, o gal net visame mieste. Jo laja buvo namais, užuovėja, apsauga nuo saulės, atrama didžiulė. Viską davė, dalinosi. Tik vienui vienas jis buvo. Daugiau šalia žmonės nebeleido jokių augalų auginti, tik aplink jį vis tą žaliąją pievą trumpindavo. 

Bet permąstęs savo likimą, gyvūnus ir žmones sutiktus, gamtos išdaigas patirtas, suprato, kad vienišu savęs nepavadins. Gal vienas jis yra, bet vienišas - niekada. Po jo tvirtu stotu slepiasi asmenybės didžios, ilgiausias eiles poetai rašo, iš tolo ar arti žmonės jo didybe džiaugias, energijos semias. 

Kaip ir šioj nuotraukoj - visi yra po du. 

.6. Kantrybė už nugarų paliko.

... tos likusios kelios dienos pulsavo jų susikibusių rankų plaštakose. Pavasaris šildė jų įkaitusias sielas, spindinčias akis slėpė saulės akiniai. Tuo laiku buvo pusryčiai skaniausi, pokalbiai gražiausi ir stebino kasdienis atradimas vis naujų dalykų. Jai Vilniaus senamiestis rodėsi kitoks, dar mielesnis, šiltų spalvų išglamonėtas, o Jam atostogos, matyt, ėjosi tokia vaga, kuria netikėjo net giliausia Jo širdies kertelė. 

Tos dienos buvo pilnos vakarų su filmu, kruasanais ir kava, beigeliais bei kanelėm, tirpstančiais burnoj. Ir atėjo tas pirmadienio rytas, kai ji prabudo žinodama - atsisveikinti šiandien teks, darbai Jos laukia, o Jis iškeliauja į kitą miestą. Ji glamonėjo Jo veidą paskutines minutes, o mintyse, kaip visada - kantrybės neduodantys klausimai... Jausmas toks, lyg trumpas vasaros romansas baigėsi išaušus pavasario Tam pirmadienio. Nesinorėjo Jo rankos paleisti, per stalo paviršių ieškojo Jo pirštų, bandė įsiminti jo dilbio linkį, tvirtas rankas ir tą žvilgsnį malonų, tirpdantį Jos bet kokius nusistatymus. 

Pakilo jie nuo paskutinių pusryčių stalo, Jis susirinko daiktus, atsiduso, Ji nieko nepasakė. Priėjus sankryžai lemtingai Jie atsisuko ir neturėdami nuovokos jokios, pasakė "Viso gero". Palydėjo šiltas bučinys ir keisti sakiniai, padriki žodžiai, palinkėjimai įdomūs. Bet Jie suprato viena - nežinia kada galės vienas kitą apsivyti, ir kaip susižavėjimo objektą savo akyse vėl išvysti. 

***

Vos tik Jis paliko gimtojo krašto žemę, pakilo sparnais į dangų giedrą, klausėsi muzikos lėktuvo salone, Ji atsidarė naują kompiuterio langą, kuriame įrašė vieną: "Vežkit mane pas Jį". Gyvendama taisyklių pasaulyje Ji nemėgo paslapčių ir staigmenų, bet širdis nekantravo, pirštai klaviatūra slidinėjo, kai reikėjo spausti paskutinį, bilietus perkantį, mygtuką. Sau Ji nepripažino, nepasakė, kad važiuoja TIK dėl jo garbanų šviesių, mėlynai pilkų akių ir šypsenos kuklios. Ne. Ji sau, o tuo pat ir kitiems kartojo, kaip važiuoja tą miestą pamatyti, nuotraukų padaryti, pasigrožėti parkais ir išragauti pusę sąraše esančių kavinių. 

Remdamasi logika paprasta Ji suprato, kad reiktų Jam pranešti, pasiskelbti, o taip norėtųsi būti ten, kad galėtų prie durų Jį sutikti, staigmeną padaryti. Tris kartus rašė-trynė tą žinutę. Kaip geriau parodžius ir pranešus? Ką sakyti, kaip paskelbti... O jeigu nepatiks? Nesutiks? O gal išvyksta kur? O jeigu neapsidžiaugs, laiko neturės? Ji bandė į kiekvieną situaciją sau planą nupaišyti ir sumąstyti, koks turėtų būti atsarginis variantas. Ji svajojo naktį-dieną leisti su Juo, bet žinojo, kad per drąsu ir gal net negražu sakyti Jam tai tiesiogiai. Ir vėl tie patys klausimai jos galvoje sukiojos... 

Žaidė prisiminimai apie tuos pavasario rytus kartu, kai tik prabudus galėjo glostyti Jo plaukus, mąstyti apie dienos praleidimą dviese... Ir tada ramiau Jai tapdavo. Suprasdavo, kad nieko neprarasianti, jei save visą atiduos likimui į rankas ir jau tada stebės iš šono, kaip auga arba miršta simpatija-draugystė. 

Tokioms mintims kamuojant, paspaudė ji enter mygtuką su nuotrauką kelionės į Jo miestą. Užvėrė langą kompiuterio, pakvėpavo. Ir laukė Jo reakcijos greitos į tą staigmeną įdomią. Laukė sekundę, dvi, alsavo, Ir ko Ji tikisi? Stebuklo mažo? Atsikvėpė lengviau, kai jo rašomus žodžius pamatė, prisilenkė, prisiglaudė prie kompiuterio ekrano. Apsidžiaugė. Apsidžiaugė Jis ir net nenustebo!

***

Dėliojo Ji atostogų grafiką. Sunkiai, nes galvoje dažniau mintys apie Jį sklaidydavo nei apie tai, ką reiktų Jai pamatyti ar nuveikti. Prigalvojo, suplanavo išvykų kasdienių ir rožinis burbulas greitu metu sunyko.. Pyktis suėmė, erzelys bangas sukėlė, norėjos Jai mesti lėkštę ar puodelį, šaukti ant pasaulio, kodėl kiša koją į Jos norą pamatyti Jo stotą, būti apkabinus kuo ilgiau, kuo dažniau bučiuoti kaklą, jausti jo tvirtas rankas, apglėbusias Jos liemenį, pirštus, įsispraudusius į Jos palaštaką. 

Širdis tuksėjo, daužės, o galva, rodos, nieko nebemąstė. Tai datai artėjant Ji pamatė, kaip sunkiau naktim užmigti bei ryte prabusti. Darbo užduotys sumenko, palyginti su greitu metu pilnėsiančiu lagaminu... 

*** 

Skrydis neprailgo, Jos ausyse - muzika, raminanti Jos širdį. Nieko kito negalėjo Ji daryti, tik būti išsišiepus, su virpančiom lūpom. Iš jaudulio virpančia šypsena, nes nežinojo, ką reikės daryti, kai vėl pamatys Jį stovintį šalia, realų. Koridoriais ilgais ji žengė, nekantravo, kad kelias link Jo toks užlaikytas ir vingiuotas. Dėliojo mintyse sakinius ir žodžius, ką pasakyti, kai pakels į Jį savas akis. Už kelių žingsnių - oro uosto laukiamojo suolai, kur nerimastingai ji akimis bėgiojo. Pamatė Jį, ilgai tiesiai akių išlaikyti negalėjo, nes ašaros kaupėsi iš džiaugsmo netikėto. Matė Jo tą ilgesingai liūdną žvilgsnį, pro sučiauptas lūpas išpieštą šypsnį. Apkabinimas keistas Jiems išėjo, matyt, visas kūnas per daug virpėjo, bet rankoms susikibus, pirštams susivijus, šalia autobuso kėdėse prisėdus, norėjosi tą akimirką sustabdyti ir palikti čia, dabar... 

.--. Iš kur tai atsirado?

Istorija nesako, nutyli, kur tos gatvės žmones nulydi. Amžiais keliais atgal žilų plaukų senukas sėdo taisyti darbų pradinukų. Lapai šlamėjo, raudonavo, nesibaigė, o dar laukė rytojaus pamokai pasiruošimas. Jo moteris jam valgį ruošė, kaitė sriubą, šluostė vis varvančią barzdą.

Visame kaime jį pažinojo kaip gerą dorą žmogų, kuriam moterys patiko, bet dėl sentimentų savajai - prie jų nekibo. Geras mokytojas buvo jis, teisingai rašė ir šnekėjo. Klasėse kaži ar sugebėjo mokinius budrius per pamokas išlaikyti, bet noro neprarado, o į priekį vis krutėjo. 

Kaime mokslo paklausa didėjo, o ir meilės vaisių taipogi nemažėjo. Kaimas džiaugėsi naujais vaikais, pildančiais šeimas. Duoną valgyti reikėjo, bet madoje ant pjedestalo ten pastatytas mokslas tupėjo - visi norėjo išklausyti paskaitų pas žiląjį senuką. Numetė, žilasis, svorio - tiek daug paskaitų turėjo. Galiausiai, stiprios kantrybės nebetekęs, nusprendė kaimyną pasamdyti, įduoti jam rašiklį ir parodyti naują kelią į mokinukų širdį. 

Nauji pavasario vėjai atnešdavo vis naujų idėjų, o paskui jas dažnai sekdavo naujagimių vaikų būriai. Mokytojai buvo nebe du ar trys, visas pulkas mokytų žmonių raudonai braukė klaideles dažnas. Priaugo svorio, pastambėjo, skruostai raudonavo ir nebetilpo jie ant vieno suolo, statyto dar pradžioje mokyklos. Nepatogiai jautės liesdami viens kito šonus aptemptus. 

Sumąstė jie tada, statyti pilį gražią, nes gi reikėjo pagaliau mokyti(s) erdviau. Architektai braižė planą, o kaimo vyrai statė patį namą. Gražus išėjo statinys, kolonom puoštas, ilgas. Vietos dabar užteko sočiai, o mokytojai pasiėmė po ištaigingą kabinetą noriai. Vaikai galėjo džiaugtis naująja mokymosi erdve.

***

Praėjo amžiai, dar keli. Vaikai užaugo dideli. Bet mokytis dar buvo noro, nusprendė, kad pilies jiem maža. Norų buvo didelių - apie dvigubą diplomą, pažintis plačias, mokslo jūras brendamas... Pilis patapo universitetu ir kvietė tapti išmintingu mokslinčiu... 

***

Keturi ponai susėdo, o prieš susėsdami rankas vienas kitam paspaudė. Vienas pamojo plaštaka link upės, suraukė antakius, pasuko ūsą. Anie pritariamai linksėjo, sumirksėjo, per papilves sau pasiglostė, atsainiai nusišypsojo ir susiskaičiavo, kiek aukštų, geležinių pastatų statys jie palei Temzės upę. Fotografavo senąjį universitetą, galvojo, kokiais tarpais jiems statyti, kad ateities vaikai darytų tokias nuotraukas gražias, kad ne vienai dešimčiai patiktų socialinių tinklų dalyvių.

Istorija nutyli, nesako, bet Grinvičo universitetas atsirado būtent taip, kaip sako čia šis publikuotas faktas. 

.--. Iš kur tai atsirado? 

Braižė Jis pieštuko trintuko galu kaktoj aureoles. Dūsavo, dejavo. Krimto apatinę lūpą, užuodė troškinamas daržoves. Mintyse galvojo, kokį žaislą nusipirks už projekto gautą milijoną. Įsivaizdavo Grinvičo Pusiasalį modernų millenium prekybos molą. 

Po mintuės plėšė kitą braižybos lapą, pakeitė pieštuką. Tempė laiką mindamas taką šaldytuvas-puodas-arbata. Susitiko draugą, tyliai pasiguodė, kad naktim nemiega, braižo grožį. Tačiau daug neatskleidė, tik apie liauną tiltą, į vikingų laivą panašų, alėją medžių, diskusijas praeivių ir užmojus didžiausius. 

Grįžęs namie rado grindinį nuklotą nešvarių drabužių pluoštu. Nevalgytų ir paliktų daržovių kvapas prabudino jį iš kūrėjo sapno. Lankstant baltinių rankovę jam galvoje apsilankė suvokimas galutinis, koks projektas pavers Grinvičą oaze malonia, pilna turistų. 

Ir kai jau padėjo paskutinį tašką, spėjęs arbata nusiplikyti kaklą, atsitiesė į nepatogios kėdės atkaltę, ištiesė kojas po stalu mediniu ir jam prieš akis atsvėrė fantazija beribė, kaip jo projektas virsta iš maketo plastikinio į realybę.

.--. Niagaros krioklių bučiniai. 

Svajoja Ji nuvykti prie Niagaros krioklių. Sapnuoja apie žėrinčią vaivorykštę tame krintančiame vandeny, kūno oda jaučia tuos smulkius Niagaros krioklių kristalus. Susirado, net, Ji kuprinę - didelę, talpią, spalvotą. Ryškiai geltoną - sakė - vešis Ji. Kuprinėje talpins kelnaites, kojines, mėgstamiausią knygą ir prisiminimų žurnalą. Ant pečių pasikabins fotoaparatą, galvoje dėliosis planą. Telefone išsisaugos maršrutą, kuriuo bus galima greičiausiai pasiekti vietą. 

Svajoja Ji nuvykti prie Niagaros krioklių. Ant sienos kabo to gamtos reiškinio didelis paveikslas. Jį puošia žmogaus ranka nupieštos didelės širdys ir motyvaciniai žodžiai. Tu aplankysi šį pasaulio, ar Amerikos, stebuklą. Svajonėms lemta pildytis, o man - išvykti. Kiekvieną naują rytą Ji pasitinka nužiūrėdama paveikslą. Godžiai akys valgo kiekvieną nuotraukos kampelį. Kiekvienus pietus ji užbaigia judesiais, vadinamais į kuprinę, iš kuprinės. Keičia sąrašą daiktų, kuriuos vežtųsi prie krioklių. 

Svajoja Ji nusimaudyti Niagaros krioklių lietuje. Nusipirko tinkamą lietpaltį, įsigijo mažą skėtį. Keliaus Ji patogiais, neperšlampais batais, tokiais, kad nepavargtų bet jaustų žemės dvasią. Žino Ji, kad keliaus grublėtais keliais ir takais. Pasirengusi ji kęsti alkį, šaltį ir nesusipratimą. Įsivaizduoja, kaip sutiks vieną kitą piligrimą, pakels už jų laimę kepurę ir šypsodamasi mindys taką. Sapnuoja sapnus, kuriuose pirmą kartą gyvai pamato krioklius Niagaros. Verkia iš laimės, šluostosi ašaras, nebejaučia skausmo pėdose. Įkvepia giliai ir iškvepia atodūsį. Užmerkia akis ir leidžia kriokliams plauti jos veidą. Įsikabina į atramą, liestą milijono. Sapne jos kojos tvirtai remiasi į akmenimis grįstą taką. Niagaros vandenų kristalai jos skruostuose maišosi su džiaugsmo ašaromis. Jos svajonė sapne išsipildė.

***

Išsitraukia Ji žemėlapį iš kišenės, pažvelgia primerktomis akimis į horizontą, o jame - Niagaros kriokliai vaivorykštes tapo. Nenuvargo Ji ir pėsčiom nekeliavo, piligrimų nesutiko, o pakeliui - tik skubančių turistų. Negavo Ji ir vietos prie atramos įsikibti. Tačiau jos veide Niagaros krioklių versmė maišėsi su laimės ašaromis, o paveikslas ant sienos virto galvoje apgyvendintomis, išgyventomis fantazijomis.

***

Svajojo Ji apie Niagaros krioklius... 

.--. Tarp sienų keturių.

Tarp sienų keturių, vidury, stovi lova. 

Tarp sienų keturių, vdury, vidury lovos, guli per vidurį Ji.

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, ant gulinčios Jos, patiestas audeklas storas.

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, šalia gulinčios Jos, susirangęs juodas katinas murkia.

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, šalia gulinčios Jos, juodas murkiantis katinas pabunda. 

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, ant gulinčios Jos, jau prabudęs juodas katinas galanda nagus.

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, prie gulinčios Jos, švelnus juodas katinas priglunda. 

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, gulinti Ji nejaučia švelnaus juodo murkiančio katino šalia. 

Tarp sienų ketuių, vidury, vidury lovos, juodas, žmogiškos meilės trokštantis, švelnus katinas liūdi. 

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, gulinti Ji prabunda.

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, Josios ranka tiesia glostyti juodo, švelnaus liūdinčio katino. 

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, švelni Jos plaštaka braukia per juodą murkiančio katino plauką. 

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, Jos glostymai blizgina juodą murkiančio katino plauką.

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, Jos švelnūs prisilietimai per plauką džiugina katiną juodą. 

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, Jos švelnų kaklo vingį atvėsina šlapias juodas murkiančio katino nosiukas.