(Ne)draugas liūdesys

.--.

Regent's Canal

Music: Moullinex

Ledai vaflyje ir jais slystantis liežuvio galiukas. Sūdytos karamelės ir dar drėgnų, vėjo plaikstomų, plaukų skonis. Purvini batai, beveik panardinti į kanalo vadnenį. Nubėgęs tušas ir kasdienio česnako kvapas, apglėbęs kaip geroji aura. 

Įkaitęs dešinys skruostas, atsuktas į besileidžiančią saulę, o akyse kyla apleistos metalinės konstrukcijos. Šiltos pastelinės spalvos žaidžia ir spinduliais laižo lyg pamirštų amerikietiškų kalnelių kūną primenantį istorinį fasadą. Ir pro šalį bėga bėgiotojai, praslenka šunų vedžiotojai, pranyksta telefonuose paskendę. Ir niekas nepastebi į kraują įaugusio vaizdinio, kurio niekas paaiškinti nebegali. Tarp pirštų ištižusio ledo srovė nubėgo, nutaškeno ant margų kelnių. 

Girdisi tolumoje burzgesys variklio valties, horizonte išlenda piratų vėliava ant rožinio motorinio padaro. Parplukdo srovė po kojomis senienas, paliktas likimo valiai, išmestas už borto, atlikusias savo pareigas. Burzgesy paskendęs garsas nustebino samonę. Besileidžiančiuose spinduliuose matau merginą, atrėmusią pliką galvą į metalinių griaučių koją. 

Jos kūną purto konvulsijos, o gerklas rakina skausmas, ties kiekvienu įkvėpimu jos stemplėje užstringa kaži koks gumulas. Ašarų latakai jau išsausėję, supratau, kad ji kriokia garsiai tada, kai laivas praplaukia, o kiūkčioja tyliai, kai tik vėjas beošia. Kai vakaro tamsumas užklojo mano siluetą, prisiartinau arčiau prie jos bejėgiškai atrodančio kūno. Kramsnojanti paskutinį vaflio likutį, paslepiu save už graffiti sienos, kur galėčiau stebėti jos kelionę per savęs atradimą ir išsivadavimą iš ko tai gniaužtų. 

Veido oda jos balta kaip Antarktikos neliestas sniegas, o skruostus puošia strazdanos oranžinės. Nuo graudulio išmušęs raudonis jos veidą paišė kaip žiemą šaltis paišo virtuvės langus. Berankoviai marškinėliai, po kuriais - nuogos krūtys, pakilęs pulsas. Juodi kerziniai batai ir tatuiruotos kojos, apvilktos kamufliažiniais šortais. Nors pečiai nuleisti, atremti į šaltą metalą, bet nugara tiesi ir galva aukštai iškelta. Rankos bejėgės karojo ant sulenktų jos kelių. Ten, kur ji sėdėjo, jokia žolė nežaliavo, tik šaltas asfaltas, nudrabstytas balandžių plunksnomis. 

Ir kai jos link švystelėjo paskutinis to vakaro šviesos pliūpsnis, aiškiai pamačiau nugara į jos nugarą atsirėmusį Liūdesį. Negaliu pasakyti - tai buvo mergina ar vyras, jaunas ar senas - kas sekundę pavidalą keitė tarsi chameleonas. Vienu momentu tai buvo nuvargęs elgeta - be kojų, nuplikęs, o kitą - turtingos verslininkės moteries įvaizdžio padaras. Mačiau ir kaip virto į mažą berniuką, netekusį vienintelio žaislo, o kartais mačiau merginą, pergyvenančią dėl kreivos nosies atspindžio skilusiame veidrodyje. Mačiau Instagram žvaigždę, ką tik ištekėjusią ir jos vyrą, meiliai žvelgiančią į mūsų realybės heroję. 

Nesvarbu, kuriam pavidale buvo Liūdesys, ir nors nežiūrėjo į akis savo aukai, bet būtent jis gniaužė merginos kvapą, kaip akmuo ant širdies tupėjo, su smailia adata badė jos kūną, purtė pečius, kas realybėje atrodė kaip epilepsijos požymiai. Tai jis jos veidą apipaišė pigiais dekoratyviniais skaistalais, tai jis atėmė jos kūno normalią spalvą ir sugniaužęs laikė saujoj. Tai jis spjaudėsi jai į veidą, dėl ko nubėgo jos tušu padažytos akys. Tai jis iščiulpė jos energiją - vien tam, kad galėtų keisti savo kūno pavidalus ir mėgautis tikrojo gyvenimo malonumais, nesvarstant kuo nori būti šią minutę. 

Gražus ar bjaurus jis būtų, sėkmingas ar graužiantis eilinę duoną, apsuptas milijono pasekėjų, sėdintis invalido vežimėlyje ar bėgantis maratonus, Liūdesys mokėjo apgaulingai būti geriausiu šios sekundės draugu merginos. Skaitė jis jos mintis be skrupulų, ir virto realybe jos kiekvienos fantazijos - iš košmarų ar svajonių kilusios. Tik viena nesikeitė per visą laiką - Liūdesio šaltos rankos, gniaužianios jos kūną ir grobuoniškas žvilgsnis, reikalaujantis galutinai pranykti visam merginos džiugesiui.

Ir Liūdesį matė tik mano akys. Mano - prašalaičio, į sieną atsišliejusio, besislepiančio vakaro šešėlyje. Pati mergina tik kūkčiojo, o jos lūpose galėjai įskaityti, kaip sau kartojo: "Esu viena ir nieko verta moteris, plikos galvos ir nuogo gyvenimo savininkė". Po stipriai užmerktais vokais jos akių obuoliai šokčiojo, tarsi panirę į REM miego stadiją. 

Nuo gilaus susidomėjimo, kas toliau dėsis su mergina ir jos jai nematomu draugu pašonėj, per daug pasvirau į priekį tam, kad geriau įžiūrėti Liūdesio besikeičiančius pavidalus. Taip atsidūriau iki kaklo šaltam vandeny kanalo. Purslai aptaškė merginos veidą, jos sąmonę pažadino garsai, žmogaus besikeikiančio. Per sekundę ji atsidūrė mano pašonėje ir tiesė pagalbos ranką. Draugas Liūdesys, bijantis realybės vandenio šalto, paliko savo kūną, pritūpusį ant kranto. 

Ir kai abi juokdamosis jau gulėjome ant šiltos, žolėtos žemės, dūsaudamos nuo gauto adrenalino, mergina pasirėmė ant savo alkūnių ir pažvelgė į kitą kanalo krantą - ten, kur mirę metalo statiniai kiūtojo. Net palinko į priekį iš nuostabos, kai jos akys aiškiai pamatė Liūdesį chameleoną, laukiantį jos grįžimo. Tada ji pasisuko į mane, o jos akyse švytėjo suvokimas, kad ne ji ir ne jos kūnas verkė. Tai tik šalia sėdėjęs nekviestas egoistas Liūdesys jos aistrą gyvenimui bandė pasisavinti. Ir su ta šviesia mintimi visi ano kranto chameleonai pranyko, o tamsuma vėl maudėsi besileidžiančios saulės spinduliuose.

.--.

Vesna

Akys, baltais obuoliais, stebėjo tą tuštumą tolyje. Jautė, kaipp dėmėtas šešėlis šliaužia, velka kojas per šlapią asfaltą. Padalkos nuskurusios, sušlapusios, aplipusios miesto purvu, o juodo lietaus ranka kyla vis aukščiau ir auksčiau.

Akys stebi, kaip ateina tuštuma, ją apgaubia ilgų pirštų rankom, apglėbia skruostus iš abiejų pusių, o nykščiais braukia byrančias ašaras. Baltų obuolių akys nemato, kas slepiasi už tuštumos veido. Kas toje juodoje skylėje knibžda, kodėl niekas nekalbas ir net nešnibžda. Kodėl šita tuštuma net nebando įkalbinėti, o tik su savo spengančia tyla siekia užgniaužti spalvotą pasaulį, supantį dar gyvą kūną. 

Apglėbusi pilkais pirštais tuštuma pritraukia jos veidą, bučiuoja vienatviniu bučiniu, nutvilkančiu tarsi šaltas varveklis. Drėgmė nuvilnijo per kūną, ištirpino paskutinį šilumos atomą. Ji pajuto, kaip nuo tuštumos lūpų per jos skruostus, veidą nuslinko tamsumas, o liežuviu tarsi smauglys nuvinguriavo, gilyn į skrandį, kur įsikurs jis vienam kitam mėnesiui savo guolį šiltą. Nes gi skrandyje tik peiliai vienatvės, kurie paliko tuščią kiaurymę - specialiai tam smaugliui, kuris suryja viską, kas valgomo įkrenta. 

Pabučiuota tuštumos jos akys apsiblausia, baltus obuolius išvagoja raudoni voratinkliai, o buvusią kūno energiją ištraukė tuštumos parodyta meilė. 

Smauglys skrandžio neužpildo anė trupučio. Taip tuščia, kad ji griebia kimšti picą ir fantą, ieško, kuo užpildyti beribę skylę, atsivėrusią jos kūne, nors ir kažkas gyvena. Tikisi, kad siekdama maisto ji užpildys lentynas, kuriose vietos pilna, bet protingų knygų - trūksta. 

Tuštumas apglėbęs vis dar ją laiko. Sėdi šalia prie stalo, gardžiuojasi jos valgomu maistu, tik ne kūnu, o savo esybe. Nuo padalkų ant žemės varva tamsūs lietaus vandenys, o aplinkui - nė vieno garso. Net pavasariui atėjus, nė vienas vabzdys nesučirpia. Ir sėdi, štai, jos dviese prie stalo. Nakties tyla ir nė vienos žvaigždės jos padangėje, tik tikėjimas pagaliau užkimšti vis didėjančią skylę, iš kurios išbėga visos pozityvios mintys. 

Bet smauglys susirangęs jos kūno ertmėje laukia godžiai, kol pamaitins dar vienu kąsniu mėsos ar daržovių, bet svarbu daugiau negu reikia. Tokiu būdu šaltakraujis turi darbo ir muistosi, plakasi po kūną pabučiuotosios moteries. Tada nebelieka minčių net apie šalia sėdinčią tuštumą, tik kaip save bausti ir vėl viską pradėti iš pradžių. 

Ir visą gyvenimą ji kovojo su ta tuštuma, kuri mėgsta prisėsti ant laisvos kėdės prie jos dviviečio stalo. Jei stalas didesnis, tuštumos žingsniais atseka vienatvė ir sumišimas, įsikibę į porankius išdidumo ir egoizmo. Tokie svečiai iškelia visą puotą, kur karaliauja, šoka visi iki ryto, tačiau nei muzikos, nei aistringų ar išvis - judančių - kūnų nerasi. Tokiam vakarėly tik maisto kaip pas Karalių Nuogą, kur stalas futbolo aikštės dydžio, o valdovas vienas valgo paršelį ir vištieną, ir aukso dulkėmis puošia savo ledų desertus. Muzika skamba tik dvarininko galvoje, kur būgnais bando išmušti jo gražiuosius prisiminimus apie meilę ir dorybę, kur kažkada užteko privalgyti aistros ir atsidavimo, ir smauglio nebuvo jo mažam skrandyje.

Ir sėdi ji drauge su tuštuma, bando dalintis per didelėmis porcijomis, bet tuštumos beribė juoduma tik kandžiai šypsosi ir džiūgauja, kad vėl sugebėjo prigriebti jos svajones už pakarpos ir grąžinti į auksinį narvą. Nes gi rudeniui atėjus nereikia giedoti nesąmonių visokių. 

.--.

Atsikelia jis 5-ą ryto, kai net medinės grindys šaltos iš po vaiskios nakties. Kaire ranke nusikloja nuo pečių skylėtą maršką ir tyliai po nosim atsidusęs, stato pėdą po pėdos ant tvirto pagrindo namų. 

Per kairį petį, kaip visada, akie krašteliu nžvelgia ramų žmonos veidą. Nuslysta žvilgsnis per jos blakstienas, virpančius vokus, numiegotą skruostą, tarsi nudilgintą laukinės gyvatės. Ištiesia jis ranką link jos sudrigusių lūpų, atgalia ranka vos liesdamas paglosto veidą. Kiekvieną rytą ji per miegus junta jo meilę, siunčiamą elektro-impulsais jo pirštų. Net nebesuvokdama realybės, jos veidą nušvičia mieganti šypsena. 

5-ios ryto, bet girgždančios grindys neprižadina šešių vaikų, miegančių trijose viengulėse lovytėse. Vaisingumo dievas jiems padovanojo 2 mergaite ir likusius vyriškos lyties atstovus. Amžiumi nuo vienerių iki 10-ies metų, jie buvo vienas kito geriausi draugeliai. Laukė vyras, kol suaugs mažieji ir nors nenorėjo pripažinti - laukė, nes reikėjo darbo rankų ryžiams skinti. 

Galėtų jis su vyresnėliais berniukais braidyti pro šlapią ryžių lauką, kiek parneštų ir parduotų - net pagalvojęs apie tai, jautė, kad organizmas bunda. Tada jauniausios mergaitė juos rankomis surūšiuotų. Geresnės kokybės ryžoai būtų geri parduoti, o pajuodusius nuo drėgmės neštųsi jie mamai ir žmonai gaminti. 

Tačiau berniukai dar per maži braidyti po šlapią dirvą. Ir net jei didysis dešimtmetis galėtų jau padėti tėvui dirbti, bet namie jo žmonai reikalinga pagalba sunešiot vandens kibirus ir parnešti malkų, kai žiema užslenka. 

Dabar vyras mėgaujasi galimybe, kad turistų sezonas jo šaly kaip tyčia. Jo rankos įgudusios greitai pririnkti vaisių, patogių ant griliaus čirškinti. Už namų susirentęs laužo vietą, jis su meil kiekvieną vaisių lėtai suka virš raudonliežuvių liepsnų. Tada apibarsto laukuos rastom žolelėm ir supakavęs į banano ževę, juos sukrauna į mergaičių išpintą pintinę. 

Ir taip kiekviena mieelą rytą jis vaikštinėja nuogom kojom akmenuotu smėliu, ten šnekina praeivius ir turistus, taria vaisiaus anglišką vardą ir parduoda išalkusiems amerikiečiams, o už tai į kišenę įsideda porą centų tailandietiškų. Už tai, ką per dieną susirenka, jis gali pavalgydinti visą šeima dienai, bei atsidėti vieną kitą pinigą tam, kad būtų žiemai. 

She used to live in a particular way

.--.

She lived the life of a good girl. Then she stepped out of her parents' house and believed that could conquer the life. She had a vision in her mind about what next is coming to her life tomorrow or 10 years after. She set a plan of how to study and work, how much money to earn, spend and save. 

She always said that she has a good intuition and everything is going to be as she expects to be. But everything worked only when she safely studied in one big town in her home country. In the mornings she would wake up earlier than neighbours, would do 10 km running into the wild nature. Then she would have the same oats porridge with blueberries and honey, some banana and cinnamon on top of it. She would take a bag full of day's lunch and snacks. 

She would study har the thing she does not really get. But she would get great grades and teachers would love her. She would raise her hand into the air everytime teacher would be asking something. After seminars and lectures, she would step into the classroom where they would communicate with each other and bring new ideas into the atmosphere and someone would take lead and make an idea become a true deal. 

Then she would run into the gym class, sweat and move all over again and again. In her ears the same music would sound, to help concentrate on body muscles. She would not be the leanest girl, but always strong and active - as she wanted to be. 

After graduation, she knew that other studies are waiting for her. Another 2 years planned towards a successful future. She went to parties, met new people and started new romantic relationships. She would visit her parents once and awhile and argue with them about what she thinks she knows better. 

When 2 years passed of studying there and there, doing some internships abroad, as it has been planned, she would start digging into the jobs market and ads for the new beginnings. Little she knew then, how everything is going to turn around. 

She thought she was a strong and full of willpower woman. But she thought so only because no breathtaking situations came along her way. Because she never fell in love and broke up with someone else. She never had strong relationships thus did not have to cry if somebody would not write her back. She had both parents who would be strong and healthy and healthy sisters and brothers, who enjoyed their life accordingly. She would not go to the funeral to see how people cry over one's shoulder. She would pass all the exams and would be acceptable to every job she wanted. She had always money enough sent by parents in order to buy her favourite clothes. She was healthy and active, charismatic and moving. 

But then strange things started to happen. The morning she would wake up, no oats she would find in the cupboard. She would be later for the job interview and she would hear: 'not this time'. She would meet people who would scream at her as devils and nobody would pick up the phone when she would ring for the pickup car. She fell on the slippery floor and would burn her finger, she would hurt knee and would not go to the gym for two or more weeks. She would feel as in the cage of the disastrous happenings. 

And then she would wake up in front of a computer and her favourite place - a new job she got last month. She would understand that she does not want to be the same in the same surroundings. She wanna wake up and know for sure, what she has to do later. Not because successful people do that but because she wants to feel awakening and knowledge of herself in a middle of this strange life pattern. 

She started to read and relax, play with her thoughts and mind, listen to the heart and try to make decisions based on the feeling. 

Gyvenimo klausimai

.--.

Kodėl pasiturintys vyrai [dažniausiai] turi didesnį nei vidutinį pilvą?

Kodėl svetimi ezina mažiau nei artimi dėl to pačio klausimo?

Kodėl visada atsiranda vietos desertui?

Kodėl lengva dalinti patarimus ir profesijos projekcijas nei sau patiems?

Kodėl svogūnai, česnaki ir pašildyta žuvis.. smirda? 

Kodėl negalime matyti savęs iš šono? (na, negi nenorėjote sutikti savęs gatvėje? 

Kodėl vienas geriausių nuskausminamųjų - artimojo žmogaus apkabinimas?

Kodėl, net jei žinom, ką reikia daryti - dažnai nedarom? 

Kodėl gražūs žmonės tobulina save operacijom?

Kodėl chroniškai vėluojantys vėluoja? Net jei pradeda ruoštis gerokai anksčiau nei nevėluojantis?

Kodėl pamirštam nupirkti sviesto, net jei buvo pakartota apie tai, kad ir 100-ą kartų?

Kodėl [šiame gyvenime] agresyvūs ir nemalonūs sugeba išssireikalauti daugiau nei malonūs? 

Kodėl vieni valgo ką nori ir niekada svorio nepriauga, o jų oda spindi be spuogelio ant nosies ant smakro?

Kodėl krepšininkai [dažniausiai] ima į žmonas mažutes moteris? 

Kodėl mūsų pirmtakai pradėjo drabužiais slėpti nuogumą? 

Kodėl moterys pasirinko [tradiciškai] dėvėti sijoną, o vyrai - kelnes? 

Kodėl visą dieną sėdėdami darbe ant kėdės, vakare dažniau pasirenkame vėl sėdėti automobilyje nei vaikščioti? 

Kodėl saulėlydžio stebėjimas ir žvakių šviesa skaitoma kaip 'romantika'?

Kodėl kakavos puodelis, laikomas megztomis puoštomis pirštinėmis, laikomas žiemos įvaizdžiu? 

Kodėl yra pasiskirstymas - katinų ir šunų žmonės? Gi abu gyvūnai [dažniausiai] pukuoti, minkšti ir fainuoliai?

Kodėl žvejybą dažniau mėgsta daugiau vyrų nei moterų?

Kodėl tame pačiame miške uodai kandžioja vieną, bet ne kitą žmogų?

Kodėl tėvai gąsdina vaikus policininkais ir raganomis?

Kodėl dažni suaugę renkasi su vaikais bendrauti naudodami mažybnius žodelius? 

Kodėl dažniau pirmiau pasakom, tada pagalvojam, o ne atvirkščiai? 

Kodėl ne visi tie, kurie raštu dėlioja mintis protingai ir aiškiai, gali kalbėti viešumoj protingai ir aiškiai? 

Kodėl didžioji dalis amkerikiečių dažnai nežino savo šalies kodo, kur europiečiams tas tarsi į kraują įaugę?

Kodėl vieni turi humoro jausmą, o kiti - ne? Kodėl vieniems tas pats humoras suprantamas, o kitiems - neįkandamas? 

Kodėl paauglystėje mamos tyla būdavo kone didžiausia bausmė? 

Kodėl sėdint šalia vieno gero vairuotojo jautiesi saugiau nei sėdėdamas šalia kito gero vairuotojo, net jei jie važiuoja vienodai saugiai/nesaugiai? 

Kodėl naktš baisiau vaikščioti lauke nei dieną? 

Kokiu būdu vis dar yra žmonių, kurie vadovauja turtingom korporacijoms, bet gyvenime nepasižymi 'common sense'? 

Kodėl sakoma, kad geriausios mintys kyla tualete, miegant ar prieš miegą (t.y. nepatogiaus metu)? Iš kur tai kilo?

***

Ir ne mokslininkų ar genetikos mokslo paaiškinimų čia ieškau. Ne mūsų vystymosi raidos ar skirtingo skultūros. Visa tai aišku, kaip dieną. Bet kodėl būtent taip mes išsivystę ir taip mus pasaulis surėdęs? Kodėl būtent taip evoliucionavom?

I wonder

.--.

I wonder, how to live in this moment. 

Meditation practice and books of psychology. Leaving technology behind and being in this particular second. Fully aware of what is happening at you present. Enjoy the rustle of falling leaves from the upper skies. Hear every tone of the music. Listen to every single word of your lover. How hard it is to do your best not because you will be promoted, but because you should be your best at this particular second. In order not to regret later of you opposite behavior. 

How it is possible not to think of your upcoming trip and plan ahead of every single step? How it is possible not to expect to be selected for that job, partner or treatment? How to master this full living? 

It is easily done when you hide in the nature and happens to be that your phone is left in your pocket. Of jeans which are away from you 10 kilometers. It is quite easy when you meditate for those 5 minutes every morning, afternoon and evening. And even then you notice how your mind is slipping and planning what you should wear for the interview you've been asked to. 

It is easily done when the book is so intensive that you live in the story of the pages you touching. You live and listen discussion of our heroes and do not notice how rain is starting pour over your freshly cleaned clothes. 

It is easy to be a good partner with your imaginary wife or husband. Interview goes smoothly and successfully only when you prep in front of the mirror. Your book gets loads of compliments only among your family and relatives. 

And in this situation, how to keep being strong and in this moment when the true life hits your head with scenario of the best and worst reality TV shows. How to stand with head up as a king or queen in front of situations which do nothing but hurt your current feelings. How to master and live your best at this moment without expectations that life will treat us according to our schedules. 

.--.

'If you could accept that your partner would never change, how would you feel about that?'

Kaip priklausomybę išsivystę grobuonys, tiesiame į rankas į kiekvieną, kuris pažadintų mumyse jėgą, kurios patys neradome. 

Neradome nei septyniose savaitės dienose, nei dainavimo pamokose, nei kelionėse ar poilsyje prie jūros. 

Statom kortų namelius ant kitų žmonių pasitikėjimo mūsų dvasia. 

Vienam sakiny skelbiam, kad žmogus negali keistis, o kitam - griūnam į guolį su gyvūnu, kuris, tikimės, nemėtys kojinių ar uždirbs milijoną jau sekančiais metais. 

Emocijomis dalinamės su nepažįstamaisiais, galvodami, kad jie yra tie vieninteliai, nes skaito mūsų mintis ir loterijos bilietus perkame tą pačią dieną. 

Užrakinam duris prieš nosį, kai erzina verslo partnerio naivumas ir čepsėjimas, bet neatsigręžiam į savo būtį, kurioje čepsėjom uo kūdikystės. 

Traukiam pavadžius ir vėl iš pradžios mes sukams į tuos, kurie skelbia mus esančiais savo sričių specialistais, o ištikro tai tik dar vienas nematymas, kad apžavėjo mūsų grobuoniškas pradas. 

Kiek daug tvirtos žemės virsta šlapiu smėliu po kojomis, kuriomis teka susižavėjimo upelis.

Atsiduodam rožinių akinių nežinomybei: kaip keistai mūsų smegenys veikia, kad sugebam 'susilydyti' prieš mums gero nelinkinčius žmones, bet kurie neša gėles į kabinetą ir šypsenas į draugų susibūrimus. 

Vartau vaikystės meilės eilėraščius, kurių rašalas išplaukęs su ašarų jūromis. 

Maža mergaitė būdama prisiėmiau kankinės rolę, kuria didžiavausi draugių susibūrimuose. 

Kas daugiau verkė aną dieną? Kas daugiau tokiu būdu parodė aistringos meilės? 

Emocijų hipnozė užliūliuoja racionalų protą, kai nežinai, ar tu ir kitas žmogus - tikras, ar vis dėlto - be kaukės. Tuo pačiu juokiamės iš apskaičiuotų vedybų, kuriose nerandame aistringos meilės, tačiau kur ta meilė, kai reikia indus plauti ir temperatūrą matuoti.