Lietuviškos laidotuvės

Laidotuvėse, jei nebūni tas, kam liūdna, būna labai įdomu. Ir taip viskas rimta, kad dažniausiai tampa juokinga. Tik juokauti ir juoktis, šypsotis ten negalima. Ir niekas nežino tiksliai, kodėl. 

Netikit? Mažo miestelio/kaimelio laidotuvių ypatumai:
(disclaimer: su visa pagarba katalikiškoms laidojimo tradicijoms, kurios šiaip iš savęs yra nuostabiai unikalios) 

*Ar tai būtų didesnė gyvenvietė, ar mažas kaimelis, gėlių salonai klesti. Svarbiausia, kad salonas galėtų pasiūlyti ne tik puokščių jaunavedžiams, bet ir vainikų mirusiajam. Lelijų (šiaip man jos patinka), gvazdikų kvapas "pramuša" kiaurai sienas, tad net šalia įsikūrusioje kavinėje, valgydamas karbonadą, jauti tą gėlišką žemių poskonį. Dar dabar niekas nežino, kam gėlės slabiau skirtos - mirusiajam išlydėti, ar atėjusiesiems į laidotuves pasigrožėti.

*Vainikų rinkimasis yra labai svarus momentas. Nupirksi per mažą - pasirodysi, kad per bėdnas arba skūpas. Nupirksi per didelį - visi žvilgsniai kaip mat nužiūrės, kad ko čia išsišoki. Bene iš sostinės būsi??

*Ant vainikų būtina užrašyti už širdies griebiančias eiles (tinka Paulo Coelho) bei pasirašyti, kas vainiką padovanojo (elektroninis parašas netinka). Kiekvienas svečias turi "pasižymėti" prieš mirusįjį ir jo artimuosius. Nes kai teks išmesti į dar vieną plastiko krūvą tuos gėlių kūrinius, artimieji susižymės į juodą sąrašą tų vardus, kurių nematė ant šimto vainikų.

*Kvietimai į laidotuves dažniausiai būna pateikiami subtiliai. Kaimyno kaimyno pusbrolis apskambina pusę gyvenvietės, o kitai pusei paskambina to pusbolio žmona. Apie dar vieną mirtį kaime žinia sklinda iš lūpų į lūpas. Į mygtukinių LG telefonų mikrofonus dūsauja vienas "ah, kaip jiem dabar reiks gyventi be ano. Ah, koks geras žmogelis buva!", o kitas: "klausyk, gi tu ano nė gyvo nesi matęs!" (???) " Todėl ir buva geras!"

* Tam, kad suorganizuoti laidotuves, reikia pasiimti paskolą. Arba bent karstą imti išsimokėtinai lizingu. Nekalbu apie šarvojimo salės nuomos kainą 3-ims ar daugiau naktims (kad visas kaimas spėtų atsisveikinti - gi dirba žmonės, reikia derintis ir duoti jiems daugiau galimybių), bet ir apie giedorių užpirkimą, virtuvės šeiminykių ir maisto, alkoholio jūros užpirkimą, indų ir taurių nuomą, nakvynę iš toliau atvažiavusiems, duobkasiams, gražiems drabužiams, gedulingiems pietums užpirkimas ir t.t.

*Tavo meilė mirusiajam yra vertinama pagal tai, kaip juodai sugebi apsirengti ir pagal tai, kaip daug verki. Nusišypsojai prisiminęs šviesią dieną? Žiū, tau už peties jau šnibždasi vietinės moterytės, kurių nepažįsta nei mirusiojo artimieji bei, matyt, pats mirusysis nepažinojo. Bet gi čia kaip raudonas kilimas - svarbu, kad susirinkti ir žiūrovai!

*Įdomus daykas tas atsisveikinimas - privalai nunarinęs galvą pastovėti bent po 10 minučių į valandą prie karsto. Jei to nepadarei, tai tavyje tūno pikta dvasia, o pagarbos mirusiajam tavo širdy - nulis sveikų.

*Būtina pabučiuoti mirusiojo kaktą, arba bent paglostyti atšalusią ir pamėlusią ranką.

*Šermenyse visi girdomi ir maitinami sočiai. Girdomi tol, kol keliamas tostas už mirusiojo sveikatą.

*Manau, kad būtent per laidotuves suvartojama 20% viso Lietuvos kavos vartojimo rodiklio. Nes gi būtina kažkam budėti prie karsto dieną-naktį. Dažniausiai tai būna labiausiai išsekę artimiausi žmonės. Nes gi, jei nebudėsi - ką žmonės pasakys? Ką mirusysis pasakys??

*Keista, bet dažniausiai laidotuvėse norisi labiausiai juoktis. Gal dėl to, kad uždraustas vaisius - skaniausias? Bairiai tada būna juokingiausi, bet tam, kad nepasirodytum urodas, eini išsijuokti į šaltą tualetą arba prunkšti į delną, kol pro nosį išbėga kompotas.

*Vietoj to, kad susėstų visi patogiai į mašinas, visi privalo eiti pėsčiom tuos keletą kilometrų per pūgą ir audrą. Išimtis leidžiama seniausiems, vos krutantiems giminės senoliams. Palydos priekyje - artimiausi mirusiojo žmonės. Kad visi kaime matytų, kurie čia labiausiai nuskriausti gyvenimo tapo.

*Gedulingi pietūs dažniausiai organizuojami vietinėje aktų ar koncertų salėje, prie ilgo, plėvele nukloto stalo. Ant stalo tarpeliuose kas antrą lėkštę - po 3 butelius - stipriuko, putojančio ir vynelio. Kas 4 lėkštes - balta ar kitokią mišrainė, papjaustyti praitos savaitės kumpeliai.

*Kaip taisyklė, gedulingi pietūs dažniausiai būna ten, kur arba labai šalta, arba nėra vietos susėsti visiems, kiek atvyko arba ten, kur anksčiau buvo šokių aikštelė. Gyvenimo ironija.

*Praėjus didžiajai ceremonijai - kartso nuleidimui, visi prie stalo atsipalaiduoja. Jei šermenyse išgėrė 3 stiklus, tai gedulinguose leidžia dėdės ir tetos sau po 5 stiklus. Liejasi kalbos apie nuostabų mirusiojo charakterį, verkiama ir liūdima, kodėl Dievulis taip nuskriaudė šeimą. O labiausiai nuskriausti jaučiasi tie, kurie su mirusiuoju savo noru kalbėjo tik prieš kokį dešimtmetį ar pastaraisiais metais piktuoju minėjo: "Dievulis man atėmė paskutinį šansą...", ašaroja dėdulė, užgerdams Auksinės. Tai kas čia kam atėmė tuos šansus?? 

O kai viskas aprimsta, nuslūgsta, kai stojasi viskas į vėžes ir atiduotos paskolos už šermenis bei liūdesį, supranti, kad daugelio ašaros ir pyktis ant nelemto gyvenimo buvo ne dėl to, kad mirusysis iškeliavo ir prarado galimybę šiame gyvenime gyventi. Dauguma liūdėjo ir verkė, nes štai - jie - gyvieji - yra gyvenimo aukos, su kuriais taip negražiai pasielgė gyvenimas, atimdamas iš jų šeimos narį ar tolimą kaimyną, su kuriuo net "labas" nebuvo persimetę.

*THE END*

.--. Problemos. 

Bėgame nuo problemų, slėpdami veidus būties smėlyje. 

Norime būti ne ten, kur problemos, ne su tuo, su kuo problemos, ne tame amžiuje, kur problemos. 

Problemose paskendusios mūsų mintys, kasame su didžiausiu šiupeliu problemų sniegą nuo kiemo grindinio. Norime būti tuo, kas neturi problemų. O kas jų neturi? 

Vat, vienos rūšies kolibris turi ilgesnį nei jo kūnas snapą, tad tam, kad kasytųsi kaip normalūs paukščiai - snapu, jam tenka niežulį malšinti kojomis. Kur tai matyta! Kasytis kaip kokiam šuniui... 

Photo credit: Drew Weber

Kalifornijoje, tuo tarpu, ramiai per smėlį sau judantys akmenys susiduria su jų ramybėje nepaliekančiais mokslininkais. Rašomi straipsniai apie jų mistinę prigimtį, atvykimą iš kitų planetų, o gal net - turinčių super galių. O jie sau juda ramiai per dykumą, palikdami po savęs pėdsaką. Ko tiems mokslininkams iš jų prireikė? Palikite juos ramybėje!*
*Mystery already solved. 

Photo credit: Anatoliy Lukich/Shutterstock

O ką jau kalbėti apie amžino poilsio atgulusius faraonus, kurių kapuose lankosi milijonai turistų ir mokslininkų. Tyrinėja, lenda į tuos urvus, kelia hipotezes, skaičiuoja, matuoja, krapšto galvą ir ausį. Tai kaip tos piramidės pastatytos? Tūkstančiai straipsnių, tekstų, diskusijų ir konferencijų. Pasiūlome nežinomybės sprendimo būdą, o ją kažkas nurungia svariais argumentais. Tai kaip gi faraonams jaustis?? 

Mhm, dar nepamirškime apie naminių gyvūnų nesibaigiančias problemas. 

Palieka šeimininkai vienus iš nuobodulio mirti, o anie grįžę namo grūmoja pirštu už suvalgytą šlepetę ar primyžtą lovą. Kas belieka? Tik atsidūsti, nuleisti ausis ir kitą dieną kartoti nuobodulio problemos sprendimą iš naujo - kamtyti daiktus ir kaukti, kad visi girdėtų. 

O ar jūsų problemos atrodys didelės, palyginus su Holivudo filmų režisieriaus darbu? Niekada negali žinoti, kada aktoriai užtūsins iš vakaro ir kaip paaugliai pramiegos savo svarbiausią partiją. Pasirodo, ne tik jaunuoliai pramiega režisieriui svarbiausius įvykius. Jei jam svarbu, tai kodėl aktorius turi dėl to nervintis? Režisieriaus gi problemos. 

O ką daryti medžiams, kurių kamienais lipa svetimkūniai grybai, geria iš jų syvus, maitinasi ir auga. Ką daryti medžiams, kurie pirmieji sudega, jei dega apylinkės? Ką daryti tiems nelaimingiesiems, kurie buvo žmonių išrinkti būti kormoranų buveinėmis? O ką daryti kormoranams, kai į juos niekinamai žiūri vien dėl to, kad jų toksinės išmatos? Negi gali pasirinkti išsiritęs, kokią virškinimo sistemą gausi? 

O, gi dar yra nesibaigiančios vyrų ir moterų problemos. Kaip vyrams žinoti, kuriai duris atidaryti galima, o kuriai - neduokdie? Kaip moterims suprasti, kad vyrai nežengia pirmo žingsnio ne dėl baimės, o dėl to - kad nenori? Gi ne telepatai esam, visgi. 

Ai, gi dar yra farmacininkų problemos! Ilgai jiems krapštyti galvas reikia, kad sukurti tokį vaistą, kuris reklamoje gydo, bet realybėje jų verslo nežlugdo, o tik didina sergančiųjų gretas, mokančių jiems pinigus už dar vieną tabletę (su šiuo, išgersiu  probiotikų - kad sveikesnė būčiau).

Verkiame, kai nerandame tinkamo partnerio, kad vieniems vaikus auginti reikia, o vat irbiai (a.k.a. snieginiai leopardai), galbūt problemos tame nemato (arba nežinome kaip fakto). Susitinka patelė ir patinas, išsiskiria, gimsta leopardžiukai, užauga po motinos pilvu. O tada šast! Ir vėl patelė klajoja po kalnų sniegynus viena ir vieniša, susigyvenusi su savo role gyvenime. Neranda jos nei vienišiai patinai, nei mokslininkai - klajoja, paskendusi(-ę) apmąstymuose... Kol neateina diena kovoti už savo išlikimą. 

Photo credit: Klaus Honal/Getty Images/age fotostock RM

Bet, sakysit, ką čia kalbu aš apie gyvūnus. Gi jie ir gimė tam, kad kovotų už išlikimą. Toks jau jų gyvenimas surėdytas - patys kalti, kad gyvūnu ar medžiu gimė. O žmonės? 

Gimė apsupti gyvenimo įrankių, ka dnereiktų kovoti už savo būvį, kad galėtų ramiai gimti ir numirti, gi maisto parduotuvėje rasi rba gali užsiauginti. Jei vienišas jautiesi, įsijungi kompiuterį. Gali apsilankyti savipagalbos seminaruose, užsiturbinti smegenis su kava ar kitokiais drugs'ais. Galiausiai - gi gavome samonę ir pasąmonę, protą ir racionalą. Rodos, galėtume matyti pasaulį tokį lengvą, nes viskas yra čia - po ranka padėta. 

Tačiau nuobodu mums gyventi be problemų, susikuriame viziją, kad esame aukos. Paprastus dalykus verčiame diskusijomis, norime viską gauti per sudėtingą kelią, nors eidami akmenuotu keliu ir verkiame, kai pėdose žaizdos veriasi. Jei darbas su per mažai iššūkių, griebiam kito ir neriam į streso liūną, po to su ilgesiu prisimename laiką, kai galėjome sau skirti 5 kartus daugiau laiko už 100 euru mažesnį atlyginimą. Organizuojame nesibaigiančius darbo susitikimus, kai galėtų būtų 10 darbų padaryti per tą laiką. Tada rašome diskusijas keliančius tekstus, ar tikrai verta dirbti tik 4 valandas per dieną ir organizuoti susirinkimus. 

Organizacijos vadovas, kai slysta valdymas iš rankų, išsikvieči pasikalbėti lean'o ar agile meistrą. Kalbame mėnesį, du, tada visi darbuotojai daro namų darbus, pildo lenteles, analizuoja savo darbo rezultatus. Svarbiausia, kad namų darbai padaryti. Padaręs namų darbus, darbuotojas susirenka šmutkes ir prisijungia prie tų, kurie efektyviai didina įmonių produktyvumą. 

O tavo problemos ar tikrai yra problemos, ar tik susikurta problemos vizija? Gi neturėtum kuo pasiguosti draugui, apie ką sapnuoti ir dėl ko nervintis. Neturėtum ko sverti ant svarstyklių ir priimti galutinio sprendimo. 

.--.

Išsinėrė kūnas iš pasenusio kailio. Paliko savęs pusę anapus.

Norėtųsi pakeisti visą eilutę, atrasti naują, švytintį stebuklą. 

Kaip gera būtų ne nerimauti, kada nerimas kyla.

Ne neabejoti, kai abejonės liūdina. 

Kaip gera būtų būti drąsiai.

Visapusiškai pajusti asmeninę dvasią. Ko ji nori? 

Palaiminimas aplankytų, kai žinotum. 

Žinotum, kaip geriau pasielgti.

Kaip išdrįsti būti savimi 100 procentu.

Kaip pasukti žmonijos gelbėjimo keliu ir nesirūpinti, ką mano senoji tavo pusė.

Kaip gera būti ramiai dėl kiekvieno sprendimo - dėl kiekvieno, net abejotino sprendimo. 

Kaip gera turėtų būti, kai seki paskui intuiciją ir esi įsitikinęs - tai tavo atsakymas.

Kaip gera, kai žinai, kad šita problema, duobė ar rūpestis - yra tik dar viena eilinė pamoka, vedanti iki šypsenos veiduose. 

Ir kai viskas išsisprendžia taip, kaip tavo intuicija sako. 

Kaip gera. 

.--.

Ant uolos krašto. Kur akmenys į vandenį taškos. 

Kur  drasko šiaurinis vėjas sušukuotus plaukus. 

Kur pumpuoja adrenalinas į širdį dar vieną baimės dozę. 

Kur, žinai, pasirinkimai turi būti greiti ir tikslūs. 

Aureolėje besileidžianti saulė. Globoja paukščius ištiestais sparnais.

Jiems vėjas netrukdo, akmenys nemaišo, pasirinkimo jie neturi. Gyvena laisvėj. 

Ramiai sklendžia virš jūros lygio, žvitriom akim stebi žvynuotą grobį. 

O ant uolos krašto. 

Man tekėjo ašaros sūrios. Tuo momentu, kai užliejo suvokimas, kad bet koks pasirinkimas - tik eilinis žingsnis nuo uolos krašto. 

Su mano kūnu, kartu riedės į vandenį akmenys. Taškysis į šonus sūrios vandenyno bangos, mano kūnas panirs į beribę gelmę. 

Ir tada, kai kvėpuoti privalėsiu vaneniu, o ne oru, suvoksiu, kad tai tik dar viena versija gyvenimo, tik  kad jūroje, o ne ant žemės. 

Tuo tarpu šalia manęs kris akmenys, o jie gi nieko neturi - nei žemės, nei vandens gyvenimo.

Jie tik krenta ir dūžta, lūžta, miršta bangų keterose. 

Mano širdis pumpuos kraują taip, kaip privalo pumpuoti po jūros vandeniu. 

Stebėsiu stiklinėm akim vandenyno gyentojus, bandysiu priprasti prie to mėlynai žalio gyvenimo. 

Nes juk tai mano sprendimas palikti žemės kraštą. 

Žinojau apie pasekmes ir niuansus, tačiau norėjosi pamėginti, patirti adrenalino jausmą. 

Per lengva gyventi, mąsčiau, žmonių gyvenimą.

O gal per sunku? 

Norėjosi pasinerti į beribę gilumą, šaltą, gaivinančią, stingdančią raumenis.

Pašiurpusi oda išduoda, kad nesitikėjo tokio suvokimo. 

Ir kai akis pakėlusi pamačiau besiniaukiantį vandenį, o virš jo - debesuotą dangų...

Per kūną nuėjo žaibo blyksnis - dar toli, už šimto kilometrų. 

Gilumoje pasislėpė šaltakraujai gyvūnai, paliko mane vieną toj vandens didybėj. 

Plaučiai stengėsi įkvėpti to, ko jau seniai nebuvo. 

Stingsta pėdos, jų pirštai. 

Plaštakose nebeliko kumščių. 

Akyse - vien tik šviesos blyksniai. 

Plaukuose - medūzos įstrigusios.

O aš laukiu dar vieno žaibo blyksnio. 

Atsibusti ant uolos krašto, stebint saulę, aureolėje miegančią. 

.--.

Mes vertinam jų veido bruožus ir kūnus, akcentą, neatitinkantį mūsų svajonių.
Mes vertinam jų profesinį lygį, išsilavinimą, kviečiam į pokalbius, jei tik oda švyti.
Nesąmoningai renkamės savo komandą pagal dantų baltumą, kojas ilgas ir charizmatiškas manieras.

Kad ir kaip norėčiau, žiūriu į žmones per judgment'o prizmę, pastatytą dar vaikystėje.
Įdomi ta populiarioji psichologija, kurioje sako visą gyvenimo tiesą, mes ją skaitydami linkčiojam galvas ir pritariam, kad negerai darom vertindami kitus pagal savo iškrypimo lygį.

Atsijojam žmones į stilingus ir kaimiečius, į tobulai tariančius lithuanian ir kraipiančius žemaitišką tarmę su savotišku akcentu.
Trumpai kirptų plaukų moteriai pripaišom homoseksualės etiketę, pasitikim kitų nuomone apie vyrą, siūbuojantį klubais.

O kodėl gi smerkiam aplinkinius dėl jų akyse šokančių demonų, kai purvais drabstomės sau į širdį? Ir išvis, kodėl reiškiam nuomonę, kai reikia patylėti? Ir tada kodėl drąsesnieji nurašo kitų nuomonę apie jų aprangą, bet kitą dieną tų džinsų nebevilki arba atvirkščiai - apie vilkėjimą viešai visiems parašo.

Geriau žinome kaip išspręsti svetimų bėdas ar kaip gyventi tėvams už tų pačių durų, bet to paties negalim pritaikyti sau? Sėkmės istorijose pasiklydę, pasimetę, mes žengiam greitu žingsniu į kitą levelį - guodžiame save, kad ne tik mes, bet ir kiti turi papasakoti apie savo nesėkmingą periodą. Kodėl kraustomės iš proto (nuostabus lietuviškas posakis), dėl kekvieno menkniekio, kai pabėgęs protas vistiek situacijos nekeičia?

Kodėl pasenę mes kalbam tik apie orą ir sveikatą, knabinėjam emocines žaizdas mylimųjų, aiškinam anūkams, "kad mano laikais taip nebuvo"? Gi galėtume prisėdę ant medinio seno suolelio, po džiūvančiais baltiniais saulėje, diskutuoti apie meilę, gimusią šią sekundę. Diskutuoti apie tai, kas gyvena Marso planetoje, kas yra aistra ir iš kur ji kyla, kodėl nepaaiškinama kvantinė fizika paaiškina daugiau apie gyvenimą nei biologija. Diskutuoti apie valgomus riešutus, iš kur jie atsiranda ir kaip čia bitės susijusios. Diskutuoti apie būtį ir viltį. Viltį, kuri leidžia tikėti, bet ne tikėtis. Tikėti, kad turėsime apie ką diskutuoti su savimi, mylimuoju, butioku ir nepažįstamuoju. Ne apie orą, ne apie svetimą gėdą ar drabužį, veido spalvą ar keistą kalbą. O apie keistą sutvėrimą - žmogų - ir jame kylančius procesus, apie kurių daugumą negali paaiškinti net mokslininkai britų. 

Muzika per kūną

.--.

Klausyti tik su šiuo, spausk čia.

Apnuogintais pečiais slysta muzikos garsai. Ant užmerktų akių vokų šoka raudonų raidžių "čia tu". Jos braižo ore geometrinę figūrą, kaip Žemė savo orbitoje, kaip Mėnulis aplink žmonių planetą. Taip žmonių kūnai juda pagal vakaro muziką.

Virpančių blakstienų galiukais šoka giliausi jos prisiminimai iš tada, kai virš kūno iškėlus rankas ji gaudė aukštąsias šios muzikos natas. Jos pirštuose tada žaidė pušų aromatas, o nuogas pėdas braižė mėlynių uogos. Kaip tada ji šoko tarp miško brolių - medžių, linko prie samanoto augalo kūno, taip dabar ji siūbuoja erdvėje su šimtais kitų žmonių, kurių delnuose skęsta svetimų žmonių skruostai, o plačiai atmerktose akyse blizga džiaugsmo ašaros. 

Rainelėse, užpildančiose akies obuolį, jie seka pasakas mylimųjų lūpose. Ir tada, kai pasigirsta moters balsas, o švieslentė šaukia "rankos!" iš apačios pakyla scenos dūmas, ropoja šokančiųjų kūnais, liečiantis kiekvieną odos mikroskopinę dalelę. Gyvųjų nuogus pečius apglėbia šešėlių rankos. Pirštais braukia nuo kaklo iki pirštų, plaštakų. Susikimba Žmogaus ir šešėlio delnų tamsybė. Vibracijos palieka pašiurpusią odą. Kai šešėliai palieka žmonių kūnus, jie instinktyviai apsiglėbia save patys. Nes atėjo visi čia susijungti su savo kūnu, leistis būti užvaldomiems muzikos garsų, virpinančių iš pagrindų. 

.--.

Nusimetę rūbus jie siaučia bangose. 

Šaltas sūrymas glamonėja pašiurpusią odą. Niekšiškai ji kelia ranką prieš gamtos jėgą, juokiasi iki ašarų, susilenkusi, už pilvo susigriebusi ji kvatoja į dangų mėlyną, kuriame nyksta riba tarp dangaus ir žemės. Galvoja ji, kiek daug skaidrios romantikos, kurios ji niekada nelaukė. Gi norėjo būti griežta jo pakeleivė, sustygavusi savo esybę pagal suskaičiuotą planą.

Netikėjo ji saldžiom pasakom, bet kai vieną dieną ji prabudo, iškilo entuziazmas jos kūnui, jos odai, pašiurpusiai nuo sūraus vandenyno. Glostė save, savo dalią, murmėjo maldą apie kūno galią, kur pranyksta bet kokios ribos.

Ji skaičiavo ant pirštų visų, kiek sau leido būti silpnai, pagalbos reikalaujančiai personai, kuriai norisi ant svetimo peties pagulėti. Kiek savo prigimtį ji varžė dėl patogumo kasdienio, kur reikia skubėti ir bėgti. Nes gi lengviau nesikapstyti, neieškoti, nedaryti išvadų pavienių. Lengviau numoti ranka į savo moteriškąją pusę, stipriai laikytis už vyriškojo racionalo, kuris padeda veržtis į priekį, griaunant  stereotipus savų ir svetimų.

Kaip pamišėlė palaidais baltais plaukais, ji nėrė į fantazijų pasaulį, kurio pagrindas - protas ir sąmonė. Paskaičiavimais bandė grįsti savo meilę, nes mano, kad taip apsimoka. Bet kai ateina laikas rinktis - emocijos užvaldo kūną, sąstingis suspaudžia raumenyną ir nieko kito nebelieka, kaip purtytis nuo laimės jausmo sudėtingo.

Naktim ji nemiegojo, nežinojo, ko griebtis. Pagalvėje panirdavo jos svajos, o ryte ji savo excel'io formą pildydavo kaip kažkas kažkada liepdavo. Kartais ji mirkydavo savo kūną levandų aromate. Kiekvieną jos odos lopinėlį vanduo apglėbdavo, nepalikdavo nepaliesto nė vieno mažyčio tarpelio. Panirdavo visa galva į spalvotą miglą, kur toli matė, kaip jos moteriškoji esencija parsiubuoja klubais, neša jai gėlių ir ramybę.

Liūtė ar vilkė - kaip bepavadinsi, bet ji norėdavo kaukti iš laimės, kai pavykdavo prisišaukti savo gentainius, pasiklydusius miškuose. Stiprūs ir žingeidūs, silpni ir kone mirštantys - kiekvienas toks skirtingas, bet vieno kūno  - miško - dalis. Švelniai braukdavo per šilkinį ar nušiurusį jų kailį, leisdavo uostinėti jos kūno kvapą. Gyvūnai ilgesingai žiūrėdavo į jos magiją, supančią kiekvieną milimetrą jos auros. Jie matė, kaip jos kūnu kyla šiltas garas, kuriame panirusios gėlės ir medžiai, vaisiai ir uogos - rūgščios. Glaustėsi jie prie jos nuogų kojų, prašėsi būti globojami, priimti. Ir tie, kurie labiausiai nusigyvenę, rodės, tik iš tolo ją stebėjo, nes nesijautė verti būti jos dalimi.

Ašarotos gaujos narių akys ir staugiantys į dangų snukiai - šaukėsi jie pagalbos norėdami prisijaukinti tą moterišką būtybę gyventi su jais - giriose ir miškuose, kur samanos atstoja guolį, o šaltinio vanduo - gėralą. Jie žinojo, kad ji jausis geriau  tarp jų, kad ji išskleis visą, ką slepia viduje.

Gentainiai kvietėsi, ją viliojo, žinojo, ko ji nori geriau už jos protą. Bet tik tada, kai nuklydusi milijardą mylių į šoną, priėjo pasaulio kraštą ir ten nieko nerado, ko taip tikėjosi, ji atsisukusi ašarotu veidu pamatė, kaip ją saugojo ir sekė stebuklingi miško gyviai - apšipę ir žavūs, stiprūs ir silpni, bet visi - vieno kūno dalys.