.--.

Išsinėrė kūnas iš pasenusio kailio. Paliko savęs pusę anapus.

Norėtųsi pakeisti visą eilutę, atrasti naują, švytintį stebuklą. 

Kaip gera būtų ne nerimauti, kada nerimas kyla.

Ne neabejoti, kai abejonės liūdina. 

Kaip gera būtų būti drąsiai.

Visapusiškai pajusti asmeninę dvasią. Ko ji nori? 

Palaiminimas aplankytų, kai žinotum. 

Žinotum, kaip geriau pasielgti.

Kaip išdrįsti būti savimi 100 procentu.

Kaip pasukti žmonijos gelbėjimo keliu ir nesirūpinti, ką mano senoji tavo pusė.

Kaip gera būti ramiai dėl kiekvieno sprendimo - dėl kiekvieno, net abejotino sprendimo. 

Kaip gera turėtų būti, kai seki paskui intuiciją ir esi įsitikinęs - tai tavo atsakymas.

Kaip gera, kai žinai, kad šita problema, duobė ar rūpestis - yra tik dar viena eilinė pamoka, vedanti iki šypsenos veiduose. 

Ir kai viskas išsisprendžia taip, kaip tavo intuicija sako. 

Kaip gera. 

.--.

Ant uolos krašto. Kur akmenys į vandenį taškos. 

Kur  drasko šiaurinis vėjas sušukuotus plaukus. 

Kur pumpuoja adrenalinas į širdį dar vieną baimės dozę. 

Kur, žinai, pasirinkimai turi būti greiti ir tikslūs. 

Aureolėje besileidžianti saulė. Globoja paukščius ištiestais sparnais.

Jiems vėjas netrukdo, akmenys nemaišo, pasirinkimo jie neturi. Gyvena laisvėj. 

Ramiai sklendžia virš jūros lygio, žvitriom akim stebi žvynuotą grobį. 

O ant uolos krašto. 

Man tekėjo ašaros sūrios. Tuo momentu, kai užliejo suvokimas, kad bet koks pasirinkimas - tik eilinis žingsnis nuo uolos krašto. 

Su mano kūnu, kartu riedės į vandenį akmenys. Taškysis į šonus sūrios vandenyno bangos, mano kūnas panirs į beribę gelmę. 

Ir tada, kai kvėpuoti privalėsiu vaneniu, o ne oru, suvoksiu, kad tai tik dar viena versija gyvenimo, tik  kad jūroje, o ne ant žemės. 

Tuo tarpu šalia manęs kris akmenys, o jie gi nieko neturi - nei žemės, nei vandens gyvenimo.

Jie tik krenta ir dūžta, lūžta, miršta bangų keterose. 

Mano širdis pumpuos kraują taip, kaip privalo pumpuoti po jūros vandeniu. 

Stebėsiu stiklinėm akim vandenyno gyentojus, bandysiu priprasti prie to mėlynai žalio gyvenimo. 

Nes juk tai mano sprendimas palikti žemės kraštą. 

Žinojau apie pasekmes ir niuansus, tačiau norėjosi pamėginti, patirti adrenalino jausmą. 

Per lengva gyventi, mąsčiau, žmonių gyvenimą.

O gal per sunku? 

Norėjosi pasinerti į beribę gilumą, šaltą, gaivinančią, stingdančią raumenis.

Pašiurpusi oda išduoda, kad nesitikėjo tokio suvokimo. 

Ir kai akis pakėlusi pamačiau besiniaukiantį vandenį, o virš jo - debesuotą dangų...

Per kūną nuėjo žaibo blyksnis - dar toli, už šimto kilometrų. 

Gilumoje pasislėpė šaltakraujai gyvūnai, paliko mane vieną toj vandens didybėj. 

Plaučiai stengėsi įkvėpti to, ko jau seniai nebuvo. 

Stingsta pėdos, jų pirštai. 

Plaštakose nebeliko kumščių. 

Akyse - vien tik šviesos blyksniai. 

Plaukuose - medūzos įstrigusios.

O aš laukiu dar vieno žaibo blyksnio. 

Atsibusti ant uolos krašto, stebint saulę, aureolėje miegančią. 

.--.

Mes vertinam jų veido bruožus ir kūnus, akcentą, neatitinkantį mūsų svajonių.
Mes vertinam jų profesinį lygį, išsilavinimą, kviečiam į pokalbius, jei tik oda švyti.
Nesąmoningai renkamės savo komandą pagal dantų baltumą, kojas ilgas ir charizmatiškas manieras.

Kad ir kaip norėčiau, žiūriu į žmones per judgment'o prizmę, pastatytą dar vaikystėje.
Įdomi ta populiarioji psichologija, kurioje sako visą gyvenimo tiesą, mes ją skaitydami linkčiojam galvas ir pritariam, kad negerai darom vertindami kitus pagal savo iškrypimo lygį.

Atsijojam žmones į stilingus ir kaimiečius, į tobulai tariančius lithuanian ir kraipiančius žemaitišką tarmę su savotišku akcentu.
Trumpai kirptų plaukų moteriai pripaišom homoseksualės etiketę, pasitikim kitų nuomone apie vyrą, siūbuojantį klubais.

O kodėl gi smerkiam aplinkinius dėl jų akyse šokančių demonų, kai purvais drabstomės sau į širdį? Ir išvis, kodėl reiškiam nuomonę, kai reikia patylėti? Ir tada kodėl drąsesnieji nurašo kitų nuomonę apie jų aprangą, bet kitą dieną tų džinsų nebevilki arba atvirkščiai - apie vilkėjimą viešai visiems parašo.

Geriau žinome kaip išspręsti svetimų bėdas ar kaip gyventi tėvams už tų pačių durų, bet to paties negalim pritaikyti sau? Sėkmės istorijose pasiklydę, pasimetę, mes žengiam greitu žingsniu į kitą levelį - guodžiame save, kad ne tik mes, bet ir kiti turi papasakoti apie savo nesėkmingą periodą. Kodėl kraustomės iš proto (nuostabus lietuviškas posakis), dėl kekvieno menkniekio, kai pabėgęs protas vistiek situacijos nekeičia?

Kodėl pasenę mes kalbam tik apie orą ir sveikatą, knabinėjam emocines žaizdas mylimųjų, aiškinam anūkams, "kad mano laikais taip nebuvo"? Gi galėtume prisėdę ant medinio seno suolelio, po džiūvančiais baltiniais saulėje, diskutuoti apie meilę, gimusią šią sekundę. Diskutuoti apie tai, kas gyvena Marso planetoje, kas yra aistra ir iš kur ji kyla, kodėl nepaaiškinama kvantinė fizika paaiškina daugiau apie gyvenimą nei biologija. Diskutuoti apie valgomus riešutus, iš kur jie atsiranda ir kaip čia bitės susijusios. Diskutuoti apie būtį ir viltį. Viltį, kuri leidžia tikėti, bet ne tikėtis. Tikėti, kad turėsime apie ką diskutuoti su savimi, mylimuoju, butioku ir nepažįstamuoju. Ne apie orą, ne apie svetimą gėdą ar drabužį, veido spalvą ar keistą kalbą. O apie keistą sutvėrimą - žmogų - ir jame kylančius procesus, apie kurių daugumą negali paaiškinti net mokslininkai britų. 

Muzika per kūną

.--.

Klausyti tik su šiuo, spausk čia.

Apnuogintais pečiais slysta muzikos garsai. Ant užmerktų akių vokų šoka raudonų raidžių "čia tu". Jos braižo ore geometrinę figūrą, kaip Žemė savo orbitoje, kaip Mėnulis aplink žmonių planetą. Taip žmonių kūnai juda pagal vakaro muziką.

Virpančių blakstienų galiukais šoka giliausi jos prisiminimai iš tada, kai virš kūno iškėlus rankas ji gaudė aukštąsias šios muzikos natas. Jos pirštuose tada žaidė pušų aromatas, o nuogas pėdas braižė mėlynių uogos. Kaip tada ji šoko tarp miško brolių - medžių, linko prie samanoto augalo kūno, taip dabar ji siūbuoja erdvėje su šimtais kitų žmonių, kurių delnuose skęsta svetimų žmonių skruostai, o plačiai atmerktose akyse blizga džiaugsmo ašaros. 

Rainelėse, užpildančiose akies obuolį, jie seka pasakas mylimųjų lūpose. Ir tada, kai pasigirsta moters balsas, o švieslentė šaukia "rankos!" iš apačios pakyla scenos dūmas, ropoja šokančiųjų kūnais, liečiantis kiekvieną odos mikroskopinę dalelę. Gyvųjų nuogus pečius apglėbia šešėlių rankos. Pirštais braukia nuo kaklo iki pirštų, plaštakų. Susikimba Žmogaus ir šešėlio delnų tamsybė. Vibracijos palieka pašiurpusią odą. Kai šešėliai palieka žmonių kūnus, jie instinktyviai apsiglėbia save patys. Nes atėjo visi čia susijungti su savo kūnu, leistis būti užvaldomiems muzikos garsų, virpinančių iš pagrindų. 

.--.

Nusimetę rūbus jie siaučia bangose. 

Šaltas sūrymas glamonėja pašiurpusią odą. Niekšiškai ji kelia ranką prieš gamtos jėgą, juokiasi iki ašarų, susilenkusi, už pilvo susigriebusi ji kvatoja į dangų mėlyną, kuriame nyksta riba tarp dangaus ir žemės. Galvoja ji, kiek daug skaidrios romantikos, kurios ji niekada nelaukė. Gi norėjo būti griežta jo pakeleivė, sustygavusi savo esybę pagal suskaičiuotą planą.

Netikėjo ji saldžiom pasakom, bet kai vieną dieną ji prabudo, iškilo entuziazmas jos kūnui, jos odai, pašiurpusiai nuo sūraus vandenyno. Glostė save, savo dalią, murmėjo maldą apie kūno galią, kur pranyksta bet kokios ribos.

Ji skaičiavo ant pirštų visų, kiek sau leido būti silpnai, pagalbos reikalaujančiai personai, kuriai norisi ant svetimo peties pagulėti. Kiek savo prigimtį ji varžė dėl patogumo kasdienio, kur reikia skubėti ir bėgti. Nes gi lengviau nesikapstyti, neieškoti, nedaryti išvadų pavienių. Lengviau numoti ranka į savo moteriškąją pusę, stipriai laikytis už vyriškojo racionalo, kuris padeda veržtis į priekį, griaunant  stereotipus savų ir svetimų.

Kaip pamišėlė palaidais baltais plaukais, ji nėrė į fantazijų pasaulį, kurio pagrindas - protas ir sąmonė. Paskaičiavimais bandė grįsti savo meilę, nes mano, kad taip apsimoka. Bet kai ateina laikas rinktis - emocijos užvaldo kūną, sąstingis suspaudžia raumenyną ir nieko kito nebelieka, kaip purtytis nuo laimės jausmo sudėtingo.

Naktim ji nemiegojo, nežinojo, ko griebtis. Pagalvėje panirdavo jos svajos, o ryte ji savo excel'io formą pildydavo kaip kažkas kažkada liepdavo. Kartais ji mirkydavo savo kūną levandų aromate. Kiekvieną jos odos lopinėlį vanduo apglėbdavo, nepalikdavo nepaliesto nė vieno mažyčio tarpelio. Panirdavo visa galva į spalvotą miglą, kur toli matė, kaip jos moteriškoji esencija parsiubuoja klubais, neša jai gėlių ir ramybę.

Liūtė ar vilkė - kaip bepavadinsi, bet ji norėdavo kaukti iš laimės, kai pavykdavo prisišaukti savo gentainius, pasiklydusius miškuose. Stiprūs ir žingeidūs, silpni ir kone mirštantys - kiekvienas toks skirtingas, bet vieno kūno  - miško - dalis. Švelniai braukdavo per šilkinį ar nušiurusį jų kailį, leisdavo uostinėti jos kūno kvapą. Gyvūnai ilgesingai žiūrėdavo į jos magiją, supančią kiekvieną milimetrą jos auros. Jie matė, kaip jos kūnu kyla šiltas garas, kuriame panirusios gėlės ir medžiai, vaisiai ir uogos - rūgščios. Glaustėsi jie prie jos nuogų kojų, prašėsi būti globojami, priimti. Ir tie, kurie labiausiai nusigyvenę, rodės, tik iš tolo ją stebėjo, nes nesijautė verti būti jos dalimi.

Ašarotos gaujos narių akys ir staugiantys į dangų snukiai - šaukėsi jie pagalbos norėdami prisijaukinti tą moterišką būtybę gyventi su jais - giriose ir miškuose, kur samanos atstoja guolį, o šaltinio vanduo - gėralą. Jie žinojo, kad ji jausis geriau  tarp jų, kad ji išskleis visą, ką slepia viduje.

Gentainiai kvietėsi, ją viliojo, žinojo, ko ji nori geriau už jos protą. Bet tik tada, kai nuklydusi milijardą mylių į šoną, priėjo pasaulio kraštą ir ten nieko nerado, ko taip tikėjosi, ji atsisukusi ašarotu veidu pamatė, kaip ją saugojo ir sekė stebuklingi miško gyviai - apšipę ir žavūs, stiprūs ir silpni, bet visi - vieno kūno dalys. 

Ko laukiam, ko ieškom?

.--.

Pasistatė jie sau tvirtą pagrindą po kojomis, nes prieš tai slydo viskas be perstojo. 

Kiekvieną dieną laukė, kol galės iškelti ginklus už naują tikslą.

Išplaukė laivais į jūras, kur nebuvo ribų horizontų. 

Ten galėjo laisvai leisti emocijoms reikštis: šaukti, rėkti ir mušts.

Jie išplaukė, nes nebežinojo, kur dėtis nuo vidinio nuopolio, kuris laukė namuose, kai sėdėjo rankas sudėjus. 

Nebeaudrino jų širdies ir proto jokios naujienos, parneštos giminaičių.

Jiems norėjosi atrasti atsakymą, kas slypi už bekraščio vandenyno.

Jie net nežinojo, kad vandenyno vienas kraštas atsiremia į kitą krantą, kuriame kiti vyrai ir moterys gyvena, kur vaikai auga ir mąsto apie tą patį.

Jie valgė jūroje pagautą žuvį, dalinosi ja ir istorijomis apie likusias namie moteris.

Verkė kiti vyrai, prisiminę, kokios gražios jų žmonos ir kokie šilti jų vaikų delniukai. 

Bet jų noras atrasti kažką, ko dar neatrado, veržė juos į priekį, kad ir kiek jie priešinosi. 

Jų viduje kažkas kirbėjo, kad dar paplaukus porą šimtą mylių, kad dar pakentėjus porą dienų, jie pamatys tai, ko dar nematė ir pakeis jų pasaulio suvokimą. 

Tik jie labiau galvojo, kad apiplauks savąjį krantą ir išlips kaimyno kieme.

Ko jie nesitikėjo - tai atrasti naują žemę, kur čiabuviai nors ir buvo panašūs, bet nekalbėjo jūreivių kalba.

Ir tada, kai jie suprato, kad jie ne savo krašte išlipo, ištiko juos baimė - labiau nei džiaugsmas. 

Jų kvėpavimą užgniaužė nesuvoktas potyris, kuris buvo neplanuotas ir netikėtas. 

Tai buvo nepalietsa, nematyta ir tokia nežinia išbujojo jų vidiniuose organuose.

Jie vėmė dėl streso ir naujo maisto potyrių, nemiegojo naktim, nes nežinomi vabzdžiai juos kandžiojo.

Tačiau tada, kai apsiprato su nauja realybe, kai pažino, kad nėra nieko ča blogo.

Kai susidėliojo savo tolimesnį planą ir išmoko virti čiabuvų maistą,

jie vėl pajuto naujų potyrių torškulį.

Vietinės moterys nepatenkino jų širdies ir emocijų poreikių, nors ir fiziniai kūnai jųjų buvo gražūs. 

Ir nerimastingos sielos vėl išplaukė į jūras, nors ir galėjo pasilikti - gyventi naują gyvenimą.

Bet, matyt, žmogus visą laiką toks ir eis per pasaulį - norės kažko naujo ir nepatirto, kažko geresnio nei turi.

O taip norėtųsi kartais sustoti ir sustabdyti akimirkos grožį, bet tuo pačiu netrokšti, kad ateity ji vėl pasikartoti - nes gi ateis kitų puikių dienų, kuriomis riekės džiaugtis tą akimirką. 

O mes vėl išplaukiam į jūras... 

(Ne)draugas liūdesys

.--.

Regent's Canal

Music: Moullinex

Ledai vaflyje ir jais slystantis liežuvio galiukas. Sūdytos karamelės ir dar drėgnų, vėjo plaikstomų, plaukų skonis. Purvini batai, beveik panardinti į kanalo vadnenį. Nubėgęs tušas ir kasdienio česnako kvapas, apglėbęs kaip geroji aura. 

Įkaitęs dešinys skruostas, atsuktas į besileidžiančią saulę, o akyse kyla apleistos metalinės konstrukcijos. Šiltos pastelinės spalvos žaidžia ir spinduliais laižo lyg pamirštų amerikietiškų kalnelių kūną primenantį istorinį fasadą. Ir pro šalį bėga bėgiotojai, praslenka šunų vedžiotojai, pranyksta telefonuose paskendę. Ir niekas nepastebi į kraują įaugusio vaizdinio, kurio niekas paaiškinti nebegali. Tarp pirštų ištižusio ledo srovė nubėgo, nutaškeno ant margų kelnių. 

Girdisi tolumoje burzgesys variklio valties, horizonte išlenda piratų vėliava ant rožinio motorinio padaro. Parplukdo srovė po kojomis senienas, paliktas likimo valiai, išmestas už borto, atlikusias savo pareigas. Burzgesy paskendęs garsas nustebino samonę. Besileidžiančiuose spinduliuose matau merginą, atrėmusią pliką galvą į metalinių griaučių koją. 

Jos kūną purto konvulsijos, o gerklas rakina skausmas, ties kiekvienu įkvėpimu jos stemplėje užstringa kaži koks gumulas. Ašarų latakai jau išsausėję, supratau, kad ji kriokia garsiai tada, kai laivas praplaukia, o kiūkčioja tyliai, kai tik vėjas beošia. Kai vakaro tamsumas užklojo mano siluetą, prisiartinau arčiau prie jos bejėgiškai atrodančio kūno. Kramsnojanti paskutinį vaflio likutį, paslepiu save už graffiti sienos, kur galėčiau stebėti jos kelionę per savęs atradimą ir išsivadavimą iš ko tai gniaužtų. 

Veido oda jos balta kaip Antarktikos neliestas sniegas, o skruostus puošia strazdanos oranžinės. Nuo graudulio išmušęs raudonis jos veidą paišė kaip žiemą šaltis paišo virtuvės langus. Berankoviai marškinėliai, po kuriais - nuogos krūtys, pakilęs pulsas. Juodi kerziniai batai ir tatuiruotos kojos, apvilktos kamufliažiniais šortais. Nors pečiai nuleisti, atremti į šaltą metalą, bet nugara tiesi ir galva aukštai iškelta. Rankos bejėgės karojo ant sulenktų jos kelių. Ten, kur ji sėdėjo, jokia žolė nežaliavo, tik šaltas asfaltas, nudrabstytas balandžių plunksnomis. 

Ir kai jos link švystelėjo paskutinis to vakaro šviesos pliūpsnis, aiškiai pamačiau nugara į jos nugarą atsirėmusį Liūdesį. Negaliu pasakyti - tai buvo mergina ar vyras, jaunas ar senas - kas sekundę pavidalą keitė tarsi chameleonas. Vienu momentu tai buvo nuvargęs elgeta - be kojų, nuplikęs, o kitą - turtingos verslininkės moteries įvaizdžio padaras. Mačiau ir kaip virto į mažą berniuką, netekusį vienintelio žaislo, o kartais mačiau merginą, pergyvenančią dėl kreivos nosies atspindžio skilusiame veidrodyje. Mačiau Instagram žvaigždę, ką tik ištekėjusią ir jos vyrą, meiliai žvelgiančią į mūsų realybės heroję. 

Nesvarbu, kuriam pavidale buvo Liūdesys, ir nors nežiūrėjo į akis savo aukai, bet būtent jis gniaužė merginos kvapą, kaip akmuo ant širdies tupėjo, su smailia adata badė jos kūną, purtė pečius, kas realybėje atrodė kaip epilepsijos požymiai. Tai jis jos veidą apipaišė pigiais dekoratyviniais skaistalais, tai jis atėmė jos kūno normalią spalvą ir sugniaužęs laikė saujoj. Tai jis spjaudėsi jai į veidą, dėl ko nubėgo jos tušu padažytos akys. Tai jis iščiulpė jos energiją - vien tam, kad galėtų keisti savo kūno pavidalus ir mėgautis tikrojo gyvenimo malonumais, nesvarstant kuo nori būti šią minutę. 

Gražus ar bjaurus jis būtų, sėkmingas ar graužiantis eilinę duoną, apsuptas milijono pasekėjų, sėdintis invalido vežimėlyje ar bėgantis maratonus, Liūdesys mokėjo apgaulingai būti geriausiu šios sekundės draugu merginos. Skaitė jis jos mintis be skrupulų, ir virto realybe jos kiekvienos fantazijos - iš košmarų ar svajonių kilusios. Tik viena nesikeitė per visą laiką - Liūdesio šaltos rankos, gniaužianios jos kūną ir grobuoniškas žvilgsnis, reikalaujantis galutinai pranykti visam merginos džiugesiui.

Ir Liūdesį matė tik mano akys. Mano - prašalaičio, į sieną atsišliejusio, besislepiančio vakaro šešėlyje. Pati mergina tik kūkčiojo, o jos lūpose galėjai įskaityti, kaip sau kartojo: "Esu viena ir nieko verta moteris, plikos galvos ir nuogo gyvenimo savininkė". Po stipriai užmerktais vokais jos akių obuoliai šokčiojo, tarsi panirę į REM miego stadiją. 

Nuo gilaus susidomėjimo, kas toliau dėsis su mergina ir jos jai nematomu draugu pašonėj, per daug pasvirau į priekį tam, kad geriau įžiūrėti Liūdesio besikeičiančius pavidalus. Taip atsidūriau iki kaklo šaltam vandeny kanalo. Purslai aptaškė merginos veidą, jos sąmonę pažadino garsai, žmogaus besikeikiančio. Per sekundę ji atsidūrė mano pašonėje ir tiesė pagalbos ranką. Draugas Liūdesys, bijantis realybės vandenio šalto, paliko savo kūną, pritūpusį ant kranto. 

Ir kai abi juokdamosis jau gulėjome ant šiltos, žolėtos žemės, dūsaudamos nuo gauto adrenalino, mergina pasirėmė ant savo alkūnių ir pažvelgė į kitą kanalo krantą - ten, kur mirę metalo statiniai kiūtojo. Net palinko į priekį iš nuostabos, kai jos akys aiškiai pamatė Liūdesį chameleoną, laukiantį jos grįžimo. Tada ji pasisuko į mane, o jos akyse švytėjo suvokimas, kad ne ji ir ne jos kūnas verkė. Tai tik šalia sėdėjęs nekviestas egoistas Liūdesys jos aistrą gyvenimui bandė pasisavinti. Ir su ta šviesia mintimi visi ano kranto chameleonai pranyko, o tamsuma vėl maudėsi besileidžiančios saulės spinduliuose.