.--. Niagaros krioklių bučiniai. 

Svajoja Ji nuvykti prie Niagaros krioklių. Sapnuoja apie žėrinčią vaivorykštę tame krintančiame vandeny, kūno oda jaučia tuos smulkius Niagaros krioklių kristalus. Susirado, net, Ji kuprinę - didelę, talpią, spalvotą. Ryškiai geltoną - sakė - vešis Ji. Kuprinėje talpins kelnaites, kojines, mėgstamiausią knygą ir prisiminimų žurnalą. Ant pečių pasikabins fotoaparatą, galvoje dėliosis planą. Telefone išsisaugos maršrutą, kuriuo bus galima greičiausiai pasiekti vietą. 

Svajoja Ji nuvykti prie Niagaros krioklių. Ant sienos kabo to gamtos reiškinio didelis paveikslas. Jį puošia žmogaus ranka nupieštos didelės širdys ir motyvaciniai žodžiai. Tu aplankysi šį pasaulio, ar Amerikos, stebuklą. Svajonėms lemta pildytis, o man - išvykti. Kiekvieną naują rytą Ji pasitinka nužiūrėdama paveikslą. Godžiai akys valgo kiekvieną nuotraukos kampelį. Kiekvienus pietus ji užbaigia judesiais, vadinamais į kuprinę, iš kuprinės. Keičia sąrašą daiktų, kuriuos vežtųsi prie krioklių. 

Svajoja Ji nusimaudyti Niagaros krioklių lietuje. Nusipirko tinkamą lietpaltį, įsigijo mažą skėtį. Keliaus Ji patogiais, neperšlampais batais, tokiais, kad nepavargtų bet jaustų žemės dvasią. Žino Ji, kad keliaus grublėtais keliais ir takais. Pasirengusi ji kęsti alkį, šaltį ir nesusipratimą. Įsivaizduoja, kaip sutiks vieną kitą piligrimą, pakels už jų laimę kepurę ir šypsodamasi mindys taką. Sapnuoja sapnus, kuriuose pirmą kartą gyvai pamato krioklius Niagaros. Verkia iš laimės, šluostosi ašaras, nebejaučia skausmo pėdose. Įkvepia giliai ir iškvepia atodūsį. Užmerkia akis ir leidžia kriokliams plauti jos veidą. Įsikabina į atramą, liestą milijono. Sapne jos kojos tvirtai remiasi į akmenimis grįstą taką. Niagaros vandenų kristalai jos skruostuose maišosi su džiaugsmo ašaromis. Jos svajonė sapne išsipildė.

***

Išsitraukia Ji žemėlapį iš kišenės, pažvelgia primerktomis akimis į horizontą, o jame - Niagaros kriokliai vaivorykštes tapo. Nenuvargo Ji ir pėsčiom nekeliavo, piligrimų nesutiko, o pakeliui - tik skubančių turistų. Negavo Ji ir vietos prie atramos įsikibti. Tačiau jos veide Niagaros krioklių versmė maišėsi su laimės ašaromis, o paveikslas ant sienos virto galvoje apgyvendintomis, išgyventomis fantazijomis.

***

Svajojo Ji apie Niagaros krioklius... 

.--. Tarp sienų keturių.

Tarp sienų keturių, vidury, stovi lova. 

Tarp sienų keturių, vdury, vidury lovos, guli per vidurį Ji.

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, ant gulinčios Jos, patiestas audeklas storas.

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, šalia gulinčios Jos, susirangęs juodas katinas murkia.

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, šalia gulinčios Jos, juodas murkiantis katinas pabunda. 

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, ant gulinčios Jos, jau prabudęs juodas katinas galanda nagus.

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, prie gulinčios Jos, švelnus juodas katinas priglunda. 

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, gulinti Ji nejaučia švelnaus juodo murkiančio katino šalia. 

Tarp sienų ketuių, vidury, vidury lovos, juodas, žmogiškos meilės trokštantis, švelnus katinas liūdi. 

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, gulinti Ji prabunda.

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, Josios ranka tiesia glostyti juodo, švelnaus liūdinčio katino. 

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, švelni Jos plaštaka braukia per juodą murkiančio katino plauką. 

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, Jos glostymai blizgina juodą murkiančio katino plauką.

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, Jos švelnūs prisilietimai per plauką džiugina katiną juodą. 

Tarp sienų keturių, vidury, vidury lovos, Jos švelnų kaklo vingį atvėsina šlapias juodas murkiančio katino nosiukas.

.--. Girgždantis sniegas po kojomis. 

Rytinis pasimuistymas and neįtikėtinai minkšto čiužinio, patiesto ant žemės, pasislėpusio už svetainės didžiosios sofos. Nuo dešinės ant kairės. Akimis liečiu lubas, klausausi automobilių taškomo sniego garsų už lango. Kūnas vis dar paniręs į rytinį snaudulį. Kambarys kiek per šiltas, bet iki ausų  visgi užsitempiu tą plonytę antklodę. Įsisukusi kaip į kokoną, apsiverčiu lovoje. 

***

Fotoaparatas rankose ir mes įžengiame į Niekados Neatrastą šalį. Lengvo rūko dūmas užgulęs pabaltavusius medžius, pro olos plyšį sklinda tolimi krioklio garsai. Įkvepiu, iškvepiu. Ant blakstienų jaučiu oro drėgmę, kylantį vėją ir ramybę. Sekame tarpeklio žvėrelių pėdsakais sniege. Mus, išlindusius iš 10 metrų ilgio olos, pasitinka sniego audra. Mažos snaigės sūkuriuoja ore, o man tenka griebtis skėčio, giliai įkišto į kuprinę. Jaučiu veidu bėgantį tirpstantį sniegą. Akiniai nuolat užsitraukia nuo mano gilaus kvėpavimo į šaliką. Kai apsauga virš galvos, gamta mieloji sugalvojo atsiųsti saulę. Pro sušlapusius medžius ir uolienų plyšius išlindo spinduliai. Prasisklaidė tako pradžioje sutikas rūkas. 

Jaučiuosi, tarsi įveikėme pirmąjį gamtos barjerą. Būtent dėl to šis tarpeklis mus įsileido kaip į namus. Su saule ir šildančia šiluma. Tačiau vėlesnis žygis parodė kiek kitokį veidą. 

Tarpeklis, upė, tiltas, akmenys, olos. Krenatntys nuo nosies akiniai neleidžia stebėti, kas darosi man po kojomis. Batų kietas pagrindas neatsispiria dar kietesniems akmenims. Stebim ženklus ir nuorodas. Aukštai iškėlę galvas einame į priekį, gilyn ir siauryn į tarpeklį. Jį puošia palmės ir varvekliai, o medžių augimo trajektorijų skaičių pamečiau pirmajame žygio trečdalyje. Daugiau nei matematikos sąsiuvinyje per visus dvylika metų mokykloje. Kuo tolyn, tuo giliau reikia ieškoti vandens užuomazgų ten, apačioje. Kol palenkę galvas virš tuščio tarpeklio bandome atrasti ką nors netikėto, gamta atsiunčia mums dar vieno vėjo ir sniego šokio pasirodymą. Skėtis, šįkart, vis dar rankoje. Fotoaparatas kleksi ne vieną ir ne du kartus. 

Mūsų ėjimą nuplaudavo šilta, namie gaminta, arbata. Rodosi, žygyje buvom dieną. Grįžę į namus, supratome, kad pasimetėme laike ir kelionėje. Pasirodo, buvom tik kelias valandas. Bet jautėmės kaip kilnoję svarmenis. Maloniai atvėsę ir raudonais skruostais, išlydėję šeimininkus į naujų namų apžiūrą, įsitaisėme toje minkštoje, didelėje valgomojo sofoje. Rankas kaitino ir stiklinį stalą "puošė" kava. Perjunginėjami kanalai ir pokalbiai apie bėgančią dieną. Laukia lauktuvių pirkimas... 

.--. Kai sapnuose rodosi realaus gyvenimo šešėliai. 

Įstabaus gilumo naktis. Vienos akies krašteliu stebiu kaip sunkią užuolaidą nešioja vėjas. Lėtai pakyla apsiūtas kraštas, banga nuvingiuoja per audinį ir nurimsta. Jaučiu benutirpstantį skruostą, įkritusį į per minkštą pagalvę, jaučiu benutirpstančią, mano kūną apkabinusią savo pačios ranką. Tyliame kambaryje nuaidi išsprūdęs atodūsis, o patalai sušiugžda nuo bandymo rasti geresnę miego poziciją. Rankos sunyra virš krūtinės, o akys, tarsi jau būtų įdienoję, žvaliai stebi nakties šešėlius, lubose be garso šokančius lindyhop.

Ranka nevalingai griebia netoli lovos numestą telefoną. Smalsumas užvaldys pasaulį. 3-ia valanda ryto. Miegas nusprendė nebelankyti manęs. O ruošėsi, gi. Kepė saldų  pyragą, nutildė gatvės garsus, pasuko laikrodžius. Bet manęs nepamiršta sapnai. Lanko be vaišių, o su dovanomis. Būna, džiugina traškiais, spalvotais žaislais, o būna, kad sudraskiusi pakavimo popierių randu tik šiugždesį ir tuštumą. Šią naktį sapnai nusprendė, jog užteks smagių Kalėdinių dovanų, bus gana ir Naujametinių, o balansui palaikyti sugalvojo įteikti tamsius užkaborius, nuodėmingo veiksmo filmus ir nerimą, prikibusį net prie prabudusio mano kūno. 

Tuo metu, kai dar turėjau visą valandą pakuoti tuščias, bet apgaulingai spalvotas sapnų dėžes, mano kūnas pasakė stop. Akys vėl stebėjo tuos pačius plazdančius šešėlius, šįkart pasirinkusius nebe lubų, o sienos parketą. Vėjas nurimęs, šokis šįkart pasitaikė beesąs valsas. Šešėliams ritmą palaikyti padėjo tarsi takto metras pradedantis busti miestas už lango, o už kambario durų - kaimynų rakinamos durys. 

Ranka nevalingai griebia netoli lovos numestą telefoną. Vėl. Nesąmoningą mano atsidūsėjimą palydėjo atmetamos nuo kūno šiltos antklodės garsas. Delnai apglėbė veidą, kūną nupurtė prisiminimai sapno atneštų ir su apsimestine meile dovanotų istorijų, susibėgusių į trilerį, neturintį pabaigos. Na, bent jau ne Happy End. Nuolatinis mano galvos svečias - minčių uraganas - susibūrė į vakaryšktės nesąmonės tornadą. Tokios diskusijos nepriveda prie gero. Rankas kyšteliu į minkšo, rožinio, bet nenatūralaus chalato rankoves. Rytas prasideda. Valanda iki žadintuvo. Vis dar miegančią, gal kiek per daug įkaitusią virtuvę prabudina mano muzika. Sušniokščia elektrinis virdulys ir aš, pasirėmusi plaštakomis į lygų stalviršį, stebiu kylančią vandens temperatūrą bei plūstančias į galvą mintis. Gaila, kad tik virdulys leidžiasi būti išjungiamas. Tokio dydžio tornadui jau gali ir vardą duoti. Rytinis sukūrys. 

Odinis valgomojo fotelis įlinksta, kai įkrenta į jį po nakties vis dar sunkus mano kūnas. Rankose suteliūskuoja citrina gardintas vanduo, o mano mintys priverčiamos kauptis į strateginę komandą ir analizuoti eteryje atskleidžiamą knygą, joje išdėstytus sakinius. Tornadui nuslūgus, akys greitabėge slenka žodžių eilutėmis. Kairė-dešinė, nuo pradžių, kairė-dešinė. Kitas puslapis. Tarp knygos eilučių stebiu, kaip švinta rytas, o ten, tyruose, saulė glosto namų sienas. Visai kaip tada, kai prabusdavome Lanzarotės salos balto molio nameliuose. Tave myluoja ryto šaltis, o tolumoje grožiesi nevaržomai plešiama meile tarp rytinių spindulių ir statinių. 

Kaip gi be rytinės kavos. Šviežiai malamų pupelių, jos užplikymo, pritraukimo, išpilstymo į du kavos puodelius. Kaip gi be rytinės pusryčių lėkštės. Atsiprašau, lėkščių. Dviejų. Nudelbtas kaltas mano žvilgsnis, po lėkštę stumdomas maistas. Jo šypsena ir mano pačios savęs vidinis kaltinimas. Ir nieko nebuvo! Tik vakarykštis kabinėjimasis prie savęs pačios ir rytinė pagieža tam tornado susibūrimui. 

Rimtis. Po kiekvienos audros pro debesis išlenda giedras dangus. Tik gal ne visada su saule. 

.5. Laukimas pranyko, šiluma užliejo. 

... ir tą pačią minutę, kai nutilo paskutiniai akordai, dabartis įsismelkė tarp jų rankų. Reikėjo spręsti tą nuolatinę dilemą: o kas dabar? Kur ves jo ir josios kelias? Kur naktis nulydės? O koks laukia rytas? Ir ji vis dar neišmoko būti ta akimirka. Na, bent jau ne ilgiau nei kol baigiasi koncertas. Racionalus protas blykčiojo raudona šviesa, o situacijos nelengvino krūtinėje kylantys jausmai. 

Ji nenorėjo jo paleisti, atiduoti, pranykti naktyje ne jo glėbyje. To nenorėjo širdis. O protas grūmojo pirštu ir dėstė ant balto lapo juodus faktus, moralės statistiką ir pašaipiai juokėsi iš jos norų. Bet aplinka buvo dėkinga. Buvo dėkingi žmonės, esantys kartu, todėl vakaras nesibaigė paskutiniais akordais. Stipriau suėmusi jo ranką, vedėsi, nuleidusi galvą, tolyn jį, į miesto centrą, šviečiantį žibintų apsupty. Štai keturiese, žemutiniame baro aukšte jie gurkšnojo šaltus ir karštus gėrimus, džiaugėsi draugija. Nežinojo ji tuomet ir dabar nežino, kokie jam jausmai plūdo kūną, bet jai net skaudėjo iš spurdėjimo širdis. Kaip visada ji buvo labiau ateity nei dabarty, rezgė planą po baro, šypsojosi į bendrus juokelius, skirtus jų porai. 

Paskutinis gurkšnis, vėlyvai akstyva naktis ir draugų pora, palikusi juos vienudu. Atskleidė ji jam šalto naktinio miesto grožį, drauge skaičiavo grindinio akmenis, karts nuo karto užstrigdavo vienas kito žvilgsnyje, nepastebėdami, kaip atsidurdavo viename ar kitame kelionės tikslo taške. Marsas tiko jų pokalbių pratęsimui, dar vieno gėrimo užbaigimui. Savaitgalio murmesys už baro, nusėsti staliukai ir krypstantys moterų bei vyrų žvilgsniai. Va ten, už baro, jie prisėdo ant tų aukštų kėdžių, atsukę nugaras kaimynams. Užsisakę po stiklinę ar bokalą, jie alkūnėmis rėmė baro sunkų stalo paviršių, o delnais lietė savo smakro linkį. Na, bent jau ji.

Jis be jokio susidomėjimo braižė bokalo stiklą, švelniai rinko žodžius, iš padilbų vis nužvelgdavo jos veidą. Galiausiai atviru veidu įsisteibelijo į jos akis, lūpas, jose pasirodančią šypseną. Ir ji vėl pajuto tą patį jo kiauriai veriantį žvilgsnį su užkoduotais žodžiais Tu mano, aš tavo, tik abu dar to nežinom"akių rainelėje. Mergina savomis lūpomis juto, o gal tik įsivaizdavo, kaip jis delnais apgaubia jos skruostus ir bučiuoja. Tai buvo tik fantazija, kuri tarsi išsprūdo iš pasąmonės į dabartį žodžiais "Tai pabučiuosi ar ne?". Jo veidą nušvietė palengvėjimo šypsena ir prieš sekundę pieštas vaizdinys virto tikrovės miražu. Beveik metus puoselėtas artumo noras išsiskleidė planetos [Marsas] pačiame tolimiausiame kampe. Įtampa dingo, tikslas pasiektas, nebeliko nieko kito, kaip diskusiją nuolat pertraukinėti apkabinimu, bučiniu ar meilės pilnu žvilgsniu, nukreiptu tiesiai į akių gylį. 

Kai jie paliko už nugarų Marsą, jų vietos, vis dar šiltos, nebuvo užimtos visą naktį, nes beveik nepaliesti gėrimai stikluose ant baro tarsi draudžiamasis kelio ženklas švietė visiems: Reikalai nebaigti,  skubiai reikėjo išeiti vardan įdomesnio vakaro. Bus tęsinys.

Ir jie išejo susikabinę už rankų, apdovanodami vienas kitą bučiniais, bet šįkart nebeskaičiuodami senamiesčio grindinio akmenų, o labiau stebėdami vienas kito judesius ir bandydami atspėti vienas kito mintis, kurių net nereikėjo slėpti. 

... ir vėlyvai ankstyvą vakarą keitė naktis, o naktį išvijo rytas. 

.4. Ir jie sugėrė vienas kitą...

... sugėrė, bet troškulio nenumalšino.

Kai rytinius pasivaikščiojimus į darbą pradėjo lydėti brėkštantis dangus, buvo akivaizdu, kad viskas aplinkui bunda. Budo ir jos mintys, ir didėjanti laukimo intriga. Vakarinius pokalbius užbaigdavo didesni-mažesni jo atostogų planai, o ji mintyse kurpė, kaip tą trumpą jo laiką išnaudoti tinkamiausiu būdu. Žinoma, jos galvoje draugavo dvi priešingos asmenybės - skepticizmo nestokojanti ir ta naivuolė, pozityvioji, tik ir laukanti gražiausios pabaigos, maloniausių jausmų. 

Bet kol vidiniai ir išoriniai josios pešėsi, diena ir naktis bėgo vis užkliūdami už jos kojų. Ne kartą tokiu būdu ji prabusdavo krečiama keisto potyrio, kad naktį ją lankė ir slaugė kažkas artimai svetimo. Stovėjo prie jos lovos, šnekino ir bandė pokalbį išvystyti. Ji nekalbėjo, tik šalčio ir karščio bangų krečiama pramerkdavo akis ir bijodavo sujudėti, jei vis dėlto nakties draugas būtų tikras. Apsižvalgiusi, dar vis sustingusi ji pamatydavo tik pro nuogus langus šviečiantį pilnatį, o kartais - ir jaunatį. Apsiversdavo ant kito šono, iš įpročio susirangydavo į kamuolį, pakišdavo ranką po sunkia galva ir stengdavosi užsnūsti su draugiją palaikančiu keistu jausmu šalia. 

Į spintą pakabintas žiemos paltas ir pamirštos piršinės. Jis jau lipa iš lėktuvo. Kažkur už šimto, pusanto kilometro jį pasitinka, apkabina, bučiuoja į skruostą, kitą. Jis įkvepia vis dar vėsaus savojo krašto oro. Tiek dar daug ką nuveikti! Jam aplankyti vienus, kitus namus, sutikti šiuos ir anus draugus, bet nepamiršti parašyti ir jai. Paskambinti. Tas pats telefoninis/internetinis pokalbis, bet žinojimas [žinojimas] drebina jos lūpas, kai reikia kalbėti. Rodos, net nebėra ką sakyti, diskutuoti, nes visas temas užgniaužė jaudulys, kuris lydės dar keletą dienų. 

Naujas susitikimo planas ir nusivylimas. Ne, nenusivylė ji, bet josios mintis piktžiugiškai užvaldė skeptiškoji asmenybė. "Štai, atvyks su šeima, susitiksit [jei susitiksit] kelioms valandoms ir atsisveikinsit net nesusipažinę". Koncerto planas skambėjo kaip viliojanti ir kartu šalta susitikimo perspektyva. Šeima, draugai aplink, koncertas, kurio reikia klausytis.. Ji svarstė visas galimas baigtis ir eigas ir visos, rodėsi, tik kėlė dar didesnį nusivylimą. 

Ir kai jau tas koncerto rytas atėjo, kai suplanuotas dviese prieš koncertą susitikimas buvo atšauktas, jos rankos nusviro. Tada puošėsi net ne dėl jo, o dėl progos išeiti į "žmones", susitikti su tojo laimingo gimtadienio organizatore. Miesto vidury ji, kaip ir nuolatos, buvo pusvalandžiu anksčiau, nes na gi vistiek, tą laiką buvo pasilikusi susitikimui su juo. Tačiau jai liko tik keliolika minučių vienatvės ant drėgno, miesto centre stovinčio suoliuko. Nematomai jos koja nerimastingai juda. Minutės slenka, o jos liūdni pamąstymai privalėjo ją palikti, horizonte sužmėžavo draugų pora. Bučinys, apkabinimas, vienas kitas juokas ir josios perspausta šypsena. Viskas gerai, aš rami ir patenkinta esama situacija... Įtikinėjo ji pati save.

Eilė prie juodų durų, mėlyna juosta, tikrinanti bilietų kodus, nuo kojų iki galvos nužvelgiantis simpatiškas apsauginis, nesibaigiantys laiptų vingiai ir ji atsiduria toje pritemdytoje jaukioje salėje, kurioje kažkada dėl jos kilo vyriškosios giminės tarpusavio konfliktas. Nerimą sekundei kitai pakeitė šelmiška kreiva šypsena, paskatinta tų prisiminimų. 

Jį pasilikti saldžiam desertui. Kaip keista. Dar prieš metus ji tvirtai stovėjo ant kojų, smagiai laidė juokelius, šelmiškai slinko arčiau jojo kūno, o štai čia, dabar, ji visa esybe jautė, kaip linksta kojos, nors išoriškai stengėsi rodyti visą savo galią. Šeima, šeimos šeima, apkabinimai ir šypsenos. Pagaliau jis. Net nepamena ji, kaip keistai ir neįtikinamai atrodė ir jautėsi jų pasisveikinimas po tiekos laiko. Jokios, rodos, šilumos, jokio jausmo ar kibirkšties. Tik šaltas, nevykęs sutrikdytas rankų susivijimas. Norėjosi išeiti su klausimu "Ir viskas??". Dėliota fantazijų pasaka buvo nuplauta jūros bangos per sekundę. Save ji ramino tik viena mintimi: bent jau koncerto paklausysiu, su draugais pabūsiu. 

Ir koncertas prasidėjo. Pritemo šviesos, artistai užvaldė sceną, o muzikos garsai nuvilnyjo per visų kūnus. Ir josios. Ir jojo. Tamsa, ir štai ji pajuto, kad per jos kūną eina virpuliai. Rodės, kūną pradėjo krėsti. Krėsti nenusakomo karščio banga. Tamsa ir jo kūnas šalia. Užtenka tik buvimo, nereikia net prisilietimo! Bet ne, jai to neužteko... Įkvėpusi kelis kartus giliau, ji atgniaužė visą vakarą laikytą kumštį, ištiesė pirštus ir prisilietė prie jo delno. Jis štalia stovi kaip stovėjęs, nejudėdamas, bet savo palaidų plaukų galais ji jaučia jo žvilgsnį, nukreiptą į ją iš aukščiau. Jaučia tą sugniaužiamo svetimo-artimo kumščio jausmą, susivijusius pirštus. Visi kūno raumenys atsipalaiduoja, o tada ji panyra į muzikinę ir išsiilgtos meilės būseną... 

...o juk vakaras nesibaigė...

.3. Pirmojo susitikimo laukimas.

Ir net nepastebėjo ji, kaip Kalėdas keitė Naujieji metai. Aplinkui svetimieji kėlė burbulo taurę, žadėdami sau neįveikiamus tikslus, skleisdami netikrą meilę apsvaigusiais bučiniais ir apkabinimais. Į duris josios vis dar beldės 2016-ieji metai, savų/nuomojamų namų kambarius užtvindė draugų šypsenos, ore pasklido tas šaltųjų ugnelių, baigusių degti, kvapas. Ji stebi naujai besimezgančias simpatijas, šypsosi pro lūpų kampą, slepia tai taure vandens. Atmosferą kaitina lempučių, švelniai paslepiančių susižavėjimo pripildytus veidus, liūdesį ir susimąstymą, gausa. Viena kita daina, muzika ir rytinis pošventinis snūduriavimas minkštos sofos kamputyje. 

Išlydėti paskutiniai senųjų metų draugai, o kylančią ankstyvo ryto saulę pasitinka virtuvė, pilna buvusio vakarėlio ženklų. Nusimetusi šventinį rūbą, įkritusi į pilko trikotažo kelnes ji parklupo ant grindų. Kampas, du kampai... Keturi kampai išvalyti, lėkštės džiūsta, įrankiai laukia savo eilės būti sutupdyti į stalčius, o ji taip ir liko klūpėti su Naujųjų metų [ne]rezoliucija, kuri skamba galvoje kaskart, net ir nebūtinai per šventes. 

Atmintis nemeluoja ir ji pamena, kad tomis akimirkomis, tai siautė draugų būryje, ar šokinėjo pagal muzikos ritmą aukštyn-žemyn, kai vaikiškai sukosi rankų rate, jai prieš akis vis pasirodydavo ta jo šypsena, o mintis, ką jis veikia dabar, jos nepaliko visą naktį. Tarsi čia, bet ne kartu. Juokas iki ašarų, C vitamino dozė, pripildanti kraują, padėdavo jai išlįsti ir susikurtos galimos iliuzijos. Iliuzijos, nes ji vis bijo patikėti. Ne, nebijo, o nenori. 

Kelių dienų bėgyje tas visų minimas dienos režimo ritmas įsisiautė į jos kasdienybę. Kartu su tuo grįžo kone kasdieniai pokalbiai su juo. Video skambučiai, istorijos, pokalbiai, juokingos emocijos ir auganti simpatija. Ji jau žinojo tą įdomią datą, kuri, kaip vaikui kalėdinė dovana, apie ją pagalvojus, vis sukutendavo paširdžius. Ir vėl ta iliuzija. Skeptiški pamąstymai ir bandymas nuraminti, nusodinti save. Į pagalbą ji telkėsi darbą, kartkartėmis - sportą, susitikimus su draugais, keliones [į Romą], juoką pro ašaras, šen bei ten nuskylančius vakarėlius, bendradarbių rodomą dėmesį. Bet ji negalėdavo sau ilgai meluoti. Kai trečiosios šalys pasakodavo apie jo nusiteikimą, istoriją, ji tas žinias gerdavo kaip dykumos augalas ar gyvūnas, turintis galimybę džiaugtis vandeniu kartą į metus. Lepindavo ji save fantazijomis, o tuo pačiu, kita savo kūno dalimi, ji skriausdavosi atimdama tą galimybę įsijausti į jų besimezgančią draugystę. 

Atėjo metas, kai paliktos namie pirštinės nebebuvo priežastis vėl ieškoti durų rakto, didesnėje nei reikėtų, rankinėje. Minėta kelionė į Romą padovanojo saulės pliūpsnių, nuodėmės vertos boolognese pastos, daugybę selfių ir daugiau-mažiau išgerto vyno. Leidžiama, gi. Italija, gi. Pasikrovusi emocinės energijos ji atvėrė savo protą, bet ne širdį ateinančioms Velykoms, kurios, galimai, atneš dar vieno šaunaus pasimatymo galimybę. [galimai]. Ji dar sau neleido tikėti geriausiu scenariju, nes ne kartą visa savo esybe patyrė, kad nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Ah, šis posakis į jos pasimatymų istoriją įsiliejo be kompromisų. Taip ir gyveno. Neleido sau džiaugtis, bandė stabdyti mintis, raminti fantaziją, o ištikro įsisuko į dienos bėgančią rutiną, kad tik greičiau jis atvyktų, palikęs laukimą už durų. 

Pasirodė antrasis pavasario mėnuo....