.--. Kai sapnuose rodosi realaus gyvenimo šešėliai. 

Įstabaus gilumo naktis. Vienos akies krašteliu stebiu kaip sunkią užuolaidą nešioja vėjas. Lėtai pakyla apsiūtas kraštas, banga nuvingiuoja per audinį ir nurimsta. Jaučiu benutirpstantį skruostą, įkritusį į per minkštą pagalvę, jaučiu benutirpstančią, mano kūną apkabinusią savo pačios ranką. Tyliame kambaryje nuaidi išsprūdęs atodūsis, o patalai sušiugžda nuo bandymo rasti geresnę miego poziciją. Rankos sunyra virš krūtinės, o akys, tarsi jau būtų įdienoję, žvaliai stebi nakties šešėlius, lubose be garso šokančius lindyhop.

Ranka nevalingai griebia netoli lovos numestą telefoną. Smalsumas užvaldys pasaulį. 3-ia valanda ryto. Miegas nusprendė nebelankyti manęs. O ruošėsi, gi. Kepė saldų  pyragą, nutildė gatvės garsus, pasuko laikrodžius. Bet manęs nepamiršta sapnai. Lanko be vaišių, o su dovanomis. Būna, džiugina traškiais, spalvotais žaislais, o būna, kad sudraskiusi pakavimo popierių randu tik šiugždesį ir tuštumą. Šią naktį sapnai nusprendė, jog užteks smagių Kalėdinių dovanų, bus gana ir Naujametinių, o balansui palaikyti sugalvojo įteikti tamsius užkaborius, nuodėmingo veiksmo filmus ir nerimą, prikibusį net prie prabudusio mano kūno. 

Tuo metu, kai dar turėjau visą valandą pakuoti tuščias, bet apgaulingai spalvotas sapnų dėžes, mano kūnas pasakė stop. Akys vėl stebėjo tuos pačius plazdančius šešėlius, šįkart pasirinkusius nebe lubų, o sienos parketą. Vėjas nurimęs, šokis šįkart pasitaikė beesąs valsas. Šešėliams ritmą palaikyti padėjo tarsi takto metras pradedantis busti miestas už lango, o už kambario durų - kaimynų rakinamos durys. 

Ranka nevalingai griebia netoli lovos numestą telefoną. Vėl. Nesąmoningą mano atsidūsėjimą palydėjo atmetamos nuo kūno šiltos antklodės garsas. Delnai apglėbė veidą, kūną nupurtė prisiminimai sapno atneštų ir su apsimestine meile dovanotų istorijų, susibėgusių į trilerį, neturintį pabaigos. Na, bent jau ne Happy End. Nuolatinis mano galvos svečias - minčių uraganas - susibūrė į vakaryšktės nesąmonės tornadą. Tokios diskusijos nepriveda prie gero. Rankas kyšteliu į minkšo, rožinio, bet nenatūralaus chalato rankoves. Rytas prasideda. Valanda iki žadintuvo. Vis dar miegančią, gal kiek per daug įkaitusią virtuvę prabudina mano muzika. Sušniokščia elektrinis virdulys ir aš, pasirėmusi plaštakomis į lygų stalviršį, stebiu kylančią vandens temperatūrą bei plūstančias į galvą mintis. Gaila, kad tik virdulys leidžiasi būti išjungiamas. Tokio dydžio tornadui jau gali ir vardą duoti. Rytinis sukūrys. 

Odinis valgomojo fotelis įlinksta, kai įkrenta į jį po nakties vis dar sunkus mano kūnas. Rankose suteliūskuoja citrina gardintas vanduo, o mano mintys priverčiamos kauptis į strateginę komandą ir analizuoti eteryje atskleidžiamą knygą, joje išdėstytus sakinius. Tornadui nuslūgus, akys greitabėge slenka žodžių eilutėmis. Kairė-dešinė, nuo pradžių, kairė-dešinė. Kitas puslapis. Tarp knygos eilučių stebiu, kaip švinta rytas, o ten, tyruose, saulė glosto namų sienas. Visai kaip tada, kai prabusdavome Lanzarotės salos balto molio nameliuose. Tave myluoja ryto šaltis, o tolumoje grožiesi nevaržomai plešiama meile tarp rytinių spindulių ir statinių. 

Kaip gi be rytinės kavos. Šviežiai malamų pupelių, jos užplikymo, pritraukimo, išpilstymo į du kavos puodelius. Kaip gi be rytinės pusryčių lėkštės. Atsiprašau, lėkščių. Dviejų. Nudelbtas kaltas mano žvilgsnis, po lėkštę stumdomas maistas. Jo šypsena ir mano pačios savęs vidinis kaltinimas. Ir nieko nebuvo! Tik vakarykštis kabinėjimasis prie savęs pačios ir rytinė pagieža tam tornado susibūrimui. 

Rimtis. Po kiekvienos audros pro debesis išlenda giedras dangus. Tik gal ne visada su saule. 

.5. Laukimas pranyko, šiluma užliejo. 

... ir tą pačią minutę, kai nutilo paskutiniai akordai, dabartis įsismelkė tarp jų rankų. Reikėjo spręsti tą nuolatinę dilemą: o kas dabar? Kur ves jo ir josios kelias? Kur naktis nulydės? O koks laukia rytas? Ir ji vis dar neišmoko būti ta akimirka. Na, bent jau ne ilgiau nei kol baigiasi koncertas. Racionalus protas blykčiojo raudona šviesa, o situacijos nelengvino krūtinėje kylantys jausmai. 

Ji nenorėjo jo paleisti, atiduoti, pranykti naktyje ne jo glėbyje. To nenorėjo širdis. O protas grūmojo pirštu ir dėstė ant balto lapo juodus faktus, moralės statistiką ir pašaipiai juokėsi iš jos norų. Bet aplinka buvo dėkinga. Buvo dėkingi žmonės, esantys kartu, todėl vakaras nesibaigė paskutiniais akordais. Stipriau suėmusi jo ranką, vedėsi, nuleidusi galvą, tolyn jį, į miesto centrą, šviečiantį žibintų apsupty. Štai keturiese, žemutiniame baro aukšte jie gurkšnojo šaltus ir karštus gėrimus, džiaugėsi draugija. Nežinojo ji tuomet ir dabar nežino, kokie jam jausmai plūdo kūną, bet jai net skaudėjo iš spurdėjimo širdis. Kaip visada ji buvo labiau ateity nei dabarty, rezgė planą po baro, šypsojosi į bendrus juokelius, skirtus jų porai. 

Paskutinis gurkšnis, vėlyvai akstyva naktis ir draugų pora, palikusi juos vienudu. Atskleidė ji jam šalto naktinio miesto grožį, drauge skaičiavo grindinio akmenis, karts nuo karto užstrigdavo vienas kito žvilgsnyje, nepastebėdami, kaip atsidurdavo viename ar kitame kelionės tikslo taške. Marsas tiko jų pokalbių pratęsimui, dar vieno gėrimo užbaigimui. Savaitgalio murmesys už baro, nusėsti staliukai ir krypstantys moterų bei vyrų žvilgsniai. Va ten, už baro, jie prisėdo ant tų aukštų kėdžių, atsukę nugaras kaimynams. Užsisakę po stiklinę ar bokalą, jie alkūnėmis rėmė baro sunkų stalo paviršių, o delnais lietė savo smakro linkį. Na, bent jau ji.

Jis be jokio susidomėjimo braižė bokalo stiklą, švelniai rinko žodžius, iš padilbų vis nužvelgdavo jos veidą. Galiausiai atviru veidu įsisteibelijo į jos akis, lūpas, jose pasirodančią šypseną. Ir ji vėl pajuto tą patį jo kiauriai veriantį žvilgsnį su užkoduotais žodžiais Tu mano, aš tavo, tik abu dar to nežinom"akių rainelėje. Mergina savomis lūpomis juto, o gal tik įsivaizdavo, kaip jis delnais apgaubia jos skruostus ir bučiuoja. Tai buvo tik fantazija, kuri tarsi išsprūdo iš pasąmonės į dabartį žodžiais "Tai pabučiuosi ar ne?". Jo veidą nušvietė palengvėjimo šypsena ir prieš sekundę pieštas vaizdinys virto tikrovės miražu. Beveik metus puoselėtas artumo noras išsiskleidė planetos [Marsas] pačiame tolimiausiame kampe. Įtampa dingo, tikslas pasiektas, nebeliko nieko kito, kaip diskusiją nuolat pertraukinėti apkabinimu, bučiniu ar meilės pilnu žvilgsniu, nukreiptu tiesiai į akių gylį. 

Kai jie paliko už nugarų Marsą, jų vietos, vis dar šiltos, nebuvo užimtos visą naktį, nes beveik nepaliesti gėrimai stikluose ant baro tarsi draudžiamasis kelio ženklas švietė visiems: Reikalai nebaigti,  skubiai reikėjo išeiti vardan įdomesnio vakaro. Bus tęsinys.

Ir jie išejo susikabinę už rankų, apdovanodami vienas kitą bučiniais, bet šįkart nebeskaičiuodami senamiesčio grindinio akmenų, o labiau stebėdami vienas kito judesius ir bandydami atspėti vienas kito mintis, kurių net nereikėjo slėpti. 

... ir vėlyvai ankstyvą vakarą keitė naktis, o naktį išvijo rytas. 

.4. Ir jie sugėrė vienas kitą...

... sugėrė, bet troškulio nenumalšino.

Kai rytinius pasivaikščiojimus į darbą pradėjo lydėti brėkštantis dangus, buvo akivaizdu, kad viskas aplinkui bunda. Budo ir jos mintys, ir didėjanti laukimo intriga. Vakarinius pokalbius užbaigdavo didesni-mažesni jo atostogų planai, o ji mintyse kurpė, kaip tą trumpą jo laiką išnaudoti tinkamiausiu būdu. Žinoma, jos galvoje draugavo dvi priešingos asmenybės - skepticizmo nestokojanti ir ta naivuolė, pozityvioji, tik ir laukanti gražiausios pabaigos, maloniausių jausmų. 

Bet kol vidiniai ir išoriniai josios pešėsi, diena ir naktis bėgo vis užkliūdami už jos kojų. Ne kartą tokiu būdu ji prabusdavo krečiama keisto potyrio, kad naktį ją lankė ir slaugė kažkas artimai svetimo. Stovėjo prie jos lovos, šnekino ir bandė pokalbį išvystyti. Ji nekalbėjo, tik šalčio ir karščio bangų krečiama pramerkdavo akis ir bijodavo sujudėti, jei vis dėlto nakties draugas būtų tikras. Apsižvalgiusi, dar vis sustingusi ji pamatydavo tik pro nuogus langus šviečiantį pilnatį, o kartais - ir jaunatį. Apsiversdavo ant kito šono, iš įpročio susirangydavo į kamuolį, pakišdavo ranką po sunkia galva ir stengdavosi užsnūsti su draugiją palaikančiu keistu jausmu šalia. 

Į spintą pakabintas žiemos paltas ir pamirštos piršinės. Jis jau lipa iš lėktuvo. Kažkur už šimto, pusanto kilometro jį pasitinka, apkabina, bučiuoja į skruostą, kitą. Jis įkvepia vis dar vėsaus savojo krašto oro. Tiek dar daug ką nuveikti! Jam aplankyti vienus, kitus namus, sutikti šiuos ir anus draugus, bet nepamiršti parašyti ir jai. Paskambinti. Tas pats telefoninis/internetinis pokalbis, bet žinojimas [žinojimas] drebina jos lūpas, kai reikia kalbėti. Rodos, net nebėra ką sakyti, diskutuoti, nes visas temas užgniaužė jaudulys, kuris lydės dar keletą dienų. 

Naujas susitikimo planas ir nusivylimas. Ne, nenusivylė ji, bet josios mintis piktžiugiškai užvaldė skeptiškoji asmenybė. "Štai, atvyks su šeima, susitiksit [jei susitiksit] kelioms valandoms ir atsisveikinsit net nesusipažinę". Koncerto planas skambėjo kaip viliojanti ir kartu šalta susitikimo perspektyva. Šeima, draugai aplink, koncertas, kurio reikia klausytis.. Ji svarstė visas galimas baigtis ir eigas ir visos, rodėsi, tik kėlė dar didesnį nusivylimą. 

Ir kai jau tas koncerto rytas atėjo, kai suplanuotas dviese prieš koncertą susitikimas buvo atšauktas, jos rankos nusviro. Tada puošėsi net ne dėl jo, o dėl progos išeiti į "žmones", susitikti su tojo laimingo gimtadienio organizatore. Miesto vidury ji, kaip ir nuolatos, buvo pusvalandžiu anksčiau, nes na gi vistiek, tą laiką buvo pasilikusi susitikimui su juo. Tačiau jai liko tik keliolika minučių vienatvės ant drėgno, miesto centre stovinčio suoliuko. Nematomai jos koja nerimastingai juda. Minutės slenka, o jos liūdni pamąstymai privalėjo ją palikti, horizonte sužmėžavo draugų pora. Bučinys, apkabinimas, vienas kitas juokas ir josios perspausta šypsena. Viskas gerai, aš rami ir patenkinta esama situacija... Įtikinėjo ji pati save.

Eilė prie juodų durų, mėlyna juosta, tikrinanti bilietų kodus, nuo kojų iki galvos nužvelgiantis simpatiškas apsauginis, nesibaigiantys laiptų vingiai ir ji atsiduria toje pritemdytoje jaukioje salėje, kurioje kažkada dėl jos kilo vyriškosios giminės tarpusavio konfliktas. Nerimą sekundei kitai pakeitė šelmiška kreiva šypsena, paskatinta tų prisiminimų. 

Jį pasilikti saldžiam desertui. Kaip keista. Dar prieš metus ji tvirtai stovėjo ant kojų, smagiai laidė juokelius, šelmiškai slinko arčiau jojo kūno, o štai čia, dabar, ji visa esybe jautė, kaip linksta kojos, nors išoriškai stengėsi rodyti visą savo galią. Šeima, šeimos šeima, apkabinimai ir šypsenos. Pagaliau jis. Net nepamena ji, kaip keistai ir neįtikinamai atrodė ir jautėsi jų pasisveikinimas po tiekos laiko. Jokios, rodos, šilumos, jokio jausmo ar kibirkšties. Tik šaltas, nevykęs sutrikdytas rankų susivijimas. Norėjosi išeiti su klausimu "Ir viskas??". Dėliota fantazijų pasaka buvo nuplauta jūros bangos per sekundę. Save ji ramino tik viena mintimi: bent jau koncerto paklausysiu, su draugais pabūsiu. 

Ir koncertas prasidėjo. Pritemo šviesos, artistai užvaldė sceną, o muzikos garsai nuvilnyjo per visų kūnus. Ir josios. Ir jojo. Tamsa, ir štai ji pajuto, kad per jos kūną eina virpuliai. Rodės, kūną pradėjo krėsti. Krėsti nenusakomo karščio banga. Tamsa ir jo kūnas šalia. Užtenka tik buvimo, nereikia net prisilietimo! Bet ne, jai to neužteko... Įkvėpusi kelis kartus giliau, ji atgniaužė visą vakarą laikytą kumštį, ištiesė pirštus ir prisilietė prie jo delno. Jis štalia stovi kaip stovėjęs, nejudėdamas, bet savo palaidų plaukų galais ji jaučia jo žvilgsnį, nukreiptą į ją iš aukščiau. Jaučia tą sugniaužiamo svetimo-artimo kumščio jausmą, susivijusius pirštus. Visi kūno raumenys atsipalaiduoja, o tada ji panyra į muzikinę ir išsiilgtos meilės būseną... 

...o juk vakaras nesibaigė...

.3. Pirmojo susitikimo laukimas.

Ir net nepastebėjo ji, kaip Kalėdas keitė Naujieji metai. Aplinkui svetimieji kėlė burbulo taurę, žadėdami sau neįveikiamus tikslus, skleisdami netikrą meilę apsvaigusiais bučiniais ir apkabinimais. Į duris josios vis dar beldės 2016-ieji metai, savų/nuomojamų namų kambarius užtvindė draugų šypsenos, ore pasklido tas šaltųjų ugnelių, baigusių degti, kvapas. Ji stebi naujai besimezgančias simpatijas, šypsosi pro lūpų kampą, slepia tai taure vandens. Atmosferą kaitina lempučių, švelniai paslepiančių susižavėjimo pripildytus veidus, liūdesį ir susimąstymą, gausa. Viena kita daina, muzika ir rytinis pošventinis snūduriavimas minkštos sofos kamputyje. 

Išlydėti paskutiniai senųjų metų draugai, o kylančią ankstyvo ryto saulę pasitinka virtuvė, pilna buvusio vakarėlio ženklų. Nusimetusi šventinį rūbą, įkritusi į pilko trikotažo kelnes ji parklupo ant grindų. Kampas, du kampai... Keturi kampai išvalyti, lėkštės džiūsta, įrankiai laukia savo eilės būti sutupdyti į stalčius, o ji taip ir liko klūpėti su Naujųjų metų [ne]rezoliucija, kuri skamba galvoje kaskart, net ir nebūtinai per šventes. 

Atmintis nemeluoja ir ji pamena, kad tomis akimirkomis, tai siautė draugų būryje, ar šokinėjo pagal muzikos ritmą aukštyn-žemyn, kai vaikiškai sukosi rankų rate, jai prieš akis vis pasirodydavo ta jo šypsena, o mintis, ką jis veikia dabar, jos nepaliko visą naktį. Tarsi čia, bet ne kartu. Juokas iki ašarų, C vitamino dozė, pripildanti kraują, padėdavo jai išlįsti ir susikurtos galimos iliuzijos. Iliuzijos, nes ji vis bijo patikėti. Ne, nebijo, o nenori. 

Kelių dienų bėgyje tas visų minimas dienos režimo ritmas įsisiautė į jos kasdienybę. Kartu su tuo grįžo kone kasdieniai pokalbiai su juo. Video skambučiai, istorijos, pokalbiai, juokingos emocijos ir auganti simpatija. Ji jau žinojo tą įdomią datą, kuri, kaip vaikui kalėdinė dovana, apie ją pagalvojus, vis sukutendavo paširdžius. Ir vėl ta iliuzija. Skeptiški pamąstymai ir bandymas nuraminti, nusodinti save. Į pagalbą ji telkėsi darbą, kartkartėmis - sportą, susitikimus su draugais, keliones [į Romą], juoką pro ašaras, šen bei ten nuskylančius vakarėlius, bendradarbių rodomą dėmesį. Bet ji negalėdavo sau ilgai meluoti. Kai trečiosios šalys pasakodavo apie jo nusiteikimą, istoriją, ji tas žinias gerdavo kaip dykumos augalas ar gyvūnas, turintis galimybę džiaugtis vandeniu kartą į metus. Lepindavo ji save fantazijomis, o tuo pačiu, kita savo kūno dalimi, ji skriausdavosi atimdama tą galimybę įsijausti į jų besimezgančią draugystę. 

Atėjo metas, kai paliktos namie pirštinės nebebuvo priežastis vėl ieškoti durų rakto, didesnėje nei reikėtų, rankinėje. Minėta kelionė į Romą padovanojo saulės pliūpsnių, nuodėmės vertos boolognese pastos, daugybę selfių ir daugiau-mažiau išgerto vyno. Leidžiama, gi. Italija, gi. Pasikrovusi emocinės energijos ji atvėrė savo protą, bet ne širdį ateinančioms Velykoms, kurios, galimai, atneš dar vieno šaunaus pasimatymo galimybę. [galimai]. Ji dar sau neleido tikėti geriausiu scenariju, nes ne kartą visa savo esybe patyrė, kad nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Ah, šis posakis į jos pasimatymų istoriją įsiliejo be kompromisų. Taip ir gyveno. Neleido sau džiaugtis, bandė stabdyti mintis, raminti fantaziją, o ištikro įsisuko į dienos bėgančią rutiną, kad tik greičiau jis atvyktų, palikęs laukimą už durų. 

Pasirodė antrasis pavasario mėnuo.... 

.2. Jausmingos pertraukos. 

... Ar buvo? 

Tas vakaras, kiek ji pamena, prasitęsė į naktinius bei rytinės aušros pokalbius lauke, kai vasaros rasa  [jau] puošė žolę. Jubiliatė, jos draugas ir štai jie, du, nieko nesitikintys. Jos galvoje vis kirbėjo mintis, ar tai viskas. Ar tai paskutinis susitikimas? Ar būtent taip, net be rankos prisilietimo užsibaigs šis vakaras? Tas jo švelnus kuklumas, kuris verčia ją abejoti jo noru. Bet gi tačiau. Ta moteriška logika, skaičiavimai, rodikliai raudonai žybsi prieš akis: "Jis pasiliko su tavimi visą naktį ir rytą". 

Pasiliko. Tokias mintis, purtydama galvą, ji bando nuvyti. Buvo ir praėjo. Graži vienos nakties draugystė ir pokalbiai apie gyvenimą. Tie kartais vaikiški juokeliai, vis dar žavinga šypsena bei nemiegotos nakties paliestos akys ir gilus žvilgsnis. Atsisveikinimas. 

Vėlyvas rytas lovoje, ką tik po dušo ir, žinoma, su telefonu rankoje. O kad ji prisimintų, kuris buvo greitesnis - ji ar jis - kai socialiniai tinklai įsikišo į jų realius pokalbius. Draugystė ten, draugystė čia. Ir tada prasidėjo reti, niekuo neįpareigojantys internetiniai pašnekesiai. Truputį diskusijų, truputį minčių apie ateitį ir nieko daugiau. Jai jis liks kaip žavingas vieno vakaro paveikslas. Ji stebės jo naujas nuotraukas, jaunesnių draugų komentarus bei tą šelmišką profilio nuotrauką. Dar kartas nuo karto nusiųs žinutę su atvirai užslėpta mintimi: "Ar pakviesi mane į pasimatymą?". Ir tas tiesmukiškas atsakymas TAIP, vis dar dabar verčiantis ją iš kojų. 

Taip, jis pakvies į pasimatymą dar šią vasarą. Taip turėjo būti, bet nebuvo. Birželį keitė liepa, o liepą ji jau žinojo, kad slaptingas noras jį prisijaukinti taip ir liks internetinio juoko plotmėje. Jis išvyksta. Išvyksta netoli, bet be minties jį pamatyti. Na, bent jau ne neatsitiktinai. Atklydo ir rugpjūtis. Viena kita žinutė, bet nenutrūkstantis pokalbis, užuojauta ir gailestis. Jis - naujose pradžiose, skaudžiuose atsisveikinimuose, o ji - darbo dienos sukūryje, daugiau-mažiau naujose pažintyse ir nuolatiniame troškime meilės. Rugsėjis. Pasimatymo nebuvo ir nebus. Ji gi nieko nesitikėjo, bet, kaip visada - taip nebūna, nes tikėjimas toks gilus, kad jo išvyti neįmanoma. 

Ir tada prasidėjo tos [jausmingos] pertraukos tarp pokalbių. Visas ruduo tarsi pralėkė nemačiomis, o jame - viena kita netikėta simpatija, nemiegotos darbingos dienos ir naktys bei jas praskaidrinančios žinios iš už jūros. Niekas neverčia, niekas nespaudžia, tai tik lengvas humoras, pasidalinimai mintimis, patarimais, knygomis, filmais, muzika. Ir viskas. Paprasta, elegantiška, be didesnių prošvaisčių. Tačiau, jos galvoje maloniai įkyrios mintys verčia šypsotis ją kaskart, kai randa jo žinią. "Jis rodo man dėmesį", mąsto ji. Retas, bet aktyvus, neįtikėtinai drąsus ir tiesmukiškas bendravimas verčia ją vis palaikyti nuolatinį ryšį, nes kas gi pagalvotų, kad ją gali dominti virtualūs pokalbiai ilgesniam nei 3 mėnesių laikotarpiui. Ah, žinoma, gal tai jo ta šviesi garbana, vis krentanti ant kaktos, ar tai tas subtilus [ne]priekabiavimas ir [ne]prilipimas. Viskas savoje vietoje ir laiku. Jo pamąstymai, šilti atsiliepimai apie kitus, nevertinimas ir nuostabios svajonės. 

Ir taip, labiau naktiniai, pokalbiai persirito į video skambučius. Vienas, kitas tiesus pokalbis ir ji pajuto jo norą ir aktyviai švelnų reikalavimą skambinti dar. O ji neprieštaravo. Šypsojosi ir mėgavosi jo nerimastingumu. Atsibos ar ne? - ji vis pagalvodavo. Kiek ilgai ji gali ištverti šitoje keistoje draugystėje? Kol vieną dieną, beveik Naujiems metams minant ant pirštų galų, vieno skambučio metu ir vienos žinutės atviroje mintyje ji suprato. Ji pajuto visa savo esybe, kad jo žvilgsnis šildo visą ją net per kamerą, kad jo artumas artimesnis nei bet kada, o jo vis dar kukli, bet kartu ir ryžtinga šypsena sako: "Tu mano, nors dar nei tu, nei aš to nežinom". 

Ji dar dabar pamena, kai jos kūną net krėsdavo virpulys nuo jo minčių, žvilgsnio ir elgesio. Ji paskęsdavo toje malonioje būdenoje, kai belikdvao tik mėgautis triumfo akimirka ir skleidžiama meile per internetą. Ta tikra, malonia ir šildančia meile. Meile, kuri tuo metu tik pradėjo megztis. 

Tai ar susitiko? ... 

.1. [ne]Papasakota istorija.

Nieko nesitikinti, bet pasitikinti. Ji atvyko ten, kur laukė gimtadienio šventė. Apžvelgė susirinkusiųjų ratą, akimis perbėgdama per kiekvieną ir mintyse primindama sau, koks kieno vardas.  Kambarys kone pilnas, ir nors matytų veidų dauguma, bet prie stalo taip pat sėdi tie, kurie atmintyje nebuvo atrasti. Bandymas suvokti nepažįstamųjų ryšį su šventės pagrindine persona, grupavimas į "poras" ir "neporas". 

Atrodė, kad atvyko nieko nesitikinti. Bet net ji klydo. Ji melavo, nes puikiai žinojo, kad iš kiekvieno pakvietimo, susitikimo ji tikisi. Nuolat, kas, matyt, jos prigimtyje. Ir kai jau rodos, kiekvienas naujas potencialus, ar nelabai, stalo narys apžvelgtas ir išanalizuotas, ji negalėjo nepastebėti to vaikino, pasipuošusio šviesiais banguotas plaukais, besidžiaugiančio švelniais veido bruožais, kuklia šypsena bei tiesiais baltais dantimis. Atmintis nieko nekuždėjo. Kuždėjo tik ta jos dalis, kuri nieko nesitikėjo. 

Nors bandė ji suvokti jo ryšį su kitais, su šventės pagrindine dalyve, bet labiau troško, kad santykis nebūtų atrastas, o ji galėtų pasinerti į naujos pažinties sukūrį. Ji nebūtų ji, jei nebandytų prakalbinti, pašnekinti ir kalbėti. Daug kalbėti, o klausyti - gal nelabai. Ji kalbino visus, bet ne jį. Kantrybės. Nors kiekvienas rankos paspaudimas, apkabinimas ir galvos linktelėjimas svetimiems ir buvo palydimas tiesioginio akių kontakto, bet ta kita, nepažintoji jos dalis visada stebėjo jį, sėdintį visai šalia. Tarsi ta trečioji akis, atsivėrusi naujai galimybei ir stebinti, kada gi bus tas laikas žengti drąsų žingsnį.

Vakarėlis tęsiasi. Veidai šmėžuoja sukūry muzikos, maisto ir alkoholio, juoko bei garsių šnekų. Vienas kitas užsitęsęs pokalbis, diskusija ir ji pajuto, kaip jis dingo. Dingo, kai net nebuvo pradėta pažintis. Veriantis krūtinę nusivylimas. Bandymas kūnu būti svetimuose pokalbyje, o akimis ieškoti jo tarp kambaryje pasilikusių. Ne, nieko nebus. Ji, laikanti stiklinę vandens, subtiliai išsinėrė iš draugų rato ir pradėjo paiešką to, kuris išvyko net nepakalbėjęs. 

Kiemas, namas, kambariai, užkulisiai. Nieko. Bergždžias darbas. Kur jis? Nusivylimo gurkšnis ir susitaikymas su situacija, kurios net neturėjo būti. Įžengimas į kambarį nepakėlus akių. Kūnas pulsuoja. Kažkas kitaip. Ji pastebėjo, kad muzika garsesnė, žmonės intensyviau judantys. Muzika. Kažkas ėmėsi iniciatyvos ir atgabeno galingesnes garso kolonėles. Kūnas pulsuoja. Nenuostabu, kad tai jis. Pritūpęs prie savo žaislų diskutuoja su tais, kurie nori, kad būtent jų ritmas skambėtų. Tas palengvėjimo jausmas.

Ji nebūtų ji, jei pasitikinčiai nesiūlytų savo muzikos sąrašo. Deja, technologijos negali išgyventi tokio dviejų įsielektrinusių žmonių spaudimo. Ji akimis liečia jo veidą, žavisi jo subtilia šypsena, negali atsidžiaugti jo ūgiu bei tinkamu stiliumi. Jai tinkamu. Ji net nesuvokia, kad pokalbio neklauso, o visu kūnu palinkusi kuo arčiau, tarsi norėdama pajusti, kokią energiją jis skleidžia. Ir tas virpulys, kartais iki skausmo jaudinantis visą kūną. Naujos pažinties virpulys, kurio nepanaikino net iš kažkur ištrauktas faktas apie jo ryšius su jubiliate, jo situaciją ir būseną. 

Mėgavimasis kompanija, gėrėjimasis jo buvimu šalia nesitraukiant iš to kambario kampo ar neatsistojant nuo tos minkštos sofos. Visur šalia. Bandymas ateiti arčiau, kalbinti ir sužinoti daugiau, atsigerti jo žavesio kuo daugiau į ateitį, nes nežinia, ar kitas kartas bus. 

Ar buvo? .... 

Žmonės traukiny.

Vyras, kaklą apsukęs megztu, kaži kurioje metro tuneliuose matytoje reklamoje šaliku. Jo 6-ą dešimtmetį skaičiuojantį veidą puošia barzda, kurią, matyt, kirpo ir šukavo Soho rajone įsikūrusioje vyrų kirpykloje dirbantis barzdos ir plaukų meistras, atvykęs iš Tolimųjų kraštų. Vyras šiek tiek labiau įdegęs nei vidutinis britas. Matyt, neseniai grįžo iš saule besimėgaujančių kraštų, kur kiekvieną rytą pasitikdavo su vandenlente glėbyje ar vamzdeliu nardymui lūpose.

Nors sėdi, bet, akivaizdu, vyras nesiskundžia ūgio trūkumu, o sportas jam tikrai ne paskutinėje vietoje. Jo ryškios žydros bei guvios akys pajaunina jį kone 15 metų. Dar 5 metus atima nušlifuotas stilius, kuriame - nei atimsi, nei pridėsi. Rankas išryškinantis megztukas, tinkantis Londono besikeičiančiam orui, šviesaus mėlynumo džinsai bei batai, kuriuos dažniau nešioja 20-mečiai nei jo amžiaus vyrai. Šalia kojų, rankose - sportinis krepšys, tikrai neskaičiuojantis daugiau nei 1 mėnesį laiko. Arba gerai prižiūrėtas. Žiūrint į jį norisi klausti. Klausti "Ką veiki čia, metro?". O gal tai tik žavaus vyro apgaulė, miražas? 

Ar vyksti į dar vieną susitikimą su ką tik sutikta moterimi? O gal lankai vaikus, gyvenančius su buvusia žmona? O gal tau nerūpi nei moterys, nei vyrai, bet esi pakeliui į draugų susitikimą, kuriame slapčia žaidžiate žaidimus, žaidžiamus tik vyrų tarpe? O gal tai dar vienas rytas namai-sportas-nežinia? 

Jis sėdi štai čia, priešais. Tarsi gražus paveikslas, kuris buvo padovanotas turtingų draugų ir pakabintas tarp įprastų, turguje pirktų nežinomų autorių piešinių. Šeimininkai dar nežino, o gal nenori žinoti, kad šis paveikslas - Instagram ir Facebook užsitarnavęs didžiosios naudotojų daugumos simpatijas. Tik svečias - mergina - atėjusi į draugų naujus namus, rankoje laikanti puodelį karštos arbatos, netyčia akimis užkliūna už nebejauno, bet naujai pakabinto vaizdo. O tada ranka sustoja pusiaukelėje krūtinė-lūpos. Merginos akys, o netrukus ir visas kūnas geria linijų grožį, spalvų derinį bei užbaigtumo subtilumą. Net nejučia, bet ji jau dviem žingsniais arčiau jo. Karštas puodelis arbatos glaudžiasi prie krūtinės, kūnas palinksta link paveikslo drobės, o lūpų kampučiai suvirpa. Ne, nesišypso, bet trūksta tikrai nedaug. Išnagrinėjusi per milimetrą ji iš lėto atsitraukia, net nepajunta kaip gurkšteli jau atvėsusio gėrimo. Kiek laiko praėjo? 

Akys nukrypsta nuo paveikslo, kūnas pasiruošęs tęsti kelionę per kambarį, mergina nuleidžia akis į savo rankas, o veidą pagliau nušviečia šypsena. Tokia, kurią tik moterys supranta, ką ji reiškia. Žavus spaveikslas, bet negalimas...