Ilgas metro vagonas.

Iš vakaro pro langus švietė vaivorykštė, naktį skardeno beprotiškas lietus, o rytą pasitiko apniukę dangūs. Išmiegota naktis bei apsnūdusios akys. Nepamiršti to skanaus rytinio kruasano. Su migdolais? Ne. Su šokoladu? Ne.. Gal tiesiog - sviestuotą? Ranka galiausiai pati tiesiasi link to riešutais pripildyto kepinio. Tad, su migdolais. 9:05 o aš dar tik parduotuvėje tiesiu pinigus pirštinėmis rankas apsisaugojusiai kasininkei. Man eilę užleido malonus vyras. Pamatęs mano gausų pirkinių krepšelį, telpantį į delną, linktelėjo link kasos. 

Skėtis, atvira striukė. Pro langą visada rodosi, kad šalta ir žvarbu. O še, išeini laukan ir pūsteli malonus labiau pavasario nei rudens vėjas. Pūsteli ir jau žengiu per perėją. Gudrus pasirinkimas. Ir taip skubančioje dienoje nukertu kampą, užbėgu įvykiams už akių bei vietoje šviesoforo naudojuosi vairuotojų gerumu. 

Kiek akys užmato: kažkas dedasi. Būriuojasi lyg ir. Ką ten būriuojasi. Na taip, būriuojasi. Nuojauta kužda, kad šis rytas pasitaikys būti TAS rytas. Kišenėje - paskutines gyvavimo akimirkas gyvenantis telefonas, laikrodyje - per daug valandų, o priekyje - besibūriuojantis metro žmonių būrys. Kaip spiceliai, na. Kitą dieną sustočiau vien tik iš smalsumo, bet šįkart teko įsilieti į kuklaus naivumo užpildytą metro žmonių bangą. Pasistiebusi ant pirštų galiukų galėjau matyti ar suprasti: delayed. Oh, dar ir vartai tik vieni. Mintyse sukasi pirmosios gėdingos pavėluotos minutės, kai įlekiu į darbo kabinetą. Galvoje pradeda net ūžti nuo sumanymų ir apmąstymų, ką šitoje situacijoje daryti. Na, kaip spiceliai. Senkanti telefono gyvenimo linija, neturėjimas menkiausio supratimo, kuris autobusas galėtų važiuoti iki mano darbo vietos bei vėlyvas išėjimas iš namų su saldžiu apsilankymu parduotuvėje. 

Minia juda. Stebina, kaip tai vyksta ramiai, be šūksnių, be pykčių. Tik viename kitame veide gali pamatyti susirūpinimą ir nerimastingą žvilgčiojimą į laikrodį. Oh, aš Tave jaučiu. Lengvas dirbtinis pasimėgavimas nepakeičiama situacija. Yra kaip yra ir ką jau čia dabar. Dar kelios minutės ir jau leidžiuosi laiptais link metro bėgių. Taip, tai TAS rytas, kai ne tik aš, bet ir dar bene koks šimtas, skubančių ar nelabai, žmonių laukia savo eilės prasisprausti į metro vagoną. 

Minutė, kita. Plaukus suvelia praskriejęs metro. Pasisveikinu kone su kiekvienu langu, nes atradau laukimo vietą ten, kur, galimai, bus mažiausia krūva - perono gale. Durys gailiai atsidaro, o už jų - keliais aukštais susirangę ir įvairių veidų žmonės, stengiantys neiškristi iš perpildyto vagono. Na ne. Durys užsiveria, o apie tai perspėja metro darbuotojas su ryškia liemene. Metro nuūžia. Minutė, dvi, mano ką tik ištiesintus plaukus suvelia sekančio metro oro gūsis. Atsiveria durys, o ten - situacija ta pati, tik žmonių rūbai kitokių spalvų. Na ne. Durys užsiveria, o mano mintyse nervų ląstelės skaičiuoja galimybę nepavėluoti. Tačiau, trečias kartas nemelavo. Su trimis šalia stovėjusiais, indų kilmės britais, apsirėdžiusiais kostiumais bei užsimetusiais ant pečių kuprines, įžengiu į šio ryto metro vagoną...

[laukite tęsinio]

Tas kiekvienas rytas.

Žadintuvas. Pro jau pamirštą sapną ištraukiu ranką iš po antklodės ir griebiu telefoną. Kad tik neprižadinčiau buto kaimynų. Turėčiau keltis dabar, bet kaip eilinį kartą - dar penkiolika minučių krenta į mano miego sąskaitą. Kokio dar miego, greičiau - snūduriavimo, kuris jau tikrai nebereikalingas. 

[Žadintuvas] Ranka vėl kyšteli iš po antklodės, bet šįkart su telefono garso išjungimu keliuosi ir pati. Atsidususi dar minutei parymau lovoje, akis nukreipusi į lubas. Rytas ir skambanti ryto daina. Plėšte nuplešiu nuo savęs patalus ir susisukusi į dirbtinai švelnų chalatą įžengiu į rytinio meilužio - dušo - glėbį. Jis pasitinka kūną kandančiais dygsniais, o pasimatymą užbaigia garuojančiu kūnu. Viena koja, antra ir apsivijęs dvigubai už mane didesnis baltas rankšluostis. Keletas akistatų su rytiniu žvilgsniu veidrodyje ir žengimas link ryto saulės nutviekstos virtuvės. Ne visada ji tokia nutvieksta, bet šiandien - taip. 

Pusryčių proga mėgstu būti nuobodi. Grikiai, avižos, bananas, jogurtas. Jogurtas, bananas, avižos, grikiai. Avižos, bananas, grikiai, o, ir kiaušiniai. Niekada nenusibostanti draugija. Ir vis ta pati stiklinė vandens su griežinėliu citrinos. Ah, šilto vandens. Tokio, kuris savo versme nuplauna mano vidinius naktinius košmarus. Raudonai deganti draugė viryklė, naujausias Youtube laidas skleidžianti planšetė, tyla už lango esančiame futbolo stadione - elitiniai mano ryto kompanionai. Skamba kaip vienišės idilė. Anaiptol. 

Kyla garai, siena nuo jų apsiverkusi ir atsilupusi. Kavos? Ne. Vėliau, darbe. Vienas pamaišymas, antras ir grikiai/avižos/kitas rytinis draugas jau pasiruošęs kristi iš puodo/keptuvės į lėkštę. Arba dubenėlį. Stalas puikuojasi gėrybėmis, o aš skaičiuoju paskutines 15 minučių, kai galiu sau leisti ramiai pavalgyti. Kas po jų? Neramus valgymas - palydėtas žvilgčiojimo į laikrodį bandant apskaičiuoti dabar AR vat jau dabar reikia pereiti prie kito rytinio ritualo - kūno paruošimo išeiti į žmones. 

Paskutinis kąsnis, kelios minutės naujausios komedijų laidos. Barkšt, tarkšt. Lėkštė ir šaukštas jau guli paruošti būti išplauti ir padėti į vietą. Vonia. Ne. Pirmiau kambarys. Kosmetikos krepšys, šukos. Tada vonia. Muzika vonios kambaryje, ką tik nuo garų nusiplovęs veidrodis ir mano veidas jame. Viena, antra, trečia, ketvirta - bene tiek judesių krepšelis - veidas atlieku kiekvieną rytą. Pašukuoti, pataisyti, sutvarkyti. Griebiu už kosmetikos, skaičiuoju likusias minutes atsineštos planešetės ekrane. 

Kambarys. Drabužiai suruošti iš vakaro. Arba ne. Suknelė? Kelnės? Ah, kodėl tas oras čia, Londone, per langą toks apgaulingas? Nuolat atrodo, kad už lango - netramdomas vėjas ir šalti oro prisilietimai. Tačiau tai ne šįkart. Pasirenku šį arba tą, šalikas, striukė, kuprinė, nepamiršti raktų ir... savęs. Batai, durų atvėrimas ir žengiu į naują dieną. Ne, aš jau į ją įžengiau, belieka tęsti. Belieka? Ne, ne tas žodis. Nes pastarasis skamba negatyviai, o man taip nėra. Gi atvirkščiai - lieka visa diena ją pradėti. 

O tada manęs laukia naujausiomis valymo priemonėmis kvepiantis liftas, tyla spengianti gatvė, rajono gyventojai bei prieš akis šviečiantis Underground ženklas. Tada nė pati nepajuntu, kaip automatiškai ranka kyšteli į kišenę, ištraukia visagalį bilietą, o aš su srautu patenku į kitą galaktiką. Taip, išgirdote teisingai. Į galaktiką, kurioje vienu metu, vienoje vietoje gali atrasti viską, jei tik stebėsi atidžiai. O juk viskas neturi apibrėžimo. 

Metro. 

[laukite tęsinio]

Pasivaikščiojimo malonumai ir apie tai, ko ieškau vaikščiodama. 

Netikėtas oro nuotaikos pokytis mane vijo [vėl] mėgautis ilgais pasivaikščiojimais be konkretaus tikslo, besiklausant štai šios dainos non-stop. Ah, tas malonus Vilniaus namų nužiūrėjimas, kiekvieno kampo bandymas pamatyti iš skirtingos perspektyvos, mėgavimasis viskuo, kas anksčiau nekėlė jokių jausmų, o štai šiandien kelia didelę nuostabą. Anksčiau jau minėjau, kad reikėtų stengtis kiekvieną dieną pajusti kažką naujo, eiti kitu keliu, bendrauti su kitais žmonėmis, plėsti savo akiratį net jei ir nevyksti į kitą miestą/šalį (įdomus pakalbėjimas šia tema čia). Tik pajusdami kažką naujo, patirdami naujų dalykų, mes augame kaip asmenybės, į mus plūsta informacija, kurią paverčiame savo kūrybos vaisiais.

Nors už nugaros jau palikau 3 mėnesius vasaros, su atostogomis joje, tačiau realybė tokia, kad net atostogaudama buvau visur, su visais, bet tik ne su savimi. To ženklas buvo ne tik apleisti įrašai, kompiuterio klaviatūra, naujos muzikos paieškos, bet ir keista savijauta. Žinoma, visi linkę keistus simptomus nurašyti atostogų judesiui, nemiegui ir dienas, pilnas naujų įspūdžių. Bet ne. Šis atvejis kitoks. Padedama artimiausio žmogaus - mamos - supratau, kad simptomai man tyliai kužda į ausį: "Kur tu? Noriu pabūti su savimi/Tavimi, noriu pasimėgauti ramia tylia, klaviatūros krebždėjimu, muzika ausyse, pajautimo kiekviena akimirka nauja...".

"Vienišės" laiko būtinybę man patvirtino vakarykštis nenumaldomas džaugsmas bei ašaros akyse, kai be jokio skubėjimo nardžiau po miesto gatves, stebėjau senamiesčio namų stogus žydro ir giedro dangaus skliaute (pabandykite ir Jūs kada pakelti akis į dangų - nustebsite, kaip ne tik gamtoje, bet ir mieste dangus nuostabiai "įprasmina" aplinką) bei mintyse pagaliau galėjau šnekėtis su savimi ne apie rytojaus darbo užduotis (kas irgi nėra blogai), o apie tai, kaip jaučiuosi, kur esu, ką veiksiu toje naujoje pradžioje, kokie atsakymai ir kokie klausimai kyla man dabar, šioje būsenoje ir tokioje situacijoje. 

Tas malonus jausmas paimti [pagaliau] vėl knygą į rankas be jokio noro ją pakeisti telefono ekranu. Ir kerintis žavesys, kai kvėpavimas šia minute užpildo ir pripildo to džiaugsmingo graudulio, apie kurį nuolat čia kalbu. Kai, rodos, apsiverksi vien nuo to oro skonio, galimybės pabūti sau ir su savimi. Kaip gera! Ir nesvarbu, esu aš esktravertė, nenustojanti kalbėti persona, bet tos "vienišės" akimirkos yra geriausias energijos pliūpsnis mano sielai, tarsi paspaudžiantis restart mygtuką mano visai būsenai. 

Žinoma, kiekviena būsena turi savo dvi puses. Kalbu Jums apie tą maloniąją, subtiliąją, tačiau yra ir kita - ne tokia žavinga (ji ne tokia žavinga tik tą akimirką) "vienišės" momentų dalis. Ir ne, tai nėra tas faktas, kad esi VIENAS(-A), lakstai gatvėmis tarsi be draugų ir be vietos. Ne, tai ne ta situacija, kai liūdi, nes nėra mylimojo(-osios) šalia, o esi tik vienišas, jaunas jūreivis. Kalbu apie tai, kad būnant savimi ir su savimi, pagaliau į trumpalaikę užmarštį nuslydus "būtinų darbų klausimams", į paviršių iškyla tie egzistenciniai klausimai, kurie, rodos, niekada neatsineša su savimi atsakymų čia ir dabar.

Kur aš einu? Ką darau? Kuo noriu būti? Ką aš tuo pasieksiu? Kokio šmikio taip sugalvojau? Ar mano sprendimas tinkamas, ar esu tam pasirengusi(-ęs)? 
Šie ir dar vienas milijardas panašaus pobūdžio nerišlių (argi?) minčių užplūsta galvą kaip lavina. O atsakymo, rodos, kaip nėra, taip nėra. Tada savaime kyla nerimas, baimė ir stresas, nes esi nežinomybėje (argi?), o nežinomybė atsineša šiuo įdomius jausmus VISADA (bet ar žinojote, kad ta nežinomybės baimė pirštu parodo, kad eini iš komforto zonos, ir jei nesustosi, įveiksi ne tik baimę, bet ir praplėsi savo sąmonę, nes įveikei save ir savo mintyse nusistatytas kliūtis bei įėjai į naują, nepatirtą ir nuostabią sferą - NE komforto zoną?). 

Tačiau čia ir sustabdau save. Geriau klausti ir [pakolkas] negauti atsakymo (arba galvoti, kad negauni) ar išvis neklausti, savęs neanalizuoti ir ramiai gyventi toje įprastoje terpėje-būsenoje? Pastaruoju atveju, garantuoju, kad jokių atsakymų negausite. Bet pirmuoju variantu, tikėtina, kad atsakymą jau esate gavę (tik dar nesuvokę) arba jis paršoliuoja su tuo kitą dieną pasirodysiančiu [jau] vėsiu rudeniniu lietumi. Tuo ir guodžiu (argi?) save. Jau geriau klausti, nei neklausti (įrodyta patirtimi studijų metu); geriau daryti nei nedaryti (nekalbu apie destruktyvius darymus); geriau tobulėti nei netobulėti (oh, well). Ir, žinoma, geriausia klausyti savęs, savo vidinio aš, nei neklausyti. Tą ir stengiuosi daryti. Darykite ir Jūs. Sunku, suprantu, prasibrauti pro matematines lenteles, schemas, struktūras, tupinčias mūsų galvose, bet jei reikia, tai reikia. Dėl mūsų (mano) pačių. Stengsiuosi, darysiu ir padarysiu. Išgirsiu tai, ką pati sau sakau jau ne pirmą dešimtį metų ir sukontempliuosiu išvadas. Išvadas, kurių man labiausiai ir reikia. Išvadas, kurios tarsi ant tos mano mėgiamos lentelės pateikia atsakymus į klausimus "Kas aš ir kodėl aš čia?". 

Nuostabios Ilzės Butkutės mintys pasiskaitymui: "Apie klausimus, sutaupančius gyvenimo". 

Kai atslenka šešėlis, o su juo - ir naujos galimybės.

Ir tas žmogus - tai tik prisiminimas, kad egzistavo šioje žemėje. Kruopščiai suplanavusi savęs išlydėjimo eigą, ji per kančios kelią paliko už savęs didelę šeimą, kuri tvirtesniais ar silpnesniais ryšiais susijusi tarpusavyje. Net po išėjimo buvo justi jos griežtas, bet besišypsantis žvilgsnis, stebintis, kaip užperkamos maldos, kaip giedoriai gieda ar kaip kiekvienas svečias pamaitinamas ir pagirdomas. Nuostabus tradicijų, kai kuriuos (pavyzdžiui, mane) sunkiai slegiančių, laikymasis. Ceremonijos ir tikresnės ar labiau apgaulingos ašaros.

Bet ne apie ašaras aš čia rašau, o apie galimybes, kurias, mano manymu, reikėtų griebti už ragų. Žinoma, pirmasis iššūkis pasitaikius svajonių galimybei - suvokti, ar ji veda į priekį, ar atgal. Suprasti, ko neteksi ir ką gausi priėmęs gyvenimo dovaną. Be abejonės, jau girdžiu, kaip mintyse, apgalvodami tokias situacijas, suvoksite, kad kartais tiesiog nėra galimybės pasirinkti.

Kaip žinoti, kad iš dvejų siūlomų darbų būtent tas yra TAS? Arba, kaip žinoti, ar tavo crazy noro įgvendinimas, kurio įgyvendinimas pareikalaus tavo stabilaus ir beveik tobulo gyvenimo aukų yra tai, ką tu ir turi pasirinkti? Gi turi puikų darbą, atlyginimą, kurio dėka gali kaupti nemažą pensiją, karjeros perspektyvas, įdomius projektus, puikią atmosferą, susistovėjusį, savaip fainą rutiną įgavusį gyvenimą, bet štai, tau vieną dieną šmėstelimas pasiūlymas, kurį priimtum tuoj pat jei ne tas, rodos, puikiai susistovėjęs gyvenimas. Kaip priimti sprendimą? Kur turėtų nusverti svarstyklės renkantis tarp ateities nežinomybės ir, tikrai žinai, tvirto pagrindo? Bet, ar tikrai žinai, kad tvirto?

Ką tik atėjo mintis, kad gali būti įsitikinęs, jog viskas yra gerai, stabilu ir viskas taip ir toliau klostysis, tad tikrai neverta viso to aukoti dėl vėl ir vėl ateinančio laisvės pojūčio troškimo, tačiau, tu negali žinoti nei KIEK tvirtas dabartinis tavo stovis, nei KIEK daug gerų dalykų atsitiks tau priėmus gyvenimo šiokį tokį iššūkį.

Aišku, čia akivaizdžiai bandau subjektyviai sakyti už pašėlusius sprendimus, kurie ne visada palankūs tau ar kitam. Bet pala. Juk tu (atsiprašau, - aš) ir džiaugsiesi (arba liūdėsi) dėl priimtų sprendimų. Žinoma, gal kartu paidžiaugs/paliūdės ir tavo tėvai ar draugai. Bet būkime biedni, bet teisingi - kiekvienas giliai širdyje vistiek stovime už save ir savo gerovę iki kol susikuriame savo šeimą su savo vyru/žmona ir vaikais. Todėl dabar, kol tavo/mano sprendimai įtakoja tik mane, tol galiu daryti tai, kas man prie širdies. Daryti tai, kas, mano manymu (bet, deja, NE žinojimu), atneš man dar didesnį džiaugsmą, stiprybę ir dar aiškesnio gyvenimo tikslo suformulavimą mano galvvoje.

Kodėl apskritai pradėjau šį tekstą nuo mirties šleifo? Nes, tikiu, jog anūkams ateityje negalėsiu įdomiai papasakoti, kaip dirbau tą patį darbą 30 metų, kilau karjeros laiptais jame ir buvau labai protinga bei šauni. Manau, kad įdomiau galėčiau papasakoti apie visas keliones, kurias patyriau. Apie visus ekspromtus, kuriuos prisiėmiau padaryti, visas pažintis, kurias pažinau visai atsitiktinai. Ne stabilus ėjimas per gyvenimą galvą apdovanoja puikiomis idėjmis (na, nesiginčysiu - gal būna ir taip), ne vienodai laimingas susikurtas pasaulis man padeda įvertinti tai, ką turiu dabar. Kaip tik - nežinomybė veda į norą sužinoti, nežinomybė ir nematyti toliai skatina ieškoti, pažinti ir patirti; ne tas pats pramintas kelias namai-darbas atveria akis, bet kaip tik - karts nuo karto pasitaikančios duobės, nemalonios pamokos, norėjimas būti geresniu - štai, kas skatina asmenybę augti ir tobulėti. IEŠKOJIMAS. Geresnio, prasmingesnio savęs ieškojimas. O kaip aš/tu ieškai, jei kiekvieną dieną darai tą patį, kiekvieną dieną gyveni dėl ateities stabilumo?

Na, nesupraskite manęs neteisingai. Stabilumas gerai. Ypatingai gerai, kai kuri stabilumą savo šeimai, vaikams, kuri stabilumą savo sieloje ir širdyje. Nes kam tos asmeninės audros, jei gali pasimokyti iš kitoje šalyje įvykusio griaustinio? Bet, ką noriu pasakyti, noriu prisiminti, kaip būdama jauna, nežanota ėmiausi tokių iniciatyvų, kurie mane užvedė ir davė dar didesnio pasitikėjimo. Noriu netyčia nutikusios audros atveju, ramios senatvės atveju prisiminti, kaip iš gyvenimo ėmiau visas gėrybes, kurias jis tik duoda. Gėriau iš rieškučių tai, ką jis siūlo - nuo kartaus iki saldaus. 

"Visų pirma įsisamonink paprastą tiesą - žmogus nėra atsitiktinumo padarinys, jis negimsta be tikslo". Ištrauka iš kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio "Priesakai sūnui".

Kaip nereikėtų daryti. Arba subjektyvi mano, kaip klausytojos, nuomonė. 

Kaip sudominti klausytoją savo pasakojimu? Kaip patraukti jo dėmesį nuo mėlynai šviečiančio telefono ekrano ir jame besikeičiančių socialinių tinklų vaizdų? 

Neabejoju, kad kiekvienas pranešėjas, kalbėtojas, "motyvatorius", prieš išeidamas ant scenos (turiu omeny ne tiesioginę vietą-pakilimą, bet vietą, kurioje tave stebi daugiau nei pora akių. Ir klausosi, arba bent bando klausytis) - jaudinasi. Besiruošiančiajam galvoje sukasi mintys, ką parodyti prezentacijoje, kokį juokelį mestelti, kokiems klausimams pasiruošti, kaip tilpti į duoto (ar neduoto) laiko rėmus. Asmeniškai "prieš auditoriją" esu kalbėjusi gal... kokius 2 kartus, todėl žemiau išvardinti patarimai yra visiškai mano subjektyvi nuomonė, kurią susidariau klausydamasi pranešimo. Įdomaus žmogau prezentacija buvo tokia nuobodi, kad net ėmiau ir į užrašus (kaip kokia prezentacijų kritikė) užsižymėjau, kas man labiausiai NEpatinka minėto kalbėtojo pasakojime. Galiu patikinti, kad dar maždaug šimto ar šimto penkiasdešimties klausytojų akys ir nekantrūs judesiai akivaizdžiai rodė, kad jiems irgi norėjosi būti visur kur tik ne toje sausakimšoje NDG salėje. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera - kalbėtojo dėka visą valandą pildžiau savo minčių sąsiuvinį, ir deja, jo "dėka" nebeišgirdau kitų, potencialiai labai įdomiai kalbėjusių pranešėjų. Diskretiškai vardų neminėsiu. 

Taigi, einu prie reikalo ir skelbiu sąrašą pranešimo/prezentacijos blogybių (apie tai, kad PPP jau savaime (dažniausiai) yra blogis (klausytojo atžvilgiu), tai net neminėsiu). Taigi, būsimas pranešėjau: 

• Tu niekam nesi įdomus. Tu neįdomus tol, kol tavo gyvenimo istorija, pakeistų darboviečių skaičius, garsių darbdavių paminėjimas nepaliečia kiekvieno klausytojo asmeniškai. KAS IŠ TO, kad tu dirbai ten ir ten, kad tu stažavaisi toje ir toje pasaulinio lygio įmonėje. Niekam tai nerūpi. Nebent klausytojui papasakosi, ko tavo minimų darboviečių vadovai klausinėja per darbo pokalbį ar ko reikalauja iš potencialių kandidatų į laisvą poziciją.
• Pasakoji apie buvusias darbovietes? Faktai niekam neįdomūs, bet labai įdomu: juokingos ir/ar nemalonios situacijos, kurios tave pastatė į nepatogią situaciją (pasakodamas tokius dalykus klausytojui tu atveri širdį ir nepristatai savęs kaip nenugalimo herojaus, kuris yra visų galų meistras, ir kuriam viskas visada sekasi - susitapatini su eiliniu klausytoju, atėjusiu pasisemti išminties). Įdomu darbo specifika, kuo ji skyrėsi nuo kitų darboviečių, kokių įdomybių sužinojai, ko išmokai toje darbovietėje, tiksliau, ko JI tave išmokė, o ne ką TU išmokai. Duok patarimų klausytojams, kaip ten įsidarbinti, arba kaip pasiruošti darbui ten (jei jau pranešime nusprendei "lįsti" į tokias smulkmenas).
• Mėgsti vartoti "AŠ"? Jau gali nustoti. Tokie tavo pasakymai kaip: AŠ dirbau ten; AŠ žinau; AŠ padariau; AŠ buvau paaukštintas; AŠ esu apdovanotas ir t.t. klausytojams skamba kaip bandymas save iškelti aukščiau visos į tavo pranešimą susirinkusios minios. Jie atėjo klausytis ne to, kaip TU pasiekei profesinės ir asmeninės šlovės ar kaip TU tapai dar labiau egoistišku nuo paskutinio pranešimo, bet išgirsti patarimų, pamokymų, suvokti, kad visi klysta, bet tik sėkmingieji to neišsigąsta ir po kiekvieno suklupimo vistiek daro savo. 
• Niekam neįdomu, kiek laiko tu vienoje ar kitoje įmonėje dirbai, ar kiek metų krimtai mokslus Harvarde. Net jei ir įdomus galutinis sąrašas įmonių ir mokslo įstaigų, nuo kurių tu patapai dar protingesniu, bet tikrai neįdomu klausytis, kad vienur tu dirbai vienerius metus, o kitur - dešimt metų. Paklausk savęs - KAIP ŠI INFORMACIJA PADĖS KLAUSYTOJUI, KAS JAM IŠ TO?? 
• Organizatoriai leido kalbėti kiek nori? Tavo valia pasirinkti, kiek tavo pranešimas užtruks, bet, atmink - "Kas tu ir iš kur tu" skiltis turėtų trukti daugiausiai 3 minutes. Tikrai. Neperdedu.
• Nesėdėk. Na, nebent turi negalią arba gerą pasiteisinimą, kodėl tu sėdi skaitydamas savo pranešimą, ypatingai, jei pusė auditorijos irgi stovi, nes... tiesiog neturi kur sėdėti. Nori sutelkti klausytojų dėmesį? Ne tik stovėk, bet ir pavaikščiok. Vieną - du žingsnius į šonus/priekį-atgal. O gal net daugiau. Tik nepersistenk, nes bėgiodamas iš kampo į kampą išblaškysi ir taip menką klausytojų koncentraciją.
• Visi mėgsta juoktis. Net didžiausi paniurėliai gali būti pralinksminti (jei nesimatys jų veide - jie tikrai juokiasi širdyje). Puiku, jei turi gerą humoro jausmą - net pačioje "moksliškiausioje" prezentacijoje papasakok kokį linksmą nutikimą, tau nutikusią juokingą situaciją, nevenk pasijuokti iš savęs. Nemanai, kad moki juokauti? Pasitelk technologijas ir įprasmink savo pasakojimą, žodžius šiuo metu plačiai paplitusiais GIF'ais. Neabejoju - kol ruošdamas pranešimą ieškosi tinkamų GIF'ų, spėsi ir savo jaudulį nuraminti, ir iki ašarų pasijuokti.
• Pasakoji istoriją, kurioje tau nelabai pasisekė? O gal daliniesi įspūdžiais, kai tam tikri tavo veiksmai padėjo greičiau pasiekti tikslą? Pasidalink šia informacija! Tik jokiu būdu neteik, kad tai, ką tu darei yra geriausia, ką buvo galima padaryti toje situacijoje. Pabrėžk, kad tavo asmeniniai potyriai gali visai kitaip nuskambėti kito asmens gyvenime.
• Nevertink. Nebent save. Net jei esi diplomuotas/apdovanotas savo srities specialistas - nevertink (na, nebent tai yra egzaminas, o tu - egzaminuotojas). Nebandyk įrodyti šimto ir daugiau žmonių auditorijai, kad vienas ar kitas darbas, projektas yra nesąmonė ir šlamštas, o kitas - tiesiog aukso vertas. Prisimink - nėra vienos bendros tiesos, ypatingai, jei tai liečia kūrybą. Vienam gražu viena, o kitam - kita. Gali vertinti nebent save. Bet, šiukštu, ne aukštinti. 
• Slėpk savo ego po lapais. Komentarų šiuo klausimu net neturiu. Kam rūpi, kiek tu labiau fainesnis nei tavo konkurentas ar klausytojas auditorijoje? 
• Nesismulkink ir nesustok prie detalių. Negi nepameni to draugo, kuris, norėdamas papasakoti juokelį apie tai, kaip paslydo šiandien ant ledo, pradeda nuo pasakojimo, ką jis veikė visą dieną iki to momento, kai paslydo. Niekas nenori klausyti tokio draugo. Kodėl? Nes niekas nepriima perteklinės ir nereikalingos informacijos, kurios išdėstymas ne tik nuobodus, bet ir atima LAIKĄ, kuris yra labai brangus.
• Kiekvieną savo mintį, teiginį apibendrink ir padaryk išvadą. Ypatingai, jei, vis dėlto, savo pranešime nusprendei kažką (į)vertinti. Tavo teiginys "Šitas darbas gražus" tiesiog reikalauja atsakymo į klausimą "kodėl?" Jei tu neatsakai į pastarąjį ir greituoju būdu eini prie kito pranešimo objekto, lieka žiojėti informacijos trūkumo tavo teiginyje skylė. Not good.
• Moki vaizdingai pasakoti, todėl nusprendei, kad tavo prezentacijoje nereikia jokių vaizdų/paveikslėlių/video ir kt? Galvok iš naujo. Manau, kad tikrai ne vienas yra girdėjęs, jog vizualinę medžiagą žmogus įsimena geriau nei bet kokią kitą. Išgirsk ir tu. Klausytojai daug labiau bus susidomėję tavo pranešimu, jei savo žodžius įprasminsi akims įdomiais vaizdais. 
• Pasinaudojai patarimu ir nusprendei vizualiai įprasminti savo pranešimą? Rodai tam tikrus pavyzdžius, susijusius su tavo tema? Nerodyk paveiksliukų per daug. Ir vėl - perteklinė informacija sekina ir verčia žiovauti. Žmogaus koncentracijos galimybės nėra beribės.
• Stebėk auditoriją. Jei tik įmanoma (juk būna, kad auditorija sėdi visiškoje tamsoje). O pastebėjęs - daryk išvadas ir imkis veiksmų. Jei ne šiame pranešime, tai bent kitame.
• Būk pozityvus ir atviras!

p.s. nors žodžių galūnės verčia mąstyti, kad visa rašliava skirta tik vyriškajai giminei, tai galvokite iš naujo, brangiosios moterys ir merginos. 

O čia truputis muzikos susikaupimui. 

Su kauke. Arba savaitgalio patyrimai.

Juokas iki ašarų. Draugystę gali pamatuoti iš to, kiek dažnai ir kaip plačiai kvatojies su Tavo draugais norinčiais patapti žmonėmis. Tas nuoširdus ir savitas juokas - užvertus galvą, šniurkščiojant, per sučiauptas lūpas ar kaip tik - plačiai išsižiojus. Nuoširdaus juoko ženklas - nerūpėjimas kaip atrodai, kokie garsai sklinda nuo tavęs ar ką pro šalį einantys žmonės pagalvos. Ar tai krizenimas, ar tai tarsi virusas prigriebęs juoko priepuolis - nuoširdus juokas nežiūri į tavo surauktą kaktą, pilną burną ką tik nukąsto sumuštinio ar merginoms - į "nubėgusias" akis. Tikras juokas juokiasi iš juoko. Iš kiekvieno keistai sklindančio, nepaaiškinamo garso. Panašiai kaip "sviestas sviestuotas", taip "juokas iš juoko". 

Be kaukių ar slapstymosi. Vieša ironija ir garsus sarkazmas. Visos nedorybės ir giliausios fantazijos, nuogas kūnas ir atvertos mintys. Nuoširdus juokas - pirmasis žingsnis link apsinuoginusios draugystės. Ašarų upeliai ir tik gražiausi pokalbiai. Na, o kita pakopa - savęs atvertimas, parodymas ir ne tik nuo juoko persikreipusio veido paviešinimas, bet ir persikreipusių mintijimų, apipintų aistromis, parodymas. Kiek daug turi draugų, kurie, pažinę slapčiausias tavo aistras, tokie ir liktų? Kiek žmonių sugebėtų atlaikyti tą tiesą, sklindančią iš Tavęs, jų link, jei tik pasakytum jiems tikrąją tiesą. Kiek artimųjų Tave paglostytų, jei pasidalintum vakaro mintimis ir fantazijomis? O ar mylimas žmogus šalia Tavęs jau žino visas Tavo gyvenimo ir emocijų peripetijas? Ar tikrai žino, jei vis dar randi šalia Tavęs.

Vėl tie klausimai. O pagrindinis klaustukas - kiek Tu ir aš esame tikri. Ar tikrai save pažįsti, ar esi įsitikinęs, kad žinai, kaip elgtumeisi vienoje ar kitoje situacijoje? Ypatingai toje, kurioje dar nesi nė kojos įžengęs? Ar atsakys man kas klausimą, kuri manęs dalis esu tikroji aš, o kuri - socialinių normų, mokyklos, tėvų ir visų gyvenimo aplinkybių sukurta asmenybė. Gali kapstytis savo mintyse ir bandyti matuoti savo tikrumą, savo nuogumą ne tik svetimų, bet ir savęs paties atžvilgiu. Čia jau nuvalkiota frazė "visi mes dėvime kaukes" įgauna naują prasmę. Kieno gi kaukes dėvime? Ar patys išsiraižėme iš duotų įrankių ir medžiagos? Ar mums jau įteikė šį kūrinį, o mums tik beliko ją užsimaukšlinti? Mes ne tik sau užsidedame. Savo fantazijos, naivumo ir įsitikinimų pagalba visiems nupiešiame naujus veidus. Sukuriame juos tokius, kokius norime matyti. Jei pritrūksta aplink žmonių, kurie ne prie širdies - nupiešiame jiems NEdraugų veidus.

Tačiau, kad ir koks netikras šis pastebėjimas būtų, bet labiausiai mane žavi ta nežinomybė ir žmogaus galia. Nežinomybė, kokia dalimi Tu esi tikrasis Tu. Kokia žmogaus galia, kai jis kažko nori! Auga ir tobulėja tiesiog akyse - susikuria viltį, ryžtą, plečia žmonių ratą, kurie padeda eiti tikslo link. Žmogus pats kuriasi sau spalvotą realybę. Tarsi artistas, tapantis ant drobės. Jis renkasi pats - spalvas, formą, emocijas, savęs atskleidimo kitiems laipsnį. Užbaigus meno kūrinį, ties su paskutiniu potėpiu artistas pasislenka tolėliau, atsilošia, pakreipia galvą ir gėrisi gautu rezultatu. "SUKŪRIAU". Savo mintimis sukūriau mane supantį pasaulį, ryškias spalvas ir ironijos lygį, sklandantį ore.

Argi ne nuostabu? 

Kai sužinai kažką naujo. Arba (dar kartą) supranti, kad nieko nežinai. 

Mane kartais apima menkavertiškumo jausmas. Negi tik kartais? Taip, vadinkim daiktus tikraisiais vardais. Apima dažnai menkavertiškumo jausmas. O iš kur jis? Man jis atskrieja iš suvokimo, kad dar tiek daug nežinau. Ir, kas svarbiausia, abejoju, ar kažkas man gali papasakoti tiek naujo, kad tas nemalonus jausmas pranyktų. 

Ir net nekalbu apie istorijos pamokose mintinai išmoktas datas, pavardes ar muzikos mokykloje iki krūminių dantų "iškaltą" sudėtingą kūrinį. Neturiu fenomenalios atminties. Neturiu ir labai geros atminties. Viskas, kas mano galvoje ir širdyje užsilieka daugiau nei metus, tai - emocija. Ir net ne bloga emocija, o gera. Manau, kad bent jau šiuo galiu džiaugtis. Kai per "Auksinio proto" laidą bandai atsakyti sau į klausimą, koks ten italų dailininkas gimė tam tikrais metais, man iškyla ne paveikslų vaizdiniai ar meno kryptys, o tas virpulys...

Luktelk. Laikas muzikai, įprasminančiai mano rašliavą. Spausk čia ir skaityk toliau:

...tas virpulys, kurį jutau 8-ą ryto pakilusi į tuščią ir vėjuotą Mikelandželo aikštę, esančią Florencijos aukštumose, kai pasitikau šviesą, kylančią virš medžių ir, stipriau susisukusi į plonytį šaliką, įkvėpiau tą... ne, ne kvapą. Įkvėpiau jausmą, kad esi laisvas, nevaržomas ir esi Tu, o šalia tavęs - tik nuoga Mikelandželo skulptūra, kuriai, ir tik kuriai gali parodyti savo ašarotas iš pasitenkinimo akis.

Šiandien beveik visą šeštadienio rytą ir popietę praleidau grupėje žmonių, kurie mokėsi (o kartu mokiausi ir aš) atrasti savyje kūrėją, atsakyti sau į klausimą, ar įkvėpimas tiesiog "nusileidžia" iš dangaus, ar čia jau pats kūrėjas turi "įkišti" savo nagus, kad įkvėpimas ateitų ir pas tave. Kartu pažindinomės su įvairiais psichologijos modeliais, kurie dar kartą įrodė, kad vienos tiesos nėra (ir ne tik psichologijos moksle). Visi kartu pamatėme, kad, vis dėlto, tikslų išsikėlimas nėra geriausias būdas kažką gyvenime pasiekti. Tikslas - tai paskutinis taškas. Įpročiai- štai kur atsakymas ir ta "prarastoji" jungtis. Ir dar daug ko mokėmės. Daug sužinojau (sužinojome?). Tačiau dar daugiau iškilo klausimų. Dar kartą patvirtino mano nerimą, kad ne tik kad neturiu tam tikrų įpročių, padėsiančių man žengti tolyn į progresą, bet ir... Neturiu to galutinio taško - tikslo. Ką daryti???

Per sudėtingas klausimas. Tačiau, ką tikrai sužinojau iš šiandienos pasibuvimo - tai kad nėra atsitiktinumų. Ir tai, kad atsitiktinai laimėjau pakvietimą į šį seminarą (dirbtuves, pasibuvimą, whatever), nes kiti laimėtojai tiesiog "neatsišaukė" į mūsų šiandienos mokytojo šauksmą. Ir tai, kad atsitiktinai šiandien, seminaro dieną, mano gimtadienis, ir tai, kad per kūrybines dirbtuves (seminarą, kūrybą, namų darbus, whatever) mano galvoje sukosi mintys būtent apie šį nepildomą blog'ą, akivaizdžiai parodo, kad čia NE ATSITIKTINUMAS. 

Nes atsitiktinumų nebūna.

Taigi. To be continued.