Karžygės ir karvedžiai

.--.

Ji sapnavo Jupiterį, jo karžyges ir riterius. 

Prabudus naktį ji juto, kaip prie jos lovos nepažįstami veidai alsavo. Jos kūno oda šiurpo nuo artumo nežemiškų būtybių, kurių akys žibėjo nakties tamsybėje. Ji jautėsi nuoga prieš į jos kambarį įsiveržusius karvedžius ir visai negelbėjo stora pūkų antklodė.

Ir kodėl ji jautėsi nuogo kūno prieš juos visus - nepažįstamus kareivius? Ir kaip jie pateko į kambarį, kurio duris ji pati užrakino iš vakaro? Kodėl tokia spengianti nakties tyla - tokia tyli, kad ji girdėjo, kaip panikuoja jos širdis krūtinėje po antklode.

Ji negalėjo judinti nei rankų, nei kojų, tik sukiojo sunkų kaklą, kad galėtų matyti, ką nekviestieji jos kambary daro. Jupiteris išdidus stovėjo, jo juodi šarvai net nakty spindėjo nuo keisto metalo, iš kurio išlydyti rūbai jų visų buvo. Už jo nugaros kone 67 jo palydovai stovėjo. Ne, netilpo visi į kambarį, bet jų buvimą ji savo kūno organais jautė. Gal net 200 jų ten buvo. Maišyto kraujo ir lyties, jie buvo Jupiterio karžygės ir karvedžiai. Jupiterį supo keisti žiedai, truputį spalvoti. Tikintys energijomis, sakytų, kad tai jo aura, ar kažkas kito, panašaus į šitą.

Didžiausi jo palydovai - Europa ir Ganimedas - labiausiai išsiskyrė iš visų juodųjų riterių. Jų akys žibėjo tokia pat spalva, kaip Jupiterio - ryškia violetine, kuria svaidėsi po kambarį, netardami nė žodžio. Ir vis dar taip tylu kambary, nors ir keli šimtai nepažįstamųjų susirinko. Ir ji, gulėdama po stora pūkų antklode, negalėjo nieko pasakyti, o ką jau kalbėti apie jų išvarymą iš jos kambario iš vidaus užrakinto. 

Kai praėjo ne viena tylos minutė, Jupiteris ryžtingai priėjo prie jos lovos. Jį ištikimai nusekė didžiausi jo palydovai. Kai ji jau galėjo užuosti tą keistą dangaus kvapą, sklindantį nuo jo šarvų juodo metalo, jis pasilenkė prie pat jos veido ir mergina pagaliau galėjo pamatyti ne tik Jupiterio akis, violetine spalva žybsinčias. Kol jis atidžiai nagrinėjo jos veido asimetriją, akių vokus ir lenktus antakius, ji nagrinėjo jo metalo skruostikaulius ir benosį veido ovalą. Taip buvo keista suvokti, kad jis, realiai, neturėjo veido, o tik juodą tuštumą, o jo akys - tarsi tolimos žvaigždės, matomos nuo žemės plutos. Smalsumas nugalėjo baimę ir panikos išikta širdis nurimo po apklotu. Dabar ji alsavo dangaus deguoniu ir nurimo, glostoma jo akių žiburio. 

Tik ji niekaip nesuprato, kodėl Jupiteris visą armiją pasikvietė į jos naktinį kambarį. Jos suparalyžiuotas kūnas niekaip negalėjo būti grėsmė jo šarvuotai apsaugai. Bet gal jų ir buvo toks tikslas - gausiu pasirodymu sutrikdyti jos miegą ir paversti ją bejėge savo nežemišku minčių srautu. Jei taip, tai jiems pasisekė ir jų atvykimas padarė įspūdį jos mintims ir kūnui. 

Jos smilkiniuose kraujas šoko intensyvų šokį, kai Jupiteris pakėlė savo ranką virš jos nejudančio kūno. Tamsoje rodėsi, kad jo rankos - tarsi kometų uodegos, pildančios svajotojų norus. Kol jo ranka tiesėsi virš jos kaktos, jo palydovai - vienas po kito - virto tolimaisiais žvaigždynais ir tarsi nebuvę, išnyko juodos nakties tamsybėj. Liko jie tryse - karžygė ir du karvedžiai, okupavę mirtingos sielos namus užrakintus. Ją vėl apleido ta panika ir baimė, tačiau priežastis šįkart buvo kitokia. Suvokus, kad jie išvyksta, jai norėjosi šaukti ir priversti juos dar pabūti, kad galėtų daugiau pasimėgauti visatos kūriniu. 

Norėjo ji patyrinėti juos - dangaus kūnus, kurie - tarsi nuotykių ieškotojai - keliavo po žemiškus nakties kambarius.