.--.

We choose to play the role of our life.
We've seen in movies, we've read in books that
A human is one of a hell mysterious object
Which chooses on its own to be someone he has never born to be

But, do not be fooled by the philosophical discussions
About how humans choose to live as surroundings are expecting but
As not they are feeling it is better
Maybe I choose myself various roles to play in distinct situations?

Still, dunno whether the roles are given to me by the church, school,
My mom or dad, best friends, believes or traditions which in no way
Do fit
Into the definition of  'me' and 'I'

Yet, I believe, in my heart and soul, my mind and body I am the same person
Even though
I choose to be strict at the workplace where my duties are to get things done
I choose to be patient and empathetic to my closest people
I choose to be angry and sad at the same time
I choose to play the role of an over-thinking and emotional person
Then I put the mask of a cold-hearted person who does not care what others feel about it
After that, I change my colors and one day I am introvert and the other - extrovert

I choose to be as different as I want -
The cold person with no feelings and the loving persona everyone wants to talk to
I change my masks depending on a situation
I change because I feel it as more convenient for my own true self

If it is more suitable for me today to be a bitch-faced-angry person
Does it mean that I have changed into one?

I decide to let myself to express even the most 'not me' emotions and feelings
Because who decided that I have to be an only one-mirrored person?
Regardless.

Glosto odą suvokimas

.--. 

(ištraukos kabutėse iš James F.T. Bugental knygos "Menas būti gyvam")

"Papročiai ir moralė, kurių išmokome vaikystėje, yra kilę iš žmonijos patirties - tai mėginimai palengvinti žmonių tarpusavio santykius ir sumažinti kančias. Jie verti mūsų pagarbos. Tačiau aklas tradicijų laikymasis yra ne pagarba, o pataikavimas. Svarbiuose riekaluose kiekvienas turme iš naujo nuspręsti, kaip elgsimės, kada laikysimės įprastų elgesio būdų, o kada jų atsisakysime, kad nuoširdžiai ir gyvai sektume vidiniais regėjimais." 

Jaučiu oda slystantį suvokimą, ant užmerktų akių vokų nutūpiančią drąsą, kurioje slypi galia - vilkės galia. Kiek vilkė yra moteriška? Kiek jos puolimas ir atgrasus kaukimas yra tai, ką vilkai gali įsivaizduoti? Renkuosi atsukti tokį savo veidą, kuriam nė abjeonės. Renkuosi rinktis būti tokia, kokia norisi būti: gerbianti tradicijas, gyvenanti pagal jas tiek, kiek mano asmenybės augimui to reikia. 

"Aš esu nuolat kintanti, tobulėjanti, nesibaigaintį vyksmą patirianti būtybė. Negaliu ieškoti pastovios, tvirtos tapatybės Tai, ką patiriu, yra laikina. Nėra pastovios tapatybės, ir mėgindamas sustingdyti savo prigimtį nenorom naikinu save. Būti žmogumi - tai norėti ir stokoti; tai būti tobulam, alkstančiam nuolat ko nors reikalingam; tai visą gyvenimą būti atviram, neužtikrintam. Stengtis tapti visiškai savarankiškam, kad jaustumeisi saugus - beviltiškas siekis, iš to būtinai kils dar daugiau baimių, ir nevilties. Tik leisdamas sau visiškai suvokti savo reikmes ir norus artėju prie tikro tobulumo. Tarp mano poreikių visada yra poreikis bendrauti su kitais, ir tai gąsdina, nes kitų niekaip negaliu valdyti. Jie turi savo vidinę esmę ir nuolat kinta, kaip aš, todėl visada yra galimybė juos prarasti. Pavojinga, kai tau reikia kitų, bet jei neigčiau šį poreikį, slopinčiau savo gyvybingumą." 

Atsidūrę akis į akį su tuo, kas pakito, nes yra normalu kisti, nejudėti, mes įkrentame į baimės duobę. Mus purto ir drasko vidiniai prieštaravimai - gi aš ne to norėjau, ne tam ruošiausi, ne tokį įsigyjau, ne tokį pamilau. Sunku suvokti, kad niekada nebus taip, kaip norisi arba lygiai taip, kaip svajojai. Gal pradžiai gali būti matyta, jausta, o štai, ateina diena ir nušvinta žmogus šalia jau kitomis vaivorykštėmis. Prisirišimas prie pradinio partnerio mus išmuša iš vėžių jam besikeičiant, augant ir tobulėjant, keičiant plaukų spalvą, mąstymo būdą ar mitybos racioną. 

Lietuviškos laidotuvės

Laidotuvėse, jei nebūni tas, kam liūdna, būna labai įdomu. Ir taip viskas rimta, kad dažniausiai tampa juokinga. Tik juokauti ir juoktis, šypsotis ten negalima. Ir niekas nežino tiksliai, kodėl. 

Netikit? Mažo miestelio/kaimelio laidotuvių ypatumai:
(disclaimer: su visa pagarba katalikiškoms laidojimo tradicijoms, kurios šiaip iš savęs yra nuostabiai unikalios) 

*Ar tai būtų didesnė gyvenvietė, ar mažas kaimelis, gėlių salonai klesti. Svarbiausia, kad salonas galėtų pasiūlyti ne tik puokščių jaunavedžiams, bet ir vainikų mirusiajam. Lelijų (šiaip man jos patinka), gvazdikų kvapas "pramuša" kiaurai sienas, tad net šalia įsikūrusioje kavinėje, valgydamas karbonadą, jauti tą gėlišką žemių poskonį. Dar dabar niekas nežino, kam gėlės slabiau skirtos - mirusiajam išlydėti, ar atėjusiesiems į laidotuves pasigrožėti.

*Vainikų rinkimasis yra labai svarus momentas. Nupirksi per mažą - pasirodysi, kad per bėdnas arba skūpas. Nupirksi per didelį - visi žvilgsniai kaip mat nužiūrės, kad ko čia išsišoki. Bene iš sostinės būsi??

*Ant vainikų būtina užrašyti už širdies griebiančias eiles (tinka Paulo Coelho) bei pasirašyti, kas vainiką padovanojo (elektroninis parašas netinka). Kiekvienas svečias turi "pasižymėti" prieš mirusįjį ir jo artimuosius. Nes kai teks išmesti į dar vieną plastiko krūvą tuos gėlių kūrinius, artimieji susižymės į juodą sąrašą tų vardus, kurių nematė ant šimto vainikų.

*Kvietimai į laidotuves dažniausiai būna pateikiami subtiliai. Kaimyno kaimyno pusbrolis apskambina pusę gyvenvietės, o kitai pusei paskambina to pusbolio žmona. Apie dar vieną mirtį kaime žinia sklinda iš lūpų į lūpas. Į mygtukinių LG telefonų mikrofonus dūsauja vienas "ah, kaip jiem dabar reiks gyventi be ano. Ah, koks geras žmogelis buva!", o kitas: "klausyk, gi tu ano nė gyvo nesi matęs!" (???) " Todėl ir buva geras!"

* Tam, kad suorganizuoti laidotuves, reikia pasiimti paskolą. Arba bent karstą imti išsimokėtinai lizingu. Nekalbu apie šarvojimo salės nuomos kainą 3-ims ar daugiau naktims (kad visas kaimas spėtų atsisveikinti - gi dirba žmonės, reikia derintis ir duoti jiems daugiau galimybių), bet ir apie giedorių užpirkimą, virtuvės šeiminykių ir maisto, alkoholio jūros užpirkimą, indų ir taurių nuomą, nakvynę iš toliau atvažiavusiems, duobkasiams, gražiems drabužiams, gedulingiems pietums užpirkimas ir t.t.

*Tavo meilė mirusiajam yra vertinama pagal tai, kaip juodai sugebi apsirengti ir pagal tai, kaip daug verki. Nusišypsojai prisiminęs šviesią dieną? Žiū, tau už peties jau šnibždasi vietinės moterytės, kurių nepažįsta nei mirusiojo artimieji bei, matyt, pats mirusysis nepažinojo. Bet gi čia kaip raudonas kilimas - svarbu, kad susirinkti ir žiūrovai!

*Įdomus daykas tas atsisveikinimas - privalai nunarinęs galvą pastovėti bent po 10 minučių į valandą prie karsto. Jei to nepadarei, tai tavyje tūno pikta dvasia, o pagarbos mirusiajam tavo širdy - nulis sveikų.

*Būtina pabučiuoti mirusiojo kaktą, arba bent paglostyti atšalusią ir pamėlusią ranką.

*Šermenyse visi girdomi ir maitinami sočiai. Girdomi tol, kol keliamas tostas už mirusiojo sveikatą.

*Manau, kad būtent per laidotuves suvartojama 20% viso Lietuvos kavos vartojimo rodiklio. Nes gi būtina kažkam budėti prie karsto dieną-naktį. Dažniausiai tai būna labiausiai išsekę artimiausi žmonės. Nes gi, jei nebudėsi - ką žmonės pasakys? Ką mirusysis pasakys??

*Keista, bet dažniausiai laidotuvėse norisi labiausiai juoktis. Gal dėl to, kad uždraustas vaisius - skaniausias? Bairiai tada būna juokingiausi, bet tam, kad nepasirodytum urodas, eini išsijuokti į šaltą tualetą arba prunkšti į delną, kol pro nosį išbėga kompotas.

*Vietoj to, kad susėstų visi patogiai į mašinas, visi privalo eiti pėsčiom tuos keletą kilometrų per pūgą ir audrą. Išimtis leidžiama seniausiems, vos krutantiems giminės senoliams. Palydos priekyje - artimiausi mirusiojo žmonės. Kad visi kaime matytų, kurie čia labiausiai nuskriausti gyvenimo tapo.

*Gedulingi pietūs dažniausiai organizuojami vietinėje aktų ar koncertų salėje, prie ilgo, plėvele nukloto stalo. Ant stalo tarpeliuose kas antrą lėkštę - po 3 butelius - stipriuko, putojančio ir vynelio. Kas 4 lėkštes - balta ar kitokią mišrainė, papjaustyti praitos savaitės kumpeliai.

*Kaip taisyklė, gedulingi pietūs dažniausiai būna ten, kur arba labai šalta, arba nėra vietos susėsti visiems, kiek atvyko arba ten, kur anksčiau buvo šokių aikštelė. Gyvenimo ironija.

*Praėjus didžiajai ceremonijai - kartso nuleidimui, visi prie stalo atsipalaiduoja. Jei šermenyse išgėrė 3 stiklus, tai gedulinguose leidžia dėdės ir tetos sau po 5 stiklus. Liejasi kalbos apie nuostabų mirusiojo charakterį, verkiama ir liūdima, kodėl Dievulis taip nuskriaudė šeimą. O labiausiai nuskriausti jaučiasi tie, kurie su mirusiuoju savo noru kalbėjo tik prieš kokį dešimtmetį ar pastaraisiais metais piktuoju minėjo: "Dievulis man atėmė paskutinį šansą...", ašaroja dėdulė, užgerdams Auksinės. Tai kas čia kam atėmė tuos šansus?? 

O kai viskas aprimsta, nuslūgsta, kai stojasi viskas į vėžes ir atiduotos paskolos už šermenis bei liūdesį, supranti, kad daugelio ašaros ir pyktis ant nelemto gyvenimo buvo ne dėl to, kad mirusysis iškeliavo ir prarado galimybę šiame gyvenime gyventi. Dauguma liūdėjo ir verkė, nes štai - jie - gyvieji - yra gyvenimo aukos, su kuriais taip negražiai pasielgė gyvenimas, atimdamas iš jų šeimos narį ar tolimą kaimyną, su kuriuo net "labas" nebuvo persimetę.

*THE END*

.--. Problemos. 

Bėgame nuo problemų, slėpdami veidus būties smėlyje. 

Norime būti ne ten, kur problemos, ne su tuo, su kuo problemos, ne tame amžiuje, kur problemos. 

Problemose paskendusios mūsų mintys, kasame su didžiausiu šiupeliu problemų sniegą nuo kiemo grindinio. Norime būti tuo, kas neturi problemų. O kas jų neturi? 

Vat, vienos rūšies kolibris turi ilgesnį nei jo kūnas snapą, tad tam, kad kasytųsi kaip normalūs paukščiai - snapu, jam tenka niežulį malšinti kojomis. Kur tai matyta! Kasytis kaip kokiam šuniui... 

Photo credit: Drew Weber

Kalifornijoje, tuo tarpu, ramiai per smėlį sau judantys akmenys susiduria su jų ramybėje nepaliekančiais mokslininkais. Rašomi straipsniai apie jų mistinę prigimtį, atvykimą iš kitų planetų, o gal net - turinčių super galių. O jie sau juda ramiai per dykumą, palikdami po savęs pėdsaką. Ko tiems mokslininkams iš jų prireikė? Palikite juos ramybėje!*
*Mystery already solved. 

Photo credit: Anatoliy Lukich/Shutterstock

O ką jau kalbėti apie amžino poilsio atgulusius faraonus, kurių kapuose lankosi milijonai turistų ir mokslininkų. Tyrinėja, lenda į tuos urvus, kelia hipotezes, skaičiuoja, matuoja, krapšto galvą ir ausį. Tai kaip tos piramidės pastatytos? Tūkstančiai straipsnių, tekstų, diskusijų ir konferencijų. Pasiūlome nežinomybės sprendimo būdą, o ją kažkas nurungia svariais argumentais. Tai kaip gi faraonams jaustis?? 

Mhm, dar nepamirškime apie naminių gyvūnų nesibaigiančias problemas. 

Palieka šeimininkai vienus iš nuobodulio mirti, o anie grįžę namo grūmoja pirštu už suvalgytą šlepetę ar primyžtą lovą. Kas belieka? Tik atsidūsti, nuleisti ausis ir kitą dieną kartoti nuobodulio problemos sprendimą iš naujo - kamtyti daiktus ir kaukti, kad visi girdėtų. 

O ar jūsų problemos atrodys didelės, palyginus su Holivudo filmų režisieriaus darbu? Niekada negali žinoti, kada aktoriai užtūsins iš vakaro ir kaip paaugliai pramiegos savo svarbiausią partiją. Pasirodo, ne tik jaunuoliai pramiega režisieriui svarbiausius įvykius. Jei jam svarbu, tai kodėl aktorius turi dėl to nervintis? Režisieriaus gi problemos. 

O ką daryti medžiams, kurių kamienais lipa svetimkūniai grybai, geria iš jų syvus, maitinasi ir auga. Ką daryti medžiams, kurie pirmieji sudega, jei dega apylinkės? Ką daryti tiems nelaimingiesiems, kurie buvo žmonių išrinkti būti kormoranų buveinėmis? O ką daryti kormoranams, kai į juos niekinamai žiūri vien dėl to, kad jų toksinės išmatos? Negi gali pasirinkti išsiritęs, kokią virškinimo sistemą gausi? 

O, gi dar yra nesibaigiančios vyrų ir moterų problemos. Kaip vyrams žinoti, kuriai duris atidaryti galima, o kuriai - neduokdie? Kaip moterims suprasti, kad vyrai nežengia pirmo žingsnio ne dėl baimės, o dėl to - kad nenori? Gi ne telepatai esam, visgi. 

Ai, gi dar yra farmacininkų problemos! Ilgai jiems krapštyti galvas reikia, kad sukurti tokį vaistą, kuris reklamoje gydo, bet realybėje jų verslo nežlugdo, o tik didina sergančiųjų gretas, mokančių jiems pinigus už dar vieną tabletę (su šiuo, išgersiu  probiotikų - kad sveikesnė būčiau).

Verkiame, kai nerandame tinkamo partnerio, kad vieniems vaikus auginti reikia, o vat irbiai (a.k.a. snieginiai leopardai), galbūt problemos tame nemato (arba nežinome kaip fakto). Susitinka patelė ir patinas, išsiskiria, gimsta leopardžiukai, užauga po motinos pilvu. O tada šast! Ir vėl patelė klajoja po kalnų sniegynus viena ir vieniša, susigyvenusi su savo role gyvenime. Neranda jos nei vienišiai patinai, nei mokslininkai - klajoja, paskendusi(-ę) apmąstymuose... Kol neateina diena kovoti už savo išlikimą. 

Photo credit: Klaus Honal/Getty Images/age fotostock RM

Bet, sakysit, ką čia kalbu aš apie gyvūnus. Gi jie ir gimė tam, kad kovotų už išlikimą. Toks jau jų gyvenimas surėdytas - patys kalti, kad gyvūnu ar medžiu gimė. O žmonės? 

Gimė apsupti gyvenimo įrankių, ka dnereiktų kovoti už savo būvį, kad galėtų ramiai gimti ir numirti, gi maisto parduotuvėje rasi rba gali užsiauginti. Jei vienišas jautiesi, įsijungi kompiuterį. Gali apsilankyti savipagalbos seminaruose, užsiturbinti smegenis su kava ar kitokiais drugs'ais. Galiausiai - gi gavome samonę ir pasąmonę, protą ir racionalą. Rodos, galėtume matyti pasaulį tokį lengvą, nes viskas yra čia - po ranka padėta. 

Tačiau nuobodu mums gyventi be problemų, susikuriame viziją, kad esame aukos. Paprastus dalykus verčiame diskusijomis, norime viską gauti per sudėtingą kelią, nors eidami akmenuotu keliu ir verkiame, kai pėdose žaizdos veriasi. Jei darbas su per mažai iššūkių, griebiam kito ir neriam į streso liūną, po to su ilgesiu prisimename laiką, kai galėjome sau skirti 5 kartus daugiau laiko už 100 euru mažesnį atlyginimą. Organizuojame nesibaigiančius darbo susitikimus, kai galėtų būtų 10 darbų padaryti per tą laiką. Tada rašome diskusijas keliančius tekstus, ar tikrai verta dirbti tik 4 valandas per dieną ir organizuoti susirinkimus. 

Organizacijos vadovas, kai slysta valdymas iš rankų, išsikvieči pasikalbėti lean'o ar agile meistrą. Kalbame mėnesį, du, tada visi darbuotojai daro namų darbus, pildo lenteles, analizuoja savo darbo rezultatus. Svarbiausia, kad namų darbai padaryti. Padaręs namų darbus, darbuotojas susirenka šmutkes ir prisijungia prie tų, kurie efektyviai didina įmonių produktyvumą. 

O tavo problemos ar tikrai yra problemos, ar tik susikurta problemos vizija? Gi neturėtum kuo pasiguosti draugui, apie ką sapnuoti ir dėl ko nervintis. Neturėtum ko sverti ant svarstyklių ir priimti galutinio sprendimo. 

.--.

Išsinėrė kūnas iš pasenusio kailio. Paliko savęs pusę anapus.

Norėtųsi pakeisti visą eilutę, atrasti naują, švytintį stebuklą. 

Kaip gera būtų ne nerimauti, kada nerimas kyla.

Ne neabejoti, kai abejonės liūdina. 

Kaip gera būtų būti drąsiai.

Visapusiškai pajusti asmeninę dvasią. Ko ji nori? 

Palaiminimas aplankytų, kai žinotum. 

Žinotum, kaip geriau pasielgti.

Kaip išdrįsti būti savimi 100 procentu.

Kaip pasukti žmonijos gelbėjimo keliu ir nesirūpinti, ką mano senoji tavo pusė.

Kaip gera būti ramiai dėl kiekvieno sprendimo - dėl kiekvieno, net abejotino sprendimo. 

Kaip gera turėtų būti, kai seki paskui intuiciją ir esi įsitikinęs - tai tavo atsakymas.

Kaip gera, kai žinai, kad šita problema, duobė ar rūpestis - yra tik dar viena eilinė pamoka, vedanti iki šypsenos veiduose. 

Ir kai viskas išsisprendžia taip, kaip tavo intuicija sako. 

Kaip gera. 

.--.

Ant uolos krašto. Kur akmenys į vandenį taškos. 

Kur  drasko šiaurinis vėjas sušukuotus plaukus. 

Kur pumpuoja adrenalinas į širdį dar vieną baimės dozę. 

Kur, žinai, pasirinkimai turi būti greiti ir tikslūs. 

Aureolėje besileidžianti saulė. Globoja paukščius ištiestais sparnais.

Jiems vėjas netrukdo, akmenys nemaišo, pasirinkimo jie neturi. Gyvena laisvėj. 

Ramiai sklendžia virš jūros lygio, žvitriom akim stebi žvynuotą grobį. 

O ant uolos krašto. 

Man tekėjo ašaros sūrios. Tuo momentu, kai užliejo suvokimas, kad bet koks pasirinkimas - tik eilinis žingsnis nuo uolos krašto. 

Su mano kūnu, kartu riedės į vandenį akmenys. Taškysis į šonus sūrios vandenyno bangos, mano kūnas panirs į beribę gelmę. 

Ir tada, kai kvėpuoti privalėsiu vaneniu, o ne oru, suvoksiu, kad tai tik dar viena versija gyvenimo, tik  kad jūroje, o ne ant žemės. 

Tuo tarpu šalia manęs kris akmenys, o jie gi nieko neturi - nei žemės, nei vandens gyvenimo.

Jie tik krenta ir dūžta, lūžta, miršta bangų keterose. 

Mano širdis pumpuos kraują taip, kaip privalo pumpuoti po jūros vandeniu. 

Stebėsiu stiklinėm akim vandenyno gyentojus, bandysiu priprasti prie to mėlynai žalio gyvenimo. 

Nes juk tai mano sprendimas palikti žemės kraštą. 

Žinojau apie pasekmes ir niuansus, tačiau norėjosi pamėginti, patirti adrenalino jausmą. 

Per lengva gyventi, mąsčiau, žmonių gyvenimą.

O gal per sunku? 

Norėjosi pasinerti į beribę gilumą, šaltą, gaivinančią, stingdančią raumenis.

Pašiurpusi oda išduoda, kad nesitikėjo tokio suvokimo. 

Ir kai akis pakėlusi pamačiau besiniaukiantį vandenį, o virš jo - debesuotą dangų...

Per kūną nuėjo žaibo blyksnis - dar toli, už šimto kilometrų. 

Gilumoje pasislėpė šaltakraujai gyvūnai, paliko mane vieną toj vandens didybėj. 

Plaučiai stengėsi įkvėpti to, ko jau seniai nebuvo. 

Stingsta pėdos, jų pirštai. 

Plaštakose nebeliko kumščių. 

Akyse - vien tik šviesos blyksniai. 

Plaukuose - medūzos įstrigusios.

O aš laukiu dar vieno žaibo blyksnio. 

Atsibusti ant uolos krašto, stebint saulę, aureolėje miegančią. 

.--.

Mes vertinam jų veido bruožus ir kūnus, akcentą, neatitinkantį mūsų svajonių.
Mes vertinam jų profesinį lygį, išsilavinimą, kviečiam į pokalbius, jei tik oda švyti.
Nesąmoningai renkamės savo komandą pagal dantų baltumą, kojas ilgas ir charizmatiškas manieras.

Kad ir kaip norėčiau, žiūriu į žmones per judgment'o prizmę, pastatytą dar vaikystėje.
Įdomi ta populiarioji psichologija, kurioje sako visą gyvenimo tiesą, mes ją skaitydami linkčiojam galvas ir pritariam, kad negerai darom vertindami kitus pagal savo iškrypimo lygį.

Atsijojam žmones į stilingus ir kaimiečius, į tobulai tariančius lithuanian ir kraipiančius žemaitišką tarmę su savotišku akcentu.
Trumpai kirptų plaukų moteriai pripaišom homoseksualės etiketę, pasitikim kitų nuomone apie vyrą, siūbuojantį klubais.

O kodėl gi smerkiam aplinkinius dėl jų akyse šokančių demonų, kai purvais drabstomės sau į širdį? Ir išvis, kodėl reiškiam nuomonę, kai reikia patylėti? Ir tada kodėl drąsesnieji nurašo kitų nuomonę apie jų aprangą, bet kitą dieną tų džinsų nebevilki arba atvirkščiai - apie vilkėjimą viešai visiems parašo.

Geriau žinome kaip išspręsti svetimų bėdas ar kaip gyventi tėvams už tų pačių durų, bet to paties negalim pritaikyti sau? Sėkmės istorijose pasiklydę, pasimetę, mes žengiam greitu žingsniu į kitą levelį - guodžiame save, kad ne tik mes, bet ir kiti turi papasakoti apie savo nesėkmingą periodą. Kodėl kraustomės iš proto (nuostabus lietuviškas posakis), dėl kekvieno menkniekio, kai pabėgęs protas vistiek situacijos nekeičia?

Kodėl pasenę mes kalbam tik apie orą ir sveikatą, knabinėjam emocines žaizdas mylimųjų, aiškinam anūkams, "kad mano laikais taip nebuvo"? Gi galėtume prisėdę ant medinio seno suolelio, po džiūvančiais baltiniais saulėje, diskutuoti apie meilę, gimusią šią sekundę. Diskutuoti apie tai, kas gyvena Marso planetoje, kas yra aistra ir iš kur ji kyla, kodėl nepaaiškinama kvantinė fizika paaiškina daugiau apie gyvenimą nei biologija. Diskutuoti apie valgomus riešutus, iš kur jie atsiranda ir kaip čia bitės susijusios. Diskutuoti apie būtį ir viltį. Viltį, kuri leidžia tikėti, bet ne tikėtis. Tikėti, kad turėsime apie ką diskutuoti su savimi, mylimuoju, butioku ir nepažįstamuoju. Ne apie orą, ne apie svetimą gėdą ar drabužį, veido spalvą ar keistą kalbą. O apie keistą sutvėrimą - žmogų - ir jame kylančius procesus, apie kurių daugumą negali paaiškinti net mokslininkai britų.