Kaip mano originalias idėjas jau įgyvendino kiti

.--.

MAISTO PLANAI Į NAMUS

Dar kai 7pack.lt ir panašūs konceptai su tikslių kalorijų maisto planais, pateikiamais į namus dar tik vaidelenosi įkūrėjų sapnuose, aš jau buvau susirašiusi verslo planą, kaip užkariausiu turtingųjų namų virtuves su galiniame garaže gamintais patiekalais! Inspiracija kilo netyčia užmačius įmonės Rusijoje tinklalapį, kurie palaikė garsios aktorės Agnės Ditkovskytės kūno linijas tiekdami jai kosminius pinigus kainuojančius, '1200 kcal per dieną' maisto planus. Radau aukso karštinę. Ja susirgusi sunegelavau (nes gi toookie pinigai!) pakilo temperatūra, supykino ir po savaitės buvau apie tai pamiršusi. Po metų kitų dar-tuo-metu-ne-influenceriai užpildė savo sienas nuotraukomis, kaip jie nebegamina ir kūdėja naudodamiesi minėtomis maisto tiekimo paslaugomis iš skirtingų lietuviškų tiekėjų.

Pramazinau. 

FOTOGRAFIJA

Aš domėjausi fotografija dar tada, kai nebuvo kilęs tas visuotinis entuziazmas su 'X photography/fotografija'. Buvau paauglė, o rankose jau laikiau truputį šūstresnį nei kitų skaitmeninį fotoaparatą. Fotografavausi dažniausiai save, gėlytes ar katiną. Brangiausias mano pirkinys ever (net iki dabar) buvo veidrodinis fotoaparatas, kuriuo, galvojau, crash'insiu vestuves ir renginius, tuo pačiu pildydama savo kišenes bei portfolio. Kol lėtapėdiškai ištraukdavau fotoaparatą tik kelionėse, pro mane praėjo fotografų viesulas ir nusitempė mano norus ir svajas. 

Prašoviau. 

TEISĖ

Šitas geriausias. Kalbėti daug nereikia. Statistiškai galėčiau įrodyti, kaip bent 80% mano studijų laikų pažįstamų ir draugų, kurie gal net nemąstė 15-os metų, kaip jie grūmos pirštu teisėjui prieš veidą (ką aš svajojau daryti + pasipuošusi aptemptu kostiumėliu), dabar vadovauja-veda į priekį-konsultuoja-laikosi advokatūros egzaminus-kalba LOGIN'uose-visaip kaip kitap varo į priekį kaip tam tikros teisės srities specialistai. Bliamba, kokie jie visi kieti. 

Studijavau, patiko, pabandžiau praktikoj, lievai gavosi, palikau. Užtai kažkas kitas sėkmingiau įgyvendin(ėja) mano idėją.

COACHING'AS

Čia buvo užėjęs toks konsultavimo vajus. Seminarai, mokymai, treneriai, sertifikatai. Tiek daug ir visokiausio plauko, skirtingų kainų ir kokybės. Uostinėjau orą, kur čia man kas pametės kokią galimybę tapti kažko tai couch'erė. Mąsčiau, gal pasivadinti tiesiog gyvenimo konsultante? Daryčiau asmeninių finansų excel lenteles, vesčiau vaikus į mokyklą ir non-stop kalbėčiau už savo klientus į ausį jau įaugusią ausinę. Ir imčiau už tai daug pinigų. Daug. Pinigų. Lietuvoje gal kokie keli oligarchai gali samdytis tokius konsultantus. Perkėliau savo misijos įgyvendinimą į užsienį. 

Atvažiavau, pamačiau, kokia užkimšta rinka ir praėjo noras. Užsimaniau gelbėti dramblius Azijoje. 

PODCAST'AS

Ne, nu... Manau, koks 9 iš 10, pasiklausę ir pažiūrėję Joe Rogan'o 3 valandas trunkančių podcast'ų (koks lietuviškas vertimas??), susižavi idėja kalbinti įvairius žmones įvairiais klausimais ir turėti keletą milijonų sekėjų. Tai aš ta tarp tų 9-ių. Net pavadinimą išsirinkau, žinojau, kuriam kambary sodinsiu įžymybes ir mokslininkus bei kaip laisvai ir protingai juos kalbinsiu visas 2-3 valandas. Pakarščiavau, sunegalavau, praėjo. 

Po pusmečio žiū, Facebook'e ir Instagram, zmones.lt ir kituose portaluose užderėjo išaugo influencerių 'gyvi' podcast'ai. Še tau, kad nori. Ir vėl pasiėmė mano idėją!!

KNYGA

Kai už teminius rašinėlius namo parnešiau pirmuosius neigiamus pažymius (tuo metu tai buvo štampukai liūtuko pavidalu), gavau pylos ir tėveliai ėmėsi darbo. Būdama antrokė rašiau ne apie tai, kaip vasarą braškes skyniau, o aprašinėdavau šaldytuvą, stovintį virtuvėje bei jo turinį. Kelioliką prirašytų sąsiuvinių per trumpą laiką lėmė, kad jau 4-oje klasėje per pamoką savo istorija apie tai, kaip atrodys ateitis (su skraidančiom mašinom, aišku), užpildydydavau pusę sąsiuvinio. Fantazija laki ir nevaldoma - tėvai nespėjo pirkti sąsiuvinių. Varžiausi su klasioke (jai nežinant), kas greičiau parašys mini knygą (12 psl.) 

15 metų pirmyn (a.k.a. forward) ir plinta kaip virusas naujos lietuvių autorių knygos ir knygelės, popieriniai, audio ir kindle variantai, mokymai kaip rašyti ir rašinėti, kaip parduoti ir pardavinėti. Gimiau rašytojų eroje, kurioje dialogai man painiojasi su mano paauglystės dienoraščių turiniu.  Škėmos nė kvapo. PASIĖMĖ MANO IDĖJĄ! 

MUZIKOS GRUPĖ

Buvom puikaus balso merginos, bendrai įdainavusios Riaubiškytės ir kitų dainas, atlikdamos jas mokyklos aktų salėje. Mano balsas suskambėjo Valinskienės dainose ir žinojau, kad galiu užkariauti pasaulį, jei tik būsiu nuolatos užkimusi.

Pastoviai sirgti nenorėjau, tad pamiršau idėją. Metai-du ir mūsų scenas užvaldė merginų ansamblių anšlagas. Jas visur kvietė, jos puošė žurnalų viršelius ir net dabar - po 10-ies metų - visi kalba apie jų trečius vyrus (ar žmonas). 

Ir vėl prašoviau... 

RESTORANAS/BARAS

Na, prisipažinkit... Kiek jūsų nemąstė apie savą restoraną ar bar1, a?? Jei jūs nemąstėt, tai aš pamąsčiau už jus. Prieš kokį dešimtmetį gi nebuvo nei Užkalnio, nei geriausių restoranų apdovanojimų. Nes nebuvo TIEK restoranų, ir tiek juose besilankančių. Mąsčiau, kaip mano bus geriausias ir pelningiausias, kaip bus kitoks nei visi, nes nebus cepelinų ir keptos duonos. Galvojau, kaip pajūryje  ir sostinėje atversiu naują restoranų kortą. 

Keletas metų į priekį ir mano bendraamžiai išpirko visas nužiūrėtas vietas ir juose įkūrė maisto vietas. Dabar gauna apdovanojimus. 

***

Ir dar daug kitų mano idėjų pasigvelbė svetimi žmonės! Būti Rūta iš NUO.IKI, daryti vlog'us, užlipti į Fitness bikini sceną, sukurti drabužių ar rankinių liniją, išvirti veido kremą, daryti makiažus, filmuoti meilės istorijas, atidaryti boutiq'ą, SPA, viešbutį, autoservisą, nufilmuoti filmą ir t.t. ir pan. Dabar suprantu, kodėl reikalingi tie patentai. Tik ar užpatentuočiau idėją, kurią savaip jau įgyvendino pusė pasaulio??

NE REKLAMA

.--.

Šiuos produktus ir procedūras su jais man rekomendavo pažįstama mergina. Ją atsitiktinai sutikau gatvėje (ėjau pirkti ausų krapštukų ir valiklio pelėsiams šveisti vonioje) po kokių 5-erių metų nesimatymo. Ji mane atpažino dar iš tokio atstumo, iš kurio aš net su stipresniais akiniais nesugebėčiau atskirti katino nuo šuns. Kai ore pradėjo makaluoti jos rankos, o nuo judeiso iš jos keliolikos apsipirkimo maišų pradėjo kristi intymios higienos prekės (šitą įsivaizdavau, nes nemačiau), aš staigiai nuleidau akis į žemę, nes nenorėjau sutikti nieko pažįstamo ar nepažįstamo. O kaipgi. Gi esu apsirengusi vientisu treningu, o plaukai, ištepti kokiu tai aliejumi, žvilga stipriai susukti pakaušyje (kas per mada, ane, vyrai??). Nepakeliu akių tol, kol prieinu saugų atstumą iki minėtojo objekto, kai jau galiu įžiūrėti ir gal atpažinti žmogų, mojuojantį galimai man. 

Pasirodo, mojavo man. Ją atpažinau, realiai, tik iš balso. Nors stovėjau labai arti, bet nei jos kūdikio užpakaliuko veidas nei man akinanti jos šypsena ar putlios, vyšnių spalvos lūpdažiu padažytos lūpos, nei liemenį siekiančios stambios garbanos nerezonavo su jokiu praeities šešėliu ar sentimentu. Jos ilgos kojos, liaunos šlaunys kyšojo iš po potrumpės suknelės, o raktikauliai buvo išsišovę labiau nei paskutinį kartą. Akies krašteliu mačiau, kaip jos riesti sėdmenys atkreipdavo praeivių vyrų ir moterų dėmesį. 

Taigi, kol smegenyse pagreitinta tvarka varčiau man žinomų žmonių vardų korteles, bandydama įspėti, kuriai kategorijai - draugų ar priešų - priklauso šos moteries (merginos?) balsas, ji spėjo mane žavingai apiberti įvairiausio plauko komplimentais ir maloniomis pasisveikinimo frazėmis (a.k.a. 'Ah, kaip nuostabiai atrodai', 'Iš kur treningai?', 'Vos atpažinau, kaip išgražėjai!' ir pan.). O aš vis dar bandžiau atrasti laimingąją va-bank kortelę savo atminties kloduose.

Kai ji mane pasisveikindama apkabino, jos švelni oda man sukėlė šiurpuliukus, o gražiai banguojantys plaukai, lietę mano skruostą, priminė man vaikystėje turėtą miego draugą - pliušinį meškiuką. Kol ji kalbėjo kaip jai sekasi amseniniame ir profesiniame gyvenime, aš tuo metu negalėjau nežiūrėti į jos beraukšlį veidą (nebuvo net mimiko raukšlių!) bei ypatingos simetrijos veido formą. Galiausiai suskambo 'vuolia' mano kaktinėje smegenų skiltyje. Ir negalėjau patikėti! Prisiminiau ją visokią, bet tikrai ne tokią, kokia ji stovėjo prieš mane. Aišku, privalėjau į pagalbą pasitelkti palyginamąjį metodą ir tarsi ateities veiksmo filme prieš save išskleisti 3D projekciją su jos 'anksčiau' ir 'dabar' veidu. Ji buvo taip pasikeitui, kad net pamiršau pavydėti ir lyginti save su ja! Jos stulbinantį įvaizdį stiprino skoningai parinkta apranga bei puiki nuotaika. 

Kai galiausiai atėjo eilė kalbėti man (maždaug po 10 min. stovėjimo praeiviamas vidury kelio), tegalėjau pasakyti tik vieną: 'KAIP TU TAIP PASIKEITEI??'

'Ah, kaip gerai, kad paklausei! Žinai, pradėjau savo verslą... Įkūriau veido ir kūno kremų liniją. Bliamba, nesitikėjau, kad bus tokie veiksmingi, bet viens du ir jau turiu keilis šimtus darbuotojų, kurie platina mano gaminius! Asmeniškai pati kuriu receptūras, dirbu laboratorijoje, bandau ant savęs... Klausyk, tu privalai apsilankyti mūsų grožio salone visa tai išmėginti! Pati asmeniškai pravesiu konsultaciją, kaip bonusą atliksiu SPA veido ir rankų pocedūras...'

Pažįstama toliau pasakoja apie jos nuostabią verslo idėją, produktus, kurių vardą girdžiu pirmą kartą, o mano skeptiškumą nugali jos džiugi nuotaika bei švytintis veidas ir kūnas. Toks jausmas, kad ne kremus naudojo, o dalyvavo extreme change projekte! 

Ji papasakojo, kaip buvo pavargusi nuo finansų sektoriaus, darbo valandų nuo iki, kaip jai trūko motyvacijos. Papasakojosi, kaip kasdieną baisėjosi savo atspindžiu veidrodyje, o kišenėse švilpavo vėjai. Na, tokių panašių esame girdėję, tačiau čia ne vaikas, o vyras apvertė gyvenimą. Supažindinęs su verslo, pardavimų ypatumais bei triukais, jis ją įsuko į vis greičiau besisukančią grožio ir atsakingo verslo karuselę. Netyčia pamėginusi pasigaminti natūralų kremą, jau po kelių savaičių pastebėjo rezultatus. Kremai sukurti pasitelkiant naujausias technologijas, kurios leidžia išlaikyti natūralių produktų ilgaamžiškumą ir veiksmingumą. Gerbėjų būrys augo, mamos naudoja kremus sau, savo vaikams, o vyrai pirko juos dovanų ne tik savo moterims, bet ir sau. Kaip ji pati sakė, nesitikėjo tokio greito susidomėjimo - gi darė sau iš nuobodulio ir naujų idėjų troškimo!

Išsižiojusi klausiausi jos entuziastingo pasakojimo. Ji ištiesė veido kremo mėginuką pamėginti namuose. Jei patiks, ji kviečia mane apsilankyti jos grožios salone. Pažadėjo, kad bus užkandžių bei burbuliukų, o kava, kaip pati sakė - pati geriausia mieste! 

Grįžusi namo, užhipnotizuota puikaus susitikimo, pirma, ką padariau - tai išsiploviau galvą. Tada panardinau savo pirštus į malonios konsistencijos veido kremą. Kvepėjo natūraliai, bet gaiviai, o užteptas and veido - vėsino bei greitai susigėrė. Toks jausmas, kad mano pirštai buvo apvilkti kokia tai plėvele, kuri mano rankas pavertė geriausio SPA darbuotoju. Dėl to patiriamo jausmo negalėjau nustoti masažuoti savo veido. Buvo taip malonu... Malonumą nutraukė vos ne su durimis į vonią įbėgęs butiokas. Prispyrė į tualetą, mat. 

Nereklamuoju, bet galiu pasakyti drąsiai AŠ TIKIU ŠIUO KREMU, O JŪS?? 

***

Kai kremas suteikė tokį pojūtį, kurio tikrai nesitikėjau, supratau, kad būtų negražu neišmėginti pažįstamos siūlomų nemokamų SPA paslaugų. 

Šįkart prideramai atrodanti atvykstu į telefone nurodytą lokaciją. Kažkokiu būdu GPS mane atvedė į gyvenamųjų namų kvartalą su be SPA žymės. Tačiau, well oh well, dar kartą pasitikrinusi supratau, kad minėtasis SPA yra įsikūręs būtent viename iš rajono butų. Paskambinu į minkštu apvalkalu aptrauktas duris, mane pasitinka tokia pat švytinti ir stulbinanti pažįstamos darbuotoja. Na, bet buvusio buto erdvė gana didelė, šviesi. Man pasiūlo juodos Lipton arbatos, o desertui - BiBi saldainiukų (tai čia šituos vadina burbuliukais??). Kai arbatos paviršių padengia nešvarumų plėvelė, po 20 min. nuo sutarto laiko pradžios, mane pasikviečia ir pati pažįstamoji. Pakviesta į kambarį, kuriame - tik stalas ir dvi kėdės bei milijonas dėžių, netvarkingai sumestų kampe - pagalvoju, kad galbūt dabar manęs laukia pokalbis apie mano lūkesčius, mano odos būklės nustatymas, o tada jau man atsivers Saliamono, tpf, SPA durys su maloniais kvapais, meditacine muzika ir patogia lova (kaip tik praleidau savo pokaičio miegą). 

Tačiau (oh well), po trumpos įžangos su malonių komplimentų apsikeitimais, ji ant stalo pradeda dėlioti įvairius kremukus, vatos tamponėlius, veidrodį ir kokių 1000 psl. katalogą. Duoda pirmąjį produktą, čia pat sėdint paprašo manęs išsitrinti veidą ir nusivalyti juo makiažą. Kol mano alkūnėmis varva permatomas, su valomu tušu sumišęs, skystis ir nupuošia dėmėmis mano baltus marškinius, susizgribusi pažįstama parodo kambario kampe esančią mažą kriauklę. Bandausi kitus skysčius, vis dar nepatogiai sėdėdama ant kėdės, o kremo vis reikia paprašyti, nes įspaudžia man į ranką vis  pataupydama. Grynai - taupydama. Kol veido puoselėjimo procedūros atliekamos manęs pačios, vis girdžiu ją: 'Ar jauti tą malonų dilgčiojimą?', 'Ar jauti, kaip šis produktas maloniai nušveičia veido paviršių?'. Ties kiekvienu teiginiu/klausimu linkčioju galvą ir pradedu galvoti, kad esu hipnozės seanse. 

Kai aukso kristalų ir sidabro dalelių veido procedūra baigta, pažįstama man - kaip senai draugei - nemokamai pasiūlo dar ir rankų puoselėjimo procedūrą. Ją sudarė du žingsniai: nusiplauti nešvarumus rankų muilu ir pasitepti kremu, kuris kvepėjo kaip tas universalus mėlynas Nivea (product placement čia). 

Kai po malonių ir sielą, ir kūną gaivinančių 15 min. užbaigiame patepliojimus ir masažus, prasideda manęs atakavimas klausimais, ką veikiu, kuo gyvenu ir ką planuoju ateityje. Tuo pačiu ji papasakoja, apie savo neįtikėtiną sėkmę ir kaip ji vartosi piniguose kaip inkstas taukuose. O tada ji rėžia. 

'Žinai, aš matau, kad tu būtum puiki mano produktų platintoja! Turi puikų talentą kalbėti ir žavėti (ilga susižavėjimo pauzė). Jei prisijungtum prie mano rato, nepastebėtum, kaip pakiltum iki pardavimų direktorės! Pradžiai tau tereiktų įsigyti štai šių produktų už 1500 eur. Tai tarsi startinis rinkinėlis, kuriam rasi egzempliorių ne tik sau, bet ir naujiems pirkėjams. Jei manai, kad norėtum pradėti nuo mažesnio kiekio, gali pradėti su 1400 eur rinkiniu. Nuo kiekvieno parduoto produkto į tavo kišenę įkrenta 3% jo kainos bei gauni nuostabią 10% nuolaidą įsigyti tolimesniems krepšeliams!'

Kol ji man dėstė paskaitą apie tai, kokia aš nuostabi, nepakartojama kandidatė būti jos tinklinio marketingo dalimi, tuo metu stebėjau paukščiukus už lango bei vaikus, žaidžiančius kieme. Tada prisiminiau, kad ištikro tas kremas vakar nei vėsino, nei ramino mano veido odos, o kvapas buvo nemaloniai gėliškas. Jutau rankose keistą dilgčiojimą - tarsi paliesta medūzos. Man prieš akis skriejo scenarijai, ką būčiau veikusi, jei nebūčiau čia. Gal būčiau išsišveitusi tos pelėsius vonioje. Arba numigusi pokaičio miego. Arba pažiūrėjusi serialą. Būčiau dariusi bet ką, kad tik nereikėtų raudonuoti nuo man metamų komplimentų, kokia aš nuostabi future-sales-person to be of AVON-Oriflame-Mary Kay and co. 

Kai palikau minkštas duris už nugaros, kieme vietinis rajono žmogus, bandęs save nulaikyti tiesiai, man šypsojosi. Gal vis dėlto suveikė kremai??

***

Beje, pažįstamoji moteris ištikro pasinaudojo plastinės chirurgijos stebuklais. 

***

Pusė teksto yra išgalvota. Kuri - spręskite jūs. 

*** 

Ar pirktumėte iš manęs kremą??

***

Inspiruota influencerių ir jų (ne)reklamų

Perks of customer service and living in London

.--.

Photo archives when first time in London. 2010

Perks (mhm?) of customer service:

(just an examples, the harsh ones are really really rare, but never-forgotten) 

- Hi, I have read in your website and your voice machine says that you do not take requests for X. However, I would like to ask for X.

- My apologies, madam, but as you mentioned, we do not take requests for X. 

***

- I know I know that you do not take requests for X but because my friend got news that he has a cancer and now it was his first chemotherapy session I would like to treat him and brighten up his day...

(are you seriously??) 

- I am so sorry for the situation, however, we are not able to take requests for X as we cannot guarantee it. But maybe we can help in other way? 

- Have you heard what I've said?? MY FRIEND IS ILL!! %&8*$ 

Hangs up and calls again and thinks that is speaking with different person. 

- Hi, I know that you do not take requests for X but as my friend just heard that he will be a dad, I would like to treat him!

- Unfortunately, but (same story). 

- Whatever, just book me in and place a note about that we celebrate Birthday. 

***

- Hello, I would like to make a booking. 

- Yes, and what date are you looking at?

- I do not know yet. 

- Mhmh.. Unfortunately, we are not able to book if you cannot provide the date when you would like to come.

- Can you check Monday? 

- Which Monday, madam? And how many of you will be? 

- Any Monday. How many? I do not know yet. Maybe 2 or 10. 

- But that is a bit difference, madam. I would need the exact number. And date. 

- Why you cannot simply check whether you have something??? 

- Apologies, but we can book 2 months in advance, there are different times and dates available for different group sizes. Thus, I in order to check whether we have something, I will need to know what are you looking for. 

- Stupid system. 

Hangs up. 

***

- Hello, I would like to know what is your dress code. 

- Our dress code is smart elegant, no gym wear,  flip-flops and sports attire. 

- And what about jeans?

- Jeans ar ok.

- Even the blue ones?

- Yes, sire.

- And what about colorful jeans? 

- As long as jeans are not ripped, you will be ok. 

- Hmh.. But if there are some scratches? 

- It depends, sir. Tiny scratches on jeans, styled with closed shoes will be ok. 

- But how you can assure me that my jeans will be ok?

- Apologies, but I am not able assure you that as it depends on your overall look.

- Ok. What about shoes? Are trainers allowed?

- Regretfully, but not.

- But my trainers are expensive and designer trainers! 

- I understand, sir, but you will be not allowed to enter with trainers. 

- You can go, sire, but not wearing trainers. Even expensive or designer ones.

Hangs up. 

***

- Hi,give me table. Now. For 8 people.

- Good afternoon. Regretfully to say, but we are fully booked. 

- Look, lady, you do not know nothing! I spend thousands and thousands at your place. Give me a table! 

(checking the profile, guest has been with us 5 times, while we have plenty who visited tens and hundreds times).

- I am really sorry but for 8 people, Saturday night to find a table with us (or any London place, actually) is a quite short notice. 

- It seems that you are new here and you do not know anything. Give me a table or I will call your owner and will tell to fire you. GIVE ME A TABLE!! 

- Hmh, I can pass your message sir, just give me your details and my manager will call himself. But in a meantime we do not have availability.

- So I am DOCTOR X and I will wait for someone to call and if not, I will speak with someone who will put you in trouble, lady. 

*After 10 minutes* Manager calls the Dr. X. He picks up and when hears who is calling, hangs up. 

***

- Hi honey, can you book me in on Sunday?

- Yes, not a problem, sir. How many guests and what time? 

- Oh, sweetheart, let's see. 3 guests at 7 pm. 

(checking availability, booking in)

- You know, your voice is so sweet! Sugar-honey. And your accent is lovely. Where are you from? Germany? No, I bet from France, such a sweet voice. 

(kidding me? My eastern-european accent is recognized everywhere. Thinking whether I wanna go to always-the-same conversation from where am I and that the caller has a friend from the same country). 

- I come from Baltic countries, sir. Your booking is now confirmed. 

- I said so!! From Poland, no?? 

***

- I can offer our bar area, madam, but you all have to be over 21 years old. 

- Hahaha, hihihi, muahaha. Oh, girl, I wish I would be younger than that. That's a compliment from you (did I say a compliment??) My twenties are far gone! 

(80% people react the same to this particular question. Conclusion: we think we are original, but actually we are all the same). 

Perks of living in London:

Huge parks, green areas, politeness and the 'fake friendliness' which you can easily can get used to it. And enjoy but there are particular people who can lift the mood of hundreds. Hundreds people. Either it is Monday or Friday. 

These are people working in metro. The ones who say 'Please do not lean on the doors', 'Please be careful, train is approaching' and other things to make people travel safer. And from time to time you sit, with your book open, or crammed among other tens of people travelling to work and when train is stopping at the station you hear: 

'Ladies and gentlemen, now train has to stay here for one minute or more until green light. So, you have to listen to me, haha. So listen, guys this is your day! Your day to make it beautiful! You are strong, happy and motivated! You can make it! The sun is shining and this is a day to be THE DAY! You can not listen to me, but hey, guys, you still can hear me and I want to say that you are amazing, people! Today is Friday and hell yeahh it will be a good Friday! You are sexy people! Yup yup! Look,  I do not have more time talk shit, doors are losing, keeeeep your belongings with you and do not forget to smile!' 

Doors are closing, you turn your head, look over the inside train and... EVERYONE chuckles. One man, standing on the platform wearing fluorescent west talks whatever comes to his mind and spreads with a help of radio ration. And he makes hundreds of people smile. Just like that. Just love it.