Kai vakar įžengiau į darbinį retro maskaradą, pirma mintis, kilusi apvelgus šokančiuosius pagal lotynų muzikos ritmą, buvo 'ah, pasirodo, kinai moka linksmintis!'. Antra mintis - 'ah, nė vienas kinas nešoka... tik filipiniečiai, korėjiečiai, nepaliečiai ir europiečiai'... Tik paskelbus paskutinį vardą, laimėjusį dar vieną sake butelį, t.y. pasibaigus oficialiai daliai, didžioji dalis komandos susirinko dalykus ir net nepamojavę išėjo namo. Liko tie, kuriems negalioja sekmadienis-poilsis taisyklės, ar tai, kad kitą rytą - į darbą.
Vakarėlis kaip vakarėlis. O ypatingai - darbo. Žinote, būna visokių kuriozų. Kažkuri mergina nepataikė atsisėsti ant kėdės, kažkuris vaikinas rodė break dance sugebėjimus, o čia dar visų jaunųjų azijiečių akys krypo į vyriausius ir aukščiausius vakarėlio vyrus. Nors gana nemažas procentas nepaliečių, filipiniečių 20mečių merginų jau nesioja vestuvinius žiedus, bet joms tai netrukdo būti jautrioms, kai jų vakaro simpatijas šokdina kaži kuri, bet ne ji. Nuvilsiu - muštynių nebuvo, tik tiesiog dideli europiečiai vyrai vis būdavo nugvelbti norom ar nenorom vienos ar kitos mergaitės. Dideli vyrai ir mažos stiprios merginos.
Honkongas vis dar stebina. Jų maistas. Jų valgymo tradicijos, kurios trukdo man valgyti, nes stebiu, kaip kiti valgo. Honkongas - miestas, kur anglų kalba, kartu su kantoniečių kalba, yra oficialioji. Tai reiškia, kad kelio ženklai, kiti ženklai bus parašyti šiomis dvejomis kalbomis. O ir tikrai didžioji dauguma kalba anglų, tad sunkumų nėra. Tačiau visai kas kita - vyresnioji karta, kuri vietoj anglų kalbos naudoja šypsena ir galvos linkčiojimą. O aš mėgdžioju.
Užėjau aš šiandien į 'anglų kalba - 0' arbatos vietą, kurioje kvepia maistu ir arbata, kurioje nieko prašmatnaus, bet eilės vietinių - nuolatos. Erdvė - kaip seno sandėlio/valgyklos, kuri nemačiusi remonto nuo dar tada, kai vietiniai britų armijoje buvo. Stalai gausiai nusėsti, nukloti dešimtimis lėkščių su skirtingais patiekalais. Kaip įprastai, įžengęs į tokią, praeini pro kasininkę, su kuria vėliau atsiskaitysi, randi kėdę prie vieno iš dešimties vietų stalų ir lauki, kol baltų marškinių vyras ateis ir išrašys čekį, kuris kažkodėl primena loterijos Perlas bilietus (na tuos, kur braukai skaičiukus ir laimi daug pinigų).
Su švariomis rankovėmis nerekomeduojama ateiti. Stalas nukrautas lėkštėmis, kurios skęsta arbatos skystyje, o antras sluoksnis - maisto likučių nuo buvusių valgytojų. Bet ilgai netrunka laukti, kai bene 60-ies metų vyrukas nubraukia su šlapiu skuduru tą visą sluoksnį ant žemės. Šliurkšt, girdisi. Ir šypsosi. Padeda man prieš nosį jų siūlomų arbatų meniu. 4-ios. Pasirenku tą, apie kurią nesu girdėjusi. Ant stalo valgytojui 'priklauso' mažas dubenėlis su vos telpančiu šaukštu. Netrukus ant stalo atsiduria keramikinis arbatinukas, pripildytas arbatžolių, didesnis dubenėlis ir ir nedidelis arbatos puodelis. Padavėjas pasiima vieną iš keliolikos varinių arbatinių, šalia stalo kaistančių, pripila tą dubenėlį verdančio vandens, paima tą mano arbatos puodelį ir murko į tą vandenį. Pamurkdo pamurkdo ir atiduoda man 'švarų'.
Atskiro dėmesio turėtų susilaukti tai, kokiu būdu ant visų stalų paviršių plūduriuoja skysčių pelkės. Mano arbatos gėrimo/gaminimo/paruošimo procesas buvo pats neįdomiausias, pasirodo. Atnešė keramikinį arbatinuką, kuriuos ir Lietuvoj turim, ir kai nugeriu kažkokią dalį, vyrukas pačiumpa vėl verdančio vandens ir vėl užpila. Bet kaip pila! Tie, kas yra gėrę pas mane arbatos, žino, kaip moku pataikyti ir neperpildyti puodelio ką tik virusiu vandeniu. Aš pildu gausiai - taip, kad ir ant stalo būtų, o nespėjusiam atsilošti gėrėjui - ir ant kelių. Tai kinų arbatos užpilimo procesas yra next level. Jei yra daugiau nei vienas indas su arbatžolėmis, kurias reikia užpilti, tai pilimo procesas vyks be perstojo, t.y. padavėjas nepakels ąselės arbatinio, kol prieis kito puodelio - pils kiauriai, tarsi stalas būtų vienas didelis puodas. Tada supratau, kodėl ant stalų telkšo balos.
Sėdėjo šalia manęs šeimyna - tėtis ir -iolikiniai sūnus ir dukra. Aš gurkšnoju tą arbatą, bandau spręsti rebusą, kokiu būdu čia užsakomas maistas. Gal braukyti kiniškus hieroglifus man duotame Perlo biliete? O gal pamojuoti ranka, kad prieitų? O tol, kol baigiu išgerti pirmąjį raundą užpiltinės, stebiu, kaip minėtos šeimos tėtis atlieka arbatos paruošimo ritualą. Užpila savas arbatžoles, patiektas dubenėliuose,, verdančiu vandeniu, pridengia dangteliu ir nupila spalvotą skystį į šalią esantį 'bliūdą'. Padavėja sužpila dar kartą, tada arbatoje išmaudomi jų tie mažyčiai puodeliai. Skystis vėl nupilamas, užpilama arbata, tada ja nuplaunamos jų lazdelės, tada vėl išpilama į 'banią', tada vėl užpilama, teliuškuojama, merkiama, išpilama, nuplaunama...
O aš tuo tarpu gurkšnoju savo nenuplautą skystį...
Apsižvalgau - panašų, bet gal nepilną ritualą atlieka ir prie kitų stalų esantys žmonės. Palinkstu prie jaunesnės merginos ir klausiu, kas gi čia vyksta. 'Ai, čia mūsų tėtis taip mėgsta šeimoj daryti'. Mergaitė šypsosi ir seka akimis visą procesą. Šypsena gerai. Kitas klausimas. 'Gal žinai, kaip čia užsisakyti maistą?'. Kol laukiu atsakymo, telefono vartau išsisaugotas nuotraukas, kuriose - rekomenduotinas maistas šitoje vietoje. Vienintelis mano išsigelbėjimas - vizualas. Mergaitė vėl nusišypso ir parodo ranka į šalia praslenkančią močiutę, kuri stumia kokį tai vežimėlį, kuris primena senus Palangos paplūdimio laikus, kai termosuose moterytės laikydavo dešimtis cepelinų ir juos pardavinėdavo. 'Štai, eini prie tų vežimaičių, atsineši savo bilietą ir paprašai, kurio nori'. Taip ir padarau. Moterytė - žila žila - šypsosi, linkčioja galvą, atveria pintus indelius, kuriuose slepiasi... Kažkas. Kad maistas, tai esu įsitikinusi. Bet kokia jo sudėtis - nuspėjama tik vat anų garuojančių vištos kojų su nagais, kurias vėliau paslaugi mergaitė kerta, net ausys lapnojasi.
O aš tuo tarpu gurkšnoju savo nenuplautą skystį...
Apsižvalgau - panašų, bet gal nepilną ritualą atlieka ir prie kitų stalų esantys žmonės. Palinkstu prie jaunesnės merginos ir klausiu, kas gi čia vyksta. 'Ai, čia mūsų tėtis taip mėgsta šeimoj daryti'. Mergaitė šypsosi ir seka akimis visą procesą. Šypsena gerai. Kitas klausimas. 'Gal žinai, kaip čia užsisakyti maistą?'. Kol laukiu atsakymo, telefono vartau išsisaugotas nuotraukas, kuriose - rekomenduotinas maistas šitoje vietoje. Vienintelis mano išsigelbėjimas - vizualas. Mergaitė vėl nusišypso ir parodo ranka į šalia praslenkančią močiutę, kuri stumia kokį tai vežimėlį, kuris primena senus Palangos paplūdimio laikus, kai termosuose moterytės laikydavo dešimtis cepelinų ir juos pardavinėdavo. 'Štai, eini prie tų vežimaičių, atsineši savo bilietą ir paprašai, kurio nori'. Taip ir padarau. Moterytė - žila žila - šypsosi, linkčioja galvą, atveria pintus indelius, kuriuose slepiasi... Kažkas. Kad maistas, tai esu įsitikinusi. Bet kokia jo sudėtis - nuspėjama tik vat anų garuojančių vištos kojų su nagais, kurias vėliau paslaugi mergaitė kerta, net ausys lapnojasi.
Pagal interneto vizualias rekomendacijas išsirenku du pintus indelius, o papildomai prigriebiu kitą moterėlę su dideliu dideliu pintu indu, po kurio dangčiu, matyt, desertai. O kad būčiau žinojusi, kad desertai. Apsikrovusi trimis patiekalais, čiumpiu lazdeles, kuriomis jau įpratau valgyti, ir pradedu skanauti. Ir tada supratau, kad visi trys patiekalai - daugiau mažiau saldūs, t.y. desertai. Na, juos aš mėgstu, bet gal pietums kiek per daug trijų... Tik vėleliau pastebėjau, kad 'pagrindiniai' patiekalai - noodles, ryžiai, mėsa - užsisakinėjama atskirai. Na, bet bent jau prikimšau antrąjį, saldumynams skirtą, skrandį.
Ir dar daug šiandien mane stebino Honkongas. Ir mandarinų medžiais, kurie, pairodo - tarsi Naujųjų metų Kalėdinės eglutės (tarsi sviestas sviestuotas). Ir ryškispalviais pieštiniais, blizgančiais šuniukais, puošiančiais kiekvienas duris (gi šuns metai!), ir jų pieno arbatos, kurias bandau prisijaukinti, nors jaučiu, lyg gerčiau pamazgas, maišytas su parūgusiu pienu. Ir stebina tuo, kaip jie, mylėdami baltą balčiausią duoną, bandeles, užteptas sviestu ir riešutų sviestu, ir kondensuotu pienu vienu kartu, krimsdami kiekvieną dieną makaronus ir kitokius greituosius angliavandenius, vis dar yra tokie smulkūs ir mažyčiai... Kaip?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą