Hong Kong stories

. 3 .

Amazes me every day

Honkongo miestas stebina savo spalvomis. Parkai, paklydę daugiaaukščių pavėsiuose, viena su kita besipinančios perėjos, vingiuoti tiltai ir praėjimai tarp prekybos centrų. Čia vanduo maišosi su dangumi, už vandens - ten, tolumoje - matyti kalnai, kuriuos remia stiklinių pastatų sienos. Čia visą savaitę gali būti taip šalta ir drėgna! O per naktį saulė susiruošia ir pasirodo įdienojus. Net akys ašaroja. 

Čia garsaus ženklo kostiumas, papuošalas, aprangos detalė ar drabužis tau užtikrins solidų gyvenimą - viešumoje ir viduje. Miestiečiai pamišę dėl vardinių rūbų ir automobilių, o tuo tarpu gatvėse pardavinėjamos budos ir sendaikčiai iš palėpių. Ant miesto laiptų sudėlioti plastikiniai stalai, prie kurių prilinkę Armani, Rolex, Mercedes salonų langų blizgintojai pagaliukais gaudo ryžius. 

Mums įprasta valgyti šakutė + peilis, o čia maistas graibomas pagaliukai + šaukštas, šaukštas + šakutė. Kairėje rankoje esančiame šaukšte suki makaronus (noodles), atremi didesnį gabalą sulipusių ryžių ar atremi grubiai supjaustytą mėsos gabalą. Peilių čia nepripažįsta. Na, paprašęs gal ir gausi.

Honkonge jauni žmonės jaučia spaudimą. Jei tu dirbi ne ofiso džiunglėse su kompiuteriu kiaurą dieną, tada tu - antraeilis visuomenės sluoksny. Jei nesi verslininkas, bankininkas ar turintys vietą tarp kostiumuotųjų pastatų džiunglėse, tai tu kažką gyvenime darei labai neteisingai. Na, ir Lietuvoje dar gali jausti, kad jei dirbi baristos darbą, būdamas 30-ies, tai mama ar močiutė su nerimu stebės, kaip, jų nuomone skursti. Ir visai nesvarbu, kad tai - tavo aistra ir pašaukimas, kur laimi čempionatuose ir uždirbi daugiau nei žmogus vidutinis. Bet spaudimas čia, Honkonge daug daug didesnis. Net būdamas studentu, jaunas žmogus gėdijasi sakyti, kad papildomai uždarbiauja restorane aukšto lygio. O čia konkurencija gi beribė... ir gi ne kiekvienas jaučia vidinį pašaukimą sėdėti betono džiunglėse po 11 valandų per dieną minimum (oficiali darbo savaitė Honkonge - ~53 valandos).

Čia norėdamas atsiskaityti už eilinį kartą nuostabų maistą kavinės, jei moki kortele turi priprasti, kad tavo kortelę nuneša 'nulupti' ir atneša tik su čekiu, kurį pasirašysi. Ir kai atsitinka taip, kad lietuviškas bankas nepripažįsta tokio įsiveržimo, vietiniams tenka keisti baterijas seniai nenaudojamam banko kortelių skaitytuvui. Ir susirasti protingą kolegą, kuris mokėtų juo naudotis. Čia vyrauja bekontakčiai mokėjimai, o visą miestą vienija Octopus lojalumo contactless mokėjimai (nesidomėjau, bet galiu lažintis, kad šitos programos kūrėjai jau žarsto milijonus). 

Artėjant Naujiesiems metams, čia savi ir svetimi tau dovanos raudonus vokus, kuriuose, pagal viską, turėtum rasti piniginę dovaną. Šitokiu būdu sveikinama su artėjančiais Naujaisias. Auštą statusą užimantys, šeimas turintys žmonės, pagal tradiciją privalą visus artimuosius, kolegas apdovanoti su papildytais vokais, nes kitokiu atveju aplinkiniai įsižeis. Man 'pasisekė' šiuo atveju, nes neištekėjusios merginos, neturinčios vietinio ypatingo statuso yra atleidžiamos nuo šitos prievolės. Na, bet jei jau gavau bent vieną, vieną turėčiau ir aš kam padovanoti. 

Bet bet kokiu atveju čia, rodos, vyrauja balansas. Dangus ir žemė, vanduo ir metalas. Žinoma, gal tik man - atvykėlei - vis dar iš nuostabos akys plečiasi.