Cities As I Feel It

Hong Kong

. 2 .

It took the last breath of oxygen, for my lungs needed. 

I dived into sea of smokes, where promises and hopes are dancing everyday's waltz. Whisperers around me. They have made me feel as I am in the center of the ritual, where you are touched by the magical sound of Buddhist mantras. Deities and Gods [with different faces] are sitting as yogis in the same positions. Animal and birds, surrounded by the donations are flourishing in the Man Mo Temple. 

Oranges and flowers, red envelopes and water. Every single gift is purely for the Masters sitting on the golden tables and looking down to shades of human faces. Handfuls of incenses, low voice murmurs and numerous submissions. You can only see how lips are moving in the prayers' faces.  

Above your head, be careful, you will find burning coils and spirals, made from the same strong incenses. As they outspread the fume around you, their dead pieces fall down to bless your soul with  residue of ashes. Spirals wane in front of you. The only thing it leaves behind - the smell in the expensive suit, you put on for this occasion. 

Uncomfortable you can feel, staring to those people, doing obeisances. You are a ghost among them. Hiding in the fog of charm and never have spoken their language of love. You stood there as an outlander to their daily prayer. But even though you leave the Temple without knowing what people have been saying there, you can feel in your lungs and blood system, that some murmurs will be hiding as an undisclosed secret... 

Hong Kong stories

. 5 .

Dievybės ir dievai, gyvi ir anapus, spalvotai juodi. 

Prie durų kone kiekvienų smilksta kvapai kedrų ir jazminų Vinguriuoja smilkalo dūmas tarp namų sienų, myluoja dievybių kūnus, sunkiasi į žmonių odas ir plaukus. Kaip voratinkliai įsivelia į moterų šukuosenas, apglėbia jas saugančia aura. Vaisiai, vandens dubenėliai, akmenėliai ir rožančiai, raudonos dekoracijos ir besikartojantys aštuonetai [laimingas skaičius]. 

Kol ant pirštų sluoksniavo man laką ir maigė sustingusios pėdos tašką, smilkalo kvapas palietė mano nosies šnervę. Viena iš kone 10-ies vietinio SPA merginų, prieš pradėdama darbą, užžiebė ugnį kampe, kuriame dievybės vaišinosi vandeniu ir greipfru[k]tu 'pomelo'. Toks įprastas kasdienybės ritualas, prie kurio dar namuose pripratusi, atvykau čia į neaprėpiamą jų gausą. 

Stebėjau šiandien daugybės drakonų šokį. Ne kur kitur, o centre apsipirkimo. Kur vitrinose šviečia gėlėtos GUCCI suknelės, millenium skirtas maištingas KENZO rūbas bei pamišusioms romantikėms - Vievienne Tam pasiūtas rūbas. Ten, kur finansų miesto-giganto didžioji dalis pinigų paliekami, kur vyrai perkasi gėlėtų kaukolių striukes, kur stalelių kraštai paauksuoti netikru auksu, kur, kitaip nei Akropolyje, nerasi suolelio prisėsti vidury takelio. Gal ir protingas sprendimas. Jei nori prisėsti - laukia stalelis dar vienos ištaigingos kavinės. 'Kavos ir deserto, panele?' Ten, kur vyrauja viskas 'organic', kai nesuprasi - tai pavėluotas trendas, ar dar vienas būdas pasiekti žmonių piniginę.

Kol paklydusi juodo akmens tunely ieškojau tualeto, mano ausis pasiekė mušamų lėkščių garsas. Ne tų, kur flmuose mėto ant žemės, bet tos, kurios prie būgnų koncertuose dera. Šaižūs garsai, rodos, sklido per visą daugiaaukštį apsipirkimo centrą. Būgnai ir lekštės, kaži kokie žmonių šūksniai. Palikus 'liu' patalpas, ėjau link ausis veriančio garso. Kiekviename aukšte mačiau po geltonai raudoną drakoną, kurį sekė būrys tokių pačių spalvotų rūbų žmonės, mušantys tuos lėkštes ir būgnus. Kiekvieną kiekvieną parduotuvę drakonas lankė, šoko savo maskaradinį šokį, tūpčiojo ir ėjo į vidų, lietė ilgais ūsais Chanel kvepalų buteliukus, Dior raudonus lūpdažius. Kol drakonas svaidėsi laimės dūmais, parduotuvių kasininkai ir konsultantai kone verkė iš džiaugsmo. Ir visai be ironijos noriu papasakoti, kiek laimės - tikros ir nemeluotos - jiems atnešė tas kasmetinis drakono šokis! Reikšmės tikrosios nesi[googl]inau, bet galiu garantuoti - kad drakonas neša jiems sėkmę. Nesumeluotą ir tikrą, dėl kurios džiugesys sklisdavo dar 5-is kilometrus. Kai drakonas atlikdavo savo ritualą, ant blizgančių grindų palikdavo (ne, ne tai, apie ką pagalvojot), po augalų/gėlių puokštę, o po to - kaip gi be selfio su aplankytos parduotuvės savininkais ir darbuotojais. 

Tiek tyros laimės! Kaip vaikai visi laukė prie durų, kol palaimins juos drakonas savo šokiu. Net man, stebėjusiai viską iš šono, tryško džiaugsmo ašaros pamąsčius, kad, ištikro, jei nori, gali kiekvienas nuoširdžiai džiaugtis net ir simboliniu laimę nešančiu gyviu. Tik kažkodėl bijom, ką pasakys kaimynas, kai verksim iš laimės. 

Dievybės, dievai ir budisathos. Tiek daug reikšmės jų kasdieniams ritualasm turi aukojimai ir dovanos. Gyviesiems ir mirusiems, kilusių iš Games of Thrones ar pasakų Grimų. Kiek daug reiškia paprastas dovanos priėmimas... abiem rankom. Kaip lengva paaiškinti pastarąjį mostą. Kaip imi visa širdimi, taip čia - abiem rankom, nes jei tiesi tik vieną - matyt, kad negerbi to, kuris dovanoja. 

Cities As I Feel It

Hong Kong

. 1 .

As I walk through streets of Hong Kong, that amusement feeling [still] does not go away.

Let me tell some stories of the city of Hong Kong. Stories about adults and their childish behaves; stories of praying to goddesses of home; stories of never ending delicious foods - smells, and flavors of it.

At first glimpse you would feel that after two or twelve hours flight you have landed in the land of luxury cars and shiny windows of GUCCI, Rolex and PRADA shops, metal skyscrapers. Then it would struck you [a bit] that mixture of polarized glass and noodle shops, falling down into sea of used cardboard boxes, hiding among never ending constructions. 

You would stop at the crossroad's yellow zebra where the cross-light would be shouting louder than any red Ferrari. Most likely the first day you would be lost among the streets of... different flavors. If you're hungry, your nose would show you the winding road where streets cross each other in vertical in horizontal lines as the right one. And as the first day you still would use your abroad sim card with mobile internet already gone, there would be no google maps or GPS, thus only our  five senses of human nature would try to rescue you from labyrinths of food stalls. However, as most of us already know, not always you can trust your nose and gut when we touch the topic of delicious food. You would wonder through colors of the local market and with smile or basic sign language would try to understand what you've just eaten from the grey-haired lady. 

When tongue receptors would make a statement: 'I am confused but delighted', you would give away yourself into the hands of Asian food and its flavors. Then you'd let yourself loose the way using never ending footbridges and double-language signs, leading from the HSBC to the China bank. And exactly at that moment when you would start feeling paranoid, without oxygen and clear sky above your head, your cheeks would start to feel the breeze of the blue sea. 

And then, in front of you, you would see the water and the grass, and in the nearest coast of other side - mountains, rising through the hundreds small islands. Your would take that deep breath of what you have seen today - the first day - and it wold struck you again the feeling of amazement. 

Such metal-glassy city, where people work more than European could imagine (53 h/per week), where the shoes' brand and money is the priority in the early age of most children, where there is no more land left to build up a new building, where everything looks dirty and clean in the same second, will leave you touched with the best feelings. 

Hong Kong stories

. 4 .

Kai vakar įžengiau į darbinį retro maskaradą, pirma mintis, kilusi apvelgus šokančiuosius pagal lotynų muzikos ritmą, buvo 'ah, pasirodo, kinai moka linksmintis!'. Antra mintis - 'ah, nė vienas kinas nešoka... tik filipiniečiai, korėjiečiai, nepaliečiai ir europiečiai'... Tik paskelbus paskutinį vardą, laimėjusį dar vieną sake butelį, t.y. pasibaigus oficialiai daliai, didžioji dalis komandos susirinko dalykus ir net nepamojavę išėjo namo. Liko tie, kuriems negalioja sekmadienis-poilsis taisyklės, ar tai, kad kitą rytą - į darbą. 

Vakarėlis kaip vakarėlis. O ypatingai - darbo. Žinote, būna visokių kuriozų. Kažkuri mergina nepataikė atsisėsti ant kėdės, kažkuris vaikinas rodė break dance sugebėjimus, o čia dar visų jaunųjų azijiečių akys krypo į vyriausius ir aukščiausius vakarėlio vyrus. Nors gana nemažas procentas nepaliečių, filipiniečių 20mečių merginų jau nesioja vestuvinius žiedus, bet joms tai netrukdo būti jautrioms, kai jų vakaro simpatijas šokdina kaži kuri, bet ne ji. Nuvilsiu - muštynių nebuvo, tik tiesiog dideli europiečiai vyrai vis būdavo nugvelbti norom ar nenorom vienos ar kitos mergaitės. Dideli vyrai ir mažos stiprios merginos. 

Honkongas vis dar stebina. Jų maistas. Jų valgymo tradicijos, kurios trukdo man valgyti, nes stebiu, kaip kiti valgo. Honkongas - miestas, kur anglų kalba, kartu su kantoniečių kalba, yra oficialioji. Tai reiškia, kad kelio ženklai, kiti ženklai bus parašyti šiomis dvejomis kalbomis. O ir tikrai didžioji dauguma kalba anglų, tad sunkumų nėra. Tačiau visai kas kita - vyresnioji karta, kuri vietoj anglų kalbos naudoja šypsena ir galvos linkčiojimą. O aš mėgdžioju. 

Užėjau aš šiandien į 'anglų kalba - 0' arbatos vietą, kurioje kvepia maistu ir arbata, kurioje nieko prašmatnaus, bet eilės vietinių - nuolatos. Erdvė - kaip seno sandėlio/valgyklos, kuri nemačiusi remonto nuo dar tada, kai vietiniai britų armijoje buvo. Stalai gausiai nusėsti, nukloti dešimtimis lėkščių su skirtingais patiekalais. Kaip įprastai, įžengęs į tokią, praeini pro kasininkę, su kuria vėliau atsiskaitysi, randi kėdę prie vieno iš dešimties vietų stalų ir lauki, kol baltų marškinių vyras ateis ir išrašys čekį, kuris kažkodėl primena loterijos Perlas bilietus (na tuos, kur braukai skaičiukus ir laimi daug pinigų). 

Su švariomis rankovėmis nerekomeduojama ateiti. Stalas nukrautas lėkštėmis, kurios skęsta arbatos skystyje, o antras sluoksnis - maisto likučių nuo buvusių valgytojų. Bet ilgai netrunka laukti, kai bene 60-ies metų vyrukas nubraukia su šlapiu skuduru tą visą sluoksnį ant žemės. Šliurkšt, girdisi. Ir šypsosi. Padeda man prieš nosį jų siūlomų arbatų meniu. 4-ios. Pasirenku tą, apie kurią nesu girdėjusi. Ant stalo valgytojui 'priklauso' mažas dubenėlis su vos telpančiu šaukštu. Netrukus ant stalo atsiduria keramikinis arbatinukas, pripildytas arbatžolių, didesnis dubenėlis ir ir nedidelis arbatos puodelis. Padavėjas pasiima vieną iš keliolikos varinių arbatinių, šalia stalo kaistančių, pripila tą dubenėlį verdančio vandens, paima tą mano arbatos puodelį ir murko į tą vandenį. Pamurkdo pamurkdo ir atiduoda man 'švarų'. 

Atskiro dėmesio turėtų susilaukti tai, kokiu būdu ant visų stalų paviršių plūduriuoja skysčių pelkės. Mano arbatos gėrimo/gaminimo/paruošimo procesas buvo pats neįdomiausias, pasirodo. Atnešė keramikinį arbatinuką, kuriuos ir Lietuvoj turim, ir kai nugeriu kažkokią dalį, vyrukas pačiumpa vėl verdančio vandens ir vėl užpila. Bet kaip pila! Tie, kas yra gėrę pas mane arbatos, žino, kaip moku pataikyti ir neperpildyti puodelio ką tik virusiu vandeniu. Aš pildu gausiai - taip, kad ir ant stalo būtų, o nespėjusiam atsilošti gėrėjui - ir ant kelių. Tai kinų arbatos užpilimo procesas yra next level. Jei yra daugiau nei vienas indas su arbatžolėmis, kurias reikia užpilti, tai pilimo procesas vyks be perstojo, t.y. padavėjas nepakels ąselės arbatinio, kol prieis kito puodelio - pils kiauriai, tarsi stalas būtų vienas didelis puodas. Tada supratau, kodėl ant stalų telkšo balos. 

Sėdėjo šalia manęs šeimyna - tėtis ir -iolikiniai sūnus ir dukra. Aš gurkšnoju tą arbatą, bandau spręsti rebusą, kokiu būdu čia užsakomas maistas. Gal braukyti kiniškus hieroglifus man duotame Perlo biliete? O gal pamojuoti ranka, kad prieitų? O tol, kol baigiu išgerti pirmąjį raundą užpiltinės, stebiu, kaip minėtos šeimos tėtis atlieka arbatos paruošimo ritualą. Užpila savas arbatžoles, patiektas dubenėliuose,, verdančiu vandeniu, pridengia dangteliu ir nupila spalvotą skystį į šalią esantį 'bliūdą'. Padavėja sužpila dar kartą, tada arbatoje išmaudomi jų tie mažyčiai puodeliai. Skystis vėl nupilamas, užpilama arbata, tada ja nuplaunamos jų lazdelės, tada vėl išpilama į 'banią', tada vėl užpilama, teliuškuojama, merkiama, išpilama, nuplaunama...

O aš tuo tarpu gurkšnoju savo nenuplautą skystį...

Apsižvalgau - panašų, bet gal nepilną ritualą atlieka ir prie kitų stalų esantys žmonės. Palinkstu prie jaunesnės merginos ir klausiu, kas gi čia vyksta. 'Ai, čia mūsų tėtis taip mėgsta šeimoj daryti'. Mergaitė šypsosi ir seka akimis visą procesą. Šypsena gerai. Kitas klausimas. 'Gal žinai, kaip čia užsisakyti maistą?'. Kol laukiu atsakymo, telefono vartau išsisaugotas nuotraukas, kuriose - rekomenduotinas maistas šitoje vietoje. Vienintelis mano išsigelbėjimas - vizualas. Mergaitė vėl nusišypso ir parodo ranka į šalia praslenkančią močiutę, kuri stumia kokį tai vežimėlį, kuris primena senus Palangos paplūdimio laikus, kai termosuose moterytės laikydavo dešimtis cepelinų ir juos pardavinėdavo. 'Štai, eini prie tų vežimaičių, atsineši savo bilietą ir paprašai, kurio nori'. Taip ir padarau. Moterytė - žila žila - šypsosi, linkčioja galvą, atveria pintus indelius, kuriuose slepiasi... Kažkas. Kad maistas, tai esu įsitikinusi. Bet kokia jo sudėtis - nuspėjama tik vat anų garuojančių vištos kojų su nagais, kurias vėliau paslaugi mergaitė kerta, net ausys lapnojasi. 

Pagal interneto vizualias rekomendacijas išsirenku du pintus indelius, o papildomai prigriebiu kitą moterėlę su dideliu dideliu pintu indu, po kurio dangčiu, matyt, desertai. O kad būčiau žinojusi, kad desertai. Apsikrovusi trimis patiekalais, čiumpiu lazdeles, kuriomis jau įpratau valgyti, ir pradedu skanauti. Ir tada supratau, kad visi trys patiekalai - daugiau mažiau saldūs, t.y. desertai. Na, juos aš mėgstu, bet gal pietums kiek per daug trijų... Tik vėleliau pastebėjau, kad 'pagrindiniai' patiekalai - noodles, ryžiai, mėsa - užsisakinėjama atskirai. Na, bet bent jau prikimšau antrąjį, saldumynams skirtą, skrandį. 

Ir dar daug šiandien mane stebino Honkongas. Ir mandarinų medžiais, kurie, pairodo - tarsi Naujųjų metų Kalėdinės eglutės (tarsi sviestas sviestuotas). Ir ryškispalviais pieštiniais, blizgančiais šuniukais, puošiančiais kiekvienas duris (gi šuns metai!), ir jų pieno arbatos, kurias bandau prisijaukinti, nors jaučiu, lyg gerčiau pamazgas, maišytas su parūgusiu pienu. Ir stebina tuo, kaip jie, mylėdami baltą balčiausią duoną, bandeles, užteptas sviestu ir riešutų sviestu, ir kondensuotu pienu vienu kartu, krimsdami kiekvieną dieną makaronus ir kitokius greituosius angliavandenius, vis dar yra tokie smulkūs ir mažyčiai... Kaip? 

Hong Kong stories

. 3 .

Amazes me every day

Honkongo miestas stebina savo spalvomis. Parkai, paklydę daugiaaukščių pavėsiuose, viena su kita besipinančios perėjos, vingiuoti tiltai ir praėjimai tarp prekybos centrų. Čia vanduo maišosi su dangumi, už vandens - ten, tolumoje - matyti kalnai, kuriuos remia stiklinių pastatų sienos. Čia visą savaitę gali būti taip šalta ir drėgna! O per naktį saulė susiruošia ir pasirodo įdienojus. Net akys ašaroja. 

Čia garsaus ženklo kostiumas, papuošalas, aprangos detalė ar drabužis tau užtikrins solidų gyvenimą - viešumoje ir viduje. Miestiečiai pamišę dėl vardinių rūbų ir automobilių, o tuo tarpu gatvėse pardavinėjamos budos ir sendaikčiai iš palėpių. Ant miesto laiptų sudėlioti plastikiniai stalai, prie kurių prilinkę Armani, Rolex, Mercedes salonų langų blizgintojai pagaliukais gaudo ryžius. 

Mums įprasta valgyti šakutė + peilis, o čia maistas graibomas pagaliukai + šaukštas, šaukštas + šakutė. Kairėje rankoje esančiame šaukšte suki makaronus (noodles), atremi didesnį gabalą sulipusių ryžių ar atremi grubiai supjaustytą mėsos gabalą. Peilių čia nepripažįsta. Na, paprašęs gal ir gausi.

Honkonge jauni žmonės jaučia spaudimą. Jei tu dirbi ne ofiso džiunglėse su kompiuteriu kiaurą dieną, tada tu - antraeilis visuomenės sluoksny. Jei nesi verslininkas, bankininkas ar turintys vietą tarp kostiumuotųjų pastatų džiunglėse, tai tu kažką gyvenime darei labai neteisingai. Na, ir Lietuvoje dar gali jausti, kad jei dirbi baristos darbą, būdamas 30-ies, tai mama ar močiutė su nerimu stebės, kaip, jų nuomone skursti. Ir visai nesvarbu, kad tai - tavo aistra ir pašaukimas, kur laimi čempionatuose ir uždirbi daugiau nei žmogus vidutinis. Bet spaudimas čia, Honkonge daug daug didesnis. Net būdamas studentu, jaunas žmogus gėdijasi sakyti, kad papildomai uždarbiauja restorane aukšto lygio. O čia konkurencija gi beribė... ir gi ne kiekvienas jaučia vidinį pašaukimą sėdėti betono džiunglėse po 11 valandų per dieną minimum (oficiali darbo savaitė Honkonge - ~53 valandos).

Čia norėdamas atsiskaityti už eilinį kartą nuostabų maistą kavinės, jei moki kortele turi priprasti, kad tavo kortelę nuneša 'nulupti' ir atneša tik su čekiu, kurį pasirašysi. Ir kai atsitinka taip, kad lietuviškas bankas nepripažįsta tokio įsiveržimo, vietiniams tenka keisti baterijas seniai nenaudojamam banko kortelių skaitytuvui. Ir susirasti protingą kolegą, kuris mokėtų juo naudotis. Čia vyrauja bekontakčiai mokėjimai, o visą miestą vienija Octopus lojalumo contactless mokėjimai (nesidomėjau, bet galiu lažintis, kad šitos programos kūrėjai jau žarsto milijonus). 

Artėjant Naujiesiems metams, čia savi ir svetimi tau dovanos raudonus vokus, kuriuose, pagal viską, turėtum rasti piniginę dovaną. Šitokiu būdu sveikinama su artėjančiais Naujaisias. Auštą statusą užimantys, šeimas turintys žmonės, pagal tradiciją privalą visus artimuosius, kolegas apdovanoti su papildytais vokais, nes kitokiu atveju aplinkiniai įsižeis. Man 'pasisekė' šiuo atveju, nes neištekėjusios merginos, neturinčios vietinio ypatingo statuso yra atleidžiamos nuo šitos prievolės. Na, bet jei jau gavau bent vieną, vieną turėčiau ir aš kam padovanoti. 

Bet bet kokiu atveju čia, rodos, vyrauja balansas. Dangus ir žemė, vanduo ir metalas. Žinoma, gal tik man - atvykėlei - vis dar iš nuostabos akys plečiasi. 

Honk Kong stories

. 2 .

Saugios sienos

Sienos nuogos laukia sukabintų atvirukų, o aš dėlioju mintis užkąsdama aštuonkoju bei neaiškios kilmės ir sudėties sushi.

Mojavo šiandien man iš banko Maneki-Neko katytė, nešdama institucijai ir jos žmonėms sėkmę... ir pinigų skėtį. HSBC gal dėl to ir siekia padanges, kad prisikviečia katinais naujus lankytojus užklysti. Aš pasirašyčiau, jei labai reikėtų dar vieno banko kortelės kišenėj.

Teko stoty pabuvoti kartą kitą ir atkreipė dėmesį mane švieslentės raudonai žibančios. 5000 HKD (~500 pounds) bauda laukė tų, kurie tiestų ranką išmaldos prašyti. Ir gi tiksliai - atvirkščiai nei Londone ar Vilniuj, čia gyvena tik turtingi ir laisvi. Pinigais ir mintimis. Jiems duonos teikia jų restoranėliai ir darbštumas. O apgauti užsieniečių [ar savų] jiems, matyt, nekyla noras.

Užsukęs į restoraną, nerastum 4-to stalo. Ar 14-o ir 24-o... '4' čia nelaimingas skaičius ir, atvirkščiai nei '13' -

mūsiškis, jis neša negatyvą net ir 400-šimtukui.

Kai ateisi valgyti kažkur, nepamiršk įsimesti į rankinę servetėlių porą, jei mėgsti susitepti. Nes vienam žmogui skiria čia tik po vieną popierinę nosinaitę. Net tokiuose tinkluose kaip Pret-A-Manger. Tuo tarpu daugumos vietinių rankinėse rasi plastikinę/metalinęs tarą, skirtą šaltam gėrimui ar karštai sriubai. Kodėl tai vyksta? Kad medžiai žaliuotų ir plastiko naudojimas mažėtų. Sąmoningi šiuo klausimu - maži ir dideli.

Jei reiktų patarimo, kaip langus išsišveisti, atkeliaukit čia. Nežinau, kokį jie ten skystį vartoja stiklams valyti, bet jų vitrinos blizga net prie judriausios gatvės, kur lietus ir dulkės maišosi šiuo metų laiku. Ir neūtinai tai PRADA ar GUCCI.

Jei nori būti amžinai jaunas, atvyk į Honkongą. Tik su viena sąlyga - turi būti bent per galvą ūgiu aukštesnis už vietinius žmones. Kone kiekvienas, paklaustas, kiek man duotų metų, minusavo bent 5-6 nuo tikrojo amžiaus. Ir viskas... Tik dėl aukšto ūgio! (gal dar dėl šviesių plaukų...).

Ir... Jei nori saugiai jaustis mažytėse gatvėse net ir naktį.... atvažiuok į Honkongą.

Hong Kong stories

. 1 .

Small city big lights

Čia šiukšlių konteinerių apkrautose pakampėse kvepia jūros gėrybėmis. Aprūkę restoranų langai nuo grill mėsytės, McDonalds'e gali rasti omarų sriubos, bet studentų ir higienos, atitinkančioS bent 1 lietuvišką higienos puodelį atitikmens - 0. Bet tu eini ir uodi, trauki į save to maisto kvapą ir žinai, kad net jei gyventum 200 metų, nespėtum išvalgyti visų tų nuostabių dalykų tose purvinose gatvėse/kavinėse/prabangiuose restoranuose.

Čia šviesoforai perėjose pėstiesiems klykia garsiau nei automobiliai. Čia gatvės kertasi ne tik vertikaliai-horizontaliai, bet ir aukštyn-žemyn.

Čia, skirtingai nei Londone, vyrų (atvykėlių - pirmiausiai, o tada - ir vietinių) kišenės dydį rodo ne suglamžytas ir per trumpas/didelis kostiumas, išsiskėtusios marškinių sagos, bet dailiai nulieti kostiumai, ką tik kirptos barzdos bei plaukai, įdegusi oda ir sveika išvaizda. Tokia, kur tikriniesi, ar ne Holivudo/Bolivudo dievaitis apsilankė. Moters (atvykėlės ir/ar azijietės) klasę parodo ne suraukta kakta, papūstos lūpos ar dirbtinės blakstienos bei juodas paakių pravedimas, bet skaisti ir švytinti oda, profesionaliai padažytos akys, neiššaukianti, bet dėmesio verta moteriška eilutė, pabrėžianti moters prižiūrėtą kūną, bei bangomis ar tiesiai krentatys ant pečių plaukai...

Čia 25 metų vietinės/nepalietės/filipinietės merginos elgiasi kaip lietuvės 16-metės. Jos siekia į tavo ranką įsikibti, jom patinka kikenti, telefono ekraną puošti vietine pop žvaigždute iš gal vietinio X-faktoriaus. Jos kaip vaikai stebi tave ir išsižiojusios klausosi tavo pramanytų arba ne, istorijų.

Čia aukšto lygio restorane žmonės sėdi su žieminėmis striukėmis, nes... Nėra šildymo! Nei namuose, nei viešose vietose. Viskas, ką jie turi - tai laukimą, kol praeis šalčiausios metų dienos (+9 laipsniai).

Čia jie pusryčiams valgo lipnius ryžius, panašius į tirštą sriubą, kurioje rasi ir mėsos, ir daržovių, ir kokių dar tai priedų. Jiems nebūtų keista, kad kažkas Lietuvoje iš pat ryto valgo vakarykščius cepelinus. Nes pusryčiams jie sotinasi riebiai ir sočiai.

Čia vidutinė darbo savaitė - 52 valandos. Jie per savo laisvas dienas dažniausiai tiesiog miega, žiūri TV ar nueina į artimiausią kino teatrą. nes tiesiog būna pavargę.

Čia beveik niekas negamina. Kam gaminti, jei gali už tiek pat ir dar pigiau pavalgyti kažkur šalia darbo/namų. Ir dar indų neplauti.

Čia dideliai atrodantis, mažos kvadratūros miestas...