Raibuliavo balos nuo lietaus lašų, skendėjo jose vaizdai dangaus. Pilka skraistė miestą apglėbus stipriai laikė. Aukštų žibintų šviesoje šmėžavo sulinkusių praeivių šešėliai ištęsti. Kiekvienas prašalaitis laikė skėtį rankoj ar tai slėpėsi po skrybėlėtu stogu. Jaunas vakaras dar tik tebuvo, bet audra nuspalvino visą gamtą neišpasakyto grožio pilkuma.
Siaurų gatvių pakraščiuose stūksojo plaunami lietaus namai, telkšojo vandens mažos balos paliktuose induose ant laiptų plačių. Tylaus metalo aidas, kai liesdavo lietus, išgąsdindavo niekieno vieną ar kitą katę. Miestas buvo tylus - toks, koks būna valandą trečią darbo dienos rytą. Išskyrus prašalaičius, skubančius į sausą vietą, vaiduoklių namų prieangiuose buvo nieko nematyti. Bet ant laiptų - tų vienų - sėdėjo berniukas šviesių plaukų. Jo garbanas ištiesino drėgmė naktinė, o kojas plovė lietaus srovė, bėganti iš aukštutinio miesto.
Sėdėjo jis ant pirmo mažo laipto. Nė motais jam buvo nei naktis tamsi, nei per veidą bėgantys lietaus varvekliai. Pagaliukais lietė kietą žemę, piešė freskas, gimstančias jo galvoje garbanų šviesių. Toks oras jam buvo mėgiamiausias. Galėjo tuomet džiaugtis vienuma garbinga, kuri kaip retas, bet malonus svečias buvo laukiamas berniuko kas rytą trečią. Kai dangų skrosdavo žaibai, berniuko netrukdė niekas. Nei kiemo draugai jam siūlė apelsiną, nei tėveliai liepė daržą rausti. Nesuklyskit, patikdavo jam rankom liesti žemę, bet ne tokią, kurioje augalai augo.
Jis visu savo kūnu mylėjo cemento šaltumą, sušalusio molio minkštumą, džiūgavo galėdamas prisidėti prie naujo geležinkelio tiesimo. Metalas - toks šaltas - ar tai skiediniai metalo, keldavo savivertę berniuko mažo, įkaitintas žaizdras nušviesdavo ne tik jo išorinį, bet ir vidinį, tokį keistą veidą.
Sėdėdamas ant pirmo laipto, jis kūnu jautė nelygų jo paviršių, kas versdavo jį muistytis kaskart nušvitus žaibui. Galėjo uosti baigiančio atvėsti įkaitusio asfalto kvapą, pagaliukais tyrinėti, kaip vandens srovė bėgioja gatvės įtrūkimais, kurie atėjus vasarai ar žiemai, plėtėsi ir jungėsi į duobes, nemylimas miestiečių. Kai pagaliukais išlietė visą paviršių gatvės, atsiklaupė ant nuogų kelių, panardino plaštakas į šiltas sroves. Jautė, kaip pro medžiaginius jo naujus batus sunkėsi vandens upeliai, jautė, kaip mažyčiai akmenukai įsirėžia į jo jautrią odą. Bet visa tai jam teikė nepaaiškinamą ekstazę, kokią tik vaikai [viduj] dar jaučia. Nugalėjęs baimę būti pabučiuotam žaibo [visgi laidininku jis jau buvo], pratinosi prie akis apnikusios tamsos ir įžiūrėti bandė piešinius, puošiančius gatvę senojo miesto. Sukėlęs bangą dešine ranka, jis nuo vaizdo pašalino kliūtis menkas - nukritusius medžių lapus, sraigių kiautus ar miestelėnų paliktus maisto likučius.
Krypavo galvą, kad anksčiau nepastebėjo, jog jo namų šaligatvius puošia neregėti ornamentai, tokie, kurie, akivaizdu, buvo išbraižyti talentingo ir gal seno - kaimyno akiniuoto. Bandė įskaityti berniukas šviesių plaukų, kokias pasakas jam gatvės grindinys paseks, kokias paslaptis išduos jo rūpestingai glostomas paviršius. Bet jo susikaupimą pertraukė garsas, sukarpęs audringą tylą. Iš šiltų namų jį kvietė prisijungti prie vakarienės stalo.
Nusivalęs rankas į varvančių šortų kišenes, jis užkopė laiptais nelygiais į namus. Prieš žengdamas į nama, medinių grindų, jis per petį dar pažiūrėjo į tai, kas taip traukė jo sielą mažą - freskomis išpaišyti grindiniai ir metalo šaltas žvilgesys, kvepiantis drėgme lietaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą