Vėjas šuorais glostė paviršių akmenuoto tako. Ryto tylą trikdė tik nuskurdusio vaikino batai, apipilyšę, nematyti. Antoni Gaudi kėlėsi anksti, kad pradėti darbą asistento architekto ar tai kito. Nelygus Barselonos miesto paviršius kėlė jam skausmą ties kiekvienu žingsniu. Akyse žvilgėjo ašaros perlinės, sučiauptos lūpos nieko nekalbėjo, bet kūnas alsavo jaunuolio ryžtu. Skaičiavo mintyse, dėliojo, kaip greitai jis galės panerti visa galva į studijas architektūros, kai galės sava ranka braižyti sienas, langus ir kolonas. 17-os ir visas nuvargęs, nors užsispyręs, bet sutrikęs, kai papuolė į garsių, žymių architektų būrį, kur žmonės kūrė stebulingus maketus.
Jo rūbai rodė jo skurdumą, kas vėleliau jį kaip ir pražudė, bet jo fantazija beribė mėgo puoštis ir spalvoti savo aplinką ir miesto rūbą. Eidamas pro šalį pastato didesnio, tūnančio Barselonos kamputyje, jis aplipdydavo spalvotais karoliukais lango rėmus, duryse išpiešdavo ornamentą sudėtingesnį, o sienas, be gailesčio, ištepliodavo dangaus ir uogų atspalviais. Ir visa šita kūryba siautė jo fantazijoj beribėj, tad kaimynas ar kitas koks provincialas net nenumanė, kad gyvena pastogėje rožinio namo. Gaudi norėjosi vingių plačių, raizgytų kūrinių, todėl, kai niekas jo nematė, braižybos lapą, net darbe, naudojo kaip puošnių pastatų pagrindą maketo.
Kai jo taupyklė nuosava galėjo apmokėti jo svajonių studijų programą, jis uoliai krito į modernizmą. Jam nerūpėjo nei taisyklė, nei aplinkiniai, jam norėjosi spalvoto gyvenimo aplinkui. Po dešimties, kelių, metų dirbant, prie jo slenksčio ponas Guell atslinko. Pastarasis, sužavėtas jauno vyro mąstymu beribiu, nėrė kartu su juo į pastatų puošnybę. Gaudi kūrė, projektavo, detalėms visą dėmesį atiduodavo, nevalgė ir nėgėrė, nes jam nieko nuostabiau nebuvo, kaip pamatyti saulėje spindinčius vitražus pastatų stebuklų.
Ir vieną dieną jis tartum iš sapno prasibudo. Už jo mažyčio ir tamsaus, dulkėto kabineto, stovėjo ir sėdėjo, sienomis ramstėsi, nauji klientai, ar gal geriau - klientų asistentai - laukė ir tikėjosi, kad štai Barselonos miestą papuoš būtent jų vardu užvadintas parkas, smuklė ar seklyčia. Bet nenorėjo jis daugiau objektų, nes pagrindinis jam tuomet tikslas - išsakyti istoriją jo garbinamo Kristaus naujos bažnyčios sienomis jo mylimajam mieste.
Nereikėjo jam nei šeimos didžiulės (ar jokios), nei spalvotų rūbų ar tik turtingiems skirto maisto. Viskas, kas jam rūpėjo - pastatyti Dievui skirtą paminklą, kurį papuoš taip, kaip dar vaikystėje svajojo. Patiko jam apvalios sienos, linkiai ir spalvoti rutuliukai. Nepamiršo jis dar ir didybės žodžio bei stulbinamo aukštumo - visa tai turėjo tilpti į Sagrada Familia projektą. Jo lūpomis skambėjo maldų eilutės nuolatos, jo rūbai dvelkė atsiskyrėlio dvasia, kurią peni tik tikėjimas didžiu Dievu, todėl jis jautėsi benamis visom dienom, išskyrus kai galėjo prisiliesti prie Sagrada Familia bažnyčios.
Ir kai jau kaip eilinę dieną, jis mynė tą patį akmenuotą taką, kuriuo ėjo vos ne šešiasdešmt metų, link maldos namų jo išmyluotų, jis net nepastebėjo, kaip pro miglas išlindo tramvajaus priekinis žibintas. Gaudi, kaip visada, kentėjo, rijo ašaras nuo skausmo, o mintyse tiktai gailėjo, kad neprisilietė prie užbaigto projekto. Jis šaukėsi pasąmonėj maldom pagalbos, peržiūrėjo spalvotų stikliukų pačio sukurtas mozaikas, bet nė vienas prašalaitis netikėjo, kad štai gulintis žmogus benamio rūbais sukūrė jų miestų simbolių paketą.
Kai merdėjo jis svetimuos pataluos, jį slaugė kaip neatpažintąjį objektą. O kai jau buvo per vėlu atgaivinti jo sąmonę, fantazijų pripildytą, Dievo pašauktinis, kapelionas Gaudi mylimo objekto, pažino tą nerimastingą veidą, tas raukšles ir nuo braižymo bei ligos sulinkusius pirštus jo rankų. Paliko Gaudi šį pasaulį jau truputį spalvotesnį, tokį, apie kokį jis dar pirmųjų vaikystės pokaičių metu sapnavo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą