Akimis Ji ieškojo Jojo.
Jis, tuo tarpu, jautė širdimi.
Svetimų žmonių glėby jie bandė troškulį malšinti. Bet kiekvieną kartą apkabinus jautė, Jis ir Ji, kad šaltos rankos liemenį kabina, kad negilus žvilgsnis jų kūnus nulydi.
Sapnuose Ji sapnavo, kaip šypsenos plačios mylimąjį sutiko, glostė plaukus juodvarnio spalvos.
O kitam gale to pačio miesto, Jis skaičiavo jonvabalius, žybsinčius už lango. Tą naktį Jis sapnavo, kaip moterį žmonių būry su žibančiom akim sutiko.
Gatvėje prasilenkė jie ne kartą, gal lietėsi alkūnėmis netyčia, bet atsisukę nieko jie nematė - tik svetimų žmonių širdis. Bet prisilietimo galia beribė - tarsi gija juos vijos, apraizgė buvusiuosius, patrtis, nežemiškas duotybes. Ir kai gija į mazgą susivijo [rišamą jūreivių], jie Cafe de Paris prie vieno stalo sėdo.
Delnais besišypsančius veidus parėmę, jie neslėpė džiugesio, viliojančio meilę. Jie matė tik tai, kas tiesiai prieš juos sėdėjo, o periferinis matymas įsimylėjime išblėso. Kol Jis juokavo apie nuotykius savo, Ji jautė jau ant rankos žadėtą - vestuvinį - žiedą. O Jo juokų gilioj esmėj paslėptas meilės priesakas užgijo. Nuo pirmojo susitikimo jie dalinosi namais gausiais, spaudė ranką naujiems draugams, dalijosi meile - šilta, aistringa [fizine] ir emocijų burbule pasislėpusia jausmingąja.
Ir kai lipo iš duobių jie susikabinę, kai šoko namų salione džiaugsmo šokį, jie jau kūrė paveikslus šeimos planuotos. Ir vieną rytą, vos prabudus, kai saulė įšildyti net kambario nespėjo, Jis pravėrė mylimosios miegamojo kambarį. Tyliai pasigrožėjo Jos užmiegotu veidu, ir įsmukęs į šiltą guolį šalia Jos, Jis paprašė būti žmona Jojo. Ir nors nujautė Ji tą seniai, bet širdis suvirpo iš meilingos ir aistros pilnos audros. Pasakė Ji tausotus tuos žodžius: "Taip, nes myliu aš Tave". Ir Jis atsakė bučiniu - aistros ir meilės kupinu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą