Pievoj didelėj nebuvo nieko. Trumpą žolę kasdien glostė vėjas šuorais. O naktimis pievos gale žvaigždės krito. Nebuvo nieko - tik plynas žalias laukas, pasirengęs būt sujauktas. Netrukus tai įvyko - iš tolimo krašto nedidelė sėkla atskrido, šaknis į juodą gruntą įleido. Stiprėjo, augo, gėrė vandenį, šildėsi saulėj. Patyrė lapės letenų sunkumą, o ir apskabytas buvo vabalų laukinių.
Kai stiebėsi, kaimynystę stebėjo, sukiojo liauną kūną, vinguriavo. Matė, kaip toli žmonės berželius, klevus, liepas sodino, kitus keistus augalus genėjo. Sekė Observatorijos kilimo eigą, džiaugėsi netoliesi vaikų žaidžiamais žaidimais bei porų stipriais apsikabinimais. Kai suaugo, prie kamieno glaudė verkiantį vyrą, šnabždėjo mantras į ausį vaikų grupelei. Kilnojo šakas iš juoko, kai šalia pajacas triukus rodė.
Galingas išaugo, stiprus. Vėjų nugludintas, praradęs kelis lapus, bet tankus ir vienas toks, vienintelis visoj pievoj, o gal net visame mieste. Jo laja buvo namais, užuovėja, apsauga nuo saulės, atrama didžiulė. Viską davė, dalinosi. Tik vienui vienas jis buvo. Daugiau šalia žmonės nebeleido jokių augalų auginti, tik aplink jį vis tą žaliąją pievą trumpindavo.
Bet permąstęs savo likimą, gyvūnus ir žmones sutiktus, gamtos išdaigas patirtas, suprato, kad vienišu savęs nepavadins. Gal vienas jis yra, bet vienišas - niekada. Po jo tvirtu stotu slepiasi asmenybės didžios, ilgiausias eiles poetai rašo, iš tolo ar arti žmonės jo didybe džiaugias, energijos semias.
Kaip ir šioj nuotraukoj - visi yra po du.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą