.6. Kantrybė už nugarų paliko.

... tos likusios kelios dienos pulsavo jų susikibusių rankų plaštakose. Pavasaris šildė jų įkaitusias sielas, spindinčias akis slėpė saulės akiniai. Tuo laiku buvo pusryčiai skaniausi, pokalbiai gražiausi ir stebino kasdienis atradimas vis naujų dalykų. Jai Vilniaus senamiestis rodėsi kitoks, dar mielesnis, šiltų spalvų išglamonėtas, o Jam atostogos, matyt, ėjosi tokia vaga, kuria netikėjo net giliausia Jo širdies kertelė. 

Tos dienos buvo pilnos vakarų su filmu, kruasanais ir kava, beigeliais bei kanelėm, tirpstančiais burnoj. Ir atėjo tas pirmadienio rytas, kai ji prabudo žinodama - atsisveikinti šiandien teks, darbai Jos laukia, o Jis iškeliauja į kitą miestą. Ji glamonėjo Jo veidą paskutines minutes, o mintyse, kaip visada - kantrybės neduodantys klausimai... Jausmas toks, lyg trumpas vasaros romansas baigėsi išaušus pavasario Tam pirmadienio. Nesinorėjo Jo rankos paleisti, per stalo paviršių ieškojo Jo pirštų, bandė įsiminti jo dilbio linkį, tvirtas rankas ir tą žvilgsnį malonų, tirpdantį Jos bet kokius nusistatymus. 

Pakilo jie nuo paskutinių pusryčių stalo, Jis susirinko daiktus, atsiduso, Ji nieko nepasakė. Priėjus sankryžai lemtingai Jie atsisuko ir neturėdami nuovokos jokios, pasakė "Viso gero". Palydėjo šiltas bučinys ir keisti sakiniai, padriki žodžiai, palinkėjimai įdomūs. Bet Jie suprato viena - nežinia kada galės vienas kitą apsivyti, ir kaip susižavėjimo objektą savo akyse vėl išvysti. 

***

Vos tik Jis paliko gimtojo krašto žemę, pakilo sparnais į dangų giedrą, klausėsi muzikos lėktuvo salone, Ji atsidarė naują kompiuterio langą, kuriame įrašė vieną: "Vežkit mane pas Jį". Gyvendama taisyklių pasaulyje Ji nemėgo paslapčių ir staigmenų, bet širdis nekantravo, pirštai klaviatūra slidinėjo, kai reikėjo spausti paskutinį, bilietus perkantį, mygtuką. Sau Ji nepripažino, nepasakė, kad važiuoja TIK dėl jo garbanų šviesių, mėlynai pilkų akių ir šypsenos kuklios. Ne. Ji sau, o tuo pat ir kitiems kartojo, kaip važiuoja tą miestą pamatyti, nuotraukų padaryti, pasigrožėti parkais ir išragauti pusę sąraše esančių kavinių. 

Remdamasi logika paprasta Ji suprato, kad reiktų Jam pranešti, pasiskelbti, o taip norėtųsi būti ten, kad galėtų prie durų Jį sutikti, staigmeną padaryti. Tris kartus rašė-trynė tą žinutę. Kaip geriau parodžius ir pranešus? Ką sakyti, kaip paskelbti... O jeigu nepatiks? Nesutiks? O gal išvyksta kur? O jeigu neapsidžiaugs, laiko neturės? Ji bandė į kiekvieną situaciją sau planą nupaišyti ir sumąstyti, koks turėtų būti atsarginis variantas. Ji svajojo naktį-dieną leisti su Juo, bet žinojo, kad per drąsu ir gal net negražu sakyti Jam tai tiesiogiai. Ir vėl tie patys klausimai jos galvoje sukiojos... 

Žaidė prisiminimai apie tuos pavasario rytus kartu, kai tik prabudus galėjo glostyti Jo plaukus, mąstyti apie dienos praleidimą dviese... Ir tada ramiau Jai tapdavo. Suprasdavo, kad nieko neprarasianti, jei save visą atiduos likimui į rankas ir jau tada stebės iš šono, kaip auga arba miršta simpatija-draugystė. 

Tokioms mintims kamuojant, paspaudė ji enter mygtuką su nuotrauką kelionės į Jo miestą. Užvėrė langą kompiuterio, pakvėpavo. Ir laukė Jo reakcijos greitos į tą staigmeną įdomią. Laukė sekundę, dvi, alsavo, Ir ko Ji tikisi? Stebuklo mažo? Atsikvėpė lengviau, kai jo rašomus žodžius pamatė, prisilenkė, prisiglaudė prie kompiuterio ekrano. Apsidžiaugė. Apsidžiaugė Jis ir net nenustebo!

***

Dėliojo Ji atostogų grafiką. Sunkiai, nes galvoje dažniau mintys apie Jį sklaidydavo nei apie tai, ką reiktų Jai pamatyti ar nuveikti. Prigalvojo, suplanavo išvykų kasdienių ir rožinis burbulas greitu metu sunyko.. Pyktis suėmė, erzelys bangas sukėlė, norėjos Jai mesti lėkštę ar puodelį, šaukti ant pasaulio, kodėl kiša koją į Jos norą pamatyti Jo stotą, būti apkabinus kuo ilgiau, kuo dažniau bučiuoti kaklą, jausti jo tvirtas rankas, apglėbusias Jos liemenį, pirštus, įsispraudusius į Jos palaštaką. 

Širdis tuksėjo, daužės, o galva, rodos, nieko nebemąstė. Tai datai artėjant Ji pamatė, kaip sunkiau naktim užmigti bei ryte prabusti. Darbo užduotys sumenko, palyginti su greitu metu pilnėsiančiu lagaminu... 

*** 

Skrydis neprailgo, Jos ausyse - muzika, raminanti Jos širdį. Nieko kito negalėjo Ji daryti, tik būti išsišiepus, su virpančiom lūpom. Iš jaudulio virpančia šypsena, nes nežinojo, ką reikės daryti, kai vėl pamatys Jį stovintį šalia, realų. Koridoriais ilgais ji žengė, nekantravo, kad kelias link Jo toks užlaikytas ir vingiuotas. Dėliojo mintyse sakinius ir žodžius, ką pasakyti, kai pakels į Jį savas akis. Už kelių žingsnių - oro uosto laukiamojo suolai, kur nerimastingai ji akimis bėgiojo. Pamatė Jį, ilgai tiesiai akių išlaikyti negalėjo, nes ašaros kaupėsi iš džiaugsmo netikėto. Matė Jo tą ilgesingai liūdną žvilgsnį, pro sučiauptas lūpas išpieštą šypsnį. Apkabinimas keistas Jiems išėjo, matyt, visas kūnas per daug virpėjo, bet rankoms susikibus, pirštams susivijus, šalia autobuso kėdėse prisėdus, norėjosi tą akimirką sustabdyti ir palikti čia, dabar...