.5. Laukimas pranyko, šiluma užliejo. 

... ir tą pačią minutę, kai nutilo paskutiniai akordai, dabartis įsismelkė tarp jų rankų. Reikėjo spręsti tą nuolatinę dilemą: o kas dabar? Kur ves jo ir josios kelias? Kur naktis nulydės? O koks laukia rytas? Ir ji vis dar neišmoko būti ta akimirka. Na, bent jau ne ilgiau nei kol baigiasi koncertas. Racionalus protas blykčiojo raudona šviesa, o situacijos nelengvino krūtinėje kylantys jausmai. 

Ji nenorėjo jo paleisti, atiduoti, pranykti naktyje ne jo glėbyje. To nenorėjo širdis. O protas grūmojo pirštu ir dėstė ant balto lapo juodus faktus, moralės statistiką ir pašaipiai juokėsi iš jos norų. Bet aplinka buvo dėkinga. Buvo dėkingi žmonės, esantys kartu, todėl vakaras nesibaigė paskutiniais akordais. Stipriau suėmusi jo ranką, vedėsi, nuleidusi galvą, tolyn jį, į miesto centrą, šviečiantį žibintų apsupty. Štai keturiese, žemutiniame baro aukšte jie gurkšnojo šaltus ir karštus gėrimus, džiaugėsi draugija. Nežinojo ji tuomet ir dabar nežino, kokie jam jausmai plūdo kūną, bet jai net skaudėjo iš spurdėjimo širdis. Kaip visada ji buvo labiau ateity nei dabarty, rezgė planą po baro, šypsojosi į bendrus juokelius, skirtus jų porai. 

Paskutinis gurkšnis, vėlyvai akstyva naktis ir draugų pora, palikusi juos vienudu. Atskleidė ji jam šalto naktinio miesto grožį, drauge skaičiavo grindinio akmenis, karts nuo karto užstrigdavo vienas kito žvilgsnyje, nepastebėdami, kaip atsidurdavo viename ar kitame kelionės tikslo taške. Marsas tiko jų pokalbių pratęsimui, dar vieno gėrimo užbaigimui. Savaitgalio murmesys už baro, nusėsti staliukai ir krypstantys moterų bei vyrų žvilgsniai. Va ten, už baro, jie prisėdo ant tų aukštų kėdžių, atsukę nugaras kaimynams. Užsisakę po stiklinę ar bokalą, jie alkūnėmis rėmė baro sunkų stalo paviršių, o delnais lietė savo smakro linkį. Na, bent jau ji.

Jis be jokio susidomėjimo braižė bokalo stiklą, švelniai rinko žodžius, iš padilbų vis nužvelgdavo jos veidą. Galiausiai atviru veidu įsisteibelijo į jos akis, lūpas, jose pasirodančią šypseną. Ir ji vėl pajuto tą patį jo kiauriai veriantį žvilgsnį su užkoduotais žodžiais Tu mano, aš tavo, tik abu dar to nežinom"akių rainelėje. Mergina savomis lūpomis juto, o gal tik įsivaizdavo, kaip jis delnais apgaubia jos skruostus ir bučiuoja. Tai buvo tik fantazija, kuri tarsi išsprūdo iš pasąmonės į dabartį žodžiais "Tai pabučiuosi ar ne?". Jo veidą nušvietė palengvėjimo šypsena ir prieš sekundę pieštas vaizdinys virto tikrovės miražu. Beveik metus puoselėtas artumo noras išsiskleidė planetos [Marsas] pačiame tolimiausiame kampe. Įtampa dingo, tikslas pasiektas, nebeliko nieko kito, kaip diskusiją nuolat pertraukinėti apkabinimu, bučiniu ar meilės pilnu žvilgsniu, nukreiptu tiesiai į akių gylį. 

Kai jie paliko už nugarų Marsą, jų vietos, vis dar šiltos, nebuvo užimtos visą naktį, nes beveik nepaliesti gėrimai stikluose ant baro tarsi draudžiamasis kelio ženklas švietė visiems: Reikalai nebaigti,  skubiai reikėjo išeiti vardan įdomesnio vakaro. Bus tęsinys.

Ir jie išejo susikabinę už rankų, apdovanodami vienas kitą bučiniais, bet šįkart nebeskaičiuodami senamiesčio grindinio akmenų, o labiau stebėdami vienas kito judesius ir bandydami atspėti vienas kito mintis, kurių net nereikėjo slėpti. 

... ir vėlyvai ankstyvą vakarą keitė naktis, o naktį išvijo rytas.