... sugėrė, bet troškulio nenumalšino.
Kai rytinius pasivaikščiojimus į darbą pradėjo lydėti brėkštantis dangus, buvo akivaizdu, kad viskas aplinkui bunda. Budo ir jos mintys, ir didėjanti laukimo intriga. Vakarinius pokalbius užbaigdavo didesni-mažesni jo atostogų planai, o ji mintyse kurpė, kaip tą trumpą jo laiką išnaudoti tinkamiausiu būdu. Žinoma, jos galvoje draugavo dvi priešingos asmenybės - skepticizmo nestokojanti ir ta naivuolė, pozityvioji, tik ir laukanti gražiausios pabaigos, maloniausių jausmų.
Bet kol vidiniai ir išoriniai josios pešėsi, diena ir naktis bėgo vis užkliūdami už jos kojų. Ne kartą tokiu būdu ji prabusdavo krečiama keisto potyrio, kad naktį ją lankė ir slaugė kažkas artimai svetimo. Stovėjo prie jos lovos, šnekino ir bandė pokalbį išvystyti. Ji nekalbėjo, tik šalčio ir karščio bangų krečiama pramerkdavo akis ir bijodavo sujudėti, jei vis dėlto nakties draugas būtų tikras. Apsižvalgiusi, dar vis sustingusi ji pamatydavo tik pro nuogus langus šviečiantį pilnatį, o kartais - ir jaunatį. Apsiversdavo ant kito šono, iš įpročio susirangydavo į kamuolį, pakišdavo ranką po sunkia galva ir stengdavosi užsnūsti su draugiją palaikančiu keistu jausmu šalia.
Į spintą pakabintas žiemos paltas ir pamirštos piršinės. Jis jau lipa iš lėktuvo. Kažkur už šimto, pusanto kilometro jį pasitinka, apkabina, bučiuoja į skruostą, kitą. Jis įkvepia vis dar vėsaus savojo krašto oro. Tiek dar daug ką nuveikti! Jam aplankyti vienus, kitus namus, sutikti šiuos ir anus draugus, bet nepamiršti parašyti ir jai. Paskambinti. Tas pats telefoninis/internetinis pokalbis, bet žinojimas [žinojimas] drebina jos lūpas, kai reikia kalbėti. Rodos, net nebėra ką sakyti, diskutuoti, nes visas temas užgniaužė jaudulys, kuris lydės dar keletą dienų.
Naujas susitikimo planas ir nusivylimas. Ne, nenusivylė ji, bet josios mintis piktžiugiškai užvaldė skeptiškoji asmenybė. "Štai, atvyks su šeima, susitiksit [jei susitiksit] kelioms valandoms ir atsisveikinsit net nesusipažinę". Koncerto planas skambėjo kaip viliojanti ir kartu šalta susitikimo perspektyva. Šeima, draugai aplink, koncertas, kurio reikia klausytis.. Ji svarstė visas galimas baigtis ir eigas ir visos, rodėsi, tik kėlė dar didesnį nusivylimą.
Ir kai jau tas koncerto rytas atėjo, kai suplanuotas dviese prieš koncertą susitikimas buvo atšauktas, jos rankos nusviro. Tada puošėsi net ne dėl jo, o dėl progos išeiti į "žmones", susitikti su tojo laimingo gimtadienio organizatore. Miesto vidury ji, kaip ir nuolatos, buvo pusvalandžiu anksčiau, nes na gi vistiek, tą laiką buvo pasilikusi susitikimui su juo. Tačiau jai liko tik keliolika minučių vienatvės ant drėgno, miesto centre stovinčio suoliuko. Nematomai jos koja nerimastingai juda. Minutės slenka, o jos liūdni pamąstymai privalėjo ją palikti, horizonte sužmėžavo draugų pora. Bučinys, apkabinimas, vienas kitas juokas ir josios perspausta šypsena. Viskas gerai, aš rami ir patenkinta esama situacija... Įtikinėjo ji pati save.
Eilė prie juodų durų, mėlyna juosta, tikrinanti bilietų kodus, nuo kojų iki galvos nužvelgiantis simpatiškas apsauginis, nesibaigiantys laiptų vingiai ir ji atsiduria toje pritemdytoje jaukioje salėje, kurioje kažkada dėl jos kilo vyriškosios giminės tarpusavio konfliktas. Nerimą sekundei kitai pakeitė šelmiška kreiva šypsena, paskatinta tų prisiminimų.
Jį pasilikti saldžiam desertui. Kaip keista. Dar prieš metus ji tvirtai stovėjo ant kojų, smagiai laidė juokelius, šelmiškai slinko arčiau jojo kūno, o štai čia, dabar, ji visa esybe jautė, kaip linksta kojos, nors išoriškai stengėsi rodyti visą savo galią. Šeima, šeimos šeima, apkabinimai ir šypsenos. Pagaliau jis. Net nepamena ji, kaip keistai ir neįtikinamai atrodė ir jautėsi jų pasisveikinimas po tiekos laiko. Jokios, rodos, šilumos, jokio jausmo ar kibirkšties. Tik šaltas, nevykęs sutrikdytas rankų susivijimas. Norėjosi išeiti su klausimu "Ir viskas??". Dėliota fantazijų pasaka buvo nuplauta jūros bangos per sekundę. Save ji ramino tik viena mintimi: bent jau koncerto paklausysiu, su draugais pabūsiu.
Ir koncertas prasidėjo. Pritemo šviesos, artistai užvaldė sceną, o muzikos garsai nuvilnyjo per visų kūnus. Ir josios. Ir jojo. Tamsa, ir štai ji pajuto, kad per jos kūną eina virpuliai. Rodės, kūną pradėjo krėsti. Krėsti nenusakomo karščio banga. Tamsa ir jo kūnas šalia. Užtenka tik buvimo, nereikia net prisilietimo! Bet ne, jai to neužteko... Įkvėpusi kelis kartus giliau, ji atgniaužė visą vakarą laikytą kumštį, ištiesė pirštus ir prisilietė prie jo delno. Jis štalia stovi kaip stovėjęs, nejudėdamas, bet savo palaidų plaukų galais ji jaučia jo žvilgsnį, nukreiptą į ją iš aukščiau. Jaučia tą sugniaužiamo svetimo-artimo kumščio jausmą, susivijusius pirštus. Visi kūno raumenys atsipalaiduoja, o tada ji panyra į muzikinę ir išsiilgtos meilės būseną...
...o juk vakaras nesibaigė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą