.3. Pirmojo susitikimo laukimas.

Ir net nepastebėjo ji, kaip Kalėdas keitė Naujieji metai. Aplinkui svetimieji kėlė burbulo taurę, žadėdami sau neįveikiamus tikslus, skleisdami netikrą meilę apsvaigusiais bučiniais ir apkabinimais. Į duris josios vis dar beldės 2016-ieji metai, savų/nuomojamų namų kambarius užtvindė draugų šypsenos, ore pasklido tas šaltųjų ugnelių, baigusių degti, kvapas. Ji stebi naujai besimezgančias simpatijas, šypsosi pro lūpų kampą, slepia tai taure vandens. Atmosferą kaitina lempučių, švelniai paslepiančių susižavėjimo pripildytus veidus, liūdesį ir susimąstymą, gausa. Viena kita daina, muzika ir rytinis pošventinis snūduriavimas minkštos sofos kamputyje. 

Išlydėti paskutiniai senųjų metų draugai, o kylančią ankstyvo ryto saulę pasitinka virtuvė, pilna buvusio vakarėlio ženklų. Nusimetusi šventinį rūbą, įkritusi į pilko trikotažo kelnes ji parklupo ant grindų. Kampas, du kampai... Keturi kampai išvalyti, lėkštės džiūsta, įrankiai laukia savo eilės būti sutupdyti į stalčius, o ji taip ir liko klūpėti su Naujųjų metų [ne]rezoliucija, kuri skamba galvoje kaskart, net ir nebūtinai per šventes. 

Atmintis nemeluoja ir ji pamena, kad tomis akimirkomis, tai siautė draugų būryje, ar šokinėjo pagal muzikos ritmą aukštyn-žemyn, kai vaikiškai sukosi rankų rate, jai prieš akis vis pasirodydavo ta jo šypsena, o mintis, ką jis veikia dabar, jos nepaliko visą naktį. Tarsi čia, bet ne kartu. Juokas iki ašarų, C vitamino dozė, pripildanti kraują, padėdavo jai išlįsti ir susikurtos galimos iliuzijos. Iliuzijos, nes ji vis bijo patikėti. Ne, nebijo, o nenori. 

Kelių dienų bėgyje tas visų minimas dienos režimo ritmas įsisiautė į jos kasdienybę. Kartu su tuo grįžo kone kasdieniai pokalbiai su juo. Video skambučiai, istorijos, pokalbiai, juokingos emocijos ir auganti simpatija. Ji jau žinojo tą įdomią datą, kuri, kaip vaikui kalėdinė dovana, apie ją pagalvojus, vis sukutendavo paširdžius. Ir vėl ta iliuzija. Skeptiški pamąstymai ir bandymas nuraminti, nusodinti save. Į pagalbą ji telkėsi darbą, kartkartėmis - sportą, susitikimus su draugais, keliones [į Romą], juoką pro ašaras, šen bei ten nuskylančius vakarėlius, bendradarbių rodomą dėmesį. Bet ji negalėdavo sau ilgai meluoti. Kai trečiosios šalys pasakodavo apie jo nusiteikimą, istoriją, ji tas žinias gerdavo kaip dykumos augalas ar gyvūnas, turintis galimybę džiaugtis vandeniu kartą į metus. Lepindavo ji save fantazijomis, o tuo pačiu, kita savo kūno dalimi, ji skriausdavosi atimdama tą galimybę įsijausti į jų besimezgančią draugystę. 

Atėjo metas, kai paliktos namie pirštinės nebebuvo priežastis vėl ieškoti durų rakto, didesnėje nei reikėtų, rankinėje. Minėta kelionė į Romą padovanojo saulės pliūpsnių, nuodėmės vertos boolognese pastos, daugybę selfių ir daugiau-mažiau išgerto vyno. Leidžiama, gi. Italija, gi. Pasikrovusi emocinės energijos ji atvėrė savo protą, bet ne širdį ateinančioms Velykoms, kurios, galimai, atneš dar vieno šaunaus pasimatymo galimybę. [galimai]. Ji dar sau neleido tikėti geriausiu scenariju, nes ne kartą visa savo esybe patyrė, kad nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Ah, šis posakis į jos pasimatymų istoriją įsiliejo be kompromisų. Taip ir gyveno. Neleido sau džiaugtis, bandė stabdyti mintis, raminti fantaziją, o ištikro įsisuko į dienos bėgančią rutiną, kad tik greičiau jis atvyktų, palikęs laukimą už durų. 

Pasirodė antrasis pavasario mėnuo....