.--. Kai sapnuose rodosi realaus gyvenimo šešėliai. 

Įstabaus gilumo naktis. Vienos akies krašteliu stebiu kaip sunkią užuolaidą nešioja vėjas. Lėtai pakyla apsiūtas kraštas, banga nuvingiuoja per audinį ir nurimsta. Jaučiu benutirpstantį skruostą, įkritusį į per minkštą pagalvę, jaučiu benutirpstančią, mano kūną apkabinusią savo pačios ranką. Tyliame kambaryje nuaidi išsprūdęs atodūsis, o patalai sušiugžda nuo bandymo rasti geresnę miego poziciją. Rankos sunyra virš krūtinės, o akys, tarsi jau būtų įdienoję, žvaliai stebi nakties šešėlius, lubose be garso šokančius lindyhop.

Ranka nevalingai griebia netoli lovos numestą telefoną. Smalsumas užvaldys pasaulį. 3-ia valanda ryto. Miegas nusprendė nebelankyti manęs. O ruošėsi, gi. Kepė saldų  pyragą, nutildė gatvės garsus, pasuko laikrodžius. Bet manęs nepamiršta sapnai. Lanko be vaišių, o su dovanomis. Būna, džiugina traškiais, spalvotais žaislais, o būna, kad sudraskiusi pakavimo popierių randu tik šiugždesį ir tuštumą. Šią naktį sapnai nusprendė, jog užteks smagių Kalėdinių dovanų, bus gana ir Naujametinių, o balansui palaikyti sugalvojo įteikti tamsius užkaborius, nuodėmingo veiksmo filmus ir nerimą, prikibusį net prie prabudusio mano kūno. 

Tuo metu, kai dar turėjau visą valandą pakuoti tuščias, bet apgaulingai spalvotas sapnų dėžes, mano kūnas pasakė stop. Akys vėl stebėjo tuos pačius plazdančius šešėlius, šįkart pasirinkusius nebe lubų, o sienos parketą. Vėjas nurimęs, šokis šįkart pasitaikė beesąs valsas. Šešėliams ritmą palaikyti padėjo tarsi takto metras pradedantis busti miestas už lango, o už kambario durų - kaimynų rakinamos durys. 

Ranka nevalingai griebia netoli lovos numestą telefoną. Vėl. Nesąmoningą mano atsidūsėjimą palydėjo atmetamos nuo kūno šiltos antklodės garsas. Delnai apglėbė veidą, kūną nupurtė prisiminimai sapno atneštų ir su apsimestine meile dovanotų istorijų, susibėgusių į trilerį, neturintį pabaigos. Na, bent jau ne Happy End. Nuolatinis mano galvos svečias - minčių uraganas - susibūrė į vakaryšktės nesąmonės tornadą. Tokios diskusijos nepriveda prie gero. Rankas kyšteliu į minkšo, rožinio, bet nenatūralaus chalato rankoves. Rytas prasideda. Valanda iki žadintuvo. Vis dar miegančią, gal kiek per daug įkaitusią virtuvę prabudina mano muzika. Sušniokščia elektrinis virdulys ir aš, pasirėmusi plaštakomis į lygų stalviršį, stebiu kylančią vandens temperatūrą bei plūstančias į galvą mintis. Gaila, kad tik virdulys leidžiasi būti išjungiamas. Tokio dydžio tornadui jau gali ir vardą duoti. Rytinis sukūrys. 

Odinis valgomojo fotelis įlinksta, kai įkrenta į jį po nakties vis dar sunkus mano kūnas. Rankose suteliūskuoja citrina gardintas vanduo, o mano mintys priverčiamos kauptis į strateginę komandą ir analizuoti eteryje atskleidžiamą knygą, joje išdėstytus sakinius. Tornadui nuslūgus, akys greitabėge slenka žodžių eilutėmis. Kairė-dešinė, nuo pradžių, kairė-dešinė. Kitas puslapis. Tarp knygos eilučių stebiu, kaip švinta rytas, o ten, tyruose, saulė glosto namų sienas. Visai kaip tada, kai prabusdavome Lanzarotės salos balto molio nameliuose. Tave myluoja ryto šaltis, o tolumoje grožiesi nevaržomai plešiama meile tarp rytinių spindulių ir statinių. 

Kaip gi be rytinės kavos. Šviežiai malamų pupelių, jos užplikymo, pritraukimo, išpilstymo į du kavos puodelius. Kaip gi be rytinės pusryčių lėkštės. Atsiprašau, lėkščių. Dviejų. Nudelbtas kaltas mano žvilgsnis, po lėkštę stumdomas maistas. Jo šypsena ir mano pačios savęs vidinis kaltinimas. Ir nieko nebuvo! Tik vakarykštis kabinėjimasis prie savęs pačios ir rytinė pagieža tam tornado susibūrimui. 

Rimtis. Po kiekvienos audros pro debesis išlenda giedras dangus. Tik gal ne visada su saule.