Žmonės traukiny.

Vyras, kaklą apsukęs megztu, kaži kurioje metro tuneliuose matytoje reklamoje šaliku. Jo 6-ą dešimtmetį skaičiuojantį veidą puošia barzda, kurią, matyt, kirpo ir šukavo Soho rajone įsikūrusioje vyrų kirpykloje dirbantis barzdos ir plaukų meistras, atvykęs iš Tolimųjų kraštų. Vyras šiek tiek labiau įdegęs nei vidutinis britas. Matyt, neseniai grįžo iš saule besimėgaujančių kraštų, kur kiekvieną rytą pasitikdavo su vandenlente glėbyje ar vamzdeliu nardymui lūpose.

Nors sėdi, bet, akivaizdu, vyras nesiskundžia ūgio trūkumu, o sportas jam tikrai ne paskutinėje vietoje. Jo ryškios žydros bei guvios akys pajaunina jį kone 15 metų. Dar 5 metus atima nušlifuotas stilius, kuriame - nei atimsi, nei pridėsi. Rankas išryškinantis megztukas, tinkantis Londono besikeičiančiam orui, šviesaus mėlynumo džinsai bei batai, kuriuos dažniau nešioja 20-mečiai nei jo amžiaus vyrai. Šalia kojų, rankose - sportinis krepšys, tikrai neskaičiuojantis daugiau nei 1 mėnesį laiko. Arba gerai prižiūrėtas. Žiūrint į jį norisi klausti. Klausti "Ką veiki čia, metro?". O gal tai tik žavaus vyro apgaulė, miražas? 

Ar vyksti į dar vieną susitikimą su ką tik sutikta moterimi? O gal lankai vaikus, gyvenančius su buvusia žmona? O gal tau nerūpi nei moterys, nei vyrai, bet esi pakeliui į draugų susitikimą, kuriame slapčia žaidžiate žaidimus, žaidžiamus tik vyrų tarpe? O gal tai dar vienas rytas namai-sportas-nežinia? 

Jis sėdi štai čia, priešais. Tarsi gražus paveikslas, kuris buvo padovanotas turtingų draugų ir pakabintas tarp įprastų, turguje pirktų nežinomų autorių piešinių. Šeimininkai dar nežino, o gal nenori žinoti, kad šis paveikslas - Instagram ir Facebook užsitarnavęs didžiosios naudotojų daugumos simpatijas. Tik svečias - mergina - atėjusi į draugų naujus namus, rankoje laikanti puodelį karštos arbatos, netyčia akimis užkliūna už nebejauno, bet naujai pakabinto vaizdo. O tada ranka sustoja pusiaukelėje krūtinė-lūpos. Merginos akys, o netrukus ir visas kūnas geria linijų grožį, spalvų derinį bei užbaigtumo subtilumą. Net nejučia, bet ji jau dviem žingsniais arčiau jo. Karštas puodelis arbatos glaudžiasi prie krūtinės, kūnas palinksta link paveikslo drobės, o lūpų kampučiai suvirpa. Ne, nesišypso, bet trūksta tikrai nedaug. Išnagrinėjusi per milimetrą ji iš lėto atsitraukia, net nepajunta kaip gurkšteli jau atvėsusio gėrimo. Kiek laiko praėjo? 

Akys nukrypsta nuo paveikslo, kūnas pasiruošęs tęsti kelionę per kambarį, mergina nuleidžia akis į savo rankas, o veidą pagliau nušviečia šypsena. Tokia, kurią tik moterys supranta, ką ji reiškia. Žavus spaveikslas, bet negalimas...