Žadintuvas. Pro jau pamirštą sapną ištraukiu ranką iš po antklodės ir griebiu telefoną. Kad tik neprižadinčiau buto kaimynų. Turėčiau keltis dabar, bet kaip eilinį kartą - dar penkiolika minučių krenta į mano miego sąskaitą. Kokio dar miego, greičiau - snūduriavimo, kuris jau tikrai nebereikalingas.
[Žadintuvas] Ranka vėl kyšteli iš po antklodės, bet šįkart su telefono garso išjungimu keliuosi ir pati. Atsidususi dar minutei parymau lovoje, akis nukreipusi į lubas. Rytas ir skambanti ryto daina. Plėšte nuplešiu nuo savęs patalus ir susisukusi į dirbtinai švelnų chalatą įžengiu į rytinio meilužio - dušo - glėbį. Jis pasitinka kūną kandančiais dygsniais, o pasimatymą užbaigia garuojančiu kūnu. Viena koja, antra ir apsivijęs dvigubai už mane didesnis baltas rankšluostis. Keletas akistatų su rytiniu žvilgsniu veidrodyje ir žengimas link ryto saulės nutviekstos virtuvės. Ne visada ji tokia nutvieksta, bet šiandien - taip.
Pusryčių proga mėgstu būti nuobodi. Grikiai, avižos, bananas, jogurtas. Jogurtas, bananas, avižos, grikiai. Avižos, bananas, grikiai, o, ir kiaušiniai. Niekada nenusibostanti draugija. Ir vis ta pati stiklinė vandens su griežinėliu citrinos. Ah, šilto vandens. Tokio, kuris savo versme nuplauna mano vidinius naktinius košmarus. Raudonai deganti draugė viryklė, naujausias Youtube laidas skleidžianti planšetė, tyla už lango esančiame futbolo stadione - elitiniai mano ryto kompanionai. Skamba kaip vienišės idilė. Anaiptol.
Kyla garai, siena nuo jų apsiverkusi ir atsilupusi. Kavos? Ne. Vėliau, darbe. Vienas pamaišymas, antras ir grikiai/avižos/kitas rytinis draugas jau pasiruošęs kristi iš puodo/keptuvės į lėkštę. Arba dubenėlį. Stalas puikuojasi gėrybėmis, o aš skaičiuoju paskutines 15 minučių, kai galiu sau leisti ramiai pavalgyti. Kas po jų? Neramus valgymas - palydėtas žvilgčiojimo į laikrodį bandant apskaičiuoti dabar AR vat jau dabar reikia pereiti prie kito rytinio ritualo - kūno paruošimo išeiti į žmones.
Paskutinis kąsnis, kelios minutės naujausios komedijų laidos. Barkšt, tarkšt. Lėkštė ir šaukštas jau guli paruošti būti išplauti ir padėti į vietą. Vonia. Ne. Pirmiau kambarys. Kosmetikos krepšys, šukos. Tada vonia. Muzika vonios kambaryje, ką tik nuo garų nusiplovęs veidrodis ir mano veidas jame. Viena, antra, trečia, ketvirta - bene tiek judesių krepšelis - veidas atlieku kiekvieną rytą. Pašukuoti, pataisyti, sutvarkyti. Griebiu už kosmetikos, skaičiuoju likusias minutes atsineštos planešetės ekrane.
Kambarys. Drabužiai suruošti iš vakaro. Arba ne. Suknelė? Kelnės? Ah, kodėl tas oras čia, Londone, per langą toks apgaulingas? Nuolat atrodo, kad už lango - netramdomas vėjas ir šalti oro prisilietimai. Tačiau tai ne šįkart. Pasirenku šį arba tą, šalikas, striukė, kuprinė, nepamiršti raktų ir... savęs. Batai, durų atvėrimas ir žengiu į naują dieną. Ne, aš jau į ją įžengiau, belieka tęsti. Belieka? Ne, ne tas žodis. Nes pastarasis skamba negatyviai, o man taip nėra. Gi atvirkščiai - lieka visa diena ją pradėti.
O tada manęs laukia naujausiomis valymo priemonėmis kvepiantis liftas, tyla spengianti gatvė, rajono gyventojai bei prieš akis šviečiantis Underground ženklas. Tada nė pati nepajuntu, kaip automatiškai ranka kyšteli į kišenę, ištraukia visagalį bilietą, o aš su srautu patenku į kitą galaktiką. Taip, išgirdote teisingai. Į galaktiką, kurioje vienu metu, vienoje vietoje gali atrasti viską, jei tik stebėsi atidžiai. O juk viskas neturi apibrėžimo.
Metro.
[laukite tęsinio]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą